Nuo nulio – į Eurolygą: „Bayern“ sėkmės architektas įkvėpimo semiasi ir iš „Žalgirio“

Jonas Miklovas
Jonas Miklovas
„BasketNews.lt“ iš Miuncheno (Vokietija)
2018-12-17 19:23
Nuotr.: Basketnews.lt/D.Lukšta
Nuotr. Basketnews.lt/D.Lukšta

Įžengus į Miuncheno „Bayern“ biurą „Audi Dome“ arenos koridoriuose, pirmiausia į akis krenta ant sienų kabančios didžiulės komandinės nuotraukos. Jose – skirtingų sezonų sudėtys, besikeičiantys treneriai, vis kiti žaidėjai. Vienos nuotraukos darytos prieš sezoną, kitos – jau po, laimėjus titulą Vokietijos čempionate.

Kaip ir nieko naujo, lyginant su kitų klubų biurais – daug kur galima rasti panašias fotografijas. Išskyrus vieną smulkmeną – šiose, Miunchene kabančiose nuotraukose, pozuoja ne tik krepšininkai, treneriai ir personalo nariai, bet ir komandos biure dirbantys žmonės. Jie apsikabinę su žaidėjais, treneriais ir šypsosi taip pat plačiai kaip ir sportines aprangas vilkintys vyrai. Visi šie žmonės atrodo tarsi viena didelė šeima.

Naujausia nuotrauka, daryta 2018 metų birželį, kabo ir ant koridoriaus sienos, ir klubo generalinio direktoriaus Marko Pešičiaus kabinete. Joje – „Bayern“ triumfas praėjusio sezono Vokietijos lygos finale, antrą kartą moderniojoje klubo istorijoje tapus šalies čempionu.

Šioje nuotraukoje – dar gausesnė „Bayern“ šeima, į kurią įeina ne tik visi anksčiau išvardyti žmonės, bet ir krepšininkų bei klubo darbuotojų žmonos bei vaikai.

„Mūsų klubui labai svarbu empatija“, – paaiškina Pešičius, paskutinį žodį pokalbio metu kartojęs ne kartą ir ne du.

42 metų vyras nebuvo gimęs, kai „Bayern“ krepšinio klubas buvo įkurtas, bet tuo pačiu jis matė visą dabartinės komandos augimą – nuo pirmųjų žingsnių iki garantuotos vietos Eurolygoje.

Oficialiai „Bayern“ krepšinio klubo istorija skaičiuojama nuo 1946 metų. Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis šiai komandai netgi buvo labai sėkmingas, kai 1954 ir 1955 metais buvo iškovoti du Vokietijos lygos čempionų trofėjai. 1966 metais „Bayern“ buvo vienas iš krepšinio Bundeslygos steigėjų, tačiau greitai Miunchene krepšinis ėmė slinktis į paraštes. „Bayern“ futbolo klubas praėjusio amžiaus septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose išgyveno aukso amžių ir krepšinio sekcija tuo laikotarpiu praktiškai sunyko.

Šį sezoną metami tritaškiai

39%
5,8
Pataiko: 5,8
Taiklumas: 38,5%
Vieta lygoje: 15
Geriausias pasiekimas: 10
Blogiausias pasiekimas: 4
Daugiausia pataiko: Artūras Milaknis

Kai futbolo klubas per šešis sezonus keturis sykius tapo Vokietijos čempionu ir tris sezonus paeiliui laimėjo Europos taurę (dabartinės Čempionų lygos atitikmenį), krepšinio komanda nusirito į žemesnes lygas ir praktiškai išnyko iš žemėlapio. Taip buvo iki tol, kol 2010 metais „Bayern“ prezidentas Uli Hoenessas nusprendė atkurti krepšinio klubą.

„Pirmiausia jam reikėjo atsiklausti klubo narių – „Bayern“ iš viso vienija apie 300 tūkst. narių ir tai yra didžiausias klubas pasaulyje, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo Pešičius. – Reikėjo paklausti, ar jie sutinka su krepšinio klubo įkūrimu. Daugiau nei 70 proc. apklaustųjų sutiko.“

Tai buvo tik vienas žingsnis. „Bayern“ nusprendė atgaivinti krepšinio klubą, bet tuo pačiu iškėlė sąlygą, kad iš futbolo klubo krepšinis negaus nė cento. Viską reikėjo užsidirbti patiems.

„Esame kiek kitoks klubas nei kiti futbolo ir krepšinio sekcijas turintys klubai Eurolygoje, – sakė Pešičius. – Mes neturime prabangos remtis futbolo finansais. Todėl viskas, ką darome, turime padaryti patys. Tam reikia gerų žmonių – ieškant rėmimo, dirbant su bilietais, žiniasklaida, atributika. Viską darome patys. Būtų lengviau jeigu gautume finansinę paramą iš futbolo klubo, bet kita vertus, taip yra geriau, nes turime dirbti ir viską pasidaryti patys.“

„Bayern“ 2011 metais laimėjo antrąją Vokietijos lygą ir sugrįžo į Bundeslygą. Tais pačiais metais Pešičius tapo „Bayern“ krepšinio komandos sporto direktoriumi, o nuo 2013 metų sausio – generaliniu direktoriumi.

Prieš tai jis skynė pergales kaip žaidėjas. Nors gimė serbų trenerio Svetislavo Pešičiaus šeimoje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Vokietijoje ir gavo šios šalies pilietybę. Su auksine Vokietijos krepšinio karta jis 2002 metais iškovojo pasaulio čempionato bronzą, o 2005 metais – Europos čempionato sidabrą.

Pešičiaus trofėjų kolekcijoje taip pat – 6 Vokietijos čempionato aukso medaliai.

Kai 2006 metais jis baigė profesionalaus krepšininko karjerą, pasuko į sporto vadybą. Pešičius baigė sporto marketingo ir komunikacijos studijas Venecijos universitete ir 2011 metais gavo didžiausią savo naujos karjeros iššūkį – lygioje vietoje išauginti ambicingą krepšinio klubą.

Jis sako pradėjęs beveik nuo nulio, iš tiesų – su 7 žmonių komanda, ir per septynerius metus išaugęs iki 50 žmonių vienijančios organizacijos.

„Didžioji dalis žmonių, kurie dabar klube užima vadovaujančias pareigas, prieš 7-8 metus pradėjo darbus kaip praktikantai. Nenorėjome kviestis žmonių iš išorės, norėjome, kad jie užaugtų iki šių pozicijų patys“, – aiškino Pešičius.

Jo kabinete „Audi Dome“ arenoje kalbėjomės prieš „Bayern“ rungtynes su Kauno „Žalgiriu“. Pešičius dar nežinojo, kad jo komanda įveiks „Žalgirį“, tačiau pokalbio metu ne kartą pasikartojo – Kauno klubas jam buvo ir yra vienas iš pavyzdžių, kaip turi tvarkytis krepšinio klubas.

– Koks buvo didžiausias iššūkis, pradedant šį „Bayern“ projektą 2011 metais? – „BasketNews.lt“ paklausė Pešičiaus.
– Miunchenas yra sporto miestas, bet tai buvo yra ir visada bus futbolo miestas. Pritraukti žmones į krepšinį buvo pagrindinis tikslas, kurį mes turėjome. Antras dalykas, kad „Bayern“ yra toks didelis vardas, jog mes visada būsime lyginami su futbolo klubo pasiekimais. Spaudimas, kad šis klubas turi laimėti.

„Bayern“ krepšinio klubas visada eis žingsnis po žingsnio, o ne šoks per tris žingsnius ir žiūrės, kas nutiks. Kartais gali atrodyti, kad per paskutinius 8 metus mes padarydavome žingsnį atgal, bet tobulėjimas visada buvo žingsnis po žingsnio. Aš netikiu visų pinigų investavimu į vieną sezoną ir tikėjimu, kad tada ateis didžiulė sėkmė. Tikiu ilgalaikiu planavimu, nes šiandieniniame sporte viskas keičiasi labai greitai ir viskas priklauso nuo rezultatų. Mūsų tikslas buvo padaryti taip, kad klubo verslo dalis nepriklausytų nuo sporto rezultatų. Tai nėra lengva, tam reikia kantrybės ir prezidento, kuris tai supranta. Tai buvo pagrindinės problemos, su kuriomis reikėjo susitvarkyti.

– Ko gero pagrindinis tikslas buvo išsikovoti vietą Eurolygoje?
– Tikslas buvo tapti vienu iš klubų, kuris Vokietijoje visada kaunasi dėl titulų. Visa kita ateis natūraliai. Eurolyga yra geriausias turnyras Europoje, antras geriausias pasaulyje, ir mums garbė jame žaisti. Aš – buvęs žaidėjas ir visada būsiu kovotojas, todėl mums svarbu matuotis su geriausiomis Europos komandomis. Bet mūsų duona ir sviestas yra varžybos Vokietijoje. Mūsų tikslas būti tarp lyderių Vokietijoje. Manau, tai pasiekėme. Tada norime žingsnis po žingsnio tapti klubu, kuris randa savo nišą Europos krepšinyje. Manau, mes esame gerame kelyje, bet dar reikia nueiti tolimą kelią.

– Ar kai 2014 metais tapote Vokietijos čempionu, tai buvo tarsi patvirtinimas, kad viską darote teisingai?
– Nemanau, kad rezultatą galiu kontroliuoti. Galiu kontroliuoti savo ir savo darbuotojų bei komandos pasirodymus. Kartais rezultatų negali kontroliuoti – gali pasitaikyti trauma, bloga žaidėjo diena, prastas teisėjo sprendimas, dar kažkas – tai tokie dalykai, kurių negali kontroliuoti. Visada smagu laimėti titulus ir gera tai parodyti kitiems, bet aš mūsų sėkmę matuoju ne tik titulais, bet ir tobulėjimu. Kaip vystosi mūsų įvaizdis, mūsų biudžetas, kaip patenkinti žiūrovai, kaip patenkinti rėmėjai. Visiems kitiems gal svarbiausia titulai, bet man – ne.

– Ką jums asmeniškai ir klubui reiškia tai, kad nuo kitų metų Eurolygoje turėsite garantuotą vietą?
– Manau, kad tai yra sėkmė. Tikiu, kad tokią galimybę iš Eurolygos gavome ne dėl to, kad esame kažkokia labai gera komanda, bet dėl to, kaip tobulėja klubas ir kokią sukūrėme organizaciją, dėl mūsų ilgalaikių planų ir projektų. Eurolyga mato, ką darome, ir paklausė, ar norėtume visada joje būti. Tai man – sėkmė, tai yra toks dalykas, kurį aš vadinu sėkme. Nes taip įvertinama mūsų klubo pažanga, o ne tik tai, laimėjai ar ne. Tai – didžiulis dalykas, bet tuo pačiu ir didelis įsipareigojimas bei kažkas, kuo mes nesame patenkinti, nes norime pasirodyti dar geriau. Į Eurolygą patekdavome laimėję Vokietijos čempionatą ir visada dėmesį skirdavome tam. Tai – sąžiningiausias būdas patekti į Eurolygą. Ir mes visada bandysime laimėti šalies čempionatą, nesvarbu, kad garantuotai žaisime Eurolygoje.

– Vokietija dabar turės du klubus Eurolygoje – čempionai ir toliau pateks į Eurolygą. Tai – didelis žingsnis šalies krepšiniui, ar ne?
– Manau, kad svarbu ne tik tai, bet ir dviejų ar trijų komandų turėjimas Europos taurėje. Taigi iš viso turėsime 5 komandas dviejose svarbiausiose Europos varžybose. Tai – labai svarbu. Labai svarbu ne tik dėl to, kad tai – dvi geriausios varžybos Europoje, bet ir dėl to, kad taip Vokietijos lyga tampa patrauklesnė ir tuo pačiu čia nori žaisti geresni krepšininkai. Tuo pačiu čia atvyksta ir geresni treneriai. Vokietijos lygos patrauklumas tampa kur kas didesnis. Šiais laikais žaidėjai, aišku, vis dar žiūri į pinigus, bet jie taip pat renkasi pagal tai, kokiame lygyje žais. Eurolyga ir Europos taurė yra geriausios varžybos, o Vokietijos lyga per artimiausius 2-3 metus labai stipriai patobulės. Galbūt per kitus 4-5 metus Vokietijos klubai pradės kautis ir dėl aukščiausių vietų Eurolygoje bei Europos taurėje. Pernai buvome labai arti, buvome Europos taurės pusfinalyje, ir tikiu, kad per artimiausius kelis metus Vokietijos klubai kažką laimės.

– Užsiminėte apie garsius žaidėjus, kurie nori rungtyniauti Vokietijoje, ir iškart prisimenu Derricką Williamsą, kuris yra veikiausiai garsiausias žaidėjas šiuo metu Vokietijoje ir tuo pačiu jūsų klube. Visgi ar prieš pasirašant sutartį su buvusiu garsiu NBA žaidėju, galvojote, kad kažkiek rizikuojate?
– Svarbiausia – ir tai „Žalgiris“, Paulius (Motiejūnas) bei Šarūnas (Jasikevičius) puikiai žino, – kad krepšinyje reikia turėti tęstinumą. Reikia to siekti. Tokioms komandoms kaip mūsų (ar „Žalgiriui“) tai labai sunku, nes vos tik koks žaidėjas geriau pasirodo, jį nuperka didieji klubai. Matėte, Vasia Micičius turėjo puikų sezoną, ir tada persikėlė į „Anadolu Efes“, kur jis gauna kur kas daugiau pinigų. Mes bandome turėti tęstinumą, bet tuo pačiu turime ir rizikuoti. Negalime sau leisti pasirašyti sutartį su Kostu Slouku ar Nicolo Melli. Galbūt negalime sau leisti ir Aarono White’o, nes jis žaidė Vokietijoje, o po to išvyko į Sankt Peterburgo „Zenit“. Turime kartais rizikuoti, bet Derrickas Williamsas nėra rizika. Kalbėjomės su daugybe žmonių ir tie žmonės pateikė skirtingą informaciją.  Bet mums svarbiausia, kad Derrickas yra labai geras vaikinas. Jis – disciplinuotas, sunkiai dirbantis. Mane labai nustebino, koks jis yra geras žmogus. Tuomet lengva rizikuoti galvojant apie tai, ar jis prisitaikys prie Europos krepšinio, ar jis supras, ką reiškia žaisti Vokietijoje ir Eurolygoje. Jam reikia duoti laiko, paaiškinti viską, treneriai tai daro. Kartais reikia rizikuoti ir tuo pačiu tikėtis, kad tai nėra rizika. Šiemet – tai Derrickas, pernai tai buvo Jaredas Cunninghamas. Bet su žaidėjais reikia dirbti ne tik aikštėje, bet ir už jos.

Nuotr. Basketnews.lt/D.Lukšta
– Tiesą pasakius, kai vakar kalbėjomės su Williamsu, jis nustebino ne tik savo nuoširdumu, bet ir sveiku požiūriu į krepšinį – jis pasakė, kad norėjo žaisti Eurolygoje, o ne Kinijoje, nes žaidimas Europoje yra geriau jo karjerai.
– Reikia suprasti vieną dalyką – Derrickas norėjo čia atvykti. Nebuvo taip, kad mums reikėjo labai ilgai dėl to kovoti. Ir net ne jo agentai priėmė sprendimą, o jis pats. Tai buvo labai lengva. Tai toks atvejis, dėl kurio jaučiuosi labai laimingas. Jis atėjo ir paklausė: „Ką turiu padaryti, kur galiu padėti?“ Šiandieniniame krepšinyje, ypač, Europoje, tai labai labai svarbu. Bet tokie klubai kaip mūsų ir ateityje turės taip rizikuoti.

– Veikiausiai galima sakyti, kad jūsų klubo pagrindas yra Balkanų šalių atstovai – treneris iš ten, penki žaidėjai iš ten, klubo direktorius iš ten. Ar galima sakyti, kad remiatės žmonėmis, kurie ateina iš šalių, turinčių gilias krepšinio tradicijas, nes Vokietijoje jos nėra pačios didžiausios?
– Priežastis, kodėl aš visada mėgau „Žalgirį“, ir kodėl tai yra klubas, iš kurio mes mokomės, yra ta, kad ten vietiniai žaidėjai yra komandos pagrindas. Aš nemanau, kad „Žalgiriui“ to reikia, kad laimėtų Lietuvos lygą. Jie galėtų daryti taip, kaip daro Milanas, „Efes“, „Fenerbahče“ – atsivežti 10 amerikiečių ir turėti porą lietuvių. Bet „Žalgiris“, kaip ir Madrido „Real“, žaidžia su vietiniais žaidėjais.

Norime, kad mūsų vietiniai žaidėjai būtų komandos pagrindas. Turime 3 amerikiečius, 2 serbus (Mačvano neskaičiuoju, nes jis traumuotas), taip pat – Nihadas Džedovičius, kuris yra iš Bosnijos, bet jis čia užaugo ir turi Vokietijos pasą. Leonas Radoševičius taip pat čia užaugo ir turi Vokietijos pasą. Jie visi atsineša empatiją klubui. Nenoriu žaidėjų, kurie ateitų vien tam, kad pasiimtų pinigus. Mums reikia krepšininkų, kurie turėtų jausmus klubui. Man nesvarbu, ar žaidėjas yra iš Balkanų ar ne, svarbiausia, ar jis turi tą empatiją. Kai kalbuosi su (Vladimiru) Lučičiumi ar (Stefanu) Jovičiumi, jaučiu, kad jie jaučia empatiją klubui. Ir man tai svarbiausia. Tas pats (Devinas) Bookeris – jis čia rungtyniauja jau trečią sezoną ir klubui jaučia didžiulę empatiją. Kitu atveju jis jau žaistų kažkur kitur. Dabar tai yra serbų žaidėjai, gal kitais metais tai bus lietuviai? Aš nežinau. Bet mes to neplanavome. Mums reikėjo ne trenerio iš Balkanų, o trenerio, kuris dirba. Ne tokio trenerio, kuris filosofuotų, kaip turi būti valdomas klubas, nes mes turime pakankamai tai darančių žmonių, o trenerio, kuris dirbtų su žaidėjais, su jaunais krepšininkais. Kuris būtų atsidavęs tik krepšiniui. Tuomet mes jam suteikiame visas darbo sąlygas. Dejanas Radonjičius ir jo trenerių štabas yra toks, kuris dirba. Nuo 8 ryto iki 9 vakaro jie dirba. Dėl to jis yra treneris, o ne dėl to, kad jis iš Juodkalnijos.

Nuotr. Basketnews.lt/D.Lukšta
– Ar tai, ką čia išvardinote, yra priežastis, kodėl praėjusį pavasarį atleidote Aleksandrą Džordževičių? (Jis buvo atleistas po pralaimėjimo Europos taurės pusfinalyje, – aut. past.). Nes jis ne tik rūpinosi krepšinio dalimi, bet ir kišosi į valdymą?
– Džordževičius yra labai ypatingas atvejis. Man labai liūdna, kad mums nepavyko. Aš tikiu, kad jis mums labai tiko, jis galėjo padėti mums, o mes – jam. Bet mums reikalai nesusiklostė.

Tiesą pasakius, nenoriu pernelyg apie tai kalbėti. Labai gerbiu Sašą už jo pasiekimus krepšinyje, ypač, kai dar jis pats žaidė. Atsiprašau, bet nenoriu apie tai kalbėti viešai. Mano tėtis yra treneris ir aš nuo mažens būdavau aplink geriausius Europos trenerius, daug išmokau, todėl labai gerbiu trenerio profesiją.

– Tuomet pratęsiant ankstesnę temą – atrodo, kad šis klubas dabar tarsi atspindi jūsų paties asmenybę. Jūs gimėte Sarajeve, užaugote Vokietijoje, tačiau jūsų šaknys – serbiškos. Tai – tarsi pavyzdys, kad pasaulyje nebelieka sienų ir šiltus jausmus gali jausti net ne gimtosios šalies klubui.
– Žinote, mano šeima yra krepšinio šeima. Ne tik tėtis, bet ir mama buvo labai gera krepšininkė, iki kol susilaukė manęs ir dėl to pabaigė karjerą. Daug ko mačiau. Taip pat man labai pasisekė, kad žaidžiau Vokietijos rinktinėje, kai turėjome labai gerą komandą ir su ja laimėjome du medalius. Manau, labai gerai viską pamatyti pačiam ir pasimokyti. Kaip žaidėjas buvau ir komandos lyderis, ir pagalbininkas, ir paskutinis krepšininkas ant suolo. Labai svarbu viską patirti iš skirtingų perspektyvų. 

Kai 17-18 metų baiginėjau mokyklą ir pasakiau, kad noriu tapti krepšininku, tėtis man davė geriausią gyvenimo patarimą, nors tada, būdamas jaunas, to ir nesupratau. Jis pasakė du dalykus. Vienas – jeigu nusprendei būti krepšininku, turi tam skirti 150 proc. savo pastangų. Turi gerbti krepšinį. Kitas dalykas, kuriuo darbe vadovaujuosi iki šiol, yra tai, kad neturėtumei gyventi krepšinio. Reikia gyventi dėl krepšinio ir tuomet krepšinis tavimi pasirūpins.

Tas pats ir klube – turi dėl jo gyventi. Negali gyventi iš klubo. Toks klubas kaip „Bayern“ yra to pavyzdys – jeigu dirbsi dėl jo, jis tavimi pasirūpins. Aš tai bandau paaiškinti klubo darbuotojams, nes manau, kad tai yra svarbiausia. Kai matai, kaip dirba Šarūnas, arba kaip kalba Paulius, akivaizdu, kad jie „Žalgiryje“ yra ne dėl pinigų. Šarūnas yra „Žalgirio“ treneris ne dėl to, kad jis čia atėjo pasiimti didelio atlyginimo. Jis dirba dėl klubo, dėl žaidėjų, dėl fanų. Ir tada klubas juo pasirūpina. Tai – labai svarbu ir taip bandau pats rodyti pavyzdį.

Nuotr. Basketnews.lt/D.Lukšta
– Skaičiau, kad jūsų noras būtų krepšinį padaryti antrąja sporto šaka Miunchene. Kaip galvojate, ar artėjate prie šio tikslo?
– Ach! Žinote, Vokietija yra didelė šalis. Serbijoje ir Lietuvoje yra labai lengva: pirmiausia – krepšinis, ir tada gal futbolas? Vokietijoje yra daug skirtingų žmonių, skirtingų kultūrų, ir futbolas yra futbolas, taip pat yra ir kitos sporto šakos. Manau, kad krepšinis yra moderniausia komandinė sporto šaka. Pavyzdžiui, ledo ritulys... Mes su jais draugaujame, kartu statome areną, bet ledo ritulyje nematai žaidėjų veidų, o ritulys toks mažas, kad jo taip pat net nematai. Rankinis ar tinklinis nėra toks gražus estetiškai kaip krepšinis. Krepšinis turi dideles galimybes Vokietijoje, nes tai įdomus sportas. Bet NBA mus visus žudo. Kauniesi ne tik prieš futbolą, rankinį, tinklinį, ledo ritulį, bet ir prieš NBA. Ir tai – didelė problema. Mano sūnui 13 metų ir jis žino viską, kas vakar naktį įvyko NBA. Tai kova, bet mes kaunamės.

– Paskutinis klausimas – papasakokite prašau apie naujai statomą areną.
– Jau žinome, kaip arena atrodys, kas ją pastatys, kur ji stovės. Ji turės tarp 11 ir 12 tūkst. vietų. Dabar planuojame viską arenos viduje. Manau, kai tik kitų metų pradžioje tai leis orai, mes pradėsime arenos statybas. Statybos užtruks ilgiausiai dvejus metus.


Rodyti komentarus
2018-12-18 18:38
To Klaidomis
Visiem px ar žaidėjai iš amerikos ar iš serbijos svarbu kad laimi
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-12-18 02:45
dakota
Teisybe pasake, ypac vaikai jiems neidomus europos krepsinis ir nezino net 20 europos zaideju...o apie NBA paklausus bet kokio europiecio vaiko isvardins vos ne visu komandu dvyliktukus ir panasiai...NBA krepsinis europoje zymiai populiaresnis nej europos krepsinis europieciams
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-12-17 21:52
Gražios mintis bet deja tai tik krepšinio romantinio svajonės. Augti kaip klubas organizacija yra vietos bet fanai visada norės matyti žaidžiant vietinius žaidėjus o ne juodarbius iš Jugoslavijos. Žalgirio unikalumas tai Žalgirio piramidė kuri realiai aprūpina visą LKL žaidėjais čia pagrindas.
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
2018-12-17 20:48
fanas
Išversiu jums į lietuvių kalbą tai, kas čia buvo parašyta. Praeis 5-10 metų ir dėl tokių žmonių Vokietija turės krepšinio klubus, kurie Eurolygoje stovės aukštai. Nes pinigų jie tam suras.
Įvertinimas:
Nėra
(vertina tik prisijungę)
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 4

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.
Rodyti visas naujienas