Nuotr.: Fotodiena.lt
Nuotr. Fotodiena.lt

Žydrūnas Urbonas yra neatsiejamas nuo Utenos „Juventus“ komandos. Jis – jos įkūrėjas, prezidentas, dalininkas, sporto direktorius, o dabar – ir vyriausiasis treneris. Aštuonerius metus dirbęs įvairių strategų asistentu, spalį Urbonas perėmė klubo vairą iš Gedimino Petrausko, kai šis LKL pirmenybėse startavo 7 pralaimėjimais iš eilės.

Nors pirmasis Urbono blynas prisvilo – buvo pralaimėta Pasvalio „Pieno žvaigždėms“, o naujai iškeptas treneris mačo pabaigoje išvarytas iš aikštės dėl emocijų nevaldymo, jau netrukus reikalai ėmė taisytis. Taisytis taip radikaliai, kad dabar Utenos ekipa grįžo į jai labiau įprastas pozicijas turnyrinės lentelės viduryje.

„Juventus“ LKL pirmenybėse su Urbonu iškovojo 7 pergales, namie patiesdami ir praėjusio sezono finalininką, Panevėžio „Lietkabelį“.

Per pastarąsias dvi savaites „Juventus“ du kartus namie žaidė su „Žalgiriu“ ir abu sykius pralaimėjo tik mačo pabaigose. Pastaroji nesėkmė buvo itin skaudi – nusileista 79:81, po to, kai Axelis Toupane'as pataikė dvitaškį, likus žaisti 0,4 sek.

Po šio mačo „BasketNews.lt“ su Urbonu įsitaisė jo darbo kabinete Utenos sporto centro salėje ir kalbėjosi apie komandoje atliktus pokyčius, trenerio filosofiją ir „Juventus“ ateitį.

– Vienas iš klausimų, kuriuos pastaruoju metu dažnai girdite, yra „ką padarėte komandai, kad ji pradėjo taip gerai žaisti?“ Šiandien to paties buvo paklausta Šarūno Jasikevičiaus ir jo atsakymas buvo toks, kad „Juventus“ komandoje atsirado atsidavimas. Esą, anksčiau žaidėjai neatsiduodavo darbui taip, kaip tai daro dabar, vadovaujant jums. Ar tai reiškia, kad atėjus į vyriausiojo trenerio darbą, pirmiausia reikėjo kažką pakeisti žaidėjų galvose?
– Šaras labai teisingai pasakė. Aš lygiai taip pat sakau – pergalės nepasiekiamos vien tik šaltu protu. Reikia ir karštos širdies. O kad būtų karšta širdis, reikia, kad žaidėjai pasitikėtų treneriu. Taip, buvo svarbu tai padaryti, bet tai yra labai sudėtinga. Visų 10 žaidėjų, kiek pas mus yra, taip neužkursi „ej chebryte, pirmyn, let’s go“, kaip koks LeBronas Jamesas daro. Turi ateiti iki jų širdžių. Matai, kad vienas visada nepatenkintas, liūdnas, reikia su juo kalbėti. Vienam reikia saldainio, kitam – bizūno. Tikrai kai kuriems komandos žaidėjams reikėjo rimto bizūno. Nemeluosiu, buvo nuimti ir pinigai.

Šį sezoną metamos baudos

74%
16,6
Pataiko: 16,6
Taiklumas: 74,1%
Vieta lygoje: 2
Geriausias pasiekimas: 25
Blogiausias pasiekimas: 9
Daugiausia pataiko: Anthony Ireland

– Kiek girdėjau, baudos buvo už tai, kad žaidėjai vėluodavo į treniruotes ar išvykas?
– Taip. Anksčiau požiūris į tai buvo toks labai lengvas. Aš šituos dalykus susidėliojau ir, kai gavo finansines nuobaudas, suprato, kad pirmiausia pradedame nuo elementarios tvarkos. Mano pirmi žodžiai buvo, kad aš nesu jūsų draugas. Jeigu gerbsite mane, aš gerbsiu jus. Nuo to pradėjome vystyti santykius. Čia kaip šeimoje, komanda turi tapti kaip šeima. Bet jie turi pasitikėti treneriu, aš turiu pasitikėti žaidėjais.

Taip, visko būna ir šeimoje, turi kartais tėviškai pabarti ar nubausti. Santykiai rutuliojasi ir matau, kad viskas gaunasi neblogai. Tik suprantu, kad vadžių negaliu paleisti. Bijau, kad tas atsidavimas neperaugtų į per didelį atsipalaidavimą, galbūt net lengvą tinginystę – maždaug „užteks treneriui pastrateguoti, žaidėjui truputį pajudėti aikštėje ir pergalė ateis.“ To labiausiai nenoriu. 

– Esate „Juventus“ klubo įkūrėjas, prezidentas, galva, veidas – visaip galiu pavadinti. Kai toks žmogus paskiriamas komandos vyriausiuoju treneriu, ko gero, dalis žmonių pagalvoja, kad toks žmogus pats save pasiskyrė į šias pareigas.
– Natūralu.

– Kaip yra jūsų komandoje? Kas paskyrė šioms pareigoms? Ir kam tokiu atveju turi atsiskaityti treneris?
– Mano prezidento pareigos yra visuomeninės, už tai pinigų negaunu. Mane paskyrė klubo veidu, krepšinio strategu. Taip, esu dalininkas, bet mūsų klube yra valdyba, kuri veikia labai efektyviai. Ji sudaryta iš rėmėjų ir savivaldybės atstovų. Jie sprendžia, taip buvo sprendžiamas ir mano klausimas. Galiu pasakyti, kad buvo mąstoma ir apie kitus trenerius, buvo išdėliotos alternatyvos. Tiesiog valdyba nusprendė tai patikėti man. Man teko dalyvauti ir komandos formavime, tai žaidėjus šiek tiek žinojau ir turėjau įtakos, kad jie čia atvyktų. Man teko atsakomybė traukti komandą iš to lengvo šoko, kurį turėjome sezono pradžioje. 

Nuotr. Fotodiena.lt/J.Elinskas
Man, aišku, smagu, kad manimi pasitikėjo, bet aš savęs nepasiskyriau. Tikrai galėjo ateiti kažkas kitas, buvo 3 kiti kandidatai. Gal valdyba matė mano atsidavimą komandai. Tai nėra paprasta. Pasikartosiu, bet tokioje situacijoje yra buvę ne vienas už mane daugiau pasiekęs treneris. Tas pats Rimas Kurtinaitis „Lietuvos ryte“, Kazys Maksvytis „Lietkabelyje“ prieš porą metų. Jie atėjo į tokias situacijas sezono viduryje, kad padėtų komandai. Ir tikrai ten nieko neįvyko, buvo tik išlaikytos pozicijos. Kažką daug nuveikti arba strategiškai pakeisti yra labai sudėtinga. Mums kažkaip gaunasi. Nesakau, kad padarėme stebuklą, bet 7 pergalės nėra blogai. Visgi manau, kad ši komanda gali daugiau.

Visada save įsivaizdavau treneriu, kad pradėsiu ramiai, nuo sezono pradžios, bus absoliučiai mano krepšinio sistema, filosofija. O dabar dar būna tokių momentų gynyboje, kur matau, kad žaidėjai vis dar vadovaujasi seno trenerio gynybinėmis rekomendacijomis. Vis tai matau ir negaliu išgyvendinti. Tam reikia laiko.

– Girdėjau, kad preliminariai buvo sutarta su Dainiumi Adomaičiu, kuris tik norėjo sulaukti FIBA lango ir galutinį žodį būtų taręs po jo. Iki to FIBA lango jūs turėjote apie mėnesį laiko. Ar tai buvo toks savotiškai bandomasis laikotarpis ir jums?
– Iš tikro čia jau tokia vieša paslaptis, kad kalbėjome su Dainiumi Adomaičiu. Jis nuvedė Uteną iki bronzos medalių, turėjome puikų sezoną, o mes likome kaip geri bičiuliai. Buvo kalbėta, jis buvo prioritetas, bet reikia suvokti, kad dabar Dainiaus vertė ir situacija rinkoje yra visai kitokia. Taip lengvai privilioti į Uteną, su tokia mūsų situacija, buvo nelabai realu. Kiek žinau, Dainius turėjo kur kas geresnių finansinių pasiūlymų, bet jis labai atsakingas žmogus, labai atsakingai žiūri į rinktinę ir nenorėjo blaškytis. Jo prioritetas yra toks, kad klubas jam nemaišytų. Smagu, kad turime tokį rinktinės trenerį.

O tas mėnuo iš tikro buvo toks skirtas pasitikrinti, pačiam pažiūrėti, kaip man gaunasi. Aš žinau tik viena – jeigu man nebūtų pavykę, man, kaip treneriui, tai nebūtų tragedija. Supratau, kad turi pasiruošti namų darbus, kad ateitumei į pamoką ir išspręstumei matematikos uždavinį. O čia aš neturėjau namų darbų ir turėjau matematikos uždavinį išspręsti. Smagu, kad išsprendžiau. Bet dar liko du ratai, todėl tenka išsijuosus dirbti.

– Neseniai po vienų rungtynių minėjote, kad tam tikru savo karjeros metu praėjote beveik visus Lietuvos rinktinės trenerius. Ar yra kažkuris treneris, iš kurio pasiėmėte daugiausia, ar iš skirtingų žmonių išmokti skirtingi dalykai?
– Galvoju, kad iš skirtingų žmonių gaunami skirtingi dalykai. Drąsiai galiu pasakyti, kad puolimo tėvas, esu jį pavadinęs Salvadoru Dali, tai Antanas Sireika. Jis puolimą tikrai išmano ir džiaugiuosi, kad pas jį buvau ne tik kaip žaidėjas, bet dvejus metus ir kaip trenerio asistentas.

Dainius Adomaitis yra puikus strategas, ypatingai gynyboje gerai dėliojantis niuansus. Iš jo pasisėmiau konkretumo ir aiškumo gynyboje. Be abejo, labai įdomių idėjų turėjo ir Ramūnas Butautas, Jonas Kazlauskas, su kuriuo dirbau jaunimo rinktinėse, pas jį viskas buvo išskaičiuota matematiškai. Tokie dalykai nepasimiršta. Visada tikėjausi, kad šį darbą kažkada pabandysiu ir galvojau, kad man jis seksis.

Aštuonis sezonus buvau trenerio asistentas, todėl sukaupiau tam tikrą patirtį, mačiau, kas gaunasi, galų gale mano kai kurie sprendimai padėdavo treneriams, kai kurie nepadėdavo ir dėl jų pralaimėdavome. Išsibandžiau savo variantus dar būdamas asistentas. Mano kelias buvo dėkingas, kad jame pasitaikė tokie žymūs treneriai. Mane jie subrandino ir padarė tokį, koks esu. Bet man dar daug kur reikia augti, tai matau ir stengiuosi. Manau tapti geru treneriu.

Nuotr. FIBA.com
– Kiek domitės ir kiek stebite užsienio trenerius – Eurolygos, NBA?
– Tikrai neturiu nieko prieš tuos trenerius, kurie nežaidę krepšinio, bet man labiau patinka tokio Željko Obradovičiaus tipo treneriai, kurie patys buvo žaidėjai, kurie giliai išmano, kaip sakau, turi razinką. O ne tik žino puolimo ir gynybos sistemas. Man profesorius Ettore Messina niekada nebuvo prie širdies. Gal jis ir profesorius, bet man Obradovičiaus stiliaus treneriai yra pirmoje vietoje ir juos stengiuosi stebėti bei semtis patirties.

Aišku, man įdomu ir NBA, bet nuo atkrintamųjų, nes iki atkrintamųjų ten vyksta Ballų cirkas (juokiasi). NBA įdomus Greggas Popovichius. Kaip ir būdamas žaidėjas žiūrėjau į geriausius žaidėjus, taip ir treneriu būdamas turi taikytis į geriausius. Natūralu. Geriausia mokytis iš kitų klaidų, bet neišvengiamai ir pats jų darau.

– Ar galima sakyti, kad paskutiniai metai LKL yra savotiškas trenerių aukso amžius? Į kurią komandą bepažiūrėtume, ypatingai iš pirmaujančių ekipų, joms vadovauja labai aukšto lygio strategai – Jasikevičius, Kurtinaitis, Maksvytis, Butautas prisijungė prie „Lietkabelio“, dar pernai lygoje buvo Adomaitis.
– Dar reikia įvertinti, kad šis sezonas, manau, apskritai yra pats stipriausias LKL istorijoje. Ir komandos, biudžetai dideli, nėra komandų be pergalių. Plius treneriai. Atėjo tikrai geri treneriai ir vyksta labai stipri strateginė kova. Tai dar labiau kilstelėjo tą Lietuvos krepšinio lygį. Bet čia yra du momentai – arba Lietuvoje atsirado daugiau pinigų, arba kažkur nesudirba agentai ir neišveža tokių gerų trenerių į užsienį, kur jie uždirbtų dar daugiau. Gal agentai labiau užsiima žaidėjais, bet būtų smagu, jeigu ir į trenerius atsigręžtų, nes jų tikrai turime gerų.

– 8 metus buvote trenerio asistentas. Kodėl nekilo noras siekti vyriausiojo trenerio pareigų anksčiau?
– Man jau prieš šį sezoną buvo siūlytas šis postas. Bet aš visada priimu geriausią sprendimą klubui, kuriam atiduodu visą širdį. Galvojau, kad (Gediminas Petrauskas) yra jaunas specialistas. Ne paslaptis, kad su juo atsirado ir tam tikra papildoma finansinė injekcija. Utenoje nėra paprasta atrasti papildomų finansų. Praktiškai jie maksimaliai išnaudojami. O matant, kaip pakilo „Lietkabelio“ ar „Neptūno“ biudžetai, supranti, kad būdamas su tais pačiais pinigais negali lygiuotis. Surizikavome, gavome papildomai finansų, pabandėme nupirkti šiek tiek aukštesnio lygio žaidėjus, kad nors kiek suteiktume konkurenciją tam pirmajam ketvertui. Buvo priimtas toks sprendimas ir atvyko Gediminas Petrauskas. Vis dėlto, tie dalykai mūsų neišgelbėjo komandos, todėl teko šio darbo imtis pačiam.

– Vasarą buvo tokių kalbų, kad jums buvo siūloma perimti „Lietuvos ryto“, atsinaujinančio klubo, direktoriaus postą. Kiek tai buvo realu ir kiek svarstėte apie tokį variantą?
– Dabar jau galiu pasakyti, kad buvo toks pasiūlymas, bet aš į jį nepuoliau vien todėl, kad aš nemetu pradėto darbo vidury kelio. Mano įsipareigojimai buvo miestui, miesto valdžiai. Laukia toks projektas, norime, kad atsirastų Utenos „Juventus“ akademija, kurioje augintume jaunimą. Galų gale, dar nebuvo suformuotas kolektyvas. Ilgą laiką dirbame su (direktoriumi) Eimantu Skersiu, jam esu tikrai dėkingas, nes, kaip ir aš, atiduoda dienas ir naktis.

Dabar mūsų grandyje atsirado naujas darbuotojas Paulius Čyvas, kurį, galima sakyti, užsiauginome. Jis Anglijos universitete baigė sporto vadybą. Pasijungė du jauni asistentai. Tada to nebuvo ir man reikėjo viską mesti ir išvažiuoti dėl didesnių pinigų? Aš taip nedarau. Kai buvau žaidėjas, rinkdavausi tas komandas, kurios manęs norėjo, o ne tas, kurios daugiau pinigų siūlė, ir lygiai taip pat manau, kad šioje vietoje pasielgiau teisingai. Nežiūrint, koks klubas kviečia, tiesiog darbą turi padaryti iki galo. Noriu, kad Utenos „Juventus“ stabiliai atsistotų ant kojų, o tai, manau, po šio sezono turėsime. Jau dabar turime legionieriams mašinas, ko anksčiau neturėjome. Smulkmenos, bet to reikia, kad taptume normaliu, solidžiu klubu.

– „Lietuvos ryto“ pasiūlymas buvo administracinis darbas. Ar save ateityje matote tokiame darbe, ar labiau kaip treneris?
– Aš apskritai galvoju, kad treneriui vertėtų padirbėti ir agentu, ir sporto direktoriumi. Tada labai gerai supranti, kaip „lengva“ atleisti žaidėją, kaip „lengva“ surasti žaidėją. Kartais treneriai tai nelabai supranta. Ir geriau su rinka tada susipažįsti, nei kai kurie treneriai būna tokie, kurie nelabai žino žaidėjų, turi pats viską jiems pateikti. Todėl nemanau, kad yra blogai, jei treneris nueina padirbėti kitur, svarbu neatitrūkti nuo krepšinio. Nes jei lieki namie be darbo, tada prarandi tą supratimą.

Aš tų administracinių pareigų nebijojau, bet, be abejo, labiausiai degu trenerio darbui. Daugiau mažiau šį darbą darau „Juventus“ klube, nes reikia tai padaryti, aš jį suprantu, tai ir tenka padaryti.

– Ar kada nors krepšinis jūsų gyvenime baigiasi? Turiu omeny, ar parėjus namo ir uždarius duris, krepšinis lieka už durų?
– Turiu du vaikus, kurie lanko krepšinį, tai nesibaigia. Tėvai irgi beprotiški fanai. Mano labai protinga žmona. Jeigu grįžęs po rungtynių bandysiu įsijungti dar kokias rungtynes, ji man uždeda ausines, uždeda meditacinę muziką. Tada truputį pabėgu. Stengiuosi nuo krepšinio pabėgti gamtoje. Kartais jaučiu, kad reikia pasipildyti energijos, o kur jos daugiau pasipildysi? Ne ant asfalto. Gamtoje, prie medžio.

– Gal ir žvejojant?
– Nėra laiko žvejybai. Dabar žvejoju taškus turnyrinėje lentelėje (juokiasi). Tiesiog, gera prasieiti per gamtą.

– Utena, ko gero puiki vieta gyventi šiuo klausimu?
– Turime nuostabią vietą. Apskritai, Utena yra tobulas šeimos miestas. Darželiai ir mokyklos vietoje, nėra kamščių, gamta nuostabi. Tik gyvenk ir džiaukis. Ir dar turėk mylimą darbą. Aišku, uždarbio norisi kaip Kaune ar Vilniuje, bet tu renkiesi. Mane nuo išprotėjimo gelbsti žmonos įžvalgumas ir pats kažkur stabdausi, išlekiu į gamtą, apsikabinu medį, rankas – žemę, kojas – į vandenį.

– Antanas Sireika yra pasakojęs, kad važiuodavo apsikabinti Stelmužės ąžuolą, akmenis, o paskui bandydavo perduoti tą energiją žaidėjams.
– Antanas Sireika yra išmintingas žmogus ne tik aikštėje, bet ir gyvenime. Žiūriu, kaip treneris Sireika neišprotėjo, ir matau, kad elgiasi būtent taip. Reiškia, ir aš teisingai darau.

Dažnai treneriai bando pabėgti alkoholyje. Jis nepadeda. Darbe ne. Tokiems dalykams yra vasaros.

– Kas turi įvykti „Juventus“ komandoje, kad sakytumėte, kad viskas padaryta ir galite ramiai palikti šį karjeros etapą ir eiti kažkur toliau?
– Geras klausimas. Apie tai negalvojau. Pirmiausia noriu, kad pati organizacija susidėliotų taip, kad veiktų ir be manęs. Manau, jau šitą etapą baigiame. Namas jau pastatytas, gal tik trūksta kokios sofos (juokiasi). O kaip trenerio karjeroje, net nebuvau susimąstęs. Dabar kiekvienose rungtynėse noriu sugaištą laiką, kurio neturėjau, susigrąžinti, vis geriau paruošti komandą. Aš gyvenu diena po dienos, rungtynės po rungtynių. O ką pasiekti? Be abejo, norėtųsi apdovanojimų, medalio.

Aišku, nereikia svaigti apie čempionus ar sidabrą, užtektų ir bronzos. Toks dalykas būtų labai didelis darbo įvertinimas. Man asmeniškai didžiausias įvertinimas, kai į rungtynes Pasvalyje atvažiuoja tiek daug uteniškių. Kada žaidžiant su „Žalgiriu“, čia aišku ir jų nuopelnas, Šaro nuopelnas, bet ateina pilnos salės. Man žmonės yra svarbiausia. Neįdomu žaisti sau. Taip, noriu laimėti, noriu pergalės, jaučiuosi specialistas, bet tai lieka bereikšmiai dalykai, jeigu nebūtų fanų, žmonių, ir nebūtų, kam atiduoti to viso džiaugsmo.


Rodyti komentarus
2018-01-15 19:22
Pagarba! Sekmes jam Utenoje!
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 19:02
Va
Tokiems kaip Urbonas - pagarba! Vertybės,iki kuriu kaip iki menulio shoodryčio prostitutėms

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
-1
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 18:06
Anonimas
Pagarba tokiems zmonems, kurie nera pinigu vergai. Gerai kad nejo i bronzine laikrascio parodija del skatiku kaip dvi Neptuno prostitutes.
Įvertinimas:
-1
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 17:53
Esp
Saunuolis Urbonas, matosi labai gero charakterio vyrukas. Nezinojau anksciau apie ji, atrode moliugas iiki paskaicius interviu
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 17:24
deivux
ekstra klases zaidejas???LMAOO
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 16:36
Urbonas buvo ekstra klasės žaidėjas - štai iš kur visko išmanymas.
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-01-15 15:56
Wow
Geras interviu gaunasi, kai pasnekovas ismintingas ir zurnalistas profesionalus. Bravo

--
parašyta iš mobiliesiems telefonams pritaikytos svetainės versijos m.basketnews.lt
Įvertinimas:
+1
(vertina tik prisijungę)
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 7

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
Rodyti visas naujienas