Prieš maždaug metus Vasilije Micičius ramiai įsitaisęs sėdėjo Stambulo Sinano Erdemo arenoje ir stebėjo Eurolygos finalo ketverto kovas. Tuomet gyvai pamatyti vieną didžiausių krepšinio renginių metuose serbui nebuvo sudėtinga, mat tada jis gynė Bursos „Tofaš“ garbę ir rungtyniavo Turkijoje.
Vasilije Micic
Komanda: |
Kauno Žalgiris |
Pozicija: | PG |
Amžius: | 24 |
Ūgis: | 195 cm |
Svoris: | 92 kg |
Gimimo vieta: | Serbija |
Tuomet lemiamas elitinio Senojo žemyno turnyro kovas Micičius stebėjo kaip elinis svečias ir ko gero negalėjo net pagalvoti, kad vos po metų šiame renginyje jis grumsis pats.
„Tada pamąsčiau: „Dievaži, man iki tokio etapo išties labai toli“. O ką matome dabar? – retoriškai klausdamas „BasketNews.lt“ žurnalisto juokėsi 24-erių atakų organizatorius. – Taigi, prisimenant tai sakau, kad „Žalgiriui“ finalo ketverte taip pat viskas įmanoma. Viskas.“
Micičius bendraudamas su tinklalapiu „BasketNews.lt“ ne kartą paminėjo šio pasiekimo svarbą.
„Man patekimas į finalo ketvertą reiškia labai daug“, – ne kartą ir ne du interviu metu pakartojo Micičius.
Tiesa, šis pasiekimas serbui dvigubą reikšmę turi dar ir todėl, kad finalo ketvertas šįmet vyks jo gimtojoje šalyje – Serbijoje.
Micičiui žaidimas Belgrade visuomet reiškė labai daug. Tuo buvo galima įsitikinti sausio mėnesį, kuomet „Žalgirio“ gynėjas Serbijos sostinėje kovojo su „Crvena Zvezda“. Tuomet Micičius serbų fanų aplodismentų fone buvo specialiai pagerbtas, o emocijos vėliau, kaip sakė Šarūnas Jasikevičius, turėjo įtakos ir jo žaidimui.
Nieko nuostabaus, mat 2015-16 metų sezone Micičius gynė „Crvena Zvezda“ garbę, o kartą tapus šios komandos žaidėju, raudonai baltą įspaudą širdyje nešiojiesi visada.
Dabar lemiamam tikslui jis dar kartą grįš namo.
„Taip, be jokios abejonės, Belgradas yra mano miestas. Negaliu patikėti, kad tai įvyks, tai – likimas, kitaip nepavadinsi“, – prisėdęs „Žalgirio“ rūbinėje džiaugsmu tryško Micičius.
Ketvirtadienio vakarą Kaune šventinė nuotaika „Žalgirio“ arenoje tvyrojo rungtynėms dar net neprasidėjus. Vietos sirgaliai dar komandų pristatymo metu buvo užsivedę taip, lyg, atrodo, šioje arenoje dar niekada nebuvo užsivedę. Žalioji sirgalių jūra, tamsoje šviečiančios lazdelės, vikingų pergalės plojimai… Ore būsimos pergalės kvapas tvyrojo dar gerokai iki finalinio švilpuko.
Būtent Micičius pirmajame kėlinyje buvo vienas aktyviausiai besirūpinusių, kad šventė nebūtų sugadinta.
Įžaidėjas dar ketvirčio viduryje smeigė du tolimus metimus iš eilės, po kurių kauniečių pranašumas šovė į viršų (14:5). Arenos pranešėjas aktorius Andrius Žiurauskas prieš rungtynes tiek sirgalių, tiek žaidėjų garsiai klausė, ar jie pasiruošę būti geresni nei antradienį. Ir jie iš tikrųjų tokie buvo.
„Kol kas mano karjeroje tai yra didžiausias pasiekimas… Tai neįtikėtina… Nuo pat pirmosios dienos, kai čia atvykau, mes, naujokai, prilipome Kaune labai greitai. Manau, tai svarbu tam, ką matome dabar. Sėkmės raktas? Komanda. Mes visą sezoną žaidžiame taip pat – buvome ir esame beprotiškai motyvuoti. Sveikinu visus vaikinus.
Nė vienas iš mūsų nesidairome į savo statistiką, visi norime laimėti. Žinojome, kaip arti tikslo esame. Tai svarbiausia, o asmeninė statistika eina į antrą planą. Žinokite, esu labai laimingas.
Nuostabu… Kalbant apie atmosferą, bet kas, ką pasakysiu, neišreikš nieko, ką jaučiau arenoje. Esu serbas, kur žmonės palaiko tiesiog fanatiškai, čia palaikymas taip pat labai geras. Žmonės čia seka krepšinį, jie visada rungtynėse. Apie „Žalgirio“ sirgalius girdėjau daugybę istorijų, tačiau šio vakaro reginys buvo neapsakomas“, – mintis išsamiai dėstė gynėjas.
Mintimis trumpam grįžkime į vasarą. Tas dienas, kuomet Micičius apsisprendė vilktis žaliai baltus marškinėlius ir keltis rungtyniauti į Kauną.
Tuomet Šaras į savo komandą pasikvietė jauną, iki tol pernelyg niekur nespindėjusį atakų organizatorių, kuris epizodiškai rungtyniavo Belgrade, Miuncheno „Bayern“, o labiau suspindo tik „Tofaš“ gretose Turkijos pirmenybėse.
Tąkart Lietuvoje nusileido vaikinas, besitikintis tobulėjimo Eurolygos legendos vadovaujamoje komandoje. Praėjo daugiau nei pusė metų ir dabar Micičius bus vienas Eurolygos finalo ketverto dalyvių.
„Būsiu atviras, atvykau į Lietuvą su savo mintimis, savo tikslais. Tie tikslai nebuvo tokie kaip eilinio legionieriaus – pasikelti vertę ir išvykti į didelį klubą. Ne. Aš norėjau prisitaikyti Eurolygoje, tobulėti šiame turnyre, įrodyti, kad galiu čia žaisti, mokytis iš trenerio. Nežinojau, kiek toli eisime, bet dabar matau, kad sprendimas sukti į Kauną buvo neįtikėtinai vykęs“, – dabar atvirauja Micičius.
Tiesa, sezonas dar gali būti vykęs ir labiau.
„Reikia eiti iki galo“, – dar tik patekus į atkrintamąsias Pirėjuje kalbėjo Artūras Milaknis.
Dabar tą patį sako ir Micičius. O iki tol – dar du barjerai. Juos abu Micičius su kauniečiais pasistengs perlipti rungtyniaudamas namuose.
„Mano kaimynai tikrai ateis palaikyti, bet nežinau dėl kitų, – juokėsi Micičius. – Tiesą sakant, man tai nerūpi, ten vis tiek bus gera atmosfera.“
Paremkite BasketNews ir naršykite be reklamų.