Žinote, žmogus, kuriuo pasitiki visi – ir tyliausias komandos narys, ir tas, kuris nelabai mėgsta trenerį. Ir tas, kuris rinktinėje tik debiutuoja, ir tas, kuris pats vieną dieną nori būti lyderiu.
Toks žmogus, kurio balsas už aikštės ribų girdimas garsiausiai, o veiksmai aikštėje rodo pavyzdį.
Nepykite, bet aš tokio vieno žmogaus nemačiau. Vienas garsiausiai girdėjosi aikštėje, bet ne itin bendravo su kitais už aikštės ribų. Kitas pasižymėjo pelnytais taškais, bet nepersistengdavo, kai reikėdavo padaryti kažką daugiau. Trečias tiesiog nebebuvo toks svarbus, kai sugrįžo vyresni ir svarbesni.
Rinktinės lyderiu, bent jau aikštėje, šiemet turėjo būti Kleiza. Tačiau reikia pripažinti, kad po sudėtingos operacijos jo sprogstamoji jėga sumažėjo. Kleiza iššovė mače su JAV, tačiau amerikiečiai toms rungtynėms absoliučiai nesiruošė. Jie tiesiog turėjo laisvą dieną ir po to su lietuviais „atvaikščiojo“. Tuo tarpu rungtynėse su Tunisu ir Rusija Lietuvos rinktinė smigo žemyn su Kleiza, o spurtavo tada, kai šis sėdėjo ant suolo. Šiemet L.K. nebuvo tas, kuriuo visi galėjo pasikliauti.
O kai Kleiza nėra toks, koks buvo 2010 metais, nebelieka ir hierarchijos. Nei pernai, nei šiemet rinktinėje nebuvo žmogaus, kurio visi klausytų, pasitikėtų, o sunkiu momentu žinotų, kad sulauks iš jo taškų. Kaip ir nebuvo aiškaus antro ar trečio žmogaus – lyderio pagalbininko. Ir nebuvo būrio, kuris sektų šiais dviem-trimis žmonėmis.
Kaip nebuvo lyderio aikštėje, taip neatsirado ir vienijančio žmogaus už aikštės ribų. Šiuo atveju priežastis ta, kad rinktinėje buvo dvi skirtingos kartos. Viena – dar ta, kuri kartu žaidė 2000-2004 metais. Kita – tais pačiais metais užaugusi su jaunimo krepšiniu.
Kaip gali būti bendras lydinys, kai komandoje yra skirtinguose dešimtmečiuose augusios kartos?
Paimkime tuos pačius rusus. Andrejus Kirilenka, Viktoras Chriapa ir Sergejus Monia yra 29-31 metų. Komandos „seniai“, lyderiai ir pavyzdys visiems kitiems. Smogiamasis trejetas. Greta jų – Timofejus Mozgovas, Vitalijus Fridzonas, Aleksandras Kaunas, Antonas Ponkrašovas. Jiems po 26-27 metus. Vienas jaunas – Aleksejus Švedas. Visi kiti dėl vaizdo. Aiškiai išreikšti lyderiai, aiškūs jų pagalbininkai ir aiškūs rankšluosčių padavinėtojai.
Toliau – Argentina. Luisas Scola, Emanuelis Ginobili, Pablo Prigioni, Carlosas Delfino – keturi vilkai, kartu perėję šiltą ir šaltą. Scola ir Ginobili apskritai pasaulinės žvaigždės, kartu renkančios pusę komandos taškų. Visi kiti – absoliutūs pagalbininkai.
Ta pati JAV rinktinė, savo gretose turinti vien NBA žvaigždes ir būsimą lygos pažibą, turi aiškią hierarchiją. LeBronas Jamesas – vokalinis lyderis ir pavyzdys aikštėje. Kobe Bryantas – veteranas, kurio visi klauso. Kevinas Durantas, Carmelo Anthony, Chrisas Paulas – patikimi pagalbininkai. Kitų rolės – mažesnės.
Ir net nereikia pasakoti, kaip jiems smagu būti vieniems su kitais.
O ką turėjome mes? Jasikevičius 36 metų, Rimantas Kaukėnas 35, Songaila 34 – viena karta. Kleiza, Martynas Pocius, Paulius Jankūnas, Mantas Kalnietis (visi 26-27 metų) – kita karta. 8-9 metų skirtumas jau yra skirtingos kartos. Kiek turite artimų bičiulių, vyresnių ar jaunesnių už jus tokiu amžiaus skirtumu?
Prie viso to pridėkime tai, kad net nebuvo aišku, kas olimpiadoje buvo mūsų pagrindinis įžaidėjas, pagrindinis atakuojantis gynėjas ir pagrindinis vidurio puolėjas.
Jasikevičius ar Kalnietis? Kaukėnas ar Pocius? Valančiūnas, Kavaliauskas ar Songaila?
Sakysite, kad rinktinėje nebeliko tokių žvaigždžių kaip Ramūnas Šiškauskas, Saulius Štombergas, Arvydas Macijauskas, todėl negali būti aiškaus vaidmenų pasiskirstymo. Be abejo, nebėra daug žvaigždžių. Tačiau ar rusai turi super žvaigždžių, išskyrus Kirilenką? Ne, bet kiekvienas žino savo vietą aikštėje.
Lietuviai, nežinau, ar žinojo. Kaip gali žinoti, jei Valančiūnas rungtynes pradeda starto penkete, 6 minutes žaidžia tikrai neblogai, o vėliau 20 minučių nepakyla nuo suolo? Ar toks yra pagrindinio vidurio puolėjo vaidmuo?
Šis vaidmenų nebuvimas ryškiai krito į akį jau nuo pat treniruočių stovyklos pradžios. Kai ispanai ar prancūzai pasikviečia po 13-14 krepšininkų ir tik su jais dirba nuo pat treniruočių stovyklos pradžios, mes praleidžiame dvi-tris savaites, aiškindamiesi, kas taps šešioliktu ar septynioliktu rinktinės krepšininku. Kas iš to? Motyvuojami jauni žaidėjai, kad kitąmet labiau stengtųsi? Donatas Motiejūnas per paskutinius dvejus metus buvo taip „užmotyvuotas“, kad šiemet nusprendė nebesitampyti. Nes nežinomybė niekam nepatinka.
Po šios olimpiados rinktinė keisis. Nebeliks Jasikevičiaus, Songailos, Kaukėno.
Kartų kaita nebus skaudi Lietuvai, jei turėsime aiškią strategiją. Jei bus nupieštas rinktinės formavimo planas, apibrėžtas komandos branduolys, paliekama vietos jaunimui ir vienam kitam veteranui. Jei bus aiškiai paskirstomi vaidmenys.
Nes žinoti savo vietą komandoje nėra blogas dalykas.
