Praėjusią vasarą Rimantas Grigas gavo pasiūlymą Lietuvos jaunių rinktinėje pakeisti Saulių Štombergą, o šio pasiūlymo treneris neatsisakė. Gruodį jis Europos jaunimo (iki 18 metų) čempionate iškovojo sidabro medalį ir pateisino į jį dėtas Lietuvos krepšinio federacijos viltis.
Toks Grigo darbus įtikino Lietuvos krepšinio vadovus – jie 54-erių metų specialistui patikėjo tęsti darbą ir artėjančią vasarą vadovauti Lietuvos devyniolikmečių rinktinei pasaulio čempionate, kuriame galimybę žaisti pats treneris su komanda ir išsikovojo.
Grigas puikiai žino, ką reiškia dirbti su jaunimu – jis „Žalgirio“ dubleriams vadovavo 1988-1992 ir 1999-2006 metais. Anksčiau jo auklėtiniais buvo „Žalgirio“ jaunuoliai Paulius Jankūnas ir Mantas Kalnietis, o dabar jaunimo rinktinėje jis vadovauja vieniems perspektyviausių Lietuvos krepšininkų Arnoldui Kulbokai, Tadui Sedekerskiui, Gyčiui Masiuliui ar Arnui Veličkai.
Kalbėdamas „BasketNews.lt“ rengiamoje „Žinių radijo“ laidoje „Trys milijonai trenerių“, Grigas papasakojo apie darbą su jaunimu, jaunų žaidėjų tobulėjimą užsienyje, sudėtingą krepšininkų persikėlimą iš NKL į LKL bei priežastis, kodėl kai kurie perspektyvūs jaunuoliai sustoja tobulėti ir nepasiekia aukščiausio lygio.
– Neseniai nemažai jaunų perspektyvių žaidėjų išvyko tobulėti į užsienį. Kokios perspektyvos yra atsiskleisti kitose šalyje?
– Į užsienį dažniausiai išvyksta patys perspektyviausi mūsų žaidėjai, jiems suteikiamos geros sąlygos ir jie tuo susidomi. O tobulėti, jeigu yra didelis noras, yra sudarytos sąlygos ir Lietuvoje. Perspektyvos ir čia yra didelės. Lietuvoje sąlygos yra, bet ne tiek daug žaidėjų tas sąlygas gali turėti, kiek mes norėtume. Yra nemažai jaunųjų krepšininkų, kurie galėtų patekti į klubus, bet didelė dalis 18-mečių dingsta, jie nebežaidžia krepšinio arba žaidžia mėgėjų lygose. Čia yra blogai. Kuo daugiau žaidėjų išvyks į geras komandas, kuo daugiau mūsų žaidėjų pateks į pirmaujančius Lietuvos klubus, tuo daugiau ir tobulės. Mes ir patys Lietuvoje galėtume apjungti daugiau jaunų žaidėjų, kad jie tobulėtų. Mokame žaisti krepšinį, mokame paruošti žaidėjus ne prasčiau nei kiti. Ypač dabar, kai sporto mokyklose dirba daug jaunų gerų trenerių.
– Kalbant apie persikėlimą iš NKL į LKL – galbūt jauniems krepšininkams suteikiama per mažai šansų stipriausioje lygoje?
– Jaunas žaidėjas yra užprogramuotas, atėjęs į aukštesnį lygį, daryti klaidas. Kad ir koks jis būtų perspektyvus, jaudulys daro savo. Jie nori pasirodyti per trumpą laiką ir parodyti rezultatą. Treneriai turėtų daugiau atsižvelgti į jaunų žaidėjų auginimą, reikia daugiau pastangų ir pasitikėjimo. Man labai patinka „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus darbas. Tas pasitikėjimas jaunais žaidėjais ateina vis labiau ir labiau bei tie žaidėjai auga. Tas pats Lekavičius koks užaugo. Pirmo numerio problema Lietuvoje buvo, bet dabar, jeigu atsisakys žaisti Kalnietis, tai Lekavičius gali būti puikus įžaidėjas, visos rinktinės dirigentas. Smagu.
Norėtųsi, jog prie kiekvieno rimto LKL klubo būtų jaunimo komanda, kuri galėtų surinkti kuo daugiau perspektyvių žaidėjų, su jais dirbti ir maitinti visus klubus, o ateityje – ir rinktinę. Visų pirma turėtų dėti žingsnius ir kiti klubai, nes dabar jaunimo komandas turi tik „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Norėtųsi, kad būtų sistema ir kiekviena LKL komanda turėtų jaunimo ekipą ir gal net sudaryti vietinį čempionatą, kad žaidėjai tobulėtų ir įrodytų savo lygį. Galėtume kuo daugiau apimti žaidėjų, o ne juos prarasti. Produktas auga geras, bet labai daug jo iššvaistome.
– Ar labai jauniems žaidėjams atsiliepia agentų įtaka, kuomet reikia spręsti krepšininko ateitį?
– Agentai turi ir pliusų, ir minusų. Bet pliusų yra daugiau – jie rūpinasi žaidėjais, rūpinasi ateitimi, materialine padėtimi. Kiek žinau, pradžioje tie perspektyvūs vaikai yra aprūpinami ir aprangomis, ir sportbačiais, o tai ne kiekvienas tėvas gali leisti. Agentai daro ir stovyklas jauniesiems žaidėjams, jie sukviečia geriausius trenerius. Aišku, jie turi įtakos ir renkantis klubą, taip tie žaidėjai ir išvažiuoja į užsienį. Ryšių dėka galbūt pamato, kad žaidėjas turi šansų labiau atsiskleisti. Anksčiau ar vėliau visi žaidėjai turės agentus, tik galbūt jų nereikėtų taip lepinti jų.
– Kaip vertinate Arną Veličką, jo tobulėjimą, ir ką jis gali pasiūlyti Lietuvos krepšiniui?
– Jis yra vienas iš perspektyviausių jaunų įžaidėjų. Arnui tik šiemet sukaks 18 metų. Jis labai gabus, talentingas vaikas. Labai mažai su juo dirbau, todėl sunku pasakyti, koks jis yra. Kartais, kai žaidėjai yra talentingi, jie privengia maksimalaus darbo. Bet kas liečia aikštelę, tai Velička yra puikus, stiprus žaidėjas, gerai suprantantis krepšinį. Gali būti šviesi Lietuvos ateitis įžaidėjo pozicijoje, kurioje mes nuolat turime problemų. Kai jį gruodį pasikvietėme į rinktinės treniruotes, jis buvo be pratybų, turėjome kelias treniruotes, kurios labiau buvo teorinės. Bet matosi, kad Arnas yra aukšto lygio ir greitai išmoksta derinius bei situacijas, jis labai greitai įsiliejo ir mūsų rezultatams davė didelę naudą. Džiaugiausi, kad toks žaidėjas yra ir būdamas vienais metais jaunesnis gali mums taip padėti.
– Kartais jaunieji krepšininkai tarp bendraamžių dominuoja, tačiau į vyrų krepšinį sėkmingo žaidimo perkelti nepavyksta. Kaip manote, kokios priežastys, kad ne visi žaidėjai atsiskleidžia?
– Čia daug gali būti priežasčių. Kad žaidėjas pasiektų savo didžiausias aukštumas, į tai daug kas įeina. Svarbu yra sveikatos būklė, ne visi geri krepšininkai pasižymi gera sveikata. Kitas dalykas, galima grįžti prie to, kad labai geri jauni žaidėjai įsilieja į klubą, bet aukštame lygyje po pradžioje patirtų nesėkmių treneriai jais daugiau nepasitiki ir dažniausiai palieka ant suolo. Jie lieka ant suolo, tačiau yra patenkinti, nes gauna atlyginimą, minimaliai treniruojasi, gauna daug dėmesio, o tobulėjimas lieka nebesvarbus. Žaidėjai kelis metus taip pasėdi ir pereina į silpnesnį klubą, vėliau ir į Nacionalinę krepšinio lygą bei taip keliauja į apačią. Viskas dėl to, jog laiku nepasirinko tam tikro klubo. Kuo stipresnis klubas, tuo reikalavimai žaidėjams yra didesni. Treneris ne visada gali statyti jauną žaidėją, jeigu jis nepasiteisina. Jo klaidos gali privesti iki rungtynių lūžio. Todėl treneriai ima leisti žaidėjus arba stipriai laiminti, arba pralaimint. Tai niekada gero neduoda. Jeigu nori pamatyti jauno žaidėjo potencialą, jis turi žaisti prie lygaus rezultato, kuomet yra įmetamas į ugnį.
– Vyrauja nuomonė, kad nors Lietuvos jaunimo rinktinės nuolat laimi medalius, tačiau individualiai pajėgių žaidėjų trūksta. Ar su tuo sutinkate?
– Kiekvienos šalies rinktinėje panašiai yra, nenorėkime, kad iš kiekvienos amžiaus grupės dvyliktukas ateitų iki rinktinės. Viena yra stipresnė pozicija, kita – silpnesnė. Žiūrėjome į kitas jaunimo rinktines, pavyzdžiui bosniai turi vieną kitą ekstra klasės žaidėją, kurie jau žaidžia vyrų krepšinyje, o kiti yra silpnesni. Ir keitimo neturi. Ne visada bus, kad užaugtų daug žaidėjų.
Anksčiau, kai buvo problema, jog neaugdavo jauni žaidėjai, dar maždaug 1980 metais buvo įvesta taisyklė, kad kiekvienos lygos komandos penketuke privalėjo žaisti vienas žaidėjais iki 18-19 metų. Pradėjo augti žaidėjai ne tik stipriausiose komandose „Žalgiryje“ ar „Statyboje“, bet ir „Šiauliuose“, ir „Neptūne“. Treneriai buvo priversti daugiau dirbti su jaunais žaidėjais, nes nuo jų priklausė komandos rezultatai. Jeigu jaunas žaidėjas bus per silpnas, tai šansų laimėti bus mažai. Todėl ieškodavo jaunų žaidėjų, kurie galėtų padėti.
– Galbūt klubai tokiose situacijose renkasi legionierius – paprasčiau vienam sezonui nusipirkti užsienietį nei auginti jauną žaidėją?
– Čia labai daug teisybės. Įsivaizduokite, kiek reikia įdėti, jog galėtum išlaikyti antrą komandą. Svarbiausia, kad ne visi pasiekia lygį, jog galėtų žaisti „Žalgiryje“ ar „Lietuvos ryte“. Bet mes dirbame ir Lietuvos rinktinei. Kiekvienas klubas turi būti suinteresuotas, kad jų žaidėjai ne vien gintų klubo garbę, bet ir Lietuvos. Dėl to komandos turėtų būti skatinamos, kad kuo daugiau paruoštų rinktinės žaidėjų. Galima sugalvoti sistemą, kad klubas būtų skatinamas ir tuo naudotųsi. O dabar ruošia „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, o kiti klubai tik laukia, kas nuo stipriausių klubų atkris.
– Anksčiau dirbote ir su „Žalgirio“ dubleriais, ir pagrindinėje komandoje. Tuomet treniravote jaunus talentus, tokius kaip Paulių Jankūną ir Mantą Kalnietį. Ar patirtis su jais praverčia dirbant su šių dienų jaunimu?
– Taip, aišku. Tiek metų dirbus su jaunimo komanda, yra kur kas lengviau įsilieti. Šiek tiek skiriasi darbo specifika dirbant jaunimo ir vyrų komandoje. Bet turėjau didelę patirtį, nes daug metų dirbu su jaunimu, tai ir dabar dirbant rinktinėje pavyko su jaunimo rasti kalbą ir parodyti rezultatą.
Visas interviu:
Prenumeruokite BasketNews ir naršykite be reklamų.
