2,1
Pasibaigus penktadienio treniruotei Aleksandras Trifunovičius paėmė kamuolį ir nuo sekretoriato stalo, maždaug iš 14 metrų, švystelėjo „kiaurą“. „Tikiuosi, tai bus geras impulsas šiam sezonui“, – iškart po taiklaus šūvio nusišypsojo Vilniaus „Lietuvos ryto“ vyriausiasis treneris iš Serbijos, skelbia „Kauno diena“.
„Esu panašiai pataikęs 1994-aisiais, kai žaidžiau Belgrado „Crvena zvezda“. Tuomet buvo likusios gal trys sekundės, bet aš maniau, kad laiko visai nebėra. Pataikiau, o mes laimėjome po pratęsimo“, – pradėdamas interviu su „Kauno diena“ apie šią savaitę prasidedantį Eurolygos sezoną į prisiminimus leidosi 40-metis Trifunovičius.
– Pirmą kartą būsite Eurolygos komandos vyriausiuoju treneriu. Kamuoja jaudulys?
– Suprantu, su kokio lygio varžovais žaisime, bet jaučiuosi ramus. Visos komandos turi šansą. Gerbiame varžovus, bet turime gerbti ir save. Iš to, kokias pastangas žaidėjai rodo treniruodamiesi, matau, kad turėsime galimybių laimėti kiekvienas rungtynes. Vienintelis dalykas, kurio nekontroliuoju, yra traumos. Todėl dabar negaliu atsakyti į klausimus, ar laimėsime čempionatą, ar pateksime į Eurolygos TOP-16 varžybas. Visko gali atsitikti – viena komanda gali prarasti du krepšininkus, viduryje sezone nusipirkti garsių naujokų, bet tai sugriaus tarpusavio supratimą, susiformavusius komandos ryšius. Kita ekipa gali nieko neįsigyti arba pasipildyti mažai žinomu krepšininku, tačiau tarpusavio supratimas išliks.
– Ar „Lietuvos rytas“ dabar gali pasigirti geru tarpusavio supratimu?
– Viskas gerai. Daug ir sunkiai dirbame, todėl atpildas turi ateiti. Pernai man nepatiko kai kurie procesai komandoje, bet aš nebuvau vyriausiuoju treneriu nuo sezono pradžios, todėl ne viską galėjau pakeisti. Dabar esame profesionalai ir aikštėje, ir už jos ribų.
– Prieš Eurolygos startą Vilniaus ekipos tvarkaraštis yra įtemptas – praėjusią savaitę žaidėte trejas rungtynes. Kokios įtakos tokie krūviai gali turėti komandos rezultatams startuojant Eurolygoje?
– Per pastarąsias tris savaites sužaidėme gal 10 rungtynių. Sunku pasakyti, kokios įtakos mums tai turės. Nežinau kitos tokios šalies Europoje, kur komandos žaistų net trijuose turnyruose, o mums viduryje sezono dar prisidės taurės varžybos. Pažiūrėkite, Atėnų „Panathinaikos“ dalyvauja tik dvejose varžybose, bet turi net 15 lygiaverčių krepšininkų. Vis dėlto mane labiausiai jaudina ne tvarkaraštis, o traumos.
Labai trūksta Roberto Štelmaherio. Jo netektis – skaudus smūgis mums. Robertas šioje komandoje žaidžia ne pirmus metus, yra lyderis aikštėje ir rūbinėje. Manau, kad kiekvienas treneris norėtų turėti tokį žaidėją, kuris aikštėje pats gali priimti sprendimus, kontroliuoti tempą.
– Keliose pastarosiose rungtynėse nežaidė ir Chuckas Eidsonas. Kokia jo sveikatos būklė?
– Chucko trauma nėra labai sunki. Bet dar nesu tikras, ar Chuckas galės mums padėti pirmose rungtynėse Milane. Tikiuosi, kad jis atsigaus greitai, nes tai labai universalus žaidėjas, duodantis daug naudos komandai. Gal jis nėra toks snaiperis, kaip pernai buvo Kareemas Rushas, bet Chuckas turi platų puolimo arsenalą. Be to, jis mane nustebino savo gynybos sugebėjimais. Jis gali tapti vienu svarbiausių mūsų žaidėjų. Lyderio vaidmens gali imtis ir Hollisas Price’as, Matthew Nielsenas, Kenanas Bajramovičius. Manau, kad mūsų puolimas turi būti subalansuotas ir įvairiapusis.
– Ekspertai kalba, kad „Lietuvos rytui“ Eurolygos burtai buvo labai palankūs. Ką jūs manote apie varžovus B grupėje?
– Visų pirma, nesutikčiau, kad mūsų grupė yra silpna – Eurolygoje tokių tiesiog nebūna. Daug kas sako, kad pirmas tris vietas turi užimti Malagos „Unicaja“, Tel Avivo „Maccabi“ ir Stambulo „Efes Pilsen“. Taip atrodo tik pažiūrėjus į komandų sudėtis, tačiau krepšinį žaidžia komandos, o ne garsūs vardai ir milijoniniai biudžetai. Juolab kad „Maccabi“ ir „Efes Pilsen“ dabar bando atsitiesti po nelabai sėkmingų sezonų. Todėl šansų turi visos komandos, o kas jais geriau pasinaudos, pamatysime sausį, po grupių varžybų.
– Užpernai, debiutuodamas Eurolygoje, „Lietuvos rytas“ iškart pateko į TOP-16 varžybas. Šiemet tikitės bent pakartoti šį pasiekimą?
– Norime žengti kuo toliau. Aišku, pirmas uždavinys – patekti į tolesnį etapą, o tada bus galima galvoti apie kelionės tęsinį. Pastaraisiais metais, norint žaisti TOP-16, grupių varžybose užtekdavo penkių pergalių, bet aš tokiais skaičiavimais neužsiimu.
– Pastaraisiais sezonais vyriausiojo trenerio darbas „Lietuvos ryte“ nėra pati saugiausia profesija. Ar dėl to nejausite papildomo psichologinio spaudimo?
– Tikrai ne. Sėkmingai baigėme praėjusį sezoną, klubo vadovai mano darbą įvertino pratęsdami sutartį. Tačiau suprantu, kokia yra trenerio profesija – vieną dieną tu dirbi, kitą, jei nėra rezultatų, jau esi nereikalingas.
„Crvena zvezda“ komandoje nebūdavo nieko keista pakeisti ir keturis trenerius. Tačiau aš apie šiuos dalykus stengiuosi negalvoti. Dirbu savo darbą ir kol kas kasdien užmiegu su mintimi, kad padariau viską, kas įmanoma.
