Savaitgalį įvykęs Eurolygos „WE'RE BACK“ turnyras užbaigė Kauno „Žalgirio“ pasiruošimą 2020-2021 metų sezonui.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Pirmą kartą po pandemijos prie žiūrovų žaidę Lietuvos čempionai šeštadienį 81:74 palaužė Atėnų „Panathinaikos“, tačiau turnyro finale negalėjo nieko padaryti prieš Milano „AX Armani Exchange“ – 70:88.
Jei per pirmąsias trejas draugiškas rungtynes, kurios buvo žaidžiamos prie uždarų durų, stebėjomės įspūdingais „Žalgirio“ skaičiais puolime (98,7 tšk., 55,8 proc. trit.), tai mačai su Eurolygos komandomis buvo daugiau gynybinio stiliaus.
Nors gyvai matėme dar tik dvejas rungtynes ir informacijos yra per mažai, kad darytume kažkokias išvadas, dvikovos su „Pao“ ir „AX Armani Exchange“ leido artimiau susipažinti su naujojo trenerio Martino Schillerio žaidimo filosofija ir parodė, kokių tendencijų galime laukti artėjantį sezoną.
Tinklalapis „BasketNews.lt“ apžvelgdamas „Žalgirio“ žaidimą „WE'RE BACK“ turnyre išskyrė 5 žaidimo elementus, kurie labiausiai krito į akį.
Greitas perėjimas iš gynybos į puolimą
„Žalgirio“ žaidime nuo pirmųjų minučių mače su „Panathinaikos“ pasimatė agresyvumas gynyboje ir žaidimas ties pražangos riba.
Tokia agresija ir intensyvumas gynyboje išmušė graikus iš jų žaidimo ritmo ir jie darė klaidas tiesiog perduodant kamuolį komandos draugui, o tai leido žalgiriečiams bėgti į greitą puolimą ir rinkti lengvus taškus.
Būtent bėgti į greitą puolimą ir rinkti greitus, lengvus taškus bus vienas pagrindinių Schillerio akcentų šį sezoną.
„Panathinaikos“ dvikovoje su „Žalgiriu“ suklydo 15 kartų, o 11 sykių iš visų graikų klaidų tiesiog pasibaigė perimtu šeimininkų kamuoliu ir didžioji dalis iš jų – lengvais kauniečių taškais.
Vis dėlto finale Milano klubas gerokai labiau brangino kamuolį (5 kld.) ir „Žalgiriui“ leido perimti vos 3 kamuolius, taip beveik eliminuodamas kauniečių greitą puolimą bei jų agresiją gynyboje dažniau paversdavo žmogaus pametimu ir pačių lengvais taškais, nei klaida.
Tiesa, net ir nepavykus perimti kamuolio, kauniečiai greitai stengdavosi pereiti į kitą aikštelės pusę ir pradėdavo sukti naują ataką, kuri dažnai pasižymėdavo dideliu kiekiu pikenrolų, atakos smaigalyje ieškant puikiai rolinančio Joffrey Lauvergne, o prancūzas artėjantį sezoną turėtų būti labai svarbi „Žalgirio“ puolimo dalis.
Improvizacija
Nuo pirmųjų „Žalgirio“ draugiškų rungtynių iš žaidėjų girdėjome apie suteikiamą didesnę laisvę, o tuo galėjome patys įsitikinti mačuose su „Panathinaikos“ ir „AX Armani Exchange“.
Pamirškite Šarūno Jasikevičiaus sistemą ir griežtas taisykles puolime – Schillerio žaidimo filosofija yra absoliučiai kitokia, akcentuojanti žalgiriečių individualų meistriškumą.
Savaitgalį „Žalgirio“ žaidime nepamatėme sudėtingų derinių, viskas buvo paremta laisvumu ir, jei prieš sunkius ir didelius „Pao“ aukštaūgius tai laisvai veikė, tai prieš Ettore Messinos auklėtinius šeimininkai įstrigo oponentų gynybos gniaužtuose.
Marius Grigonis, Lukas Lekavičius, Rokas Jokubaitis, Thomasas Walkupas ar Steve'as Vasturia žinojo Georgioso Papagiannio ar Kosto Mitoglou lėtumą gynyboje ir naudojosi pranašumais puolime, nuolat juos atakuodami įvairiais būdais, bet prieš „AX Armani Exchange“ tai neveikė.
Tokius mobilius aukštaūgius kaip Kyle'as Hinesas, Jeffas Brooksas ar Zachas LeDay turinti Milano ekipa pikenrolo gynyboje laisvai galėjo viską keistis, o tai stipriai iš žaidimo išmušė žalgiriečius.
„Žalgirio“ perimetro žaidėjai sunkiai 1x1 galėjo įveikti varžovų mobilius aukštaūgius, o po krepšiu atsidūrusį Lauvergne varžovai greitai uždvigubindavo, o tai pirmoje rungtynių dalyje absoliučiai atkirto gerą kauniečių kamuolio judėjimą ir po rungtynių privertė stebėtis Schillerį.
„Kad ir kaip beprotiškai skamba, sunkiausia buvo puolime. Negalėjome pelnyti taškų, o jie ypač gerai pataikė ir atrodė, kad bėgome tarsi prieš cunamį“, – po mačo spaudos konferencijoje sakė austras.
Dažnas gynybos sistemų keitimas
Tiek mačuose su „Panathinaikos“, tiek su „AX Armani Exchange“ galėjome matyti itin dažną kauniečių gynybos sistemų keitimą.
Per dvi dienas „Žalgirio“ pikenrolo gynyboje galėjome matyti tiek pasaugojimą (kuomet gynėjas pats lenda iš po užtvaros ir grįžta prie tiesioginio oponento), tiek stepoutą (kuomet aukštaūgis sustabdo varžovą su kamuoliu ir grįžta prie savo žmogaus), tiek side'ą (kuomet gynėjas leidžia varžovą tik į vieną pusę, o apačioje ateina aukštaūgio pagalba), tiek ir keitimąsi ginamaisiais (kuomet prie užtvaros keičiamasi ginamaisiais).
Jei laimėtose rungtynėse prieš graikus pasaugojimas veikė dar vidutiniškai, tai „AX Armani Exchange“ perimetro žaidėjai šią gynybos sistemą įveikdavo individualiu meistriškumu – po Hineso kietų užtvarų žalgiriečiai nespėdavo greitai išlįsti, o tuo naudojosi tiek Malcolmas Delaney, tiek Kevinas Punteris, tiek Sergio Rodriguezas, smeigdami vieną tritaškį po kito.
Side'o gynybą taip pat Milano ekipos krepšininkai draskė individualiu meistriškumu ir arba vis tiek rasdavo būdą, kaip įlįsti su kamuoliu į vidurį, arba žaisdavo pikenpopą ir tokiu atveju rasdavo laisvą aukštaūgį ant perimetro.
Jei su stepouto gynyba dar visai pavykdavo apsisaugoti nuo patogaus varžovų tolimo metimo, tai dėl keitimosi ginamaisiais kyla klausimas, ar šis „Žalgiris“ apskritai galės naudoti tokią sistemą.
Kai kauniečiai buvo baudžiami Milano klubo gynėjų tritaškiais, po pertraukos „Žalgiris“ su Augustine'u Rubitu aikštėje pabandė pikenrole keistis, tačiau tuomet iškart tritaškį smeigė Rodriguezas, o kitas dvi atakas paeiliui „AX Armani Exchange“ tiesiog ištampė Lietuvos čempionų gynybą.
Akivaizdu, jog savaitgalį „Žalgiryje“ debiutavusio Rubito kojos bent jau šioje sezono stadijoje yra per lėtos gintis perimetre, o Lauvergne ir Martinas Gebenas taip pat nelabai gali spėti prieš oponentų gynėjus.
Ūgio stoka perimetre
„Žalgiris“ per savaitgalį praleido net 24 tritaškius ir nors didžioji dalis jų buvo dėl taikomos gynybos sistemos pikenrole, kai buvo naudojamas pasaugojimas, arba tiesiog sudėtingi, prie kai kurių prisidėjo ir ūgio trūkumas.
Kol Patricio Garino dar reabilituojasi po kryžminių kelio raiščių operacijos, trečioje pozicijoje matysime Vasturią, Artūrą Milaknį arba Grigonį.
Iš šių žaidėjų aukščiausias, 198 cm ūgio, yra Grigonis, bet jis, būdamas lengvesnio kūno sudėjimo, nėra pratęs prižiūrėti varžovų trečiuosius numerius, o kai kitoje aikštelės pusėje yra 201 cm Vladimiras Micovas, 203 cm Luigi Datome, ar net 205 cm Ioannis Papapetrou, tai tampa problema.
Schilleris atskleidė, jog Garino į aikštę grįš greičiausiai po 4 savaičių, o per šį laiką „Žalgiris“ jau bus spėjęs sužaisti 4 rungtynes, per kurias neaukšta kauniečių perimetro linija turės kovoti prieš tokius lengvuosius kraštus kaip Kostas Papanikolaou, Janis Timma ar Krunoslavas Simonas.
Taip pat į akis krito momentai, kai net ir per iškeltas Lekavičiaus, Jokubaičio ar Vasturios rankas varžovų perimetro žaidėjai nesunkiai išmesdavo tolimus metimus ir, jei grįžęs Garino suteiks universalumo gynyboje, tai prieš tai „Žalgiris“ turės galvoti, kaip spręsti dydžio problemą Eurolygos starte.
Keitimai
Tiek veiksmai aikštėje, tiek žodžiai po rungtynių geriausiai įrodė, kuo skiriasi amerikietiško krepšinio filosofija nuo mums įprastos.
„Nuo trečiojo kėlinio vidurio iki jo pabaigos mums didelį postūmį davė antrasis penketas ir todėl sumažinome deficitą“, – po mačo su „AX Armani Exchange“ sakė Schilleris.
Antrasis penketas? Retai, kada Eurolygoje išgirsime trenerį kalbant apie antrąjį penketą, bet būtent taip Schilleris ir mato „Žalgirio“ rotaciją.
Visuose draugiškuose mačuose kauniečiai rungtynes pradėjo tuo pačiu starto penketu – Walkupas, Grigonis, Vasturia, Hayesas bei Lauvergne ir tendencijos buvo tokios, kad šis penketas laiko aikštėje su kitais žaidėjais praleisdavo labai mažai.
„Nemanau, kad matysite mus kas kartą žaidžiančius su skirtingais žaidėjais, tai bus daugmaž stabilu“, – po pusfinalio dvikovos su „Pao“ kalbėjo austras.
Vadinamuoju antruoju „Žalgirio“ penketu dabar yra Lekavičius, Jokubaitis, Milaknis, Rubitas, Jankūnas ir Gebenas, o abejoms rungtynėms registruotas Tomas Dimša nė sekundei neišbėgo ant parketo.
Grįžus ant parketo Garino, rotacija neabejotinai keisis, bet faktas, jog Schilleris komandos rotaciją regi penketais, o ne atsižvelgdamas į įvykius aikštėje, atrodo įdomiai ir dar Kaune nematytai.
NBA komandose tokia praktika yra įprasta, tačiau kaip tai veiks Eurolygoje, kur naudojama žymiai daugiau taktikos, sunku pasakyti. Kita vertus, tokia Schillerio filosofija, penketams paskirstant panašų žaidimo laiką, turėtų leisti palaikyti aukštą intensyvumą visų rungtynių metu.
Ačiū, kad mus skaitote! Padėkite mums dar labiau.