Komentaras: „Žalgirio“ pergalių beieškant

Praėjusį penktadienį sulaukiau skambučio iš kolegos.

„Jonai, perskaičiau „Wikipedijoje“, bet nelabai tikiu, todėl noriu pasikonsultuoti – ar tiesa, kad „Žalgiris“ Eurolygoje jau trylika metų iš eilės nepatenka toliau nei „Top 16“?“ – paklausė televizijoje dirbantis kolega.

Kad ir kaip tai skambėtų neįtikėtinai, tai buvo tiesa. Pralaimėjęs „Maccabi“ ekipai, „Žalgiris“ eilinį kartą nežengė toliau šešioliktuko. 

Atsakiau, kad „Wikipedia“ šiuo atveju neklysta.

„Žalgirio“ rezultatai Eurolygoje tikrai yra tokie apgailėtini. „Top 16“ etape kauniečiai žaidė septynis kartus ir per tą laiką iš viso iškovojo 7 pergales bei patyrė 35 pralaimėjimus.

Netgi geriausią – Arvydo Sabonio – sezoną jie laimėjo 3 kartus ir tiek pat kartų suklupo, grupėje užimdami trečią vietą.

Atimant Sabonio sezoną, „Žalgirio“ rezultatas dar graudesnis – 4-32.

Perfrazuojant neseną Kauno klubo šūkį – „Garbė gauti iš kartos į kartą“. „Žalgirio“ vardas ištisai kartai, užaugusiai per pastarąjį tuziną metų, asocijuojasi su pralaimėjimais. Su triuškinamais pralaimėjimais, su pralaimėjimais paskutinėmis rungtynių sekundėmis, su pralaimėjimais nesiginant, neužpuolant ar tiesiog pritrūkstant šalto proto.

Metai iš metų Eurolygoje kartojasi ta pati giesmė. „Žalgiris“ pats griauna savo legendinį vardą, virsta pajuokų objektu.

Kasmet įprantame, kad „Top 16“ etape Kauno ekipą pranoksta italai, ispanai, žydai, graikai, rusai, o su kai kuriomis išimtimis – ir lenkai bei serbai.

Tačiau po „Top 16“ etapo ateina BBL ir LKL finalai, laimimas bent vienas trofėjus ir sezonas pabaigiamas aukšta gaida. Eurolygos pralaimėjimai būna pamirštami, svarbiausia, kad nugalėtas „Lietuvos rytas“! Valio! LKL titulas!

Po to ateina vasara. Superkamos garsios pavardės, kurios nė neprasidėjus sezonui jau karūnuojamos LKL čempionais, tiesiami keliai į Eurolygos finalo ketvertą ir apskritai drebinamas visas krepšinio pasaulis.

Laikykis, Europa, „Žalgiris“ ateina!

Tada ateina gruodžio mėnuo, kai garsios pavardės, prabuksavusios pirmąjį etapą, griebiasi paskutinio šiaudo ir šiaip ne taip patenka į „Top 16“. O ten – eilinis nulis.

Ko trūksta? Kodėl komanda, kurios vardą dėl įspūdingos istorijos su pagarba taria visi varžovai Europoje, pati save naikina?

Paklausiu kitaip – kokia yra „Žalgirio“ strategija? Koks yra dabartinis „Žalgiris“? Ką jis simbolizuoja, ko jis siekia? Atsakymų į šiuos klausimus rasti nelengva.

Po Antano Sireikos išėjimo „Žalgiris“ blaškėsi tarp blogų ir labai blogų trenerių. Komandos vairas buvo patikimas trenerio karjerą pradedantiems strategams arba jokios pagarbos tarp žaidėjų neturintiems treneriams. Klubas patyrė didelę finansinę krizę, pakeitė valdžią, gavo naujus savininkus, keitė trenerius, įvedė lapelių sistemą, panaikino lapelių sistemą, samdė sporto direktorius, kurie galiausiai tapdavo treneriais, apskritai žaidė be trenerio, žaidėjus paversdavo treneriais.

Skamba chaotiškai, ar ne?

Chaosas yra „Žalgirio“ kultūros dalis. Nuo viršaus iki apačios.

„Žalgiryje“ per paskutinius šešerius metus tiesiog nebuvo sukurta jokia ilgalaikė strategija. Joks treneris negavo pasitikėjimo bagažo, su kuriuo galėtų dirbti 2, 3, 4 metus. Nebuvo ilgam laikui apibrėžta, kas siekiama – auginti talentus ir verstis vietiniais žaidėjais, ar samdyti užsieniečius ir pamiršti talentingus lietuvius.

Ką galima pasiekti, kai treneris gauna darbą vidury sezono, o po sezono atleidžiamas? Arba atleidžiamas vos sezonui prasidėjus?

Visos sėkmingos sporto organizacijos visame pasaulyje laimi tada, kai yra bent kelių metų įdirbis. Kai turima strategija, kai pasitikima treneriu. „Žalgiryje“ to nėra.

Ar esant dabartiniam savininkui tai bus?

Neoficialiai kalbama, kad šiemet „Žalgirio“ biudžetas – apie 40 mln. litų. Eurolygoje tie 40 mln. litų jau sukišti į vieną vietą. Ar LKL čempionų titulas vertas tokių pinigų?

Ar LKL čempionų titulas apskritai gali nuplauti gėdingus pasirodymus Eurolygoje? Puikiai žinau, kad didžioji dalis „Žalgirio“ gerbėjų atsakys, kad taip. Juk svarbiausia – įveikti „Lietuvos rytą“!

Nepykite, bet šitas tikslas tampa juokingas. Bent kartą parodykime Europai, ką sugebame, o ne kapstykimės savo smėlio dėžėje.

Tada nebereikės knistis „Wikipedijoje“, kad iškastume archeologinį atradimą – paskutinę svarbią „Žalgirio“ pergalę Eurolygoje.

Ir nereikės straipsnyje bent dešimties sakinių pabaigti klaustukais.