Vietoje pertraukėlės – mimika ir gestai

2007-10-02 11:24
Gediminas Reklaitis, „Kauno diena“

Šokėjos žengia į aikštę, žvitresni sirgaliai skuba papildyti gaiviųjų gėrimų atsargas arba pašalinti jas iš organizmo, televizijos atidirba už transliacijai išleistus pinigus. Visa tai telpa į du žodžius – minutės pertraukėlė, rašo „Kauno diena“.

300 sekundžių permainoms

Tos 60 sekundžių naudingos visiems krepšinio rungtynių dalyviams, bet labiausiai – treneriams. Sustabdyti varžovų spurtą, pakeisti gynybos ir puolimo taktiką, nuraminti savo žaidėjus, suteikti kelias papildomas poilsio akimirkas lyderiams, nubraižyti lemiamos atakos schemą – visoms šioms užduotims kiekvienas Europos treneris, be didžiosios pertraukos ir dviejų minučių atkarpų tarp kėlinukų, turi 300 sekundžių.

5 minutės pertraukėlės – tiek pagal FIBA taisykles per 40 rungtynių minučių gali paprašyti vienas treneris (per kiekvieną pratęsimą skiriama po vieną papildomą pertraukėlę – red.). Jei susitinkančios komandos išnaudoja visas galimybes, treneriai gauna 600 sekundžių.

Kai kuriose varžybose specialistams dar padeda reklamos užsakovai, pasiprašę papildomų minutės pertraukėlių. Taigi šių trumpų laiko atkarpų skaičius gali išaugti iki 11 ar 12. Ar treneriams to užtenka?

„Dažniausiai išsiverčiame. Bet būna ir tokių rungtynių, kad net 20 minutės pertraukėlių nepadėtų“, – pripažino Lietuvos moterų rinktinės strategas Algirdas Paulauskas. Šis specialistas tokią beviltišką padėtį išgyveno visai neseniai – penktadienį jo auklėtinės Europos čempionate triuškinamai 46:76 nusileido Latvijai.

Galimybė nusiraminti

Penkių minutės pertraukėlių, atrodo, daugiau nei užtektinai Lietuvos vyrų rinktinės treneriui Ramūnui Butautui. Visose Europos čempionato Ispanijoje, kur lietuviai užkopė ant nugalėtojų pakylos, rungtynėse šis krepšinio specialistas net neišnaudojo pertraukėlių limito.

Daugelis specialistų ir paprastų aistruolių iškart pastebėjo, kad šiuo savo „taupumu“ Butautas skiriasi nuo ankstesnių rinktinės trenerių.

„Butautas prašo mažai minutės pertraukėlių. Pavyzdžiui, anksčiau rinktinei vadovavęs Jonas Kazlauskas išnaudodavo visą pertraukėlių limitą. Net Lietuvos komandai pirmaujant triuškinama persvara, šis treneris imdavo minutės pertraukėlę ir bandydavo modeliuoti situacijas ateičiai“, – pastebėjo nuo 2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių Lietuvos rinktinės žaidimą komentuojantis Robertas Petrauskas.

Tačiau Butautas turi savo aiškią nuomonę apie „minučių“ naudą ir žalą. „Prašydamas minutės pertraukėlės, duodu šansą ir varžovams keisti žaidimą, – paaiškino šiemet už rinktinės vairo debiutavęs krepšinio specialistas.

– Jei galiu sutartiniais ženklais, šūktelėjimu ar gestu kontroliuoti žaidimo eigą ir taktiką, keisti gynybos sistemą ar koreguoti puolimą, nematau reikalo prašyti minutės pertraukėlės.“

Panašiai samprotavo ir Paulauskas, pažymėjęs, kad minutės pertraukėlė įvyksta nebūtinai tada, kai ją paskelbia sekretoriatas: „Yra daugybė dalykų, kurie nušlifuojami per treniruotes. Jei neišeina perrėkti žiūrovų, turime tam tikrus slaptažodžius arba naudojame mimiką. Taip perduodi vienai krepšininkei žinią, jos susirinkusios tai aptaria, ir tavo minutės pertraukėlė – baigta.“

Abiejų Lietuvos suaugusiųjų rinktinių treneriai pritarė minčiai, kad pertraukėlės reikalingos ne vien taktikai ir žaidimo eigai keisti. Dažnai tų 60 sekundžių reikia tiesiog tam, kad krepšininkai aprimtų nuo įtampos ir šviežesnėmis akimis pažvelgtų į įvykius aikštėje.

Demokratiški pasitarimai

Ne itin dažnai imdamas pertraukėles, per tas retas atkarpas Butautas priverstas suktis labai greitai. „Vyrai, darom taip – pyst, pyst, pyst. Supratot?“ – ši naujojo rinktinės trenerio frazė per pasirengimo čempionatui rungtynes su Latvija jau tapo chrestomatinė.

Deja, per batalijas Ispanijoje panašių „perliukų“ prie televizoriaus sėdintiems aistruoliams išgirsti nebepavyko: vietoj minutės pertraukėlių ar net dalies rungtynių eteryje karaliaudavo visagalė reklama.

„Tarkime, jei mes pamatytume, kaip prabangiame restorane gaminami patiekalai, kurie atkeliauja ant mūsų stalo, galbūt mūsų nuomonė apie tą restoraną pasikeistų į gerą arba blogą pusę. Taip ir su minutės pertraukėlėmis – tai yra komandos virtuvės atspindys“, – įsitikinęs Petrauskas.

Skirtingai nei daugelis krepšinio aistruolių, TV3 komentatorius galėjo matyti Lietuvos rinktinės minutės pertraukėles Ispanijoje, tiesa, be garso. Ir pastebėjo, kad per minutės pertraukėles, taip pat kaip ir apskritai Lietuvos rinktinės žaidime, papūtė permainų vėjai.

„Kai rinktinei vadovavo Antanas Sireika, minutės pertraukėlės struktūra buvo aiški. Maždaug pusę laiko savo mintis dėstydavo Kęstutis Kemzūra (buvęs rinktinės trenerio asistentas – red.), Sireika per keliolika sekundžių viską apibendrindavo, ir komanda kildavo žaisti, – prisiminė Petrauskas. – Dabar rinktinės pertraukėlės tapo demokratiškesnės. Savo žodį nuolat tardavo ir vyresni, labiau patyrę žaidėjai, pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius ar Darius Songaila.“

Pasak Petrausko, rinktinė per minutės pertraukėles beveik nenaudodavo ir treneriams įprastos lentelės deriniams braižyti. „Kita vertus, ispanų treneris Pepu Hernandezas tos lentelės iš viso neturėjo, o jų pertraukėlės būdavo labai paprastos – pasikalbėdavo, kad reikia pradėti žaisti, ir eidavo į aikštę, – pasakojo Petrauskas. – Mūsų rinktinė žaidimą taip pat dažniau aptardavo žodžiu. Gal ir rinktinės žaidimas buvo paprastesnis, daugiau improvizacijos ir mažiau sudėtingų derinių. O tos lentelės funkcijas atlikdavo patys žaidėjai. Rinktinėje – daug aukštos klasės krepšininkų, kurie gali priimti sprendimus realiu laiku.“

Filosofijų skirtumai

Visiškai skirtingai nei Lietuvos ar Ispanijos treneriai, minutės pertraukėles, pasak Petrausko, vesdavo Rusijos ir Vokietijos rinktinių strategai Davidas Blattas ir Dirkas Bauermannas. Šie specialistai, kaip ir Ettore Messina, Duško Ivanovičius, Božidaras Maljkovičius, Zmago Sagadinas ar kiti ypatingu reiklumu garsėjantys Europos treneriai, mėgsta kontroliuoti žaidimą nuo A iki Z.

„Yra tokių trenerių, kurie krepšinį „žaidžia“ patys. Visi tik žiūri į trenerį ir laukia, ką jis parodys, kaip atakuoti ir kaip gintis. Aišku, tai yra vienas būdų, taip galima pasiekti rezultatų, bet aš laikausi nuomonės, kad reikia ugdyti žaidėjų sugebėjimą mąstyti aikštėje. Ir tik tada, kai krepšininkės nesugeba susitvarkyti pačios, prašau minutės pertraukėlės“, – reziumavo Paulauskas.

Moterų rinktinės strategas, kaip ir Butautas, sakė, kad minutės pertraukėlė – paskutinė priemonė, kai kiti būdai pakeisti žaidimo eigą pasirodo neveiksmingi.

„Reikia žaisti taip, kad ne tu prašytum minutės pertraukėlių, o varžovai. Pavyzdžiui, kai žaidėme su vokietėmis (71:57), turėjau atsargoje dvi minutės pertraukėles, bet specialiai neprašiau, nes varžovės buvo išnaudojusios limitą. Nesinorėjo joms padėti“, – akcentavo Paulauskas.

Taupo lemiamoms akimirkoms

Vis dėlto tarp aistruolių per rungtynes vis nuvilnija dažniausias su trenerių darbu susijęs retorinis klausimas: „Tai ko jis neima minutės?“

Lietuvos kūno kultūros akademijos Sportinių žaidimų katedros vedėjo Antano Čižausko nuomone, toks klausimas dažniausiai atspindi vien nevaldomas emocijas, o ne krepšinio supratimą. „Lietuvoje turime tris milijonus trenerių ir patarėjų. Tačiau tie patarėjai komandą mato iš šalies, nežino visų niuansų. Treneriai komandą pažįsta iš vidaus, žino kiekvieno žaidėjo sugebėjimus, todėl ir geriausiai nujaučia, kada minutės pertraukėlės reikia, o kada komanda gali atsitiesti ir be jos“, – tikino Čižauskas.

Nesišvaistyti minutės pertraukėlėmis trenerius verčia ir dar viena aplinkybė. Pavyzdžiui, Butautas visada stengiasi rungtynių pabaigai išsaugoti bent 120 sekundžių pasitarimams su auklėtiniais.

„Šiais laikais krepšinyje labai daug rungtynių, kurių laimėtojas paaiškėja paskutinėmis sekundėmis. Būtų tikrai nemalonu, jei neturėčiau laiko pakeisti komandos išsidėstymą ar nubraižyti svarbiausią derinį. Todėl dvi minutės pertraukėles visada laikau atsargai“, – kalbėjo Lietuvos rinktinės ir Rygos ASK strategas.

Teisėjai nenuobodžiauja

Per minutės pertraukėles dirba ne vien trenerių ir žaidėjų smegenys. Trumpas pertraukėles stengiasi kuo vaisingiau išnaudoti ir krepšinio teisėjai.

„Tikrai nekrapštome nosies. Per pertraukėlę paprastai visi kartu susirenkame, aptariame svarbiausius epizodus, sprendžiame, kaip tam tikrus momentus traktuoti toliau, suderiname veiksmų koordinaciją aikštėje. Žodžiu, veikti būna ką. Be to, pertraukėlė suteikia ir gerą progą gurkštelėti vandens, jei kamuoja troškulys“, – sakė vienas geriausių Lietuvos arbitrų Kęstutis Pilipauskas.

Tiesa, Lietuvos krepšinio teisėjų asociacijos vadovas prisipažino, kad kartais teisėjams minutės pertraukėlė tampa malonia proga atsipūsti. „Jei rungtynės nesudėtingos, viena komanda pirmauja solidžia persvara, o įtampos jau likę nedaug, per pertraukėles galime apsieiti ir be pasitarimų. Tada ir į šokėjas pažiūrėti laiko užtenka“, – nusijuokė Pilipauskas.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (3)
geriausiai tai patiko si pastraipa. Ne itin dažnai imdamas pertraukėles, per tas retas atkarpas Butautas priverstas suktis labai greitai. „Vyrai, darom taip – pyst, pyst, pyst. Supratot?“ – ši naujojo rinktinės trenerio frazė per pasirengimo čempionatui rungtynes su Latvija jau tapo chrestomatinė.

Ps:Idomus straipsnis
2007-10-02
+2
Atsakyti
respect
2007-10-02
-3
Atsakyti
idomus straipsnis
2007-10-02
+6
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 3

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.