Pirmą kartą į Lietuvos rinktinės stovyklą pakviestas Marekas Blaževičius paskutinis atvyko į Palangos „Vanagupės“ viešbutį penktadienį. Ne dėl to, kad bandytų išvengti žiniasklaidos dėmesio – tiesiog treniruočių stovyklos pradžia sutapo su jo egzaminų sesijos pabaiga.
Penktadienį aštuoniolikmetis vilnietis laikė paskutinį brandos egzaminą – gimtosios lenkų kalbos. Prieš tai jis laikė analogiškus anglų ir lietuvių kalbų egzaminus, tačiau paskutinis sukėlė daugiausia išbandymų.
„Lenkų buvo sunkiausias egzaminas, nes po lietuvių egzamino, kuriam ruošiausi daugiausiai, jau buvau atsipalaidavęs“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo Blaževičius.
Po egzamino jis sėdo į rinktinės trenerio Beno Matkevičiaus automobilį ir kartu su juo įveikė daugiau nei 300 kilometrų iš Vilniaus į Palangą.
Egzaminų diena šią vasarą Blaževičiui jau ne pirmą kartą sutapo su dideliu kitu įvykiu: birželio 29 dieną, po lietuvių kalbos egzamino, buvo paskelbta, kad talentingojo krepšininko kontraktą išpirko Kauno „Žalgiris“ ir jis iš Vilniaus „Ryto“ keliasi į didžiausių varžovų gretas.
Šis perėjimas, taip pat egzaminų sesija ir debiutas vyrų rinktinėje yra tai, kuo pastarąjį mėnesį gyvena jaunasis Lietuvos krepšinio talentas.
– Per pastaruosius kelis mėnesius jums dėmesio teko daugiau nei bet kada anksčiau. Kaip su tuo tvarkėtės, juolab, kai turbūt ir atsiranda žmonių, norinčių būti draugais ar šildytis tame dėmesyje?
– Iš tikro praeitais metais susimažinau savo draugų ratą, supratau, kas yra mano tikri draugai, o kas – ne. Esu dėkingas tiems tikriems draugams, kurie išliko ir man padeda. Tai nėra tik palaikymas – jie mane kritikuoja ne tik dėl žaidimo, bet ir mokslo ar kažkokio elgesio. Jie man kiekvieną dieną padeda būti geresniam. Naujų žmonių į savo gyvenimą stengiuosi taip lengvai neįsileisti, nes nežinai, ko jie nori. Kartais atrodo, kad jie nori bendrauti vien dėl to, kad esi krepšininkas, o ne paprasta asmenybė.
Marek Blaževič
Komanda: |
Vilniaus Rytas |
Pozicija: | C |
Amžius: | 18 |
Ūgis: | 207 cm |
Svoris: | 96 kg |
Gimimo vieta: | Vilnius, Lietuva |
– Ar kažkas iš vyresnių žaidėjų dėl to duoda patarimų?
– Aišku, ir agentas daug pavyzdžių sako, ir klube vyresni žaidėjai yra pasakoję. Tu Holloway pasakojo, kaip būna Amerikoje, ypač universitetuose, kaip su tuo reikia valdytis ir kaip jis yra paslydęs. Tų istorijų yra daug, tiesiog reikia atsirinkti ir pritaikyti sau.
– Šią vasarą pirmą kartą buvote įtrauktas į rinktinės kandidatų sąrašą. Kaip reagavote, kai jame pamatėte savo pavardę?
– Iš pradžių gavau skambutį iš trenerio, todėl apie tai žinojau kiek anksčiau. Galbūt pavardės pamatymas tik įtvirtino, kad tikrai čia važiuoju. Buvau labai laimingas, kadangi tai – nauja patirtis, susipažįstu su naujais žaidėjais, galiu gauti naujų pamokų. Man tai – labai didelis žingsnis į priekį.
– Jūsų sprendimas persikelti iš „Ryto“ į „Žalgirį“ šią vasarą yra plačiai aptarinėjamas. Buvo nuomonių, kad prašovėte su pasirinkimu, kai Šarūnas Jasikevičius nusprendė iš „Žalgirio“ keltis į „Barceloną“. Bet jūs sprendimą buvote priėmęs bet kuriuo atveju, ar ne?
– Tikrai taip. Kadangi ta organizacija yra puiki, ji jau ne vienus metus manimi domėjosi ir rodė dėmesį. Ir tai buvo ne vieno žmogaus pastangos. Tai buvo Robertas Javtokas, Paulius Motiejūnas, prieš tai – Ginas Rutkauskas. Visi tie žmonės norėjo mane ten matyti. Tas pats Arvydas Gronskis su manimi kalbėjo, padėjo susidėlioti pliusus. Buvo daug žmonių, kurie padėjo man apsispręsti, ir nebuvo svarbu, ar liks Šarūnas Jasikevičius. Tiesiog gavau pasitikėjimo iš pačios organizacijos, jie man sudarė tokias sąlygas, kurių tiesiog negalėjau atsisakyti.
– Turbūt tikėjotės įvairių reakcijų, priimant šį sprendimą, tai natūralu. Ar tai, ko tikėjotės, taip ir buvo, ar visgi tos reakcijos pranoko lūkesčius?
– Žinojau, kad bus kažkokia reakcija. Kelioms dienoms atsisakiau feisbuko programėlės, kad nematyčiau visų žinučių. Buvau pasilikęs tik messengerį, kad galėčiau bendrauti su draugais ir artimaisiais, instagrame man negalėjo parašyti žmonės, kurių neseku. Todėl šį laikotarpį praėjau ramiai.
Jeigu imant visas žinutes, kurias gavau, tai virš 50 proc. tai buvo šiltos žinutės iš „Žalgirio“ fanų. Tada koks 20 proc. buvo tų pačių Vilniaus fanų palaikymas, kad geras sprendimas, o likę procentai buvo to pykčio.
– Kokios buvo reakcijos iš kolegų „Ryto“ klube?
– Eimantas Bendžius pasveikino vos ne vienas iš pirmųjų. Dovis Bičkauskis pasveikino, Karolis Giedraitis. Visi artimi komandžiokai mane pasveikino ir jokio pykčio nebuvo. Tie patys žmonės, kurie dirba „Ryte“ – Mantvydas Dabašinskas, Vaidas, kuris dirba su žiniasklaida, visi mane pasveikino ir palaiko, vis tiek dirbome dvejus metus toje organizacijoje.
– Kas pačiam, priimant šį sprendimą, buvo sunkiausia?
– Visada priimant tokį sprendimą yra sunku, nes tai sprendimas, galintis tave nutempti į apačią arba į viršų. Stengiesi apsisaugoti visus blogus variantus ir palikti kaip įmanoma mažiau rizikos. Šiuo atveju tai toks sprendimas, kur beveik nėra rizikos. Tai yra labai gera vieta tobulėti ir judėti į priekį.
– Tikriausiai čia, rinktinės stovykloje, bus pirma tokia proga susipažinti su naujaisiais komandos draugais „Žalgiryje“, nes iki šiol kontakto su jais neturėjote, ar ne?
– Nebuvo jokio kontakto, tiesiog žinojome vienas kitą iš aikštelės matymo.
– Egzaminai, „Žalgiris“, rinktinė – tokia neeilinė vasara bet kam. Kaip sekasi tvarkytis su tokiais iššūkiais?
– Daug pokyčių, bet viskas į naudą, nes nukrenta labai didelis reikalas – mokykla. Vis tiek pamokoms išeikvodavau daug energijos, nervų. Ateina studijos, kur bus lengviau, todėl galėsiu daugiau laiko skirti sportui, savo kūnui, savo pomėgiams, tobulinti tai, ką mėgstu. Sprendimas persikelti į Kauną – į naudą, tai – nauji iššūkiai. Gyvenime nuolat turi dėliotis tuos iššūkius, kad judėtumei į priekį. Rinktinė – vėlgi, naujos pamokos, viskas į naudą. Esu dėkingas už šias galimybes.
– Ar jau yra planas, kada išvykstate gyventi į Kauną, kur gyvensite?
– Jau turiu išsirinkęs butą, lieka tik patikslinti atvykimo datą, kadangi manau, kad važiuosiu anksčiau, kad apsiprasčiau, kad pasitreniruočiau individualiai su treneriais.