Medvedenka dar 1999-aisiais žaidė Alytuje, o 2000-aisiais jau vienoje rūbinėje sėdėjo su Shaqu ir Kobe.
Nuotr.: Autoryste - Reuters - Scanpix, AFP - Scanpix, NBA.com, A.Koroliovas
Nuotr. Autoryste - Reuters - Scanpix, AFP - Scanpix, NBA.com, A.Koroliovas

Stanislavas Medvedenka iki šiol yra laikomas vienu geriausių legionierių LKL istorijoje. Jaunimas neprisimena, tačiau vyresnioji karta iki šiol mena laikus, kai devyniolikmetis ukrainietis su „Alitos“ marškinėliais skraidė per varžovų galvas, o į Alytų 1998-aisiais atvažiavusiam NBA čempionui Richardui Petruškai beliko skėsčioti rankomis bei iš geriausių vietų stebėti Medvedenkos 32 taškų pasirodymą Koračo taurėje prieš „Galatasaray“.

Šį sezoną metami tritaškiai

32%
9,7
Pataiko: 9,7
Taiklumas: 32,2%
Vieta lygoje: 30
Geriausias pasiekimas: 17
Blogiausias pasiekimas: 4
Daugiausia pataiko: LeBron James

Po 17 taškų ir 7 atkovotus kamuolius LKL rinkęs Medvedenka buvo tikras perlas Alytaus klubui, kurį pastebėjo legendinis bei tuometinis „Alitos“ treneris Vladas Garastas ir atsivežė Slavą iš Ukrainos. 

„Prieš 1998-1999 m. sezoną atvykau į Lietuvą su Kyjivo „Budivelnik“ sužaisti draugiško turnyro ir viena iš komandų buvo „Alita“. Sužaidėme kelias rungtynes ir aš labai nustebinau trenerį Vladą Garastą, – tinklalapiui BasketNews pasakojo Medvedenka. – Netrukus po turnyro jis pats atvyko į Kyjivą ir pradėjo derybas dėl mano persikėlimo į Alytų. Sandoris pavyko ir atsidūriau čia.“

Medvedenka buvo toks geras, jog iki šiol turi turbūt vieną įspūdingiausių į NBA patekimo istorijų. Pabandykite įsivaizduoti. Dar 1999 metais esi šeštame pagal dydį Lietuvos mieste ir tave treniruoja Garastas, vėliau – Vitoldas Masalskis, o praėjus kiek daugiau nei metams tavo treneris yra Philas Jacksonas, viename persirengimo kambaryje sėdi nebe broliai Lavrinovičiai, o Kobe Bryantas ir Shaquille'as O'Nealas bei gyveni viename garsiausių pasaulio miestų – Los Andžele.

Dar 1999 metais tavo atlyginimas siekia vos 2 tūkst. dolerių, o po metų uždirbi 300 tūkstančių. Ar galite įsivaizduoti?

Taip, išgirdote teisingai. 1999-aisiais Slava užbaigė karjeros etapą Lietuvoje, dar sezoną pažaidė Kyjivo klube ir jau 2000-aisiais tapo Los Andželo „Lakers“ nariu. Praėjus vos trejiems metams nuo žaidimo Alytuje Medvedenka ant savo piršto turėjo du NBA žiedus, nes pateko į vieną geriausių komandų per visą lygos istoriją. Tie žiedai dabar yra parduoti, tačiau vardan Ukrainos, bet apie tai vėliau.

Sėdėdamas automobilyje, nes dabar rusų bombarduojamame Kyjive ne visuomet yra elektros ir „WiFi“, tinklalapiui BasketNews Slava papasakojo komišką istoriją, kaip atsidūrė „Lakers“ klube.

„Po sezono Kyjive vėl nuvykau į vasaros lygą ir vieną dieną „Lakers“ mane pasikvietė į treniruotę. Ten palikau jiems gerą įspūdį, jie toliau sekė mano žaidimą vasaros lygoje, buvau tvirtesnis bei stipresnis nei prieš metus. Baigiau darbus vasaros lygoje, grįžau į Ukrainą ir pamenu, kaip vieną dieną per mano faksą išlindo popieriaus lapas. Paimu jį į rankas ir žiūriu, jog tai sutartis iš Los Andželo „Lakers“ – 300 tūkstančių JAV dolerių. Negalėjau patikėti. Nesupratau kas vyksta“, – pasakojo Medvedenka.

Nuotr. Jed Jacobsohn/Getty Images

Ir Medvedenka nebuvo tik statistas „Lakers“ žvaigždyne. 208 cm ūgio puolėjas 2003-2004 m. sezone, kuomet Los Andžele žaidė tokie krepšininkai kaip Kobe, Shaqas, Gary Paytonas ir Karlas Malone'as, Slava fiksavo 8,3 taško ir 5 atkovotų kamuolių statistiką, o iš viso lygoje praleido septynerius metus.

Pasak Medvedenkos, treneris Garastas ir žaidimas Alytuje jam labai padėjo pasiekti NBA.

„Treneris Garastas man davė visišką laisvę ant parketo. Tuo metu aukštaūgiai žaisdavo kitaip – nugara į krepšį, lėtai. Jis pamatė, kad aš nesu tipinis aukštaūgis. Jis man leido žaisti su kamuoliu atviroje aikštėje, persivaryti jį, žaisti veidu į krepšį. Tai buvo novatoriška. Treneris Garastas man suteikė didžiulį pasitikėjimą ir iki šiol esu jam dėkingas, nes jis stipriai prisidėjo prie mano atsiskleidimo ir prie to, jog vėliau tapau NBA žaidėju“, – teigė Slava.

Medvedenka tinklalapiui BasketNews taip pat papasakojo apie situaciją Ukrainoje, kasdienybę kare, dėl šalies parduotus NBA žiedus, laikus Alytuje, karjerą „Lakers“, Kobės ir Shaqo konfliktą, kultūrinį šoką atvykus į „Lakers“, žvaigždžių ligą ir Shaqo vakarėlius.

– Slava, kokia dabar situacija Ukrainoje?
– Palyginus normali (juokiasi). Mes jau prie to pripratę. Mūsų rajone labai dažnai dingsta elektra, todėl kalbuosi su tavimi iš stovėjimo aikštelės Kijyvo centre (šypsosi). Žmonės gyvena be elektros, šildymo, kartais net vandens.

– Buvo pasirodžiusi informacija, jog prasidėjus karui ėmėte ginklą į rankas ir prisidėjote prie kovos už laisvę. Vis dar padedate kariauti Ukrainai?
– Manau, kad mūsų armija greitu metu išstums rusus atgal į Rusiją ir aš nusprendžiau padėti Ukrainai kitokiu būdu. Aš įkūriau fondą ir mes padedame vaikams su sporto inventoriumi, atstatinėjame mokyklas ir panašiai. Turime labai daug motyvuotų karių, kurie supranta šį dalyką geriau už mane, nusprendžiau prisidėti kitu būdu. Bet taip, vienu metu buvo etapas, kuomet gyniau Ukrainą ginklu. Problema ta, kad mums trūksta ginklų.

– Kiek sudėtinga situacija karo prasme yra Kyjive?
– Rusija bando bombarduoti Kyjivą beveik kas dvi savaites, šaudo raketas. Bet mes turime gerą antiraketinę sistemą ir atsidavusius karius. Antradienį rusai į Ukrainos teritorija paleido 70 raketų ir nukenksmintos buvo 60. Tai mūsų nauja realybė, mes taip gyvename ir stengiamės prie to prisitaikyti. Visi ukrainiečiai daro kažką, jog nors kiek prisidėtų prie šalies gerovės.

– Slava, kaip kilo mintis parduoti savo NBA žiedus?
– Pradėsiu nuo pradžių. Vasario 24-ąją, kai Rusija pradėjo bombarduoti Kyjivą, pakilau nuo sprogimų su savo šeima. Buvo garsu ir baisu, pradėjome susirašinėti su draugais. Daug žmonių pabėgo į Kyjivą, matėme didžiules eiles automobilių, judančių link miesto tik prasidėjus karui, žmonės savo transporto priemonėse praleido po 3 dienas, norėdami patekti į sostinę. 

Su šeima nusprendėme likti Kyjive ir visomis išgalėmis padėti šaliai. Savo rajone įkūrėme teritorinės gynybos batalioną. Sukūrėme štabą, visą infrastruktūrą: virtuvę, kambarius poilsiui, budėjimo postus, įtraukėme nemažai žmonių. Šalia mūsų rajono yra strategiškai labai svarbus kelias. Tai yra tiltas, po kuriuo teka Dnipro upė. Kai kurie iš mūsų štabo narių nuvyko į kariuomenės sandėlį paimti ginklų ir taip pradėjome budėti. Tai truko du mėnesius. Su savo kariuomene išstūmėme Rusiją iš Kyjivo. 

Mano postas buvo ant aukščiausio Kyjivo pastato stogo ir per tą laiką turėjau labai daug laiko pagalvoti apie savo gyvenimą, kaip galėčiau dar padėti Ukrainai. Vieną naktį pamaniau, kad jeigu mirsiu, mano du NBA žiedai tiesiog liks gulėti seife. Tad nusprendžiau, jog laikas mano žiedams padaryti kažką gero dėl Ukrainos. 

Paskambinau Los Andželo „Lakers“ vadovybei, nuvykau ten, jie man padėjo rasti aukcioną. Nusprendėme, kaip viską darysime: pradėjome bendradarbiauti su garsiausiomis JAV televizijomis, jog ši žinia pasklistų kuo plačiau. Padarėme dokumentinį filmą, jog amerikiečiai suprastų, kokia rimta situacija yra Ukrainoje. Mes pardavėme tuos žiedus, gavome beveik 300 tūkst. JAV dolerių.

– Kur nukeliavo už žiedus gauti pinigai?
– Turime suprasti vieną dalyką. 90 proc. Ukrainos biudžeto yra skiriama karui su Rusija. Tai yra teisinga, nes mes esame pavojuje ir mums reikia apginti savo šalį, laimėti šį karą. Bet yra ir vaikai, kuriems mūsų šalis, deja, turi labai mažai pinigų. Nusprendžiau įkurti fondą ir tuos pinigus už žiedus skirti vaikams. Taip pat padėjo ir „Lakers“, kurie atsiuntė labai daug krepšių, kamuolių, gertuvių, įvairių rūbų. Nuvykau su viskuo į miestą, kuris yra 40 km nuo Rusijos sienos. Nustebau, kiek daug ten vaikų vis dar gyvena. Manau, jog labai svarbu Ukrainos vaikams kažkokiu būdu atitrūkti nuo karo žiaurumo ir kažkuo užsiimti. 

Vaikai vėl pradėjo treniruotis, nors neturėjo elektros, tai darydavo su prie galvos pritvirtintais žibintuvėliais, o salėje išdėliodavo telefonus su įjungtomis blykstėmis. Vaikams tai labai patiko. Tai yra visiška terapija vaikams, nes kai jie yra aikštelėje, pamiršta visas esančias blogybes, patį karą. Jie yra vaikai ir reikia to nepamiršti. Daugelis vaikų su savo šeimomis gyvena šaltyje, kartais be elektros ir vandens, todėl nuėjimas tiesiog pažaisti krepšinio gali labai padėti. 

– Kaip atrodo įprastinė jūsų diena?
– Nemanau, kad stipriai rizikuoju savo gyvybe. Viskas priklauso nuo tvarkaraščio. Tam tikromis dienomis vykstame į Černihivą, kur tvarkome apgriautą mokyklos salę. Miestas sumokės už stogą, o mes padengsime kitas išlaidas už parketą, krepšius, rūbines ir panašiai. Dar vienas projektas yra „Avangard“ salės Kyjive atstatymas. Keliausime į Taliną žaisti draugiškų rungtynių, jog surinktume pinigus arenai. Tokios yra mano misijos – padėti atstatyti vietas, kurios reikalingos žmonėms sportuoti. Noriu padėti jiems grįžti į normalų gyvenimą.

Taip pat turiu savo krepšinio akademiją, kuri padeda amerikiečių žurnalistams kurti Ukrainoje dokumentiką. Suteikiame jiems gyvenamąją vietą ir aprūpiname maistu, jog jie nušviestų, kas iš tiesų vyksta mūsų šalyje. 

– Pakalbėkime apie krepšinį. Jūsų karjera yra labai įdomi. Per metus iš Alytaus patekote į NBA. Kiek beprotiškai skamba šis faktas?
– Buvau vienas iš tų vaikių, kurie negalvojo apie NBA. Galėjau apie tai tik pasvajoti. Man tiesiog patiko žaisti krepšinį, pernelyg apie karjerą negalvojau. Man jau didžiulis pasiekimas buvo tai, kad aš pradėjau gauti pinigus už žaidimą. Kalbant apie patį faktą, kažkas neįtikėtino. Kartais iki šiol pagalvoju apie karjerą ir mąstau: „Kaip man pavyko?“ Alytus-Kyjivas-Los Andželas. Skamba beprotiškai ir buvo beprotiška. Bet aišku, ir pats įdėjau daug darbo.

– Ar atsimenate, kaip atsidūrėte Alytuje?
– Prieš 1998-1999 m. sezoną atvykau į Lietuvą su Kyjivo „Budivelnik“ sužaisti draugiško turnyro ir viena iš komandų buvo „Alita“. Sužaidėme kelias rungtynes ir aš labai nustebinau trenerį Vladą Garastą. Netrukus po turnyro jis pats atvyko į Kyjivą ir pradėjo derybas dėl mano persikėlimo į Alytų. Sandoris pavyko ir atsidūriau čia.

– Koks buvo tuometinis gyvenimas Alytuje?
– Alytus buvo mažas miestas, bet atsimenu labai draugiškus žmones, kurie noriai su manimi bendraudavo, padėjo apsiprasti, o vėliau ir prašydavo autografų (šypsosi). Tai buvo mano pirmasis sezonas, kuomet nežaidžiau Ukrainoje, todėl reikėjo prisitaikyti, bet visa aplinka buvo tokia gera, jog Alytuje labai greitai pasijutau lyg namuose. Labai greitai susidraugavau su Darjušu Lavrinovičiumi, iki šiol esame draugai bei neretai paskambiname vienas kitam. Alytus man sukelia tik šilčiausius prisiminimus. Salėje būdavo šalta, bet prisiminimai šilti (juokiasi).

Nuotr. Zenonas Šilinskas

– Koks jūsų ryškiausias prisiminimas iš tų laikų Alytuje?
– Kaip ir sakiau, mėgavausi tuo laiku. Kaip devyniolikmetis vaikis iš Ukrainos, aš apskritai džiaugiausi, jog manęs iš užsienio kažkas norėjo. Tai buvo lyg svajonės išsipildymas žaisti Europos turnyre, pajėgioje Lietuvos krepšinio lygoje bei mokytis iš tokio trenerio kaip Vladas Garastas. Tai buvo puikūs laikai.

– Tuo metu buvote vos 19-os, tačiau iškart pradėjote dominuoti. Atsimenate vienas iš savo pirmųjų rungtynių, kuomet prieš „Galatasaray“ su NBA čempionu Richardu Petruška įmetėte 32 taškus?
– Aišku, jog atsimenu. Nepamirštamos rungtynės, iki šiol vienos geriausių mano karjeroje. Nesitikėjau, jog taip greitai įsiliesiu į komandą, bet ir po to mačo nepagalvojau per gerai apie save. Mano pirmasis treneris yra man pasakęs: „Negalvok, jog esi geresnis už kitus, tiesiog daryk savo darbą ir mėgaukis tuo. Jeigu taip elgsiesi, viskas savaime sustos į savo vietas.“ Taip žaidžiau visą karjerą. Buvau dėkingas dievui už talentą, kurį jis man suteikė ir jaučiausi puikiai būdamas ant parketo. Tokia yra mano filosofija: „Negalvok apie statusą, tiesiog žaisk ir mėgaukis tuo.“

– Kai atvykote, komandos treneris buvo Vladas Garastas. Koks jūsų santykis buvo su juo ir kiek šis treneris prisidėjo jūsų augimo?
– Treneris Garastas labai manimi tikėjo ir iškart davė daug žaidimo laiko. Jis manyje kažką pamatė, ko galbūt kiti nematė. Jeigu žmogus dėl tavęs, devyniolikmečio, atvyksta į Ukrainą, tu supranti, kad jis labai tavimi tiki. Jis man labai padėjo su savo patirtimi, nuolat dalindavo daug patarimų. Treneris Garastas man davė visišką laisvę ant parketo. Tuo metu aukštaūgiai žaisdavo kitaip – nugara į krepšį, lėtai. Jis pamatė, kad aš nesu tipinis aukštaūgis. Jis man leido žaisti su kamuoliu atviroje aikštėje, persivaryti jį, žaisti veidu į krepšį. Tai buvo novatoriška. Treneris Garastas man suteikė didžiulį pasitikėjimą ir iki šiol esu jam dėkingas, nes jis stipriai prisidėjo prie mano atsiskleidimo ir prie to, jog vėliau tapau NBA žaidėju.

– Visgi Garastas ilgai neužsibuvo. Netrukus vairą perėmė Vitoldas Masalskis. Ką galėtumėte pasakyti apie jį?
– Jis buvo kitoks nei Garastas – daug griežtesnis. Atsimenu, kai jis perėmė komandą, prasidėjo stiprus fizinis pasirengimas, alinančios treniruotės. Jis galvojo, kad nesame pakankamai paruošti fiziškai. Pasikeitė ir taktika, bet pernelyg šis treneris man neįstrigo. Labiau prisimenu Garastą.

Nuotr. BasketNews.lt/V.Mikaitis

– Ar turite išskirtinę istoriją iš tų laikų Alytuje?
– Turiu labai daug istorijų, bet jos niekuomet nepasieks viešumos (juokiasi).

– Vienas iš klubo vadovų minėjo, kad jus Alytaus komanda gavo už 2 tūkst. JAV dolerių išpirką. Ar atsimenate, kiek tuo metu uždirbote Alytuje?
– Mano alga buvo 2 tūkstančiai JAV dolerių plius premijos. 

– Kokie buvo tuometiniai santykiai su „Alitos“ žaidėjais. Ar buvo tokių, kurie pavydėjo, jog atėjo devyniolikmetis ir tapo komandos lyderiu?
– Kalbant bendrai, bendra komandos chemija buvo labai gera. Tokių, kurie pavydėjo, galbūt nebuvo, bet iš pradžių turėjau problemų su Ryčiu Vaišvila. Jis buvo komandos lyderis, veteranas. Ir staiga atvyksta devyniolikmetis iš Ukrainos bei pradeda daryti beprotiškus dalykus. Žaidžiau gerai, bet man labai reikėjo padirbėti ties sprendimų priėmimu ir Vaišvila man davė tai suprasti labai aiškiai (šypsosi). Esu ne kartą gavęs aštrių pastabų, bet jas priėmiau, kartais atstovėjau už save ir Rytis tai gerbė. Vėliau tapome gerais draugais.

– Ar kai žaidėte Alytuje, galėjote pagalvoti, jog netrukus būsite NBA?
– Neturėjau nė menkiausios minties apie tai. Žaidžiau nedideliame Lietuvos mieste, kas galėjo pagalvoti, jog už metų bėgiosiu su Shaqu ir Kobe? Niekas. Turiu įdomią istoriją. Į NBA aš galėjau patekti tiesiai iš Alytaus. Po gero 1998-1999 m. sezono „Alitoje“ manimi pradėjo aktyviai domėtis NBA klubai. Buvau pakviestas į NBA vasaros lygą ir pasirodžiau taip, jog turėjau tris pasiūlymus. Manęs norėjo „Mavericks“, „Suns“ ir „Lakers“. Bet tie pasiūlymai nebuvo garantuoti. Jie norėjo, kad atvykčiau į treniruočių stovyklą bei išsikovočiau vietą. Aš atsisakiau ir pasirašiau vienerių metų sutartį su Kyjivo komanda.

– Kodėl atsisakėte?
– Jaučiau, kad dar truputį per anksti. Norėjau dar metų Europoje, kurie mane sutvirtintų. Kaip rodo istorija, nusprendžiau teisingai.

– Kodėl nepasilikote Alytuje ir grįžote į Ukrainą?
– Man atrodo, jog „Alita“ pasitraukė iš Radivojaus Koračo taurės, o Kyjivo klubas joje žaidė, taip pat dalyvavo ir Marčiuliono įkurtoje NEBL (Šiaurės Europos krepšinio lygoje). Turėjau gerą platformą tobulėti ir parodyti save, todėl ir palikau Alytų. Taip pat Kyjivo klubą perėmė mano pirmasis treneris. Turėjau puikias sąlygas ir negalėjau atsisakyti. 

– 2000-aisiais išvykote į NBA. Jus pasikvietė „Lakers“. Kaip tai įvyko?
– Po sezono Kyjive vėl nuvykau į vasaros lygą ir vieną dieną „Lakers“ mane pasikvietė į treniruotę. Ten palikau jiems gerą įspūdį, jie toliau sekė mano žaidimą vasaros lygoje, buvau tvirtesnis bei stipresnis nei metus prieš. Baigiau darbus vasaros lygoje, grįžau į Ukrainą ir pamenu, kaip vieną dieną per mano faksą išlindo popieriaus lapas. Paimu jį į rankas ir žiūriu, jog tai sutartis iš Los Andželo „Lakers“ – 300 tūkstančių JAV dolerių. Negalėjau patikėti. Nesupratau, kas vyksta.

Atsimenu, jog netrukus nuvykau į Los Andželą ir supratau, jog esu kitame pasaulyje. Atrodė, jog esu kosmose. Aš visiškai nemokėjau angliškai, buvo žiauriai sunku. Pirmieji metai buvo tikrai sunkūs, prireikė daug laiko prisitaikyti. Įsivaizduokite, 21-erių metų vaikis iš Ukrainos patenka į vieną didžiausių pasaulio miestų. Neįtikėtina. 

– Kokia buvo pirmoji pažintis su Kobe ir Shaqu?
– Su Shaqu ir Kobe turėjau labai šiltus santykius. Kobe buvo beveik mano amžiaus, tuo metu labai jaunas. Kai atvykau, Kobe nebuvo pagrindinė žvaigždė. Shaqas valdė komandą ir buvo dominuojantis žvėris. Aš, Markas Madsenas ir Kobe buvome beveik tokio pat amžiaus. Buvome jauni, nemažai laiko leisdavome kartu tiek treniruotėse, tiek laisvu laiku. Shaqas buvo labai linksmas vyrukas. Jis juokdavosi iš mano akcento, aš iš jo storo balso. Niekada neturėjau problemų su juo. 

Nuotr. Imago Sport - Scanpix

– Ar patyrėte kultūrinį šoką? Vaikis, kuris dar neseniai žaidė Alytuje, staiga atvyksta į Los Andželą.
– Tikrai nebuvo lengva, nes viskas vyko kitaip nei Ukrainoje ar Alytuje. Los Andželas – didžiulis zoologijos sodas. Tai nėra įprastas JAV miestas. Tai yra lengviausias ir sunkiausias gyventi miestas tuo pačiu metu. Iš pradžių žiauriai sunku, bet kai supranti, kaip viskas veikia, nebekyla problemų. Bet turi priprasti. Visi tave žino. Nesvarbu, ar esi pirmas, ar dvyliktas komandos žaidėjas. Nuolatinis dėmesys, fotoaparatai, prieinantys žmonės. Buvo labai keista. Prireikė laiko, jog prie viso to prisitaikyčiau. Nauja kultūra, šimtus kartų didesnis miestas, kitokios krepšinio taisyklės. Iš kitos pusės, viskas buvo labai įdomu.

– Kaip pirmąjį sezoną bendravote su savo komandos draugais? Minėjote, jog visiškai nekalbėjote angliškai.
– Pirmaisiais mėnesiais man padėjo Aleksandras Volkovas. Jis buvo visos treniruočių stovyklos metu, vertė man, ką Philas Jacksonas ar komandos draugai norėdavo pasakyti. Vėliau likau vienas ir po truputį pradėjau mokytis.

– Visi naujokai dažniausiai daro įvairius dalykus: padavinėja kamuolius, nešioja krepšius, tačiau jūs atsisakėte tai daryti. Kodėl?
– Kartais ir nesusikalbėdavome bei nesuprasdavau, ko jie iš manęs nori, nes labai mažai kalbėjau angliškai. Apie visą naujokų duoklę veteranams kalbėjausi su Saboniu ir jis buvo vienodo požiūrio. Kai esi studentas ir į NBA atvyksti iš NCAA, gana normalu daryti visus šiuos dalykus. Tai yra tradicija. Bet mes su Sabu atvykome iš Europos jau būdami profesionalais. Tuo metu jaučiau nepagarbą, jog mane vertė tai daryti, todėl griežtai atsisakiau, nes jau tuo metu buvau profesionalas, ne kažkoks studentas. Aš surinkdavau kamuolius, bet daugiau nieko nedarydavau. Krepšių nenešiojau, kvailų kostiumų nesivilkau.

– Kaip į tai reagavo Kobe su Shaqu?
– Iš pradžių jiems tai nepatiko, bet vėliau atidavė pagarbą ir pasakė: „Gerai, tu kietas vyrukas, tavęs neliesime.“ Po sezono Philas prie visų žaidėjų pasakė: „Slava, tu mane nustebinai, nes savo, kaip naujoko, kelią praėjai kitokiu būdu.“

Nuotr. Reuters-Scanpix

– Minėjote, jog su Kobe buvote labai panašaus amžiaus. Kaip atsimenate tarpusavio santykius?
– Kalbant apie treniruotes, mes kartu ateidavome labai anksti ir kartu dirbdavome. Iš jo ir Dereko Fisherio išmokau daug dalykų, nes jie abu ateidavo į treniruotes anksčiau. Kobe labai dažnai treniruodavosi vienas, kaip ir Fisheris. Jie turėjo savo asmeninius trenerius, su kuriais dirbdavo iki treniruotės. Kobei patikdavo dirbti vienam. Jam patikdavo, kai nieko aplink nebūdavo. Aš taip pat pabandžiau taip padirbėti ir man patiko. Kai turi galimybę atvykti į salę anksčiau, turi labai gero ir kokybiško laiko su savimi, savo judesiais. Tuo metu nedaugelis žaidėjų taip darydavo ir man patiko tas Kobės mentalitetas dirbti iki negalėjimo. Visuomet buvau darbštus, todėl perėmiau tai ir kiekvieną rytą po treniruočių kalbėdavomės pusryčiaudami, kas ką patobulino. Tavęs niekas netrukdo, tiesiog esi su savimi. Tobula. 

– Kalbant apie Shaqą ir Kobe, kiek dažnai jie tarpusavyje pykdavosi?
– Turbūt per spaudą jie labiau pykdavosi nei rūbinėje. Bet taip, „Lakers“ dinastijos pabaigoje buvo sunku. Jie tikrai dažnai ginčydavosi, bet tikrai niekuomet nesimušė rūbinėje. Manau, kad tai buvo normalu, nes Kobe tapo vis didesne žvaigžde, o Shaqo žvaigždė po truputį leidosi. Jie pradėjo nepasidalinti kamuoliu ir tie jų ego negalėjo sutilpti į vieną komandą. 

– Ar prisimenate epizodą, kai jų konfliktas peržengė ribas?
– Tai buvo 2003-2004 m. sezonas. Situacija buvo sunkiai valdoma. Jie visiškai nebesikalbėjo, o kai tavo komandos du lyderiai nebendrauja vienas su kitu – turi problemą.

– Iki šiol kalbama, jog rūbinė buvo pasiskirsčiusi į dvi stovyklas – Kobės ir Shaqo. Ar tai tiesa?
– Tai yra visiškas mėšlas. Kaip komanda, išskyrus Shaqą ir Kobe, buvome vieningi. Palikdavome juos vienus rūbinėje pasikalbėti, bet jie tiesiog to nenorėjo daryti. Pabaigoje buvo labai sunku. Įtampa tarp jų persidavė visai komandai. Visiško komandos susiskaldymo tikrai nebuvo. Nė vienas nenorėjome pykčių. Jeigu Kobe ir Shaqas būtų išsprendę savo pykčius, dabar kalbėtume ne apie 3 čempionų titulus, o kokius 5. Bet jie pagrindinę misiją – laimėti – padėjo į šoną ir susikoncentravo į asmeninius dalykus. 2004 m. atkrintamųjų metu visi jautė tą energiją, todėl ir pralaimėjome finale „Pistons“ komandai. 

– Nors Kobe ir Shaqas pykdavosi, tačiau laimėjote titulus. Kaip jie sugebėjo išspręsti problemas aikštelėje prieš tai?
– Prieš tai jie kalbėdavosi ir vienu metu buvo puikūs draugai, bet kai Kobės vaidmuo pradėjo keistis, viskas pasikeitė. Jis norėjo tapti komandos alfa patinu, o Shaqas nenorėjo to užleisti. 

– Slava, kaip jūs pats sugebėjote įsilieti į komandą. Kokios jūsų savybės padėjo tai padaryti?
– Aš tiesiog buvau savimi. Visuomet viską sakydavau taip, kaip yra, dėl to mane ir gerbė komandos draugai. Buvau žmogiškas ir kai lygoje yra daug netikrų žmonių, apsimetėlių, treneriai bei žaidėjai labai vertina tokias savybes.

– Per dvejus metus nuo žaidimo Lietuvoje tapote NBA čempionu. Ar atsimenate tą jausmą ir patį šventimą?
– Kažkas nerealaus. Aš nesupratau, kas tuo metu vyko. Viską supratau tik po sezono, kai sugrįžau į Ukrainą ir visi žmonės buvo pamišę dėl manęs, Atsimenu, jog vieną dieną sėdėjau namuose ir atėjo tokia mintis: „Vau, dar prieš dvejus metus mane Alytus išpirko už 2 tūkstančius. JAV dolerių, o dabar sėdžiu su NBA žiedu.“ Kažkokia fantastika. Tai yra daugiausiai, ką gali laimėti krepšinyje. Tuo metu supratau, jog turiu tokiais dalykais mėgautis, nes tai nesitęs amžinai. Krepšininko karjera trumpa, o po jos viskas pasikeičia, tu vėl tampi eiliniu žmogumi. 

– Turbūt bet kam susisuktų galva nuo taip greitai pasikeitusio gyvenimo būdo. Ar sirgote žvaigždžių liga?
– Manau, kad kažkiek taip. Truputį pasikeičiau. Aš buvau tipinis NBA žaidėjas. Elgiausi kaip NBA žaidėjas. Prisidėjo truputį arogancijos, susireikšminimo, bet tai nebuvo labai sunki forma, esu matęs ir blogesnių atvejų. Manau, jog mano požiūris į dalykus pasikeitė į neigiamą pusę. Tapau labiau pasipūtęs. Kai tu esi NBA žaidėjas, į tave visi žiūri kaip į žvaigždę, visi glosto tave, giria. Sunku tam nepasiduoti ir nepagalvoti apie save per gerai. Juolab, galvą susuko tai, jog mano gyvenimas pasikeitė drastiškai. Nuo Kyjivo iki Los Andželo. 

Manau, kad bet kam šiek tiek pasimaišytų protas. Bet tai nesitęsė ilgai. Pamenu, jog dėl to turėjau trumpą pokalbį su Philu ir po jo supratau, jog turiu tęsti sunkų darbą, kad vėl galėčiau tapti čempionu. Aišku, nematau nieko blogo, kai paragauji šiek tiek šlovės. Nedaug kas turi galimybę pasiekti tokias aukštumas. Tikrai nieko nesigailiu. Man buvo leidžiama daugiau nei paprastam žmogui, bet aš tai užsidirbau ir taip yra priimta. Jeigu tai nėra sunki forma, aš čia nieko blogo nematau. Dėl to labai sunkiai dirbau.

– Pradėjote gauti nemažus pinigus. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Galėjau sau leisti šiek tiek daugiau kažko nusipirkti, bet viskas buvo su saiku. Mačiau ne vieną NBA žaidėją, kuris nemokėjo valdyti savo pinigų ir bankrutavo. Su manimi taip neatsitiko. Stengiausi išlikti protingu.

– Kokį kvailiausią daiktą esate nusipirkęs?
– Iš parduotuvės esu nusipirkęs visų produktų po vieną vienetą. Norėjau įsitikinti, jog galiu nusipirkti viską, ko noriu iš parduotuvės (juokiasi).

– Kaip apskritai pasikeitė jūsų aplinka? Geras gyvenimas atneša daug pagundų. Ar teko vienu metu save stabdyti? Pavyzdžiui, nuo vakarėlių?
– Los Andžele tikrai daug nešėliodavau. Kijyve tai daryti kur kas įdomiau (šypsosi). Tikrai neišprotėjau, žinojau savo pareigas. Kartais nueidavau į klubą ar kažkur smagiai praleisti laiko, bet tai nevykdavo kiekvieną dieną. 

– Shaqas garsėjo kaip vakarėlių liūtas. Ar teko būti jo vakarėlyje?
– Žinoma.

– Kokį įspūdį paliko Shaqo vakarėliai?
– Jie nuobodūs. Labai snobiški. Visi kalba apie rimtus dalykus, verslą. Čia tik legenda, kad Shaqo vakarėliai būdavo įspūdingi. Niekas ten nebūdavo atsipalaidavęs. 

– Ar bandėte parodyti Shaqui, kaip žmonės švenčia Kijyve?
– Ne, nes niekas manęs nebūtų supratę (juokiasi). Kultūros yra labai skirtingos. Bet nemažai amerikiečių draugų pamatė mūsų šventimo stilių, labiau rytietišką, ukrainietišką, lietuvišką. Jiems labai patiko. 

– Kokius santykius turėjote su Philu Jacksonu?
– Stebėtinai gerus. Pirmaisiais metais toli gražu ne visuomet suprasdavau, ką jis nori man pasakyti, nes buvo sunku su anglų kalba. Bet mačiau, kad jis tikrai nori man padėti. Aš vis dar manau, kad Philas nėra geriausias taktikas, bet geriausiai motyvuojantis treneris. Vieną kartą jis man padovanojo knygą. Ir ne bet kokią, o pavadinimu: „Kūdikio žingsniai.“ Iš pradžių nesupratau, kodėl jis man padovanojo knygą. Antraisiais metais pradėjau ją skaityti ir supratau, kad tai yra knyga vaikams. Vėliau supratau, kodėl Philas man ją padovanojo. 

Visų pirma, jis norėjo, kad greičiau išmokčiau angliškai, o antra, dėl to, nes Philas pamatė mane kaip vaiką tarp vyrų, nemokantį anglų kalbos, atvykusį į naują pasaulį. Todėl turėjau žengti mažus kūdikio žingsnelius NBA lygoje. Jis pasiuntė man žinutę, jog turiu mokytis ir prisitaikyti šiame naujame pasaulyje ir tai padarė išskirtiniu būdu. Jis – išskirtinė asmenybė, kuri man tikrai labai daug padėjo ne tik su knyga. Vėliau mūsų santykiai tik augo.

Nuotr. Lisa Blumenfeld/Getty Images

– Koks buvo Philas Jacksonas?
– Jis buvo labai teisingas žmogus, neturėjo jokių favoritų, visi jam buvo lygūs. Jis stengėsi dėmesio skirti visiems vienodai ir nenustumti atsarginių žaidėjų į antrą planą. Mane nustebino, kai 2004-aisiais prasidėjo pirmasis Maidano karas, jis nuolat klausdavo, kokia situacija yra Ukrainoje. Dažnai kalbėdavomės apie tai. Mane tai labai nustebino, nes daugelis žmonių net nežino, kur yra Ukraina. 

– Karjerą baigėte vos 28-erių, kodėl?
– Turėjau daug nugaros problemų, dėl kurių operavausi ir nebegalėjau žaisti taip, kaip anksčiau. Tai nebuvo lengvas sprendimas, bet su tokiu skausmu negalėjau taikstytis ir jį nuolat kęsti.

Komentarai:
Mane vis kamuoja klausimas, ar čia dalis komentuojančių taip rašo už pinigus ar jie durniai?
2022-12-13
-5
Atsakyti
gerai šitai pavarė per metus
2022-12-12
+13
Atsakyti
Gizmo
Tai pradzioje karo, visi ukrainos zinomesni zmones buvo filmuojami fotagrafuojami su ginklais rankose,su jau is anksto parasytais koviniais tekstais, o po visu fotosesiju susikrove daiktus nese kanopas kas kur .Trumpai tariant avių bandai kėlė kovine dvasia.
2022-12-12
-18
Atsakyti
Anonimas
Viskas, jeigu shaqas neparduoda savo ziedu ir pelno neatiduoda ukrainai - nebeperku shaqo kedu ir boikotuoju nba.
2022-12-12
+1
Atsakyti
rimtai 2 tukstancius doleriu per metus tik gaudavo alytuje? ten lygina, kad pasikele uo 2 tukstanciu iki 300 tukstanciu alga (300 metine buvo)
2022-12-12
+2
Atsakyti
Anonimas
Keista kaip zmogus kuris siuo metu sedi apkasuose be elektros, vandens rado laiko siam interviu 🤔
2022-12-12
-8
Atsakyti
Gizmo
tikrai jis savo originaliu ziedu nepardave o padielkas.O cia labiau buvo viesieji ryšiai ,kad zmones ziurekit as savo brangiausius daiktus parduotu vardan savo šalies, koks mano pasiaukojimas ,nu tai visi bukiai ikvepti tokiu poelgiu paskutines kojines atidave.
2022-12-12
-20
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.

Stanislav Medvedenko

Stanislav  Medvedenko
Pozicija: C, PF
Amžius: 43
Ūgis: 208 cm
Svoris: 115 kg
Gimimo vieta: Kijevas, Ukraina