Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Paskutinis Karaliaus Mindaugo taurės akordas nuskambėjo. Euforijoje paskendę „Ryto“ krepšininkai fotografavosi su trofėjumi, glėbesčiavosi tarpusavyje ir dalijo karštus interviu. Tai buvo vakaras, kurio iš jų negalėjo atimti niekas.
Foto galerija
Tačiau toliau nuo fanfarų virė gyvenimas, likęs už televizijos kamerų ir fotografų objektyvų.
Pavyzdžiui, paskubomis juodų marškinėlių su užrašu „čempionai“ suolelio užantyje ieškoję „Ryto“ atstovai. Arba nuo komandos atitolęs, bet „B Tribūnos“ sirgaliams taurę nešęs klubo dalininkas Darius Gudelis.
Arba visas būrys politikų – nuo Gitano Nausėdos iki Remigijaus Šimašiaus – mėginusių pasišildyti šlovės spinduliuose ir telefonais daręsi asmenukes šventės fone.
Tačiau Karaliaus Mindaugo taurėje netrūko ir ne tokių smagių akimirkų. Kai kuriems jos buvo pilnos liūdesio ir nusivylimo. O kai kuriems – mažų, bet reikšmingų džiaugsmų.
„BasketNews.lt“ savaitgalį surinko keturias įdomias, tačiau antrajame plane likusias istorijas.
Apmaudas
Panevėžio „Lietkabelio“ vidurio puolėjas Žiga Dimecas turnyro pusfinalyje turėjo užimti svarbų vaidmenį.
Kadangi Mindaugas Kupšas dar nebuvo iki galo išsigydęs čiurnos traumos ir iki paskutinės minutės nežinojo, ar rungtyniaus, slovėnas suprato, jog jam reikės įnešti svarų indėlį.
Tačiau 25-erių krepšininkas pusfinalyje suspėjo pelnyti tik du taškelius.
Jis įpusėjus antrajam kėliniui skausmingai pasisuko čiurną ir susigriebęs už jos krito ant parketo. Dimecas net susiraukė iš skausmo.
„Lietkabelio“ gydytojai pribėgo prie puolėjo ir puolė jam šaldyti sužeistą koją ledu ir specialiu purškikliu.
Foto galerija
„Skaudėjo labai smarkiai, nes tai jau antrasis kartas, kai susižeidžiu tą pačią čiurną. Pirmąkart su ja bėdų turėjau labai seniai, dar paauglystėje, bet tokie dalykai išlieka“, – „BasketNews.lt“ iškart po mačo pasakojo Dimecas.
Ilgai laukęs šio savaitgalio ir norėjęs mesti rimtesnį iššūkį „Žalgiriui“, jis iš kovos iškrito jai tik prasidėjus.
„Net pats nežinau, kas tiksliai tame epizode atsitiko. Nusileidau ant pėdos ne visai tiesiai ir iškart pajutau skausmą.
Nors dabar, po rungtynių, čiurna atrodo geriau, nei atrodė iškart, ji vis dar ištinusi. Pamatysime, kas bus, kai ji atšals“, – sakė puolėjas.
Apmaudu buvo ne tik pačiam Dimecui. Pakeliui iš rūbinės po pusfinalio, komandos draugai jam vis paplekšnodavo per petį – jiems trūks slovėnų milžino.
„Man toks taurės turnyras pirmasis – Slovėnijoje šou kur kas kuklesnis, nesusirenka tiek daug žmonių. Aš labai norėjau su komanda kovoti ir dėl bronzos, tad labai gaila, kad viskas šitaip susiklostė... Nebūtų gerai rizikuoti savo sveikata“, – atsiduso Dimecas.
Visgi jam ir „Lietkabeliui“ savaitgalis baigėsi džiugu akcentu – jie kovoje dėl trečiosios vietos patiesė „Neptūną“ ir laimėjo bronzą.
Dėmesys
Pusfinalio tarp Vilniaus „Ryto“ ir Klaipėdos „Neptūno“ metu sirgalių akys krypo ne vien į žaidėjus. Po kiekvieno švilpuko tarsi nevalingai norėjosi žvilgtelėti ir į Luigi Lamonicą.
Europos teisėjų legenda vadinamas 53-ejų italas, dar nespėjęs atvykti į Lietuvą, sukėlė nemenką šurmulį.
Šarūnas Jasikevičius Lietuvos krepšinio lygos vadovų sprendimą į taurę pasikviesti užsienio teisėją pavadino didžiule nepagarba mūsų šalies arbitrams, o jam pritarė ir Dainius Adomaitis, ir nemažai kitų krepšinio veikėjų.
Visgi daliai sirgalių „Siemens“ arenoje Lamonica tapo įdomu šou akcentu – jie po „Ryto“ ir „Neptūno“ dvikovos mielai fotografavosi su garsiuoju italu.
Kai kurie prie jo prišoko ir paprašyti parašo. Gerai nusiteikęs Lamonica neatstūmė nė vieno ir mielai pozavo nuotraukoms.
„Visi žino, kad Lietuva yra krepšinio šalis, todėl man didelė garbė teisėjauti tokiame turnyre“, – „BasketNews.lt“ tikino italas.
Jis nė nebandė slėpti, kad jam kvietimas teisėjauti Lietuvos taurėje buvo ne ką mažiau netikėtas, nei patiems lietuviams.
„Tikrai taip, tikrai taip, – paklaustas, ar nustebo sulaukęs kvietimo, galva linksėjo Lamonica. – Tai pirmasis kartas, kai teisėjauju nacionaliniame čempionate.
Bet aš buvau labai laimingas, kai sulaukiau pasiūlymo. Lietuvoje visada smagu būti, o šis kartas buvo labai ypatingas, nes esu vienintelis teisėjas iš užsienio.“
Pusfinalyje drauge su Lamonica švilpė du Lietuvos teisėjai – Gytis Vilius ir Jurgis Laurinavičius. Finale prie italo prisijungė Laurinavičius bei Tomas Jasevičius.
„BasketNews.lt“ pabendravo su keliais Karaliaus Mindaugo taurėje dirbusiais arbitrais ir jie sutartinai teigė, jog garsiojo svečio atvykimo nepriėmė kaip įžeidimo.
Sulaukęs klausimo, ar pats girdėjo pastarosiomis dienomis dėl jo Lietuvoje įsiplieskusias diskusijas, Lamonica tik gudriai šyptelėjo leisdamas suprasti, jog šios temos nelies: „Nieko apie tai negirdėjau.“
Skausmas
Kol „Ryto“ krepšininkai prieš turnyro pusfinalio dvikovą apšilimui „Siemens“ arenos koridoriais kulniavo parketo link, Jerai Grantas „Neptūno“ rūbinėje laukė dar vienos nuskausminamųjų dozės.
30-metis amerikietis labai tikėjosi, kad jie bent kiek apmalšins pėdos skausmus.
Juos Grantas pradėjo jausti dar iki Karaliaus Mindaugo taurės, tačiau sėsdamas į iš Klaipėdos į Vilnių važiuojantį komandos autobusą, krepšininkas degė noru žengti į aikštę.
Pakalbėjęs su „Neptūno“ gydytojais, puolėjas nutarė pamėginti žaisti. Kazys Maksvytis jam patikėjo vietą starto penkete.
Tačiau prabėgus vos penkioms minutėms, Grantas atsisuko į trenerius ir parodė, kad laikas keitimui.
„Skaudėjo labai smarkiai. Jei tai būtų paprastos rungtynės, net nebūčiau žengęs į aikštę, bet pusfinalyje bandžiau...Kalbėjausi su treneriais ir turėjome vis spręsti – man žaisti toliau, ar nežaisti. Bet kuo daugiau žaidžiau, tuo labiau skaudėjo“, – „BasketNews.lt“ pasakojo amerikietis.
Kiek atsipūtęs, jis dar kartą į aikštę pabandė žengti antrojo kėlinio pradžioje. Bet šįkart jo pasirodymas truko vos keliasdešimt sekundžių – skausmas tiesiog buvo per didelis.
„Gydytojai prieš rungtynes padarė viską, kas įmanoma. Gavau gerą dozę nuskausminamųjų, bet nepadėjo net jie – rungtyniauti buvo per sunku. Esu smarkiai nusivylęs, nes esu kovotojas ir norėjau žaisti“, – sakė Grantas.
Nors Maksvytis po dviejų ir daug vilčių neteikusių „Neptūno“ pralaimėjimų turnyre nenorėjo ieškoti pasiteisinimų, pabrėžė akivaizdų dalyką – Granto trūko.
Puolėjas yra naudingiausios komandos žaidėjas ir Lietuvos krepšinio lygoje vidutiniškai renka solidžius 17,5 naudingumo balo.
Dabar, pasibaigus taurės kovoms, kai „Neptūnas“ mėgins kuo greičiau atsigauti psichologiškai, Grantas turės tvarkyti pėdos problemą.
„Svarbiausias dalykas man dabar yra ilsėtis. Žiauriai gaila, kad viskas taip susiklostė. Kol kas tiksliai net nežinau, kas atsitiko mano pėdai. Tik pasidarius magnetinį rezonansą galėsiu pasakyti“, – teigė krepšininkas.
Pagarba
Kai „Siemens“ arenoje skambėjo triumfo fanfaros ir Vilniaus „Rytas“ rikiavosi žygiui ant nugalėtojų pakylos, Kauno „Žalgirio“ komanda kantriai stovėjo arenos salėje.
Tai buvo jų duoklė tądien stipresniam varžovui.
Lietuvos krepšinio lygos generalinis sekretorius Romualdas Brazauskas, nors per savo ilgą karjerą krepšinyje matė labai daug, buvo maloniai nustebintas tokio gesto.
„Tai tikras fair play (sąžiningo žaidimo, – liet.) atvejis. Labai smagu matyti tokią pagarbą“, – specialiai dėl šio dalyko po renginio priėjęs prie žurnalistų, sakė Brazauskas.
Per tokius renginius bronzą ar sidabrą gavusios komandos juos dažniausiai atsiima ir neretai tiesiu taikymu traukia į rūbinę, o iš ten – į autobusą.
Taip daryti veikiausiai norėjosi ir „Žalgriui“. Jiems pralaimėjimas taurės finale buvo ypač skaudus, o vos užėjus į žaliai-baltų rūbinę, buvo galima justi slogias nuotaikas.
Visgi po apdovanojimų ceremonijos komandos žaidėjai, kad ir nelabai noriai, išdalijo privalomus komentarus žurnalistams.
Tokia elementari pagarba – gražus visą emocijų puokštę sirgaliams Vilniuje padovanojusios Karaliaus Mindaugo taurės akcentas.
