Buvo praėjusios kelios minutės po Serbijos – Vengrijos mačo pabaigos, bet pastarosios rinktinės nariai niekur neskubėjo. Jie susibūrė į krūvą, priėjo prie tribūnos, kurioje buvo susirinkę apie du tuzinai sirgalių iš Vengrijos, ir, sustoję į eilutę, apsikabino.
Sinano Erdemo arenoje tuomet nutilo muzika ir vengrai pradėjo giedoti. Apie 20 trenerių bei žaidėjų ant parketo ir maždaug tiek pat žmonių tribūnose vieningai traukė himną. Paskutinį kartą šiame čempionate.
Tai buvo jaudinanti akimirka, kurią iš šalies stebėjo visi tuo metu arenoje buvę žmonės.
Pasirodo, vengrai taip pat elgėsi po visų šio Europos čempionato kovų. Kaip ir visos rinktinės, jie himną sugiedodavo prieš dvikovą, o po mačo tai pakartodavo dar kartą, tik šį kartą – su sirgaliais.
Grupių etape Klužo Napokoje vengrus palaikė didžiulis būrys sirgalių, todėl vaizdas ten būdavo dar įspūdingesnis.
„Esame maža tauta, bet viduje mūsų jausmai dideli, todėl mums labai svarbu mylėti savo šalį. Dėl to ir giedame himną po kiekvienų rungtynių, – paaiškino Stojanas Ivkovičius, Vengrijos rinktinės treneris. – Mūsų žaidėjai žaidžia vidutiniame lygyje, bet jie parodo, kad jei kažką myli, gali pasiekti bet ką“.
Tokie žodžiai – iš juodkalniečio, kuris jau daugiau nei dešimtmečius artimai susijęs su Vengrija. Čia jis rungtyniavo dar būdamas krepšininkas 1992 metais, vėliau vedė vengrę ir dabar šioje šalyje gyvena.
Vengrijos rinktinę jis treniruoja nuo 2013 metų ir ją pirmą kartą nuo 1999 metų išvedė į Europos čempionatą.
Vengrija bus ir Lietuvos rinktinės varžovė artimiausiame pasaulio čempionate atrankos cikle.
Prenumeruokite BasketNews ir gaukite išskirtinį turinį.