„Gerai pailsėkite, pirmadienį vėl laukia sunkus darbas“. Tokius žodžius šeštadienį išeidamas iš Kauno „Žalgirio“ drabužinės komandos draugams pasakė DeJuanas Collinsas. Krepšininkas likusią savaitgalio dalį leido ne vienišas – jo jau laukė kelioms dienoms į Kauną atvykusi žmona Kerry ir „Žalgirio“ treniruočių salėje taiklumą bandantys Marcuso Browno draugai, rašo „Kauno diena“.
„O ne, tik ne tai“, – vos pasisveikinęs interviu tarsi bandė išvengti D.Collinsas. Bet buvo aišku, kad komandos draugų ir pažįstamų tiesiog DC vadinamas amerikietis juokauja.
Juokauti jis mėgsta – visus pralinksmina juodaodžių amerikiečių taip mėgstamais apdribusiais drabužiais, į kuriuos lengvai įtilptų du dejuanai collinsai, užsimaukšlindamas juokingą kepurę prie elegantiško kostiumo, mimika ir žodžių tiradomis.
Bet juokai baigiasi vos žengus ant parketo. Aikštėje DC yra vienas „Žalgirio“ lyderių. Pernai žiemą į Kauną atvykęs amerikietis svariai prisidėjo prie pergalių Lietuvos čempionate ir taurės varžybose, o šiemet vėl yra vienas pagrindinių komandos ramsčių.
Eurolygoje 31 metų 188 cm ūgio įžaidėjas yra naudingiausias „Žalgirio“ žaidėjas (15,2 balo) ir pirmauja turnyre pagal rezultatyvius perdavimus (4,9). Prie to dar prideda vidutiniškai pelnomus 11,4 taško ir daugiau kaip 4 atkovotus kamuolius. Ir tai dar ne viskas. Nors solidus vadovavimas komandai ir patikima gynyba ne visada atsispindi statistikos protokoluose.
– DeJuanai, sausio 20 dieną sukako lygiai metai, kai atvykote į Kauną. Kokie tie metai buvo jums?
– Prieš atvykdamas čia išgyvenau ne pačius geriausius savo karjeros laikus. Turiu omenyje situaciją Vokietijoje (praėjusio sezono viduryje Collinsas išsiskyrė su Bambergo klubu – red. past.). Bet atvažiavęs į Kauną atgavau pusiausvyrą, vėl pajutau žaidimo skonį. Jaučiuosi puikiai.
– Turbūt didžiausias trūkumas yra tai, kad ilgą laiką nematote savo šeimos?
– Aišku, tai šiek tiek vargina. Tačiau manau, kad dėl to geriau mums visiems. Kuo geriau klostysis mano karjera, tuo geriau bus aprūpinta mano šeima. Mano artimieji tai supranta ir mane palaiko. Tad man lieka vienas rūpestis – žaisti krepšinį.
– Po vienų rungtynių pasakojote, kaip kažkoks žmogus jums parodė, kad nuleista automobilio padanga, ir dėkojote tam vyriškiui. Ar galite pasakyti, kad Kaune žmonės draugiški?
– Tikrai sutikau daug įdomių ir draugiškų žmonių. Tik man atrodo, kad žmonės čia kartais nori atrodyti labai „kieti“, tai lyg savotiška savisaugos priemonė. Bet tai normalu – mes esame iš skirtingų pasaulių, skiriasi mūsų gyvenimo būdas, įpročiai ir panašiai. Aišku viena – krepšinį čia supranta visi. „Žalgirio“ sirgaliai yra nuostabūs, vien dėl jų verta kiekvieną kartą atiduoti 100 procentų jėgų.
– Taigi po praėjusio sezono jums tikriausiai nekilo daug abejonių, kai „Žalgiris“ pasiūlė pratęsti sutartį dar metams?
– Apsisprendžiau greitai, nes jau žinojau, kur važiuoju. „Žalgiris“ žaidžia aukščiausio lygio varžybose, klube puiki organizacija. Pažinojau ir trenerius, žinojau, ko iš manęs tikimasi. Šioje situacijoje tiesiog negalėjau pralaimėti.
– Susidaro įspūdis, kad jūs, nepaisant amžiaus skirtumo, labai lengvai bendraujate su jaunais „Žalgirio“ žaidėjais. Tai dėl to, kad jūs kilęs iš Jangstauno (liet. „Jaunas miestas“ – red.)?
– Tikriausiai (juokiasi). Apskritai dabar „Žalgiryje“ surinkta grupė puikių vyrukų – mes tiesiog mėgaujamės buvimu šalia vienas kito. Galime ir pajuokauti, pasišaipyti vieni iš kitų, bet, kai reikia, juokus nustumiame į šalį ir aikštėje dirbame savo darbą.
– Žinau, kad jūs ir Mantas Kalnietis buvote susilažinę, kas iki Naujųjų daugiau kartų per varžybas įdės į krepšį. Kodėl nepavyko laimėti?
– Turėjau laimėti tas lažybas (juokiasi). Tiesiog pasidaviau ir leidau jam nugalėti – jaunam vaikinui reikia įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Savo dėjimus pataupiau antrai sezono pusei, tad tikrai atsilyginsiu Mantui.
– Kaip apibūdintumėte jaunuosius „Žalgirio“ žaidėjus?
– Jie noriai mokosi. Mantas sezono pradžioje žaidė nedaug, bet pastaruoju metu rungtyniauja daug geriau. Jam būtina ir toliau taip stengtis per treniruotes, kaupti patirtį, įsiklausyti į patarimus, kuriuos duoda vyresni žaidėjai. Tas pats ir su Pauliumi Jankūnu bei Jonu Mačiuliu. Jei jie išliks tokie pat geri krepšinio studentai, jų laukia šviesi ateitis.
– Tačiau geriausiu draugu „Žalgiryje“ šiemet turbūt tapo Marcusas Brownas?
– Ne, aš jo nemėgstu (šypsosi). Aš nekenčiu Marcuso Browno! (rėkia taip garsiai, kad girdėtų netoliese sėdintis Brownas – red. past.). Vien per jį nebegaliu mesti baudų, kai varžovai gauną techninę pražangą... Aišku, juokauju. Marcusas yra puikus vyrukas. Į šią komandą jis atnešė charakterio ir lyderio savybių. Tai elementai, kurių mums šiek tiek trūko anksčiau. Todėl labai džiaugiuosi, kad jis yra mūsų komandoje.
– Browno atvykimas didele dalimi lėmė ir sėkmingą žaidimą šį sezoną. „Žalgiris“ jau užsitikrino vietą Eurolygos TOP-16 varžybose, bet pastarąjį mėnesį komandos žaidimas nebėra toks geras. Patekote į krizę?
– Nemanau, kad esame duobėje. Viena nesėkmė dar nieko nereiškia – juk prieš tai laimėjome penkerias rungtynes iš eilės. Galbūt aš nežaidžiu taip, kaip galėčiau. Bet nesu toks žaidėjas, kuris vien renka taškus, meta ir veržiasi prie krepšio. Turiu ir svarbesnių užduočių – sunkiai dirbti gynyboje, kovoti dėl kamuolių, organizuoti puolimą, maitinti kamuoliais Marcusą ir kitus mūsų snaiperius. Kol pavyksta įgyvendinti šias užduotis ir mes laimime, daugiau niekuo nesirūpinu. O kaip mums seksis TOP-16 varžybose, dar pamatysime. Dabar daug svarbiau kuo geriau sužaisti likusias dvejas rungtynes grupėje, kad gautume parankesnius varžovus kitame etape.
– Ne už kalnų ir pirma tikrai rimta šio sezono dvikova su Vilniaus „Lietuvos rytu“ Lietuvos krepšinio federacijos taurės varžybose. Ar teko dar kur nors matyti tokią atmosferą, kuri supa „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ dvikovas?
– Būtent tuo ypatingas Europos krepšinis – savo derbiais ir juos gaubiančia atmosfera. Kai žaidžiau Salonikų „Aris“, mūsų didžiausi priešai buvo PAOK, kai rungtyniavau Varezėje, visada ypatingai rengdavomės rungtynėms su Kantu komanda. Todėl tikrai suprantu, ką „Žalgiriui“ reiškia dvikovos su „Lietuvos rytu“. Tą suprantame mes visi ir darome viską, kad tas dvikovas laimėtume.
– Kaip „Žalgiris“ turėtų baigti šį sezoną, kad jūs pavasarį galėtumėte ramiai grįžti į JAV ir savo draugams pasakyti, kad šie metai buvo sėkmingi?
– Esame alkani. Patys suprantame, kad šiai komandai keliami tik aukščiausi reikalavimai, juos ir reikia įgyvendinti. Jei laimėsime Lietuvos ir BBL čempionatus, LKF taurę ir dar žengsime toliau Eurolygoje, tikrai būsiu patenkintas.
– Šio sezono išvakarėse turėjote progą žaisti su NBA komandomis. Kokie jausmai apėmė per rungtynes?
– Buvo tikrai smagu sugrįžti į gimtinę ir sužaisti stebint artimiausiems žmonėms. Džiaugiuosi, kad tai patyriau, bet tai tebuvo lyg parodomosios rungtynės. Svarbiausia – tai, kas vyksta Europoje.
– Tačiau visi krepšininkai svajoja ar svajojo kada nors žaisti NBA. Kada supratote, kad tai svajonei nelemta išsipildyti?
– Nežinau tiksliai, bet maždaug tada, kai pradėjau žaisti Europoje. Ir dabar nežinau, ar būčiau galėjęs žaisti NBA, nes tiesiog neturėjau tokio tikslo, nenorėjau žūtbūt patekti į NBA. Dėl kažkokios keistos priežasties man labiau patinka gyventi Europoje, man priimtinesnis ir europietiškas krepšinis, ir gyvenimo būdas.
– Europoje žaidžiate jau aštuntus metus ir spėjote pagyventi Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, dabar – Lietuvoje. Ar turite savo mėgstamą šalį?
– Ten, kur žaidžiu šiuo metu. Man patinka atrasti naujas šalis, naujus žmones. Kai gyvenau Graikijoje, gerai jaučiausi ten, dabar puikiai jaučiuosi Lietuvoje.
– Ir net lietuviškos žiemos jums netrukdo?
– Esu pripratęs prie tokio oro, nes augau Ohajo valstijoje, kur žiemos taip pat būdavo atšiaurios. Man tai ne problema.
