Gana sėkmingai slėpusi savo trūkumus grupių etape, Lietuvos rinktinė buvo išrengta nuogai pirmosiose atkrintamųjų varžybų rungtynėse. Skylė sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje, stipraus atakuojančio gynėjo trūkumas ir Manto Kalniečio pamainos nebuvimas buvo ryškūs lyg pilnas mėnulis rudens naktį.
8 minutes. Tiek laiko truko Donato Motiejūno pasirodymas svarbiausiose šių metų Lietuvos rinktinės rungtynėse.
Dvikovą pradėjęs starto penkete, Motiejūnas gavo Georgio Printezio pamokų. Graikijos krepšinio veteranas buvo greitesnis puolime, tiek klaidindamas lietuvį judesiais po krepšiu, tiek smeigdamas tritaškį prieš pat Motiejūno veidą.
Kitoje aikštės pusėje Dmo kartą pabandė mesti į krepšį, metimas tikslo nepasiekė, ir daugiau jo nebuvo matyti.
8 taškus per pusketvirtos minutės pelnęs Printezis pademonstravo skylę, kuri itin buvo matoma ir per pirmąsias čempionato rungtynes su Gruzija. Tada Tornike Šengelija baudė Lietuvą nesulaikomu žaidimu, taip parodydamas, kad gynyba prieš greitą ir tvirtą ketvirtą numerį bus galvos skausmas ir ateityje. Ta ateitis buvo aštuntfinalyje.
Motiejūną pakeitė Mindaugas Kuzminskas, kuris turi, ką pasiūlyti puolime, tačiau gynyboje nėra rimtas sprendimas. Graikai žinojo šį savo pranašumą ir Printezį laikė aikštėje visą pirmąjį kėlinį. Tai padėjo dar nesužaidus 10 minučių turėti dviženklį pranašumą – 25:14.
Rungtynių žaidėjas
Motiejūnas antrą dvikovos su Graikija dalį stebėjo nuo suolo, taip būdamas toks pat tylus, koks buvo nuo pirmosios dienos atvykus į Tel Avivą.
Atakuojančio gynėjo pozicijoje treneris Dainius Adomaitis turėjo net 4 pasirinkimus. Čempionato pradžioje čia žaidė Martynas Gecevičius ir Artūras Milaknis, po to įsibėgėjo Marius Grigonis, iššovė ir Adas Juškevičius.
Rungtynėse su Graikija šis ketvertas kartu sudėjus pelnė 7 taškus, visus juos surinko Grigonis. Milaknis, Juškevičius ir Gecevičius kartu prametė 5 metimus ir buvo tik šešėliai gynyboje.
Kai trečiajame kėlinyje Kostas Sloukas vieną po kito pradėjo siųsti tritaškius į Lietuvos rinktinės krepšį, jam nereikėjo daryti nieko ypatingo: išlįsdavo iš užtvaros ir smeigdavo metimą. Tiesioginis Slouko gynėjas likdavo užtvaros pančiuose, o aukštesnis lietuvis (Jonas Valančiūnas) taip ir nežengdavo to papildomo žingsnio sutrukdyti Sloukui.
Kitoje aikštės pusėje pakankamai gerų progų turėjęs Juškevičius metė pro šalį, o jo +/- kalba garsiau už viską (-19 per 20 minučių).
Tie Slouko po užtvarų šeriami tritaškiai priminė apie Luką Lekavičių. Turėdamas staigų metimą ir gerai mesdamas po driblingo, Lekavičius analogiškai yra baudęs ne vieną varžovą. Jo trūkumas svarbiausiame čempionate mače taip pat buvo ryškus.
Kalnietis buvo visiškai atkirstas nuo Valančiūno ir tai buvo geriausiai atliktas graikų namų darbas. Kapitonas rado JV per pirmąją rinktinės ataką, kai Graikijos gynyba visiškai sugriuvo po pikenrolo, bet netrukus paaiškėjo, kad tai tebuvo didelė išimtis, o ne taisyklė.
Graikai griovė Kalniečio ir JV tandemą neleisdami Valančiūnui priimti kamuolio. Kamuolio kelyje atsidurdavo du ar trys varžovai ir jis nepasiekdavo aukštaūgio – Kalnietis suklydo 4 kartus.
Asmeninis Kalniečio gynėjas rizikavo palikdamas įžaidėją visiškai laisvą ties tritaškio linija, kartais atitoldamas nuo jo per gerą metrą arba po užtvaros net neišlįsdamas prie lietuvio, o likdamas prie Valančiūno ar kito aukštaūgio. Kalnietis už šią riziką varžovų nenubaudė – tikslą pasiekė vos 1 tritaškis iš 6.
Pralaimėti Graikijai nėra gėdinga.
Lietuvos rinktinė grupių etape demonstravo gražų akiai žaidimą ir pasiekė geriausią įmanomą rezultatą. Taip jau susidėliojo, kad pirmajame etape varžove kliuvo viena labiausiai patyrusių komandų čempionate, kuri nubaudė už trūkumus, kurių rinktinė turėjo.
Po paskutinių čempionato rungtynių atsakomybę už nesėkmę prisiėmė ir treneris Adomaitis, ir žaidėjai – apie tai kalbėjo Kalnietis, Kuzminskas, Valančiūnas. Čia yra kažkas naujo, nes paskutinius ketverius metus Lietuvos rinktinės treneris viešai atsakomybės neprisiimdavo. Su rinktine Jonas Kazlauskas atsisveikino strėlių išrašydamas Jonui Valančiūnui.
Kad šiemet Adomaitis atsistojo ir jau pirmuoju sakiniu pareiškė prisiimantis atsakomybę, kalba ir apie jo asmenybės stiprybę.
O kad po akimirkos Kuzminskas stojo mūru už Adomaitį ir pareiškė, kad treneris „čia nė velnio nekaltas“, irgi kalba apie tai, kokie santykiai sieja strategą ir žaidėjus.
Tik kažkokia liūdna mada tampa tradicija apkaltinti visus, kurie kalba arba rašo apie rinktinę žiniasklaidoje. Prognozuoji, kad bus fiasko – blogai, nes nuvertini komandą, neįkvepi jai pasitikėjimo. Spėji, kad bus medaliai – vėl blogai, nes per anksti užaugini sparnus, sukuri papildomą spaudimą.
Kaip treneris Kazlauskas ieškojo kaltųjų žiniasklaidoje, taip ir treneris Adomaitis tiek prieš, tiek po paskutiniųjų čempionato rungtynių kreipėsi į ekspertus, reiškiančius savo nuomonę žiniasklaidoje. O jau atrodė, kad šiuo atžvilgiu naujas treneris bus kitoks.
Taip, Tomas Pačėsas sumenkino Graikijos rinktinės trenerį. Taip, Linas Kvedaravičius jau kalbėjo apie rinktinės sutikimo renginį. Bet lygiai taip pat Algirdas Brazys kalbėjo, kad paskutinė pergalė grupėje buvo pasiekta be ypatingos gynybos ir puolimo. Komentatorius Rytis Vyšniauskas rašė, kad Graikija yra blogiausias įmanomas varžovas šiame etape.
Kad Graikijos rinktinė yra stipri, galbūt net per stipri varžovė pirmajam atkrintamųjų etapui, suprato visi, bent kiek besidomintys krepšiniu. Rinktinės žaidėjai ir treneriai – juo labiau, nes jie krepšinį supranta geriau nei bet kas kitas.
Todėl ne Pačėsas ar Kvedaravičius įveikė Lietuvos rinktinę.
Varžovas buvo stipresnis. Jis baudė už tuos trūkumus, kurie buvo matyti rinktinėje nuo pirmosios jos susirinkimo dienos.
Nukelkime kepures prieš varžovus, įvertinkime jų pastangas ir bent kartą neieškokime priešų ten, kur jų nėra. Gal kitą čempionatą.