Nuotr.: Scanpix – Lithuania/BasketNews.lt iliustracija
Nuotr. Scanpix – Lithuania/BasketNews.lt iliustracija

2005 metais iškovojęs ULEB taurę, Vilniaus „Lietuvos rytas“ kitą sezoną įgijo teisę rungtyniauti Eurolygoje. Įspūdingai prasidėjęs ir daug žadantis vilniečių žygis pajėgiausiame Senojo žemyno turnyre užsibaigė po „Top 16“ etapo, kuomet iki ketvirtfinalio pritrūko vos vienos pergalės.

Frederick House

Frederick  House
Pozicija: SF, SG
Amžius: 43
Ūgis: 196 cm
Gimimo vieta: JAV

Anot tuometinio ekipos lyderio Fredericko House'o, tą sezoną „Lietuvos rytas“ galėjo pasiekti kur kas daugiau.

„Iki šiol jaučiu kartėlį dėl Eurolygos. Su tokia stipria komanda pasitenkinti laimėjimais vietiniuose turnyruose tiesiog neįmanoma. Gal esu per didelis maksimalistas ir daugelis žmonių su manimi nesutiks, bet tuometinis „Lietuvos rytas“ turėjo būti finaliniame ketverte“, – su kartėliu prisiminimais dalijosi 198 cm ūgio krepšininkas.

Ant savęs pyktelėję vilniečiai vietiniame fronte tapo neįveikiamu žvėrimi. Laimėjusi Baltijos krepšinio lygą (BBL), sostinės ekipa 2006-ųjų Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finale tiesiog dominavo prieš amžiną varžovą Kauno „Žalgirį“ ir sausu rezultatu, 4-0, iškovojo čempionų žiedus.

Tašką LKL finale padėjo ne kas kitas, o House'as. Amerikietis ketvirtosiose serijos rungtynėse pelnė 16 taškų, perėmė 5 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko 15 naudingumo balų, o nuaidėjus finalinei sirenai vilniečiai džiaugsmingai laistė šampaną ant Kauno sporto halės parketo.

„Po pralaimėto 2005-ųjų finalo pasakiau sau: „Neleisiu, kad kitais metais sėdėtumėme prie to paties staliuko ir žiūrėtume, kaip „Žalgiris“ pasipūtėliškai mums šypsosi bei demonstruoja savo žiedus“, – apie papildomą motyvaciją LKL finale kalbėjo buvęs vilniečių legionierius.

Išblėsus pergalės euforijai, vilniečiai pamažu pradėjo dėliotis kito sezono štrichus. „Lietuvos ryto“ vadovybė prioritetą teikė gerus rezultatus pademonstravusiam Balkanų krepšinio mokyklos auklėtiniui – Nevenui Spahijai. Ir nors atrodė, jog Spahija liks Vilniuje, paskutinę akimirką kroatą nugvelbė Tel Avivo „Maccabi“.

Kontraktą dar metams turėjo House'as, tačiau, panašu, kad visą 2005-2006-ųjų sezoną tarp 41-erių stratego ir amerikiečio bėgiojo juoda katė, kurios nepamatyti pasidarė nebeįmanoma. Supratęs, kad klubo generalinis direktorius Jonas Vainauskas pirmenybę teikia Spahijai, dar vieno sezono su šiuo treneriu nenorėjęs praleisti House'as savo karjeros kompasą pakreipė į saulėtąją Ispaniją, kur pasirašė sutartį su Vitorijos „TAU Ceramica“.

Kas nutiko tarp ekipos lyderio ir stratego? House'as turi savo versiją.

„Nevenui atrodė, kad aš bandau perimti komandą į savo rankas, paveikti žaidėjus ir kiršinti juos su treneriu, tačiau tai – absoliutūs paistalai. Visuomet stengiausi pasitraukti Spahijai iš kelio ir vengti konfliktų, tačiau jis nuolat prie manęs kibdavo“, – apie Spahijos antipatiją jo pusėn kalbėjo LKL čempionas.

Antroje interviu dalyje tinklalapiui „BasketNews.lt“ House'as papasakojo apie kartėlį dėl Eurolygos, dominavimą prieš „Žalgirį“, konfliktą su Spahija, tariamą romaną su Katie Douglas, Jono Vainausko bandymus treniruoti komandą, karjeros pabaigą Vilniuje, apsimetinėjusius komandos draugus bei bandymus sugrįžti į „Lietuvos rytą“.

Pirmąją interviu dalį rasite čia.

– 2006 metais Kauno „Žalgiriui“ nepalikote jokių šansų ir be didelės konkurencijos laimėjote tiek LKL, tiek BBL finalus. Ko trūko kauniečiams ir kas leido jums taip lengvai nugalėti?
– Buvome pikti po prasto pasirodymo Eurolygos „Top 16“ etape. Įtampa buvo pasiekusi tokį tašką, kad rūbinėje kelis kartus teko ir apsistumdyti. Kai pasižiūri į kai kurias rungtynes ir supranti, kad jas tikrai galėjai laimėti, tai tave supykdo. Aš pats asmeniškai šiek tiek kaltinau save, nes buvau lyderis ir nesugebėjau atvesti „Lietuvos ryto“ ten, kur norėjau. 2005-aisiais „Žalgiris“ mus sutriuškino 4-0, o aš dėl traumos negalėjau padėti komandai. Sugrįžau į Vilnių, kuomet vyko apdovanojimų šventė ir pamačiau, kaip „Žalgiris“ atsiima čempionų žiedus. Po pralaimėto 2005-ųjų finalo pasakiau sau: „Neleisiu, kad kitais metais sėdėtumėme prie to paties staliuko ir žiūrėtume, kaip „Žalgiris“ pasipūtėliškai mums šypsosi bei demonstruoja savo žiedus.“ Todėl antraisiais metais buvome pikti ir ištroškę pergalių. Papildomos motyvacijos taip pat suteikė tas faktas, kuomet vietoje manęs „Žalgiris“ pasirinko kitą žaidėją. Negalėjau sau leisti pralaimėti. Tais metais jau teko stebėti, kaip CSKA kelia Eurolygos trofėjų, nors ten turėjome būti mes. 

Kai atėjo lemiamų kovų metas, mes juos sutriuškinome. Robertas Javtokas dominavo po krepšiais, jo negalėjo sustabdyti net pats Tanoka Beardas. Aš laimėjau visas mikrodvikovas prieš Reggie Freemaną, tais metais buvome visa galva stipresni ir tai įrodėme. Revanšas buvo saldus, tačiau iki šiol jaučiu kartėlį dėl Eurolygos. Su tokia stipria komanda pasitenkinti laimėjimais vietiniuose turnyruose tiesiog neįmanoma. Gal esu per didelis maksimalistas ir daugelis žmonių su manimi nesutiks, bet tuometinis „Lietuvos rytas“ turėjo būti finaliniame ketverte. Pamenu, kuomet Taline laimėjome BBL finalą ir po pergalės pasakiau: „Nėra ir neturi būti jokių šansų, kad šiemet leisime „Žalgiriui“ laimėti LKL.“

– Su kuriuo „Žalgirio“ žaidėju turėjote principinių dvikovų ar nesuvestų sąskaitų?
– Žinoma, Jonu Mačiuliu. Tuo metu jis buvo jaunas, tačiau labai nešvarus žaidėjas. Iš pradžių stengiausi nekreipti į tai dėmesio, tačiau su laiku jis vis įžūlėjo. Po vieno incidento pasakiau Mačiuliui: „Pakaks. Jeigu nori žaisti nešvariai, pažaiskime nešvariai, bet mano kietas žaidimas nustelbs tavąjį, nes kol tu bandysi mane sužeisti ir koncentruosiesi tik į tai, aš atsakysiu vienu taikliu metimu po kito. Mes pradėsime jus triuškinti, o tavo komandos draugai pyks, nes pažadinai žvėrį ir išvedei Fredą House'ą iš kantrybės.“ Be abejonės, Jonas žaidė nešvariai. 

– Kuris „Žalgirio“ krepšininkas imponavo labiausiai?
– Paulius Jankūnas. Labai mėgau ir gerbiau šį žmogų. Man labai patiko jo pavardė – Jankūnas. Tai viena kiečiausių pavardžių, kokią tik esu girdėjęs. Tuo metu sakiau, kad jeigu turėsiu sūnų, jo vardas bus Jankūnas (juokiasi). JAV labai daug berniukų turi standartinius vardus – Thomas, Michaelas, Johnas ir pan, Aš nenorėjau nuvalkiotų vardų, todėl rinkausi tarp Jankūno ir Šailo. Vis dėlto, sprendžiau ne vienas ir mano žmona norėjo, jog berniukas būtų Šailo. Kartais tiesiog reikia klausyti moterų ir joms nusileisti. Apskritai, prieš 15 metų mano mąstymas buvo toks, kad gyvensiu Lietuvoje, vesiu lietuvę, o mūsų sūnus bus vardu Jankūnas (juokiasi).

Man taip pat imponavo jo žaidimo stilius. Paulius turėjo stabilų žaidimo ritmą ir niekada nebandė išsišokti, žaisti ne savo krepšinį. Visuomet darė tik tai, ką mokėjo, o įgūdžių turėjo daug: gerai pataikė, žaidė po krepšiu, turėjo aukštą IQ. Elitinis krepšininkas. Visos komandos norėtų turėti tokį žaidėją savo sudėtyje. Gaila, kad man pačiam neteko su juo žaisti.

– Kuris LKL žaidžiantis lietuvis paliko jums didžiausią įspūdį?
– Ainaras Bagatskis. Žinau, kad jis iš Latvijos, tačiau šis krepšininkas turėjo nueiti labai sunkų kelią, nes vis dar rungtyniaudamas profesionaliai buvo priverstas itin greitai persiorientuoti ir tapo „Žalgirio“ treneriu. Tokia greita adaptacija yra labai sunki, nes turi įgyti žaidėjų pasitikėjimą, kas nėra lengva. Ypač, kai dar neseniai kartu plušai treniruotėse, o dabar tiems patiems žaidėjams vadovauji ir aiškini, ką daryti. Pamenu, kad didelio pasitikėjimo kredito Kaune jis nesulaukė ir buvo atleistas vos po kelių mėnesių. Tai – absurdas. Įmeti buvusį žaidėją į skęstančią komandą ir paskui padarai jį atpirkimo ožiu. Tačiau Bagatskis – kietas vyras, paskui atsitiesė ir tapo Latvijos rinktinės treneriu. Džiaugiuosi už jį.

– Kodėl išvykote iš „Lietuvos ryto“?
– Jonas Vainauskas ir Nevenas Spahija buvo draugai, turėjo panašų mąstymą ir jų elgesys privertė mane išvykti. Daugelis žmonių to nežino iki šiol, tačiau aš turėjau ne dvejų, bet trejų metų kontraktą su „Lietuvos rytu“. Tačiau po 2006 metų sezono nebenorėjau čia pasilikti ir išvykau į Vitorijos „TAU Ceramica“ komandą. Šių dviejų asmenų elgesys išsunkė man kantrybę ir su skaudančia širdimi turėjau palikti Vilnių. Turėjau likti dar metams, tačiau Vainauskas bandė pakeisti kontraktą ir man mokėti mažiau pinigų. Taip pat buvau pakankamai atsikandęs Spahijos ir po antrojo sezono „Lietuvos ryte“ pasakiau Jonui: „Arba aš, arba jis.“ Vainauskas pasirinko trenerį ir man išvykstant daugelis komandos draugų buvo šoke. Jie vis klausinėjo: „Frederickai, kas atsitiko?“ Buvau vienas iš pagrindinių komandos ramsčių ir vedžiau „Lietuvos rytą“ į pergales, bet jiems vis tiek to nebuvo gana. Man grasino bauda už sutarties sąlygų nesilaikymą, tačiau buvau toks pavargęs nuo visų dramų ir piktai išrėžiau: „Sumokėsiu visas baudas iki paskutinio cento, kad tik čia nelikčiau.“ Spahijai neturėjo rūpėti, kokius batus aš mūviu, kokį maistą valgau, su kuo susitikinėju. Nepaisant šių visų negandų, Jonas turėjo sąžinę ir giliai viduje buvo geras žmogus. 2009-aisiais telefonas suskamba, aš pakeliu ir girdžiu duslų Vainausko balsą. Jis sako: „Fredai, noriu tavęs atsiprašyti. Turėjai čia likti, o aš turėjau būti geresniu žmogumi.“ Nuo to laiko pykčio ant jo nebelaikau, tiesiog iki šiol gaila, jog turėjau išvykti.

Man taip pat nepatiko, kad gyvenome viešbutyje kartu su Spahija. Jis nuolat šniukštinėjo kažkur aplink ir tikrindavo, ką veikiame laisvu metu. Dėl to be galo gerbiau Vlade Djurovičių, kuriam nerūpėjo tavo užklasinė veikla, kol tu atiduodavai 100 procentų ant parketo. Kai čia atvykau, Djurovičius visiems lietuviams įsakė mane supažindinti su vietos kultūra, išmokyti lietuvių kalbos, aprodyti naktinį gyvenimą ir kuo daugiau laiko praleisti kartu. Nevenas buvo kitoks, lyg vaikų darželio auklėtojas: „Ką veiki? Kas pas tave svečiuose?“ Visa tai atrodė kaip populiari JAV televizinė laida „Cheaters“, kurioje prigaunami savo antrąsias puses apgaudinėjantys žmonės. Jeigu ne šis treneris, aš tikrai būčiau likęs čia ilgam ir vieną dieną tapęs trenerio asistentu ar „Lietuvos ryto“ generaliniu vadybininku. Norėjau čia įleisti šaknis, tačiau kai kurie žmonės manęs nemėgo. 

– Ar galite konkretizuoti, kas įvyko tarp jūsų ir Neveno Spahijos?
– Nevenui nepatiko faktas, jog aš esu kitoks nei kiti amerikiečiai. Ką aš turiu omenyje? Kai kurie juodaodžiai mėgsta nešioti daug papuošalų, apdribusius rūbus, turi savotišką kalbėjimo manierą. Aš buvau visiškai kitoks. Mano tėvas tarnavo JAV armijoje ir nuo mažens buvo auklėtas griežtai. „Taip sere, ne sere“, – tokie buvo mano atsakymai, kai tėtis kažko paklausia. Per kiekvienas rungtynes turėjau avėti naują sportbačių porą ir Spahijai tai kažkodėl labai nepatiko. Bet juk mes visi turime savotiškų prietarų ir tai yra normalu. Jis taip pat replikavo mano ilgas kojines. Spahija galvojo, kad bandau išsišokti ir vaidinti žvaigždę. Tačiau aš taip darau visą gyvenimą. Vėliau ir mano komandos draugai perėmė madas, rungtynėse Mindaugas Lukauskis, Sandis Buškevicas bei Robertas Javtokas pasirodydavo su ilgomis kojinėmis. Nevenui atrodė, kad aš bandau perimti komandą į savo rankas, paveikti žaidėjus ir kiršinti juos su treneriu, tačiau tai – absoliutūs paistalai.

Visuomet stengiausi pasitraukti Spahijai iš kelio ir vengti konfliktų, tačiau jis nuolat prie manęs kibdavo. Turiu vieną įdomią ir dar nepapasakotą istoriją. Kuomet žaidžiau „Lietuvos ryte“, Vilniaus moterų krepšinio komandoje „Teo“ rungtyniavo mano gera draugė Katie Douglas, kuri pakvietė mane į vestuves. Šventė vyko Graikijoje, tačiau Spahija su Vainausku manęs neišleido. Jie galvojo, kad aš su Douglas Vilniuje turiu romaną. Prapliupau juoktis: „Jūs juokaujate? Ji žada vesti!“ Pažinojau Katie nuo mokyklos laikų, o čia vėl lenda kažkokios sąmokslo teorijos. Su Douglas buvome vieno iš Vilniaus kazino atidaryme ir patekome ant „Lietuvos ryto“ laikraščio viršelio. Kitą dieną ateinu į treniruotę ir pamatau Spahiją su laikraščiu rankose. Jis išrėžė: „Viskas, aš susirandu Douglas vyrą ir pasakau, kad jūs rezgate romaną.“ Likimo ironija, tačiau po dviejų dienų ateinu į treniruotę ir rūbinėje išgirstu nesibaigiantį klegėjimą. Įžengiu pro duris ir man yra įteikiamas laikraštis, kur pirmuose puslapiuose užfiksuotas ponas Spahija su kažkokia vilniete, nors žurnalistams ir mums nuolat pabrėždavo ištikimybę žmonai (juokiasi). Jo žmona su dviem vaikais netgi atskrido į Vilnių iškaršti jam kailio. Yra senas pasakymas: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas.“ Žaisdamas „Lietuvos ryte“, aš niekada nevėlavau į treniruotę, niekada nesusikirtau darydamasis narkotikų testą ir niekada nepasirodydavau išgėręs. Tyrone‘as Nesby Lietuvoje kūrė muziką ir išleido albumą ir niekam tas nekliuvo. Tačiau mano smulkmenos kažkodėl pro akis nepraslysdavo. Apibendrinant, aš atvykau į Vilnių laimėti ir vesti komandą į priekį. Vadovybės bei trenerio Spahijos kuriamos sąmokslo teorijos buvo juokingos. Mano nuomone, treneris turi treniruoti, o ne kištis į vadovybės sprendimus.

Nuotr. Fotodiena.lt

– Ar tiesa, jog Jonas Vainauskas rungtynių metu bandydavo treniruoti komandą?
– Yra buvę tokių momentų pirmajame sezone. Rėkdavau ant jo, nes man nepatiko, kad Vainauskas kartu su mumis sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio. Jis buvo Markas Cubanas prieš Marką Cubaną, nuolat stipriai įsitraukęs į komandos veiklą. Iš dalies ši savybė buvo gera, nes Jonui visuomet rūpėjo „Lietuvos rytas“, tik kai kur ribos buvo peržengiamos. Vainauskas sėdėdavo ant atsarginių žaidėjų suolelio šalia trenerių ir bandė aiškinti, ką jiems daryti, kokius keitimus atlikti. Vienu metu ši problema tapo tokia opi ir erzinanti, kad aš neištvėriau ir pasakiau: „Dink iš čia, eik į savo ložę ir treniruok iš ten, tu mums trukdai. Nusamdei trenerius, jiems moki pinigus, tegul jie dirba savo darbą.“ Daugelis lietuvių prisibijojo Vainausko ir nieko jam nesakė, tačiau aš negalėjau leisti tokių dalykų. Kai atsisėdu ant suoliuko, man reikia atvėsti ir išsivalyti galvą. Ko man tikrai nereikia, tai nekompetentingo žmogaus šalia, kuris trikdo ir šneka nesąmones. Jeigu aš žaisdavau prastai, Vainauskas ant suoliuko mėtydavo replikas: „Aš moku tau didelius pinigus, o tu žaidi blogai.“ Įsivaizduojate, kaip sunku susivaldyti? Vieną kartą išrėžiau: „Pasilik savo pinigus, aš einu žaisti kur nors kitur.“ Kažkada Jonas į tai sureagavo ir daugiau ant suolo nebesėdėjo. Pamenu lietuvius komandos draugus, dėkojančius man, kad pastovėjau už visus ir jį išvariau.

– Ar per karjerą teko antrą kartą derėtis dėl žaidimo Vilniuje?
– Bandžiau sugrįžti kitą sezoną po išvykimo, kuomet pasirašiau sutartį su Vitorijos „TAU Ceramica“. Pamenu, kai prieš sezoną turėjome žaisti draugiškas rungtynes su „Lietuvos rytu“, aš pasakiau savo treneriui Velimirui Perasovičiui, jog prieš Vilniaus ekipą žaisti nenoriu ir nesu psichologiškai tam pasiruošęs. Tačiau rungtynėse pradėjau girdėti replikas, sklindančias iš Jono Vainausko: „Mes pakeitėme tave Andre Emmettu ir dabar būsite sutriuškinti.“ Aš pasiutau, pasiprašiau keitimo ir sumečiau apie 25 taškus. Pamenu, kai pataikiau vieną iš metimų, atsisukau į Joną ir atšoviau: „Joks amerikietis negali manęs pakeisti.“ Jis nuleido galvą ir išėjo iš salės. Po rungtynių išeinu iš arenos, o ten manęs laukia ne kas kitas, o Jonas. Jis manęs atsiprašė ir pripažino, kad neturėjo šnekėti tokių dalykų. Aš leptelėjau, kad pasirinkau „TAU Ceramica“ ne savo noru: „Tu mane privertei tai padaryti. Aš nenoriu būti Ispanijoje, norėjau likti „Lietuvos ryte“. Dabar tu moki tuos pačius pinigus kažkokiam Emmettui ir negauni, ko nori.“ Atsimenu, jog tą patį sezoną jis atleido Emmettą ir atsivežė Kareemą Rushą.

Norėjau grįžti į Vilnių, kuomet ten rungtyniavo Chuckas Eidsonas. Gerai jį pažįstu ir iki šiol manau, jog mūsų tandemas būtų dominavęs, dar pridėkime Mindą ir gynėjų grandis atrodo tobulai. Tačiau derybos buvo labai trumpos ir nieko iš to neišėjo. Paskutinį kartą dar sykį atvykti į „Lietuvos rytą“ pabandžiau 2011-aisiais, kuomet rungtyniavau Mariupolio „Azovmaš“. Vis dar tikėjau, jog galiu žaisti Eurolygoje ir susisiekiau su „Lietuvos rytu“, tačiau kai pamačiau, jog į Vilnių atvyksta Khalidas El-Aminas, pagalvojau: „Na jau ne, su juo tai tikrai nežaisiu.“ Nieko asmeniško, jis yra geras vyrukas, tačiau Khalido žaidimo stilius man nepatinka. Jam nuolat reikia turėti kamuolį savo rankose ir mums viename penkete būtų per ankšta.

– Iki šiol esate vienas labiausiai įsiminusių legionierių klubo istorijoje. Kiek tuo metu dėmesio sulaukdavote?
– Labai daug. Aš buvau kitoks, tačiau lietuviai mane priėmė kaip savą ir su laiku jiems tapo įprasta matyti mane mieste, parduotuvėje, ar besigrožint Trakų pilimi. Pamenu, kuomet jau po antrojo sezono „Lietuvos ryte“ bandžiau laimę Portlando „Trail Blazers“ ekipos peržiūroje ir su komanda buvome prie Nevados valstijoje esančio Tahoe ežero. Su komandos draugais nuėjome pavakarieniauti į vietinį restoraną, prisėdome prie staliuko ir pamačiau 6 merginas, kurios tikrai nebuvo amerikietės. Jos eina pro mus ir viena iš jų sustoja prie pat manęs. Nuostabos kupinu balsu ji paklausia: „Ar tu Fredas House‘as?“. Aš atsakau: „Taip, iš kur žinote?“. Pasirodo, jos buvo iš Kauno ir aistringai palaikė „Žalgirį“ bei matė mane sporto halėje LKL finale. Visi prapliupome juoktis, pamenu, jog vienos iš merginų vardas buvo Vilma. Pasidarėme daug nuotraukų, buvo smagu sutikti lietuviškų veidų, ypač tokioje vietoje. Mano komandos draugai buvo apšalę ir klausinėjo, kodėl aš toks populiarus Lietuvoje. Man atsakinėjant, viena iš merginų pertraukė: „Fredas buvo žvaigždė Lietuvoje.“ Iki šiol pamenu jų raginimus sugrįžti į Lietuvą. 

– Kokių keistų pasiūlymų esate gavęs iš Lietuvoje gyvenančių žmonių?
– Lietuviai buvo mandagūs ir įkyriai man nieko nesiūlė. Tačiau po vienos treniruotės „Lietuvos ryto“ sirgalius man parodė labai seną automobilį, kurį vadino Žiguliu. Aistruolis mane siūlė pravežti su šia mašina, bet iš pradžių viskas atrodė baisiai. O jeigu toje mašinoje suges stabdžiai? Visgi sutikau ir buvo smagu. Pamenu, jog norėjau ją nusipirkti. Bet vyras paaiškino, kad ji – neįkainojama.

– Ar Lietuvoje buvote įsitraukęs į veiklą, kuri neturėjo sąsajų su krepšiniu?
– Daugelis nežino šito. Aš užsakinėdavau gausybę rūbų iš JAV, kurie buvo atsiunčiami į Lietuvą ir juos aukodavau Vilniaus vaikų namams bei benamiams, kurie neturi kuo apsirengti. Šį dalyką dariau slaptai, nenorėjau viešumos. Man padėjo tuometinė „Lietuvos ryto“ šokėja Vilma, kuri nuveždavo visus drabužius į tam skirtas vietas. Liepiau nesakyti, kad ši parama nuo manęs. Nenorėjau kelti scenų ir reklamuotis, „koks aš geras žmogus“. Daugelis iš to pasidarytų gerą reklamą, tačiau tokie žmonės neaukoja iš gerų paskatų, jiems reikia visuomenės pripažinimo. Man tai nepatinka. Tai man įprastas dalykas, kurį dariau Serbijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. 

Žaisdamas „Azovmaš“ nupirkau visai dublerių komandai sportbačius. Vieno iš žaidėjų motina sužinojo apie tai ir per sūnų perdavė man dovaną. Aš buvau nustebęs ir pasakiau, kad tai nėra būtina, nereikia man nieko dovanoti. Sūnus primygtinai prašė ją priimti. Aš sutikau ir paprašiau perduoti padėką nuo manęs. Jis atšovė: „Mama nori padėkoti tau asmeniškai.“ Buvo truputėlį keista, bet nieko įtartino neįžvelgiau. Padariau klaidą, kad išpakavau dovaną prie visų komandos draugų. Jo mama padovanojo man apatinius, ant kurių užpakalio buvo nupiešta Ukrainos vėliava bei surašyti didžiausi miestai (juokiasi). Nuo tada tam vaikiui buvo riesta. Pirmadienį susirinkome į treniruotę ir jaunuolis manęs paklausė, kas buvo toje dėžutėje? Atsakiau: „Tu nenori žinoti.“ Mano komandos draugai buvo mažiau kuklūs: „Biče, tavo mama siunčia Fredui žinutę. Nuo šiol jis bus tavo naujas tėvelis. Ji padovanojo Fredui apatinius.“ Vaikis labai susigėdo, tačiau, jo nelaimei, ši istorija netilo visą sezoną (juokiasi).

– Iš pasakojimų atrodo, jog nebuvote eilinis legionierius, kuris atvyksta tik užsidirbti, tapote lietuviškos kultūros dalimi. O ar teko domėtis Lietuvos istorija?
– Žinoma. Esu girdėjęs apie Baltijos kelią, kuomet žmonės susijungė į vieną didelę grandinę. Taip pat domėjausi apie sausio 13-osios įvykius, kuomet visi buvo bauginami tankais ir jie pervažiavo daug nekaltų žmonių. Esu buvęs televizijos bokšte ir skaičiau apie tuos žmones. Visuomet domėjausi šalių istorija, kuriose aš rungtyniavau. Nenorėjau būti tipiniu amerikiečiu, tiesiog atvažiuoti, sėdėti viešbutyje ir ramiai gauti savo pinigus. Man patinka plėsti akiratį ir sužinoti kažką naujo. Norėjau išbandyti lietuvišką virtuvę, dažnai važiuodavau pavalgyti į „Katpėdėlę“, užsisakinėdavau šaltibarščius. Oi... Sukėlėte man nostalgiją, pasiilgau Lietuvos.

– Ar prisimenate linksmą, dar nepapasakotą istoriją iš laikų Vilniuje?
– Jums ši istorija gali pasirodyti keista, tačiau man sukėlė nemažai ironiško juoko. Klaipėdoje turėjome žaisti LKL rungtynes prieš „Neptūną“. Sėdime rūbinėje, ruošiamės išbėgti į apšilimą, tačiau Tomas Delininkaitis vėluoja ir vis atidėlioja išėjimą. Aš netekau kantrybės, priėjau prie Tomo ir žiūriu, kad jis neturi savo uniformos. Vėlavome į apšilimą ir mūsų pradėjo ieškoti treneriai. Jie priėjo prie Tomo, šis paaiškino situaciją ir pradėjo verkti, gailėtis savo poelgio. Tačiau kai kurie komandos draugai, tarp jų ir aš, pastebėjo, kad Delininkaitis vaidina. Aprangos suorganizuoti nepavyko, jis nežaidė. Pamenu, kai susirinkome į būrį ir treneris mums sakė užvedančią kalbą, Delininkaitis patapšnojo man per nugarą ir tarė: „Fredai, viskas bus gerai.“ Netrukus jis pradėjo juoktis ir tos netikros ašaros greitai dingo. Aš ir dar keli žaidėjai buvome pasibaisėję: „Tu neatsivežei savo uniformos ir dar kažką vaidini?“ Buvome nustebinti.

– 2017 metais tuometinis klubo valdybos narys Gedvydas Vainauskas po konflikto su „Lietuvos ryto“ legionieriais jų pusėn metė rasistinį komentarą. Ar teko girdėti?
– Taip. Buvau labai nusivylęs, kai tai išgirdau. Šis pasisakymas nuskambėjo visame pasaulyje ir aš buvau šokiruotas. Jei gerai atsimenu, Gedvydas pasakė, kad jei komandoje žaidžia daugiau nei 3 legionieriai, formuojasi gauja. Jei būčiau turėjęs jo telefono numerį, tikrai paskambinčiau ir išsakyčiau savo poziciją. Tuo metu, kai pasirodė informacija, aš miegojau. Pakilau nuo telefono vibracijų ir pagalvojau, jog nutiko kažkas rimto. Vienas iš mano draugų paklausė: „Ar tu žaidei Vilniuje?“ Atsakiau: „Taip, „Lietuvos ryte“. Išgirdęs teigiamą atsakymą draugas liepė įsijungti ESPN kanalą, per kurį buvo kalbama apie Vainausko vyresniojo pasisakymus. Negalėjau patikėti. Gedvydas buvo vienas iš maloniausių džentelmenų, kuriuos esu sutikęs. Įsijungiau televizorių ir negalėjau patikėti. Taip. Tai jis rodomas viename didžiausių JAV sporto kanalų. Jeigu Gedvydas nori suprasti, tai kiekvienas tėvynainis stengiasi laikytis šalia vienas kito, ypač svetimoje šalyje. Rusai leidžia laiką kartu su rusais, Amerikoje kuria savo draugijas, nes turi daugiau bendrų interesų. Nežinau, ką darė tie vyrukai, bet tai – nesvarbu. Nėra atvejo, kuomet galėtum išstoti su tokiais komentarais.

– Su kuriuo buvusiu „Lietuvos ryto“ krepšininku vis dar palaikote ryšį?
– Anksčiau palaikydavau ganėtinai stiprų ryšį su Robertu Štelmaheriu, tačiau kuomet jis tapo treneriu, nutraukė su manimi bendravimą. Nežinau, gal išsikėlė save ir tiek. Sunku jį suprasti. Kartas nuo karto susirašome su Robertu Javtoku ir Mindaugu Lukauskiu, pasveikiname vienas kitą su gimtadieniu ir prisimename senus laikus.  

– Ar sekate, kaip komandai sekasi šiuo metu?
– Pradėjau sekti komandą socialiniuose tinkluose nuo 2018-ųjų, tačiau tam yra priežastis. Išsiskyrimas su „Lietuvos rytu“ buvo skaudus. Visuomet sunku išsiskirti su žmonėmis ir vieta, kuri tau kelia daug sentimentų, yra mylima. Iki tol laikiau pyktį ir nuoskaudą dėl to, kaip viskas susiklostė. Su manimi atsisveikino labai negražiai, nors Vilnius buvo mano mylimiausias miestas, o „Lietuvos rytas“ – mano komanda. Apskritai, karjerą norėjau pabaigti vėliau ir jaučiau, kad dar galėjau žaisti, tačiau niekas nepasiūlė kontrakto. Buvau šiek tiek susipykęs su krepšiniu ir tik mano sūnus vėl įžiebė tą meilę. Vieną dieną naršydamas savo planšetėje jis rado mano žaidimo „Lietuvos ryte“ epizodus ir paklausė: „Tėti, čia tu?“ Atsakiau jam: „Taip, sūnau, kažkada buvau geras krepšininkas.“ Nuo to laiko manyje vėl įsižiebė ta ugnis ir pradėjau stebėti krepšinį, sekti, kaip sekasi mano komandai Vilniuje.

– Paskutinė jūsų karjeros stotelė buvo Kosove, kuri krepšinio prasme yra gana egzotiška valstybė. Kodėl nusprendėte persikelti būtent ten?
– O Dieve, tikėjau, kad šito nepaklausite. Tai buvo mano agento klaida ir prastas pasirinkimas iš mano pusės, nes aš sutikau. Jie iki šiol man skolingi pinigų, aš laimėjau teismą, tačiau klubas bankrutavo ir savo sumos aš nebesulauksiu. Nuvykau į Kosovą vien dėlto, nes nebenorėjau žaisti NBA G lygoje su begalviais, jaunais žaidėjais, kurie žaidžia bėk ir mesk krepšinį. Todėl nusprendžiau, kad reikia dar porą metų pažaisti Europoje. Viskas Kosove buvo labai neprofesionalu. Pradedant keliavimu mokykliniais autobusais ir šaltomis salėmis bei baigiant miegojimu studentų bendrabučiuose. Nuvykdamas ten gavau labai daug neapykantos iš Belgrado „Partizan“ žmonių, kadangi anksčiau žaidžiau Serbijoje. Aš nežinojau apie karinį konfliktą tarp jų ir Kosovo. Jie nenorėjo manęs, o paskui pyksta? 

– Kuo šiuo metu užsiima Frederickas House‘as?
– Dirbu trenerio asistentu Teksaso valstijoje įsikūrusio Tylerio universitete. Esu atsakingas už žaidėjų individualų tobulėjimą. Kai ateina nauji, neapdirbti talentai, mano darbas yra jiems suteikti ne tik įgūdžius aikštelėje, bet ir už jos ribų. Daugelis jaunų amerikiečių mato, kaip kiti bendraamžiai gauna NBA kontraktus avansu ir galvoja, kad jų laukia tas pats. Jeigu to padaryti nepavyks, persikels į Europą bei sėkmingai rungtyniaus ten. Tačiau aš juos grąžinu į realybę. Šiais laikais jaunimas nenori įdėti darbo, bet nori žaisti aukščiausiame lygyje ir gauti viską lengvai. Anksčiau dirbau Dalaso „Mavericks“ G lygos komandoje. Taip pat auginu sūnų, kuris žaidžia krepšinį. Jis sakė, kad bus geresnis už mane. Perspėjau jį: „Sūnau, jeigu nori būti geresnis už mane, turi užpildyti nemažus batus, bus sunku.“

Pabaigai turiu istoriją apie DeJuaną Collinsą. Pažįstu DC nuo vidurinės laikų ir žinau, jog po mano išvykimo jis atvyko žaisti į „Žalgirį“ bei visiems Lietuvos fanams yra pažįstamas. Taigi, su juo teko būti komandos draugais Samaros „Krasnie Krilya“ komandoje. DeJuanas buvo linksmas, geras vyrukas, bet gerdavo kaip žuvis (juokiasi). Po vienerių laimėtų išvykos rungtynių DC mane pasikvietė kartu eiti į vietinį klubą. Aš nesu klubų mėgėjas, bet po Collinso keiksmažodžių tirados nusprendžiau: „Tiek to, truputį pabūsiu ir dingsiu.“ Mes buvome tokiame mieste, kur egzistuoja baltosios naktys, tik neatsimenu jo pavadinimo. Taigi, kai pradėjo švisti, nuėjome į klubą ir sėdėjome ten iki pat ryto. Prižiūrėjau Collinsą, kad neprisidarytų nesąmonių. Grįžome į viešbutį, aš vienas, DC – savame stiliuje, su dviem merginomis. Esmė tame, kad anksti ryte turėjome palikti viešbutį ir važiuoti namo į Samarą. Visi susikrovėme daiktus ir susėdome į autobusą, tačiau greitai supratome, kad Collinso nėra. Nueinu į jo kambarį, o jis ten miega su kažkokiomis rusėmis. Žadinu, raginu vykti, o jis atšauna: „Aš niekur nevažiuosiu, man pagirios ir palikite mane ramybėje.“ Paskui ten nuėjo treneris, kurio kalba buvo paprastesnė ir griežtesnė. Galiausiai svirduliuodamas DC šiaip ne taip atėjo iki autobuso, į kurį taip pat norėjo pasiimti tas merginas ir vežtis į Samarą. Neeilinis talentas. Mačiau, kad Lietuvoje jį rodė girtą per televiziją. Apie tai sužinojęs paskambinau Collinsui: „Biče, tavo šėliones Kaune galima pasižiūrėti „YouTube“. Jis: „Ką? Rimtai? Ištrink tai.“ Pradėjau juoktis: „DC, viskas jau seniai internete, kaip aš ištrinsiu?“ Neeilinė asmenybė.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

Komentarai:
zvezda
Gustavas Klikna, super straipsnis!
2020-12-12
-4
Atsakyti
k
Legend!
2020-12-12
-1
Atsakyti
Realus
tai taip, pritempti atsakymai. netinka rytui.
2020-12-11
Atsakyti
Samokslo teoretikas
Cia man vieninteliui susidaro vaizdas, kad tie atsakymai i klausimus kazkoikie "pritempti", pagrazinti? Man tiesiog susidaro toks vaizdas, kad pasnekovas atsakineja jau taip atvirai ir taip taikliai i tai ka "nori zinoti skaitytojas". Tiesiog keista klausimu ir atsakymu formuluote.
2020-12-10
-2
Atsakyti
vert
redaguoti reikia, ne pažodžiui versti. Katie Douglas ruošiasi "vesti". Ji ištekėjo.Už vyro. ji ne iš laisvės p.
2020-12-10
-2
Atsakyti
Irmantas
Superinis žaidejas , žmogus ! Superinis intervas !
2020-12-10
-1
Atsakyti
Darius
ačiū už interviu:)
2020-12-09
+8
Atsakyti
Nu i n..
Juodis nebutu juodis, jau pagyru puodas :D bet geriausia Šailas
2020-12-09
-5
Atsakyti
nini
Oho kaip pagalvoji kiek krepsinio lygis pakilo per 15 metu. Paziuri senus yrasus, atrodo kad dabartiniai Siauliai ano meto komandas dauzytu i viena kasa :D
2020-12-09
Atsakyti
Jj
Šailas :Dddd nu nx...
2020-12-09
+2
Atsakyti
Anonimas
Didziausia klaida buvo nusileisti zmonai ir leisti sunu pavadinti suns vardu.
2020-12-09
Atsakyti
super straipsnis 🙂
2020-12-09
+2
Atsakyti
2good
Is kart galima susidaryti nuomone kad buvo super professional as. Vien tas yes sir no sir rodo daug turi disciplinos atsidavimo pagarbos. Kaip Rytui Jo reiketu siuo metu
2020-12-09
+12
Atsakyti
A
o kas ta ryto sokeja Vilma kuri veziojo jo skudurus?
2020-12-09
-8
Atsakyti
Anonimas
Ryto legenda norėjo duoti savo sūnui vardą Jankūnas, va taip va, vyrai.
2020-12-09
+3
Atsakyti
qwerty
Fantastinis interviu, Ačiū. Smagu prisiminti tuos laikus Ryto ir Žalgirio liegionieriai buvo neeilinės asmenybės. Dabar atvažiuoja tik pinigų pasiimti.
2020-12-09
+3
Atsakyti
Vau
Vieni geriausiu interviu kiek teko skaityt Fremano ir Houso
2020-12-09
+5
Atsakyti
DEJUAN COLLINS
Ruses glamžė :DDDD
2020-12-09
-9
Atsakyti
Na
interviu geras, bet įdėtas video iš LKL finalų nelabai parodo, kad Žalgiris buvo triuškinamas. Taip, Rytas laimėjo sausai seriją, bet pasistengti reikejo
2020-12-09
-3
Atsakyti
Jou
kai dabar rytui pravestu ir Muijazinovius, ir Bairamovicius ir Nielsenas
2020-12-09
-1
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.