- Peiners yra vienas naudingiausių ir rezultatyviausias „Lietkabelio“ žaidėjas
- Panevėžį iš gausybės pasiūlymų jis tikina pasirinkęs dėl galimybės žaisti aukštame lygyje
- Latvijos rinktinėje puolėjui neišdildomą įspūdį paliko Kristaps Porzingis
- Latvijos pilietybę Peiners gavo tik būdamas penkiolikos metų
„Cido“ arenos užkulisiuose net neatrodo, kad jau prasidėjo naujas sezonas. Čia vis dar girdimi brolių Lavrinovičių pokštai, jiems pritaria kitas veteranas Gintaras Leonavičius, šalia jų yra ir Lorenzo Williamsas.
Nelabai kas, lyginant su praėjusiu sezonu, pasikeitė ir Panevėžio „Lietkabelio“ turnyrinės lentelės grafoje. Po šešerių rungtynių Aukštaitijos krepšininkai žengia LKL turnyrinės lentelės viršūnėje, pergalingai pradėtas ir pasirodymas Europos taurės varžybose.
Visgi sakyti, kad Panevėžyje nėra nieko naujo, negalime. „Lietkabelis“ turi naują trenerį, Artūrą Štalbergą, ir naują lyderį, taip pat latvį Žanį Peinerį.
Latvijos rinktinės puolėjas per šešerias LKL pirmenybių rungtynes vidutiniškai renka po 11,8 taško, atkovoja po 3 kamuolius bei atlieka po 3,5 rezultatyvaus perdavimo. Peiners yra rezultatyviausias komandos žaidėjas, o vidutiniškai rinkdamas po 14,2 naudingumo balo – ir antras efektyviausias „Lietkabelio“ gretose.
Sėkmingas Peinerio žaidimas buvo svari priežastis to, kad vakar „Lietkabelis“ Europos taurėje startavo iš savo kelio patraukdamas garsių žaidėjų prigrūstą Jeruzalės „Hapoel“ klubą.
„Lietkabelis“ stratego Fotiso Katsikario kariaunai nepaliko jokių šansų (86:72), o iš žaidimo neprametęs Peiners į „Hapoel“ krepšį sumetė visus 4 dvitaškius, atkovojo 6 kamuolius bei atliko 3 rezultatyvius perdavimus. Tie perdavimai buvo tokie idealūs ir savalaikiai, kad visi jie baigėsi lengvais taškais iš po krepšio arba komandos draugo dėjimu.
Trečiadienio vakarą „Cido“ arenoje krito vieni B grupės favoritų. Fantastiška sezono pradžia kol kas kelia didelius lūkesčius, tiesa?
Panevėžio Lietkabelis / Tvarkaraštis
Panevėžio Lietkabelis
Prienų-Birštono Vytautas
Kėdainių Nevėžis„Reikia pripažinti, kad viskas mums klostosi puikiai – laimime, tai darome gana užtikrintai. Kol kas viskas einasi išties fantastiškai, bet tai tik sezono pradžia. Po kokių traumų, nuopolių gali nutikti bet kas. Mūsų grupė labai stipri, taigi mes nežinome, kas mūsų laukia toliau“, – galvą kraipė latvis.
Jūsų dėmesiui – išsamus interviu su vienu „Lietkabelio“ lyderių apie įspūdingą sezono startą, brolių Lavrinovičių fenomeną, šviesią Latvijos ateitį ir neįtikėtiną Kristapą Porzingį.
– Šešios pergalės LKL pirmenybėse ir solidus laimėjimas Europos taurės starte prieš galingą „Hapoel“ klubą. Ko gero, tokios sezono pradžios buvo sunku tikėtis ir jums patiems, tiesa?
– Tikrai taip. Būsiu atviras, gal net mūsų komandoje niekas to nesitikėjo, o taip pat ir sirgaliai. Kita vertus, dar labai anksti būti laimingais.
– Trumpai grįžkime mintimis į vasarą. Praėjusį sezoną žaidėte Salonikų PAOK komandoje, kur rungtyniavote sėkmingai. Ar vasarą turėjote kitų pasiūlymų?
– Taip, buvo, bet jų tiek nebuvo iš laiminčių komandų. Noriu žaisti aukštame lygyje, o Europos taurę taip galiu pavadinti. O Panevėžyje yra Broliai, yra Simas Jasaitis. Žinojau, kad bus pajėgių naujokų, žinojau, kad Lorenzo Williamsas lieka. Visus šiuos vaikinus žinojau kaip gerus žaidėjus, o jei jie bus – mes laimėsime. Tai ir yra svarbiausia – laimėti kiek įmanoma daugiau rungtynių.
Noriu būti tokioje komandoje, kurią suptų gera nuotaika. Nes jei pralaimi… Na, nuotaika ne ta. Visi nepatenkinti, treneriai nelaimingi. Norėjau būti laiminčioje komandoje. Buvo pasiūlymų iš gerų lygų ekipų. Ne pačių aukščiausių komandų, bet iš klubų, kurie žaidžia gerame lygyje. Vis dėlto, „Lietkabelis“ yra ir laimintis, ir žaidžia Europos taurėje, taigi man tai yra geriausias pasirinkimas.
– Užsiminėte apie nuotaikos komandoje svarbą. Panašu, kad „Lietkabelio“ rūbinėje gerų emocijų niekada netrūksta.
– (juokiasi) Mes turime dvi dainas, kurios skamba prieš rungtynes ir po jų. Su jomis visada linksma ir natūralu, kad jos rūbinėje įneša gerą nuotaiką. Kita vertus, jei komanda laimi, tai bet kokiu atveju visi yra laimingi – treneriai, jauni žaidėjai, vyresni, administracija. Kaip ir dabar matome, kad jaunimas dirba aikštėje, reiškia, kad viskas yra gerai (Peiners su tinklalapiu „BasketNews.lt“ kalbėjosi po Europos taurės mačo su „Hapoel“, o po rungtynių jaunieji „Lietkabelio“ žaidėjai dar atliko metimų serijas – aut.)
– Kokios tos dvi rūbinėje skambančios dainos?
– „Norim šokti“ ir „Duša bandita“. Jos abi linksmos (juokiasi).
– Veikiausiai nesuklysiu pasakydamas, kad prie nuotaikos kūrimo stipriai prisideda broliai Lavrinovičiai, tiesa?
– Jie – neįtikėtinai linksmi vyrai. Jie visuomet tik šaukia besilinksmindami, mėto juokelius, šypsosi. Neabejoju, kad Broliai yra du svarbiausi žmonės šioje komandoje. Štai kodėl „Lietkabelis“ antrus metus iš eilės atrodo taip solidžiai.
Jų požiūris į sportą, jų žaidimas būnant solidaus amžiaus… Neįtikėtina. Abu broliai gali kiekvieną dieną rinkti dviženklius rodiklius. Tai – nuostabios asmenybės, turinčios daug sirgalių. Visur pilna užrašų „Mes esam broliai“, aišku, kas yra pagrindinės komandos figūros. Jie meta iš toli, žaidžia po krepšiu, priima teisingus sprendimus. Taip pat ir pats galiu išmokti, nes žinau, kad jie žaidė geriausiuose Europos klubuose.
– Lavrinovičiai Lietuvoje išties yra garsūs žaidėjai, iškovoję ne vieną titulą, tačiau dar ir dabar žaidžiantys itin naudingai, nors jiems jau greitai 38-eri. Ko, jūsų nuomone, reikia siekiant tokio ilgaamžiškumo?
– Kai kurie žaidėjai, žaidę NBA, turi kažkokius firminius judesius, atitinkamus įgūdžius ar kažką panašaus. Tie žaidėjai gauna didesnius pinigus, tiesa? Bet pažiūrėkite į Lavrinovičius, kurie niekada nežaidė NBA. Pažvelkite į jų priimamus sprendimus. Jie žino, kada mesti iš toliau, kada galima eiti į kontaktą. Priimami sprendimai – štai, kas yra svarbiausia. Gali būti nusispjauti, koks tu esi aukštas, kaip aukštai šoki, ar koks tavo klaidinantis judesys. Viskas priklauso nuo žaidėjo minčių, požiūrio ir sprendimų.
– „Lietkabelį“ šįmet treniruoja Artūrs Štalbergs. Ar šis faktas buvo svarbi priežastis vasarą pasirinkti Panevėžį?
– Be abejo. Jis žinojo mane ir aš žinojau jį. Treneris sakė, koks vaidmuo man žadamas, ko jam reikia iš manęs. Tai svarbu, nes didelę dalį savo karjeros žaidžiau antroje pozicijoje, bet praėjusį sezoną jau daugiau žaidžiau lengvojo krašto puolėjo vietoje.
Galiu pasakyti, kad šiame lygyje aš net labiau esu patenkintas žaisdamas tiek trečiojo numerio, tiek ir sunkaus krašto puolėjo pozicijose. Vasarą „Lietkabelis“ negalėjo pratęsti sutarties su Mindaugu Lukauskiu, todėl ir tikau komandai. Jaučiuosi patogiai, manau, kad taip ir turėčiau būti išnaudojamas.
– Didžiąją karjeros dalį praleidote Latvijoje. Rungtyniavote ir Ukrainoje bei Graikijoje. Koks jums atrodo LKL pirmenybių lygis?
– Na, mes laimime pernelyg lengvai, mane tai neramina. Anksčiau žaidžiau Latvijoje, kur su Lietuvos komandomis žaidėme BBL, ir su jūsų komandomis kautis buvo itin sunku, pralaimėjome dideliais skirtumais. Lietuviai yra kupini energijos, jie visada norėdavo įrodyti, kad yra geresni nei Latvijos žaidėjai, todėl su tomis komandomis žaisti buvo sunku.
Dabar man asmeniškai viskas lengviau, bet kol kas turime ir lengvesnį tvarkaraštį, su mačais namuose. Kai keliausime po Europą, bus sunkiau ir LKL pirmenybėse, tikrai turėsime daugiau bėdų su absoliučiai visomis LKL komandomis. Čia nėra komandos, apie kurią mes galime manyti prasčiau. Bet kuri ekipa turi arba gero jaunimo, arba gerų užsieniečių.
– Šįmet čia rungtyniauja ir ne vienas jūsų tautietis.
– Skaičiau, kad Roberts Stumbris iš „Nevėžio“ rikiuotės iškrito ilgam, jis pradėjo sezoną geriau. Karlis Apsitis Prienuose turi gauti didesnį vaidmenį, nes jis tas, kuris nori pelnyti taškus. Latvijoje jis gavo laisvės ir buvo geras žaidėjas, bet kai jis žaidžia be kamuolio, jis nėra toks efektyvus. Andrejus Šelakovs iš „Dzūkijos“ yra geroje aplinkoje, nors ir jis kol kas turi blogų mačų. Jo žaidimas priklauso nuo įžaidėjų. Jis ne tas, kuris daug žais vienas prieš vieną. Artūrs Ausejs su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“, mačiau, turėjo gerų rungtynių. Tikiu, kad ten jis gali būti vienas lyderių.
Visgi didelio kontakto su jais nepalaikome. Kai susitinkame, pakalbame prieš rungtynes, bet specialiai už aikštės ribų nesimatome, nesame labai artimi bičiuliai. Gal tik su Šelekovu, su kuriuo žaidėme Venstspilyje.
– Anksčiau vilkėjote įvairaus amžiaus Latvijos jaunimo rinktinių marškinėlius, o šįmet žaidėte ir vyrų rinktinėje Europos čempionate. Kiek žinau, jūsų tėvai nėra latviai. Kaip susiklostė jūsų kelias į Latvijos rinktines?
– Mano tėtis yra rusas, o mama – ukrainietė. Oficialiai latviu nebuvau iki penkiolikos metų amžiaus. Kai norėjau žaisti Latvijos jaunučių rinktinėje, mama pasirūpino dėl pilietybės klausimo, taigi dabar esu latvis. Lankiau latvišką mokyklą, mano draugai yra latviai. Jaučiuosi latviu. Juk žaidžiu ir rinktinėje. Didžiuojuosi tuo ir esu šimtu procentų laimingas.
– Peršasi išvada, kad vaikystėje kalbėjote rusiškai. Ar niekada nekilo problemų dėl latvių kalbos spragų?
– Taip, kilo, kai lankiau darželį (juokiasi). Tada juk nemokėjau kalbėti latviškai, nes mano šeimoje buvo kalbama rusiškai. Pamenu, turėjau draugą, su kuriuo kalbėjau rusiškai, bet mums nebuvo leista kalbėti kita kalba. Jei tik pradėdavome, mus pastatydavo į atskirus kampus ir turėdavome ten stovėti maždaug 20 minučių. Tik po tokių dalykų pradėjau geriau pažinti latvių kalbą, kas, beje, nutiko labai greitai. Man pakako tik kelių kartų kampe, kad su draugu nebekalbėčiau rusiškai (juokiasi)
– Vaikystėje jūs buvote kairiarankis. Kaip nutiko, kad teko pakeisti savo stipriąją ranką?
– Taip, vaikystėje mano stiprioji ranka buvo kairė. Aš vis dar darau kai kuriuos dalykus kaire ranka. Pavyzdžiui, valantis dantis arba kuomet reikia kažką piešti. Istorija tokia, kad kuomet buvau mažas, nebuvo priimtina būti kairiarankiu, todėl man darželyje buvo liepta viską daryti dešine ranka. Jei kažką darydavau kaire ranka, darželio darbuotojos man kepšteldavo per rankas, sakydamos: „Daryk dešine!“
Visgi, darant kai kuriuos dalykus, aš vis tiek likau prie kairės, o dabar, žaidžiant krepšinį, jaučiu, galintis atakuoti abiem rankomis. Tarkime, metant iš po krepšio, man net patogiau tai daryti kaire ranka.
– Prieš akis išnyra ir tas gražus dėjimas į Klaipėdos „Neptūno“ krepšį, kuris, beje, taip pat atliktas kaire ranka. Atrodo, kad norint pasiekti tokį lygį, reikia didelių pastangų.
– Nežinau, kaip būtų dėl tolimesnių metimų… Nors kartą buvau susilaužęs dešinę ranką, tuomet ir įgudau gerai dėti į krepšį su kairiąja. Taigi dabar netgi dažniau dedu į krepšį kaire ranka. Prieš tai to nebuvo. Dėjimams pakeisti ranką pavyko, bet dėl metimų nežinau… Galbūt per metus tai ir įmanoma.
– Pakalbėkime apie Latvijos krepšinį. Šalies rinktinėje jūs turite ne vieną solidų žaidėją, jau nekalbant apie Kristapą Porzingį. Dar ne vienas talentingas vyrukas beldžiasi ir į NBA duris. Atrodo, kad Latvijos krepšinio ateitis yra šviesi, tiesa?
– Reikia sutikti, kad mūsų situacija yra puiki. Turime daug talento, yra ir tokių, kurie jau netrukus pravers NBA duris, kaip Rodions Kurucs iš „Barcelonos“, NBA naujokų biržoje šįmet kviestas Anžejs Pasečniks. Janis Timma taip pat nėra toli NBA. Davis Bertans jau yra ten, Dairis žaidė vasaros lygoje, todėl realu ir jam kada nors prasimušti.
Latvija turi daug talento. Yra ir gerų penkiolikmečių, šešiolikmečių, kurių dėl jauno jų amžiaus nenoriu minėti. Taip pat ir Rolands Šmits pasirašė sutartį su „Barcelona“… Mūsų rinktinės vyrukai jau dabar turi įspūdingus CV. Manau, mūsų ateitis yra šviesi. Tarkime, jei vasaromis susirinksime visi, įskaitant ir Porzingį, esu įsitikinęs, kad būsime viena smagiausių rinktinių sirgaliams. Gal net viena iš penkių geriausių Europos komandų.
Turime ne vieną Eurolygos ar NBA žaidėją. Įsivaizduokite, vienas Porzingis turi tiek talento, kad bet kurią Europos komandą paverstų labai rimta pretendente į medalius. Bet jis toks ne vienintelis. Nuo suolo kyla ir Europos taurės, Čempionų lygos žaidėjai. Turime krūvą talentų, nematau priežasties, kodėl mes negalėtumėme vadintis gera komanda.
– Nekyla abejonės, kad šioje talentų gausoje labiausiai išsiskiria Porzingis. Apie jo potencialą visi matė tiek praėjusiuose NBA sezonuose, tiek ir Europos čempionate, tačiau kokį įspūdį jis jums paliko kaip asmenybė?
– Kalbėsiu atvirai – jis yra įspūdinga asmenybė ir to nesitikėjau. Jis dirba tiek daug… Kristaps jau būna salėje iki treniruotės likus valandai. Jis pluša su fizioterapeutais, asmeniniais treneriais. Tas vyrukas dirba išties sunkiai, o ne tiesiog mėto baudas ar atlieka kažką panašaus. Toli gražu.
Visai komandai įžengus į salę, Kristaps jau būna kiaurai permirkęs nuo prakaito, gali gręžti savo marškinėlius. Kartais ir aš su juo pasilikdavau po treniruotės, mėtydavome tritaškius, žiūrėdami, kiek kartų iš eilės pataikysime. Kaip ir prieš treniruotę, taip ir po jos – jis lieka bent valandai.
Porzingis yra ir ne mažiau įspūdinga asmenybė. Jis niekada neieško pasiteisinimų, niekada nekaltina kitų komandos draugų. Atrodo, galėtų sakyti „duokite kamuolį man“ arba kaltinti dėl klaidų kitus. Ne, nieko panašaus nebuvo nė vienoje treniruotėje. Jis į viską reaguoja itin profesionaliai.
Kristaps yra labai linksmas, visuomet pasako kažką prajuokinančio. Juk praėjusi vasarą su rinktine jam buvo pirmoji, bet jau nuo pat jo atvykimo, jis buvo tas juokų žmogus, aplink kurį sukosi visi pokštai. Taigi matydamas jį, taip ir jaučiuosi – neįtikėtinai nustebintas. Kristaps yra ne tik nuostabaus talento žaidėjas, bet ir geras žmogus. Jo ateitis neabejotinai yra šviesi.
– Potencialą tarsi įrodėte jau šių metų Europos pirmenybėse. Kaip galima įvertinti užimtą penktąją vietą?
– Manau, tas pasirodymas buvo geras. Juk baigėme penktoje vietoje, kas yra geriausias latvių pasirodymas. Aišku, kažkada turėjome ir auksą, bet tai buvo dar prieš 80 metų. Pagalvokime, juk pergalės prieš Slovėniją atveju, niekas nežino, kaip toli galėjome eiti. Tos pačios rungtynės su slovėnais buvo įtemptos. Vienas pataikytas metimas, vienas atkovotas kamuolys, viena pražanga galėjo nulemti daug. Visgi pralaimėjome čempionams ir yra kaip yra.
– Ar toks rinktinės žaidimas išaugino susidomėjimą krepšiniu Latvijoje?
– Žmonėms Latvijoje patiko kaip mes žaidžiame – greitai ir puolimu paremtu stiliumi. Visiems patiko mūsų žaidimas, buvo daug gerų atsiliepimų. Nors tuo pačiu visi supranta, kad buvo galima siekti daugiau – medalių ar bent vietos pusfinalyje. Šalyje po čempionato nebuvo ekstazės, tačiau visi žino, kad ateityje galime būti dar geresni.
– Treneris Ainars Bagatskis paliko Latvijos rinktinę, o į jo vietą stojo Arnis Vecvagars. Kaip jūs, kaip rinktinės žaidėjas, vertinate šią rokiruotę?
– Suprantu trenerio Ainaro situaciją. Treneris nori turėti garantuotą darbą, o dabar dvejus metus jis nebus užtikrintas. Jis turės gerų pasiūlymų. Dabar bus kitas treneris, kuriam Bagatskis, manau, ir pagelbės savo patarimais. Vecvagars nebuvo blogiausias pasirinkimas. Išliksime prie tos pačios filosofijos, taigi trenerių rokiruotę galima vertinti pavykusia.
– Jūs pats esate kilęs iš nedidelio Rezeknės miestelio. Kristapas augo Liepojoje, Timma Kraslavoje, broliai Bertaniai – iš Valmieros. Ar tai tik sutapimas, kad visi didžiausi šalies talentai augo mažesniuose šalies miestuose?
– Gerai pastebėta, iš tiesų tik vienas rinktinės žaidėjas yra kilęs iš Rygos. Nežinau, kodėl taip sutampa. Dažniausiai žaidėjai iš mažų miestelių vis tiek išsikelia iki 14-16 metų į Rygą. Sostinėje paprasčiausiai yra daugiau komandų, daugiau galimybių. Natūralus procesas.
– Prakalbome apie miestus. Kaip jums Panevėžys?
– Kaip tik dabar su komanda eisime į „Špunka“ užeigą. Ten gera vieta, galinti pasiūlyti skanių mėsainių, ko po krūvių kartais išties norisi. Čia yra gražus parkas, kuriame su savo mergina ir retkarčiais atvykstančiais draugais mėgstame vaikščioti. Kaip tik artėjantį savaitgalį jie atvyks. Tiesiog vaikštinėjame, tikriname restoranus. Nieko ypatingo.
– Jūsų būdas didesnių miestų pramogų nereikalauja?
– Tikrai norėčiau kažkur nuvykti, bet mes turime sudėtingą tvarkaraštį. Dažniausiai per savaitę turime tik vieną laisvadienį, o po rungtynių tikrai nesinori dvi valandas keliauti iki Vilniaus ar Kauno. Nors tikrai norėčiau ten nuvykti. Mano dėdė gyvena Vilniuje, norėčiau jį ten aplankyti. Jei turėčiau bent pusantros laisvos dienos, taip ir padaryčiau. Bet yra kaip yra. Žinote, jei laimi, visur yra gerai (šypsosi).
– Ar turite čia žūtbūtinį siekį, kurį sau užsibrėžėte?
– Neslėpsiu, nesitikėjau, kad būsime tokiose aukštumose, kokiose ši komanda buvo pernai. Taip, tikėjausi, kad būsime geri Lietuvoje, Europos taurėje žengsime į kitą etapą, bet su tokiu žaidimu dabar galime galvoti apie didesnius dalykus. Nenoriu kalbėti apie nelogiškai didelius tikslus, bet mes jau įrodėme, kad galime žaisti su visais. Noriu tai rodyti ir toliau.
– Asmeninių ambicijų savo karjeroje vis tiek veikiausiai turite.
– Kai kurie žaidėjai turi tikslus tapti kažkuo NBA arba Eurolygoje. Kiti nori būti rezultatyviausiais. Visgi aš tokių minčių neturiu. Siekiu kiekvienais metais kovoti vis aukštesniame lygyje, tai man yra svarbiausia. Dabar kovoju čia, Panevėžyje. Buvau rezultatyviausias Latvijos lygos žaidėjas, tą patį pasiekiau ir Ukrainoje. Tai smagu, bet juk taškai tau nieko nesuteikia, reikia laiminčios komandos. Tokiu atveju, tu daugiau padedi ir komandai, ir savo karjerai.
Prenumeruokite BasketNews ir gaukite išskirtinį turinį.
