Tačiau padėti švilpuką į šalį Lietuvoje geriausias šalies teisėjas dar neketina ir žada teisėjauti tol, kol šis darbas jam teiks malonumą. Iki 2009-2010 m. sezono Brazauskas teisėjavo 544 LKL rungtynėse ir pagal šią statistiką jį lenkė tik Kęstutis Pilipauskas, teisėjavęs 622 rungtynėse.
– Ar turint tokią
didžiulę tarptautinio teisėjavimo patirtį, kaip jūsų, Lietuvoje teisėjauti –
vienas juokas?
– Atvirkščiai. Teisėjaujant užsienyje, su tomis pačiomis
komandomis susitinki retai, o Lietuvoje toms pačioms komandoms tenka teisėjauti
labai dažnai. Kai dažnai matai tuos pačius žmones, visada sudėtinga.
– Geriausių šio sezono
LKL teisėjų dešimtukas, lyginant su praėjusiais metais, bemaž nepasikeitė – gal
tik viena pavardė. Ar tai rodo konkurencijos stoką?
– Dešimtukas ir negali daug keistis, o kad Lietuvoje maža
konkurencija, nemanau. Turime net septynis tarptautinės kategorijos teisėjus,
taigi teisėjavimo lygis išties aukštas.
– Kokios šio sezono
rungtynės jums įsiminė labiausiai?
– Be abejo, įsimintiniausios rungtynės buvo, kai finalo
serijoje viena komanda žaidė be trenerio – to mano praktikoje dar nebuvo. Buvo
gana sudėtinga, kadangi reikėjo bendrauti ne su treneriais, kaip esame įpratę,
bet ir su žaidėjais.
– Apskritai, ar šis
sezonas buvo sudėtingas?
– Negalėčiau taip pasakyti. Aišku, buvo įtempta LKL serija –
septynerios rungtynės, įtampa, reikėjo maksimaliai susikaupti.
– Kas teisėjui
yra didžiausias įvertinimas?
– Man asmeniškai – nuoširdi pralaimėjusios komandos trenerio
padėka po rungtynių. Kartais jauti, kad tavo darbas nebuvo geras, bet tau vis
tiek dėkoja – avansu. Bet kai komanda pralaimi, retai pasitaiko, kad ji
padėkotų už atliktą darbą. Kai laimi, viskas gerai, ačiū, kai pralaimi, būna,
ir visai nepaduoda rankos.
– FIBA rungtynėse
teisėjo karjerą jums tenka baigti dėl amžiaus cenzo, bet apskritai teisėjo
švilpuko dar neketinate padėti į šoną?
– Tarptautinėje arenoje yra amžiaus cenzas – čia esu
priverstas baigti karjerą, o Lietuvoje to cenzo neturime: jeigu išlaikai fizinius
ir teorinius normatyvus ir pagal reitingą patenki į LKL – jokių kliūčių
teisėjauti. Mano tarptautinė karjera baigsis pasaulio čempionatu Turkijoje. Iki
jo dar teisėjausiu Vilniuje aštuoniolikmečių krepšinio čempionate. O LKL kitais
metais, jeigu išlaikysiu egzaminą, ketinu teisėjauti. Kaip bus toliau,
žiūrėsime. Svarbiausia, kaip ir kiekviename darbe, yra motyvacija: jeigu
jausiu, kad man šis darbas vis dar teikia malonumo, negaliu pasakyti, kada
pakabinsiu švilpuką ant vinies.
– Kas dar teikia
motyvacijos siekti profesinių aukštumų bent dvidešimt kartų geriausiu Lietuvoje
pripažintam teisėjui?
– Sezonas baigiasi ir prasideda naujas. Ir kiekvieną naują
sezoną teisėjams, kaip ir krepšininkams, vėl reikia įrodinėti, ko jis yra
vertas. Gal tau vienose ar kitose rungtynėse atleidžia už klaidas dėl senų
nuopelnų, tavimi patiki, nors ir padarai klaidų, bet dažniausiai tave vertina
pagal tavo darbo kokybę. Taigi vienas sezonas baigiasi, pailsi ir ruošiesi
kitam sezonui. Tokia ir yra motyvacija – tu vėl nori būti geriausias ir tai
įrodinėji.
– Teisėjai, kaip ir
krepšininkai, rengiasi naujam sezonui?
– Aš asmeniškai iki Europos čempionato Vilniuje turiu pusantro
mėnesio poilsio. Dabar tris kartus per savaitę žaidžiu krepšinį, ko netenka
sezono metu, nes prisibijau gauti traumų. Nesėdžiu sudėjęs rankų. Taigi iš
vienos pusės – atostogos, iš kitos pusės – tai ir pasirengimas jaunių
čempionatui. O teisėjavimas šiame čempionate Vilniuje bus pradinis pasirengimas
vyrų čempionatui. Iki vyrų čempionato dar dalyvausiu poroje tarptautinių
turnyrų.
– Sezono metu
teisėjaujate, per atostogas – pats žaidžiate krepšinį?
– Taip. Seniau krepšinį žaisdavau ir sezono metu, bet
pastaruosius ketverius metus nebe, nes su amžiumi traumų tikimybė daug didesnė.
O kai žinai, kad tarptautinėje arenoje yra 50 metų limitas ir po to dirbti
nebegalėsi, nesinori praleisti nė vieno sezono.
– Visus metus
krepšinis... Nepavargstate?
– Po sezono nebesinori nei į švilpuką žiūrėti, nei į lagaminą.
Bet praeina dvi trys savaitės ir jau ieškai kažko kišenėje...
– Ar gali teisėjas
krepšinio rungtynes žiūrėti nevertindamas kolegų darbo?
– Bent jau man nepavyksta. Visada žiūrėdamas vertinu, kaip
dirba kolegos, kaip aš tokioje situacijoje pasielgčiau.
– Kas iš kolegų jums
lipa ant kulnų?
– Negaliu pasakyti, kad kažkas lipa, bet artimiausia ir
perspektyviausia mūsų ateitis – Tomas Jasevičius ir Jurgis Laurinavičius. Jasevičius
jau kelerius metus teisėjauja Eurolygoje, o Laurinavičius, tikiuosi, pradės
šį sezoną.
– Lietuvoje turime
septynis tarptautinės kategorijos teisėjus. Lyginant su kitomis krepšinio
valstybėmis – jų daug ar mažai?
– Manau, kad tai yra normalu. Labai didelis tarptautinės
kategorijos teisėjų skaičius šalyje irgi nėra gerai, nes tada jie negauna
iškvietimų į rungtynes. Lietuvos teisėjai yra gerbiami, kai jie vyksta į
tarptautinius seminarus, jau būna paruošti, subrendę. Ko gero, ir jaunesni mūsų
teisėjai galėtų išlaikyti tą tarptautinę kategoriją, bet jų, kaip
teisėjų lygis, dar nėra toks, kad jie deramai teisėjautų ir atstovautų Lietuvai
tarptautinėje arenoje.
– Iš kur tiek turime
tiek profesionalių teisėjų? Ar LKL varžybos tokio aukšto lygio, kad puikiai paruošia mūsų arbitrus aukščiausio rango rungtynėms?
– LKL neturime tiek daug aukšto lygio rungtynių, europinį lygį
atitinka tik „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ susitikimai, dar kai kurios kitos
rungtynės, kai žaidžia „Šiaulių“ komanda, kai kurios BBL rungtynės. Bet teisėjų
požiūris į darbą, rungtynių gausa ir noras tobulėti duoda gerų rezultatų. Mūsų
teisėjai vidutiniškai teisėjauja po 40–50 rungtynių vien LKL ir BBL, o pridėjus
dar miesto varžybas, manau, dauguma jų per sezoną vadovauja šimtui ir daugiau
rungtynių. Ir jeigu teisėjas į savo darbą žiūri profesionaliai ir stengiasi jį
atlikti – nesakau sąžiningai, nes tą įpareigoja jau vien teisėjo vardas –
kokybiškai, jis tobulėja.
– Kokiomis pagrindinėmis
savybėmis turi pasižymėti geras teisėjas?
– Pirmiausia jis turi mylėti savo darbą, t. y. krepšinį.
Manau, reikia turėti ir tam tikrą talentą. Bet, kaip ir visur, pagrindas –
darbas. Turiu omenyje tai, kad kiekvienose rungtynėse, kokios jos bebūtų,
teisėjas turi atlikti savo darbą netausodamas savęs. Kartais per sporto salės
langą tenka matyti, kaip teisėjauja jauni teisėjai, kai šie manęs nemato.
Kartais būna gėda žiūrėti, kaip jie vaikšto po aikštelę atsipalaidavę, atėję ne
teisėjauti, o tiesiog pasiimti savo rublį. Perduodu tą žinutę tiesiogiai ar netiesiogiai
tokiems teisėjams. Kiekvienas žmogus klysta ir, jeigu jis tai supranta, turi
galimybę pasitaisyti, bet jeigu to nepaiso, iš jo tikrai nebus gero teisėjo. Ne
vien tik elgesys aikštelėje, bet ir už aikštelės ribų turi įtakos visai teisėjo
karjerai.
– Ką jūs vadinate savo
mokytoju?
– Juozą Jankauską, buvusį tarptautinės kategorijos teisėją. Ir
nors jam kitais metais sukaks 80 metų, jis vis dar dirba komisaru LKL ir BBL
varžybose. Šiandien jis patarimų man jau nebeduoda, bet per gyvenimą davė
nežinau kiek – šimtus kilogramų.
– Esate ir BBL
direktorius. Ar teisėjavimo praktika padeda dirbant šį vadovaujantį darbą?
– Manau, kad taip, nes tenka susidurti ir su teisėjavimo
dalykais, spręsti įvairius klausimus. Manau, patirtis tarptautinėje arenoje ir
apskritai krepšinyje naudinga.
– Jūs turite
mėgstamiausią LKL komandą?
– Tikrai ne. Neturiu mėgstamiausios ir pasaulyje.
– Tai profesinė etika?
– Ne. Kai neteisėjauju, mano komanda yra Lietuvos rinktinė. O
kitų neturiu.
– Ir pokalbio pabaigoje
prisiminkite kokį kuriozinį atvejį iš savo, teisėjo, praktikos. Gal net
nutikusį šį sezoną?..
– Šį sezoną nelabai jų buvo... Bet apskritai pasitaikė.
Prisimenu, gal 1994 m. teisėjavau Katare ir prieš finalines rungtynes
laukiu teisėjo kolegos. Nėra nėra nėra... Likus dviem minutėms iki rungtynių
pradžios, jis ateina į aikštę. Pasirodo, teisėjai meldėsi... Tada buvo neramu,
maniau, teks vienam teisėjauti. O dešimt minučių teisėjauti vienam teko
1995 m. per „Olympiakos“ ir „Efes Pilsen“ rungtynes 15 tūkstančių žiūrovų
akivaizdoje, kai kolegai atsitiko nelaimė – jis nusitraukė Achilo sausgyslę ir
tik po kurio laiko pavyko rasti kitą užsienietį teisėją, buvusį tuo metu
Atėnuose. Tai buvo man, dar tik žengiančiam į aukštumas teisėjui, didžiulis
iššūkis. Bet viskas pavyko gerai ir būtent tais metais po trijų mėnesių buvau
pakviestas į pirmąjį Eurolygos finalinį ketvertą.