Fantastišką sezoną Italijoje žaidžiantis Gediminas Orelikas turės progą pirmą kartą karjeroje užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. 27-erių puolėjas džiaugiasi suteikta proga bei nekantrauja save parodyti strategui Dainiui Adomaičiui. Puolėjas tikina, kad tai gera proga įsitvirtinti komandoje.
„Kiekvienas nori atstovauti rinktinei, – atvykęs į komandos stovyklą Palangoje pripažino Venecijos „Umana Reyer“ ekipos lyderis. – Svarbiausia sulaukti savojo šanso ir juo pasinaudoti. Vėliau bus lengviau. Treneris dabar pamatys, o vėliau jam bus dar lengviau kviestis žaidėją, kuris gerai pasirodė. Kiekvienam, kuris atvažiavo, tai yra žingsnis pirmyn.“
Lietuvos rinktinė penktadienį išvykoje kils į mūšį su Kosovo krepšininkais. Tai paslaptinga rinktinė apie kurią Orelikas nėra nieko girdėjęs.
„Nieko negalėčiau pakomentuoti apie šią šalį, – juokdamasis sakė rinktinės debiutantas. – Turbūt net žemėlapyje nerasčiau šios šalies. Tikrai nerasčiau. Tuo metu lenkai turės stiprią rinktinę, nes jų pagrindas nežaidžia Eurolygoje.“
– Ar klubas lengvai išleido į rinktinę?
– Taip, nieko nesakė, jie ir Italijos žaidėjus išleidžia, tad nemanau, kad dėl mūsų buvo klausimas. Žinau, kad mūsų treneris Walteris De Raffaele yra pažįstamas su Dainiumi Adomaičiu, yra jis Adomaitį treniravęs. Jie pažįstami, pasikalba, tad gal dėl to buvo lengviau.
– Kokioje pozicijoje turėtumėte rungtyniauti rinktinėje?
– Sunkiojo krašto pozicijoje. Tai man geriau pažįstama pozicija, kurioje neturiu jokių problemų. O Venecijoje tenka ir trečioje pozicijoje pažaisti.
– Ko jums pridėjo patirtis Turkijoje ir Italijoje?
– Labiau patobulėjau psichologiškai, dirbau su kitokiais treneriais, kitokia filosofija, gavau naujų žinių ir derinių. Taip pat gerokai išaugo pasitikėjimas, tai labai padėjo.
Lietuvos rinktinė / Tvarkaraštis
– Kaip Italijoje pavyko įsilieti į komandą?
– Gerai, tik neįprasta, kad labai dažnai keičiami žaidėjai. Treneris mėgsta žaisti su visais krepšininkais – arba su 12, arba su 11. Vidurkis ir yra apie 20 minučių žaidimo. Nesvarbu, ar įspūdingai pradedi rungtynes, ar kitaip žaidi, pas jį yra nustatyta tokia taisyklė. Prisitaikai prie laiko, prie darbų ir viskas gerai pavyksta.
Lygoje yra geros komandos, su visomis reikia žaisti iki paskutinių minučių, o mums šį sezoną tai ypatingai sekasi. Italijos lyga nuo Turkijos skiriasi tuo, kad Turkijos pirmenybės yra stipresnės, o Italijos – gerokai atletiškesnės. Yra žemesni trečios ir ketvirtos pozicijos žaidėjai, daugiau reikia bėgti ir šokti, daug amerikiečių.
– Kaip sekasi gyventi Venecijoje?
– Gyvename ne pačioje Venecijoje, nes šiame mieste yra tik 7 kilometrai gyvenamosios vietos. Anksčiau komanda žaidė Venecijoje, bet buvo labai sunku komandoms atvykti, plukdyti žaidėjus. Dėl to mes gyvename Mestre miestelyje, jis 7 km nutolęs nuo Venecijos. Ten yra salė, o į Veneciją nuplaukiame tik pasivaikščioti ar pavalgyti.
– Ar matote perspektyvą rinktinėje užsirekomenduoti?
– Net neabejoju. Treneris dabar pamatys, o vėliau jam bus dar lengviau kviestis žaidėją, kuris gerai pasirodė. Kiekvienam, kuris atvažiavo, tai yra žingsnis pirmyn.
Girdžiu jau klausimus ir kalbas, kad čia antrarūšė rinktinė. Treneris surinko tuos žaidėjus, kurie šiuo metu yra geriausi, o jeigu kažkas negali, tai negali. Nemanau, kad langai yra geras sprendimas, tikiuosi, kad šį klausimą greitai išspręs.
– Vasarą turėjote puikius šansus papulti į rinktinę, tačiau negalėjote atvykti. Kokia buvo situacija?
– Buvau traumuotas ir turėjau 2,5 mėn. atlikti reabilitaciją. Paskutinėse sezono rungtynėse užšoko ant peties ir jis suvaikščiojo. Petys išniro ir sugrįžo, taip pat buvo įplyšęs bicepsas. Gerai, kad kairės rankos, nes jeigu būtų traumuota dešinė, tai būtų reikėjus atlikti operaciją. Kalbėjome su Dainiumi, būčiau važiavęs, bet neleido kūnas.