Žydrūno Ilgausko perdavimas LeBronui Jamesui išrinktas gražiausiu praėjusios nakties NBA perdavimu. Pasigrožėkite:

Šiandien startuoja LKL finalas, todėl nutariau prisiminti senesnes Žalgirio ir Lietuvos ryto dvikovas. Deja, Youtube portale pasirinkimas nėra didelis, vaizdo kokybė irgi nedžiugina, bet patys rungtnių momentai - įspūdingi. Prisiminkime:

Savo tinklaraštyje nuo šiol bandysiu pateikti įdomius ir galbūt kartais pamirštus Lietuvos ir pasaulio krepšinio vaizdelius. Pirmasis - simbolinis, prisimenant 10 metų senumo Žalgirio pergalę Eurolygoje.

ŽAS ir Žalgirio klipas, susuktas jau laimėjus Eurolygą, esu tikras, jums sukels ne vieną šypseną. Man linksmiausias epizodas - 0:55.

Rinkti Eurolygos naudingiausius žaidėjus yra tikras galvos skausmas. Europoje komandinis krepšinis svarbau už solinius pasirodymus, todėl dažnai joks krepšininkas neišsiskiria. Šiemetinis sezono ir finalo ketverto MVP balsavimas tai dar kartą patvirtino.

Šeštadienį buvo paskelbtas naudingiausias Eurolygos sezono krepšininkas. Prieš tai ne kartą mąsčiau, kam pats skirčiau šį prizą. Ioannis Bourousis turėjo puikų sezoną, įtvirtino savo vardą tarp Eurolygos galingųjų. Nikola Pekovičius sunkiai sustabdomas ir žaidžia geriausioje komandoje. Terrellas McIntyre'as - pagrindinis savo komandos variklis, bet Montepaschi nepateko į finalo ketvertą.

Šios trys pavardės sukosi galvoje, tačiau nė vienas jų nebuvo ryškus favoritas. Tikrai nežinojau, kam skirčiau savo balsą. Eurolygos svetainėje žurnalistams reikėjo pažymėti po 3 trijų pozicijų (įžaidėjo, atakuojančio gynėjo-lengvo krašto ir sunkaus krašto-centro) krepšininkus ir tai nebuvo sunki užduotis. Bet išrinkti vieną patį pačiausią? Čia jau galvosūkis.

Todėl kai išgirdau, kad naudingiausiu išrinktas Juanas Carlosas Navarro, nei nustebau, nei sutikau su tokia nuomone. Esu tikras, kad balsavime nebuvo vieno ryškaus favorito ir Navarro yra "netyčiukas MVP".

Bet jeigu Navarro netyčiukas, kaip tada pavadinti Eurolygos finalo ketverto MVP Vassilį Spanoulį? Absurdas, ne kitaip.

13 taškų, nė vieno rezultatyvaus perdavimo, nė vieno atkovoto kamuolio, 5 naudingumo balai. Taip atrodo naudingiausio finalo ketverto žaidėjo duomenys finale. Tiesa, pusfinalyje jis pelnė 18 taškų, tačiau iš patirties žinau, kad finalo ketverto naudingiausias renkamas ne pagal pusfinalio pasirodymus. Jis renkamas pagal finalo trijų kėlinių pasirodymą, nes balsavimo lapelius reikia grąžinti per ketvirtą finalo kėlinį.

Jei paklaustumėte, už ką pats būčiau balsavęs, atvirai pasakius, nežinau. Po dviejų kėlinių balsą būčiau atidavęs Jasikevičiui. Jis buvo pelnęs 6 taškus, atlikęs 4 rezultatyvius perdvaimus ir atkovojęs 4 kamuolius. Tačiau trečiajame Šaras žaidė tik epizodiškai, o Panathinaikos įkrito į duobę.

Kitas galimas kandidatas - Antonis Fotsis, kuris ne tik pelnė 13 taškų, bet ir atkovojo 8 kamuolius. Bet jis nieko nekūrė - gaudavo kamuolį ant tritaškio ir mesdavo.

Ką išskirti CSKA komandoje? Ramūnas Šiškauskas pradėjo žibėti tada, kai balsavimo lapeliai jau buvo surinkti, todėl jis iš karto atkrenta. Langdonas? Holdenas? Abu pataikė kelis metimus, bet nebuvo itin svarbūs žaidėjai.

Apskritai, kai žaidžia tokios komandos kaip CSKA ir Panathinaikos, išrinkti naudingiausią žaidėją neįmanoma. Nes abejose komandose naudingiausi yra treneriai.

Željko Obradovičiaus ir Ettore Messinos komandose nėra individualybių, visi žaidžia dėl komandos.

Todėl ir šio sezono MVP laimėtojai nelabai kaip žiūrisi.

     Praėjo jau nemažai laiko. Nemažai laiko nuo to, kai Vilniaus „Lietuvos rytas“ pakartojo tai, ką jau buvo padaręs – iškovojo Eurocup taurę, o kartu su ja ir kelialapį į Eurolygą. Šiuo savo BLOG'u tikrai neketinu pasakyti kažko naujo ar nežinomo. Tiesiog prisiminkime dar kartą tą ilgą, sunkų kelią ir euforiją, begalinį džiaugsmą, pasiekus viršūnę...

     Ilgai, labai ilgai iš atminties neišnyks lemiami, labai reikalingi, netgi gyvybiškai svarbūs Mindės tritaškiai, Stepo energija, prasiveržimai, Jomos aštrūs reidai po krepšiu. Jau nekalbu apie tai, kiek „Lietuvos rytui“ davė Eidsonas – be jo komanda neįsivaizduojama. Tikslus perdavimas Marijonui – ir kamuolys jau krepšyje. Nors iš tikrųjų kažką išskirti būtų neteisinga. Komandinis žaidimas – pagrindinė pergalių priežastis. Kiekvienas žaidėjas, atiduodamas save 100 procentu ne krepšiniui, bet komandai, prisideda prie tos vienybės, kuri nugali viską. „Lietuvos ryte“ nėra nė vieno savanaudžio, kuris pagailėtų perdavimo, ar visada imtųsi iniciatyvos. Tiksliau sakant, „Lietuvos ryte“ nėra tokių žvaigždžių, kurios įsivaizduoja visagalės, tačiau neretai paskandina komandas. Nebuvo nė vieno priekaišto ne tik teisėjams, bet ir komandos draugams. Visą savo energiją ir susikaupimą jie sukoncentravo žaidimui – tai taip pat didžiulis pliusas ir pavyzdys, kaip turi elgtis komanda, norinti viską pasiekti savo jėgomis. Kartais geriau praleisti pro akis abejotinus teisėjų švilpukus – juk „Lietuvos ryte“ nėra „neliečiamųjų“. Net Zavas įtemptomis minutėmis išliko šaltakraujiškas...

      Dar prieš finalą visi pradėjo skaičiuoti pinigus – vilniečių biudžetas toks, kiek uždirba „Chimki“ žvaigždės C. Delfino ar J. Garbajosa. Kaip tokia komanda gali įveikti milijonierius, kurie gali nusipirkti bet ką? Ir iš vis, kaip tokia komanda gali nukeliauti iki finalo? Bet žaidžia ne pinigai ir pavardės, o žmonės [„Širdis svarbiau negu pinigai“- M. Petravičius]. Taip, Delfino žaidė gerai, kaip visada. Bet argi viena žvaigždė nušviečia visą dangų? Nors... Kita vertus, nemanau, kad jis vertas tų pinigų, kuriuos uždirba. Regis, šiais laikais mokama ne už darbą, o už pavardę ir titulus. Chuckas, Petravičius, Lukauskis verti ne ką mažesnių pinigų. [„Rusai padovanojo lietuviams kelialapį į Eurolygą. Tegul pasidžiaugia, vargšai, jie nieko neturi, išskyrus krepšinį“ - rašė rusų žiniasklaida] Ką gi, mieli kaimynai, o jūs daugiau nieko neturit, išskyrus savo pinigus.

      Taip pat reikėtų padėkoti labai dažnai mūsų peikiamiems Vainauskams – jie kažkaip sugeba surasti tokius žaidėjus, kurie po sezono Lietuvoje tampa žinomi visai Europai ar pasauliui. Ką gi – telieka kitam sezonui rasti pajėgų Eurolygai įžaidėją. Išlaikyti nepatikusią Vilniaus sudėtį atrodė neįmanoma finansiškai. Neįmanoma iki tol, kol nelaimėjo Eurocup'o. Argi gali būti kažkas geriau ir maloniau už žaidimą Eurolygoje darnioje, galingoje komandoje, žinant, kad viskas pasiekta savo jėgomis. Mažytis žingsnelis po žingsnelio – ir durys atviros. Viliuosi, Chuckas pasiliks. Su Bjelica kontraktas jau pratęstas – gerai. Babrauskas liks – irgi gerai. Manau, greitu laiku kontraktas bus pratęstas ir su Minde. Jomai kelti sparnus irgi dar ankstoka. Juo labiau, kad rasti kažką geresnio tiesiog neįmanoma.

     Na ką, prisiminkime ir ištikimuosius, tiesiog tobulus fanus. Dar visai neseniai visas pasaulis susižavėjęs stebėjo, kaip „Partizan'o“ sirgaliai palaikė, sutiko, priėmė savo komandą. Atrodė taip gražu, bet kartu ir tolima, nerealu. Net nepagalvojau apie tai, kad greitu laiku ir vėl galėsiu išvysti tokį vaizdą – tik jis bus daug mielesnis, artimesnis. Pilnas oro uostas, sutikimas aikštėje – argi gali būti kažkas gražesnio? Argi pergalės būtų tokios reikšmingos, jeigu jų niekas nelauktų?

     Gerai, kas gerai baigiasi, tačiau sezonas dar nebaigtas. Laukia šalies čempionatas, BBL. Laukia įdomūs finalai. Kaip visada. Nors regis šiemet jie niekam nėra labai svarbūs. Galbūt turim galimybę praleisti dar vieną komandą į Eurolygą?...