Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Arvydas Sabonis šiemet baigė savo 10 metų trukusį Lietuvos krepšinio federacijos prezidento etapą. Legendinį Lietuvos krepšininką pakeitė Vydas Gedvilas. Vos tik baigęs darbus LKF, Sabas išvyko į antraisiais namais tapusią Ispaniją ir sulaukė vietinės žiniasklaidos dėmesio.

Lietuvį pakalbino su Madrido „Real“ ekipa bendradarbiaujantis portalas „La Galerna“, o Sabonio pašnekovu tapo buvęs centro komandos draugas karališkajame klube – Jose Biriukovas, su kuriuo jiedu 1995-aisiais laimėjo Eurolygą.

Tinklalapis BasketNews pateikia įdomiausias išsamaus interviu su Saboniu vietas, kuriose Arvydas papasakojo apie tapimą seneliu, ankstyvą pensiją, karjerą Ispanijoje, žaidimą po traumos Seulo olimpiadoje, įsimintiniausią bei liūdniausią karjeros momentus ir smukusį Lietuvos krepšinio lygį.

– Arvydai, kaip laikosi šeima?
– Visi laikosi puikiai. Vaikai yra tavo gyvenimo projektai ir visi keturi projektai į priekį žengia sėkmingai. Na, o Tautvydo dėka tapsime seneliais. Jis jau beveik penkerius metus yra susituokęs. Daug laiko gyveno Ispanijoje. Tautvydas laisvai kalba ispaniškai, kaip ir dukra Aušrinė. Domantas, kaip žinote, šiuo metu žaidžia NBA lygoje Indianos „Pacers“ ekipoje bei taip pat yra vedęs merginą iš JAV.

– Kaip dažnai atvykstate į Ispaniją?
– Ketverius metus nebuvau. Turėjau įsipareigojimų federacijai, o vėliau ir koronaviruso pandemija tai padarė neįmanomu dalyku. Panašu, jog koronavirusas pamažu traukiasi, o aš pats išėjau į pensiją. Taigi, galėsiu atkeliauti vis dažniau, praleisiu čia daugiau laiko. Mano šeima irgi myli Ispaniją. Mano žmona bei dukra yra tiesiog įsimylėjusios šią vietą.

– Išėjote į pensiją 57-erių?
– Federacijos prezidentu gali būti tik dvi kadencijas, jos baigėsi. Dabar esu 57-erių ir olė olė! Kiekvienam žmogui ateina laikas, kai jis turi pagyventi tik dėl savęs.

– Jeigu Madrido „Real“ klubas pasiūlytų svarbias pareigas, ką darytumėte?
– Viskas, ko aš noriu, yra eiti į rungtynes ir jas žiūrėti iš šalies. Atėjo laikas mėgautis gyvenimu.

Nuotr. BNS

– Kalbant apie Madridą, kaip atsimenate savo karjeros etapą šiame klube?
– Treji metai Madride buvo patys smagiausi per visą mano karjerą užsienyje. Galite to paklausti ir Ingridos, kai susitiksite. Klube buvome kaip šeima. Nors keitėsi treneriai, niekas nerūpėjo. Klube vyravo šeimyninė atmosfera. Tuo metu europiečio tikslas buvo atsidurti „Real“ komandoje. Dabar svajonė yra NBA, tačiau tais laikais tai buvo sunkiai įmanoma. Tai tarsi išvysti Afrikos krantus iš Ispanijos. Gerai, kad kai nėra debesų, Afriką matyti galima. Taigi, karjeros pradžioje neturėjau apie tai nė minties. Kas man galėjo pasakyti, kad vieną dieną žaisiu NBA? Arba kad vieną dieną paliksiu Lietuvą? Dėl politinių aplinkybių tai buvo utopija. Negalėjome nė palikti savo šalies be priežiūros, išskyrus keliones su komanda. Galėjau pabėgti, bet tai nebuvo mano stilius.

– Visgi pavyko pakelti sparnus į Ispaniją. Pirmoji jūsų stotelė buvo Valjadolido „Forum“.
– Tiesą sakant, „Forum“ labai rizikavo, nes Achilo sausgyslę jau buvau nusitraukęs du kartus. Aš manau, kad pasirašydami sutartį su manimi, jie tiesiog drebėjo. O jeigu jis vėl patirs traumą? Tačiau viskas baigėsi gerai, Valjadolide praleidau puikius metus, o išvykau į Madridą.

– Koks tuo metu buvo skirtumas tarp krepšinio Lietuvoje ir Ispanijoje?
– Čia mokėjo pinigus, o ten ne (juokiasi). Visa kita – lygiai taip pat. Tiesiog reikia įmesti į krepšį.

– Ar tiesa, kad į NBA galėjote atvykti anksčiau, tačiau privertėte Portlando „Trail „Blazers“ laukti trejus metus, kol su „Real“ laimėjote Eurolygą? 
– Taip.

– Tai reiškia, kad jei 1995-aisais nebūtumėte laimėjęs Eurolygos, vykimą į NBA būtumėte atidėjęs dar metams?
– Ne. Tai buvo traukinys, kuris gali ir nebesugrįžti. Nebegalėjau laukti, nes tuo metu ir taip buvau 30-metis. Jeigu būčiau pratęsęs kontraktą su „Real“, kas būtų norėjęs NBA matyti 33-ejų dėdę? Be to, tuo metu Madrido klubas jau turėjo finansinių problemų, todėl reikėjo rūpintis šeima.

– 1988-aisiais su Sovietų Sąjungos rinktine tapote Seulo olimpiniu čempionu. Žaidėte puikiai, nors buvote traumuotas. Kaip taip atsitiko?
– Paprašiau Aleksandro Gomelskio, kad man leistų keliauti kaip turistui. „Leiskite man važiuoti, nes noriu pasižiūrėti, kaip olimpiada atrodo iš vidaus.“ 1980-aisiais dalyvavau Maskvos olimpiadoje, tačiau buvau labai jaunas ir mane naudojo kaip treniruočių partnerį.

– Ar Seulo auksas yra įsimintiniausias jūsų karjeros momentas?
– Ne. Aš visgi lieku su 1992-ųjų Barselonos olimpiada, kadangi tai buvo pirmas kartas, kai atstovavau Lietuvos rinktinei. Neseniai sugrąžinome nepriklausomybę ir ta bronza mums reiškė auksą. Niekas nesitikėjo, kad tokia jauna šalis nužygiuos taip toli, tai buvo neįtikėtina sėkmė. Visuomet norėjosi atstovauti savo šaliai, o ne Sovietų Sąjungai, bet prieš kelis metus tai dar buvo neįmanoma. Ir laimėti medalį su Lietuvos vėliava buvo unikalu.

– Neskaitant traumų, kokie buvo kiti labiausiai nuviliantys karjeros momentai?
– Pralaimėjimų buvo daug ir po jų būdavo labai skaudu. Ypač karti liko mano patirtis su „Žalgiriu“, po kurios galutinai apsisprendžiau baigti karjerą. Buvau sugrįžęs iš Portlando ir norėjau užbaigti viską kur ir pradėjau – namuose. Rungtynėse dėl vietos 2004-ųjų Eurolygos finalo ketverte Tel Avivo „Maccabi“ mus įveikė pačiu skaudžiausiu būdu. Jau buvome laimėję rungtynes, o jie paskutinę sekundę įsūdė tritaškį ir išplėšė pratęsimą. Vėliau nebeatsilaikėme.

– Po šio pralaimėjimo priėmėte galutinį sprendimą dėl karjeros pabaigos?
– Taip. Jau buvau beveik keturiasdešimties ir labai susinervinau, nusivyliau. Supratau, kad tai yra viskas, nebeturėjau noro to tęsti. Svajojau laimėti Eurolygą su „Žalgiriu“, bet lemta nebuvo.

– Lietuvos rinktinė yra iškovojusi ne vieną skambią pergalę, tačiau pastaruoju metu rezultatai suprastėjo.
– Faktas. Galima išskirti 2000-ųjų Sidnėjaus bronzą ir 2003-ųjų Europos čempionato auksą, o nuo tada prasidėjo tam tikras smukimas žemyn. Visų pirma aš tai siečiau su kitų ryškių komandų iškilimu. Pavyzdžiui, Ispanijos, kurios krepšinis būtent po to išgyveno savo geriausius metus.

Komentarai:
Maga patriots vs lefty traitors
Kauno ir Lietuvos legenda
2021-11-07
+6
Atsakyti
Kas
lietuva nevertino ka turejo! goat
2021-11-07
+5
Atsakyti
Antanas
kokia pamelus jo morda
2021-11-07
-7
Atsakyti
Aš kitaip pasakyčiau.Kol kitos šalys kilo,mes likome stovėti toje pačioje vietoje su savo pasenusia sistema.Kai kiti daugiau individualiai ruošia jaunimą,mes toliau laikomės to komandinio žaidimo principo.Taip,medalius laimi komanda,bet lemiamu metu reikia turėti žmogų ar kelis,kuris imtųsi lyderio vaidmens,ko mums ir pritrūko olimpiados atrankoje.Daugiau ruošti žaidėjus individualiai,labiau su psichologija dirbti ir tos pergalės tikrai sugrįš.
2021-11-07
+5
Atsakyti
LKL
Beje prie Sabo laimeta Europos cempionato sidabras 2013/2015 ,kada vel zaisim Europos cempionato finale?Turbut negreitai.
2021-11-07
+18
Atsakyti
Bet kad niekas ir nemaldavo Sabo eiti i LKF, galejo jis ta pensija dziaugtis ir pries 10 metu. Kaip zaidejas tai geriausias visu laiku LT zaidejas, bet su vadovavimu tai ka zinau... Dar iki 2015 vaizdelis ok buvo, nu bet po to krachas visiskas. Balciunas ganetinai gerai tvarkesi kol nesugalvojo kazkas apkaltinti ji nebutais dalykais iki kol pagaliau jis sugebejo per teismus apsiginti.
2021-11-07
+2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.