Artūrui Milakniui buvo sunku susikaupti. Viena akimi žiūrėdamas, ar niekas nelipa ant „Žalgirio“ rūbinės viduryje esančio klubo logotipo, jis vis sušukdavo, kai pamatydavo prasikaltusį žurnalistą. Į kitą ausį jam skambėjo Pauliaus Jankūno atsakymai aplink jį suspitusiems žurnalistams.
„Nežinau, ką ir sakyti“, – susiėmęs už galvos, nusijuokė „Žalgirio“ snaiperis.
Jis ir jo komanda ką tik įgyvendino vieną iš sezono tikslų – pateko į Eurolygos finalo ketvertą. Milaknis buvo antras ilgiausiai to laukęs „Žalgirio“ krepšininkas po Pauliaus Jankūno. Eurolygoje jis žaidžia aštuntąjį sezoną ir aikštėje buvo pasirodęs 145-iose rungtynėse.
„Žalgiriui“ iškovojus kelialapį į finalo ketvertą, Milaknis ir kiti jo komandos draugai suko pergalės ratą aplink aikštę, mušdamas delnais su arčiausiai parketo buvusiais žiūrovais.
„Jausmas tarsi būtų pasibaigęs sezonas, – šyptelėjo Milaknis. – Arena švenčia, visi švenčia, bet dar daug laukia priekyje. Nežinau, neturiu žodžių.“
– Ar sunku buvo nusiteikti dvikovai, kai visi Kaune, atrodė, laukė tik pergalės?
– Ne, nebuvo. Nenorėjome grįžti į Atėnus. Būkime biedni, bet teisingi – ten būtų buvę labai karšta tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Jautėme, kad galime tą seriją uždaryti Kaune. Kažkiek tos mintys sukosi galvoje, kad tai galėjo būti vienas vienintelis gyvenime toks dalykas patekti į finalo ketvertą ir kažką nuveikti. Džiaugiuosi, kad ėjome lėtai, mažais žingsniais, bet čia atėjome. Labai džiugu.
– Ar tas finalo ketvertas buvo garsiai ištartas tikslas, ar kiekvienas jį turėjo viduje?
– Kažkur giliai svajoji, ta Eurolyga yra stipriausia lyga, visada žiūrėdavai tuos finalo ketvertus, laukdavai to pabaigęs Eurolygos sezoną. Mes baigdavome anksčiau, stebėdavome atkrintamąsias, finalo ketvertą. Dabar teks patiems dalyvauti. Džiugu. Rungtynių pabaigoje Strelnieks pasakė, kad tokia galimybė gali ir nepasikartoti daugiau niekada gyvenime.
– Ar buvo sezono eigoje taškas, kad pajutote, kad ši komanda gali nueiti toli?
– Viskas buvo tyliai ramiai viduje, bet jautėsi… Praeitais metais buvo toks cinkelis, kad po truputį skiepijo tą pergalių mentalitetą. Šiemet taip užtikrintai keliaudavome į išvykas. Net nebūdavo minčių, kad galime grįžti be pergalės. Jausdavome, kad galime kovoti su visais. Kuo toliau tas apetitas kyla bevalgant. Tyliai ramiai, nedarant didelių pareiškimų, atėjome ten, kur visi svajojo.