Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Vilniaus „Ryto“ gynėjas Rokas Stipčevičius su Madrido „Real“ komandos žvaigžde Luka Modričiumi kadaise sėdėjo vienoje mokyklos klasėje. Nors vėliau kroatai pasuko į skirtingas sporto šakas, juos iki šiol vienija neeilinės istorijos – buvusios Jugoslavijos karo vaikai gyvenime žygiavo per visas kliūtis.

Rok Stipcevic

Rok  Stipcevic
Rok  Stipcevic
MIN: 23.29
PTS: 9.7 (52.48%)
REB: 2.7
AS: 3.2
ST: 0.6
BS: 0
TO: 1.3
GM: 10

Modričius į futbolo olimpą kopė nepaisydamas skaudžių patirčių vaikystėje. Jo senelis žuvo nuo serbų kontroliuojamų pajėgų, o Luka su likusia šeima gelbėdamiesi išvyko į Zadarą, kur apsistojo pabėgėlių namuose.

Būtent gyvendamas ten, Modričius susitiko su Stipčevičiumi. Nors pastarasis gimė Slovėnijos mieste Maribore, būdamas vos pusės metų taip pat persikėlė į Zadarą.

32-ejų krepšininkas per kruviną Kroatijos nepriklausomybės karą, prasidėjusį 1991-aisiais, išgyveno vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių. 

Kai jis buvo penkerių, serbų kontroliuojama Jugoslavų liaudies armija (JNA) apsupo Zadarą ir Stipčevičiaus tėvai priėmė sunkų sprendimą – jis su vyresniuoju broliu saugumo sumetimais buvo išsiųsti slovėnų teritorijoje gyvenusiems giminėms.

„Mano brolis kasdien rinkdavo laikraščius ir gaudydavo naujienas, kad žinotume, kas vyksta Kroatijoje. Aišku, nebuvau suaugęs ir nevisiškai supratau, kas ir kaip, bet per savo brolį sužinau daug dalykų. Mačiau jo emocijas“, – „BasketNews.lt“ pasakojo krepšininkas.

Net kai 1995 metų lapkritį karas oficialiai buvo baigtas, Kroatijoje ramybe nekvepėjo – vyravo politinė ir socialinė betvarkė, o ekonomika smuko į rekordines žemumas.

Stipčevičių, kaip ir visus to meto vaikus, karas pakeitė negrįžtamai. Tačiau galiausiai krepšininkas tapo tokiu, koks yra dabar – užgrūdinto charakterio kovotoju aikštėje.

„BasketNews.lt“ su gynėju kalbėjosi apie karjeros pradžią, sunkius išbandymus tėvynėje, kroatų neviltį dėl pasaulio čempionato atrankos bei istorinį futbolo rinktinės sidabrą.

Rok Stipcevic

Rok  Stipcevic
Komanda: Vilniaus Rytas
Pozicija: PG
Amžius: 32
Ūgis: 186 cm
Svoris: 82 kg
Gimimo vieta: Slovėnija

– Krepšinį pradėjote žaisti nuo mažų dienų. Tai buvo jūsų tėvų įtaka? – paklausėme Stipčevičiaus.
– Esu iš Zadaro, kuris dažnai vadinamas krepšinio sostine. Ten, kaip ir Lietuvoje, kiekvienas rajonas turi bent po keliais lauko krepšinio aikštes. Kai buvau mažas, gal dešimt metrų nuo mano namų taip pat buvo aikštelė, tad ten praleisdavau visą savo laiką.

Tuo metu Zadaro klubas buvo aukštumoje, žaidė Europos taurėje, buvo Kroatijos čempionais. Be to, kai buvau vaikas, Michaelas Jordanas išgyveno savo geriausius laikus. Visa tai susidėjo ir krepšinis tapo mano gyvenimu. Žinoma, iš pradžių mėginau žaisti ir tenisą, ir futbolą, bet būdamas dešimties nusprendžiau koncentruotis ties krepšiniu.

– Gimėte Maribore, Slovėnijos teritorijoje. Kaip ir kada persikėlėte į Zadarą?
– Maribore dirbo mano tėtis, ten jis susitiko mamą ir gimiau aš. Bet Maribore praleidau tik pirmuosius šešis savo gyvenimo mėnesius, tad nesijaučiu esantis slovėnu. Su visa pagarba vietai, kurioje gimiau ir iš kurios yra kilusi mano mama, aš esu kroatas.

– Kai buvote vaikas, šlovės laikus išgyveno kroatų legenda Draženas Petrovičius. Atsimenate jį žaidžiant?
– Deja, nelabai – tai buvo karo metas ir galimybių žiūrėti televizorių ar sekti naujienas nebuvo daug. Ryškiausiai atsimenu dieną, kai jis mirė. Tai buvo labai didelis įvykis, visi naujienų kanalai sprogo. Aš žinojau, kad Draženas yra labai didelė žvaigždė ir jam kažkas nutiko. Tik vėliau, ūgtelėjęs, peržiūrėjau jo žaidimo epizodus, pamačiau, koks geras jis buvo.

– Būdamas šešerių supratote, koks smūgis krepšinio pasauliui buvo Draženo netektis?
– Taip. Atsimenu, kad aš buvau namie, laukiau, kada mama grįš iš parduotuvės. Staiga pasirodė naujienos ir aš atbėgęs į svetainę pamačiau vaizdus televizoriuje. Grįžau į savo kambarį ir ten pasislėpiau. Buvau labai nusiminęs, nesupratau, kaip tai galėjo įvykti. 

– Turėjote kitų tautiečių, kurių pavyzdžiu krepšininko karjeros pradžioje sekėte?
– Tiesą sakant, nelabai. Aš esu iš sportininkų šeimos, kurie man visada kartodavo, kad tiesiog turiu sunkiai dirbti ir anksčiau ar vėliau tai atsipirks. Tereikia tuo tikėti. Šie žodžiai mane pirmyn vedė visos karjeros metu, ypač kai buvau jaunesnis. Aš niekada nebuvau tipinis talentas, nes skautai visada žiūri į rankų ilgį, atletiškumą, o aš atrodžiau vidutiniškai. Turėjau nuolat stengtis kuo geriau pasirodyti, kad į mane atkreiptų dėmesį. 

– Karjeroje buvo tokių momentų, kai nesijautėte tikras, kad jums pavyks?
– Žinoma, ir ne kartą. Kai buvau devyniolikos ir su Zadaro komanda žaidėme pilnoje salėje, pramečiau lemiamą metimą. Visa arena man švilpė, o tai juk buvo mano draugai ir pažįstami, su kuriais augau. Nesupratau, kaip jie gali man švilpti. Grįžęs namo buvau sugniuždytas, galvojau, kad man krepšinio nereikia. Juk galėčiau baigti universitetą ir dirbti ramų darbą prie kompiuterio. Juk tada niekas man nešvilptų. Aišku, kitą dieną nuėjau į treniruotę ir viskas vėl buvo gerai (šypsosi).

 – 1991-aisiais Kroatijoje prasidėjo nepriklausomybės karas, tuomet jums buvo penkeri. Supratote, kas vyksta?
– Iš dalies. Mano vyresnysis brolis tuo metu buvo vienuolikos ir jis tarsi turėjo užimti tėvo vaidmenį. Zadaras buvo serbų kontroliuojamos jugoslavų liaudies armijos apsuptas iš visų pusių. Buvo tik laiko klausimas, kada jie įžengs į miestą, tad valdžia patarė visus vaikus ir šiaip gyventojus, kuriems nebūtina likti Zadare, išsiųsti už jo ribų.

Mano tėvai mane išsiuntė į Slovėniją, pas mano mamos seserį, ten praleidome dešimt mėnesių. Mano brolis kasdien rinkdavo laikraščius ir gaudydavo naujienas, kad žinotume, kas vyksta Kroatijoje. Aišku, nebuvau suaugęs ir nevisiškai supratau, kas ir kaip, bet per savo brolį sužinau daug dalykų. Mačiau jo emocijas. Vėliau reikėjo beveik šešis mėnesius slėptis rūsyje be elektros ir švaraus vandens. 

Nuotr. BNS

– Kaip karas pakeitė paprastų žmonių gyvenimus?
– Yra karta, kuri tuo metu buvo nuo kokių keliolikos iki trisdešimties metų. Jie nebuvo vaikai, bet ir nebuvo visai subrendę. Kai kurie turėjo šeimas, kai kurie dar ėjo į mokyklas. Kai kuriems teko pirmą kartą eiti į armiją. Iki šiol gali matyti, kad karas juos paveikė, nes jie visas tas emocijas sugėrė labai smarkiai. 

– Kaip atrodė gyvenimas iškart po karo? Jautėsi ekonominis nuosmukis?
– Tikrai taip, viskas buvo kiek panašu į anarchiją. Nebuvo taisyklių, visi bandė išgyventi, kaip gali. Policija nesirūpino tuo, kas vyksta gatvėje, nes jų galvoje buvo kiti dalykai. Vaikui tokioje aplinkoje tikrai nelengva, nes eidamas iš mokyklos ar vaikščiodamas gatvėje nuolat gyveni su nerimu.

– Kokios nuotaikos šalyje buvo atgavus nepriklausomybę?
– Dar Jugoslavijos laikais turėjome sienas dėl Tito (Josipas Brozas Tito – buvęs Jugoslavijos prezidentas). Jis buvo protingas žmogus, kuris vienijo Jugoslaviją, bet kartu suprato, kad anksčiau ar vėliau vyks skilimas. Beveik neįmanoma vienoje valstybėje turėti tiek skirtingų religijų – kroatai yra katalikai, serbai yra ortodoksai, bosniai – musulmonai. 

Sunku suvienyti tiek skirtingų žmonių. Karas buvo sunkus laikotarpis ir kai gavome nepriklausomybę, buvo labai daug džiaugsmo. Iki šiol tuo didžiuojamės. Tikriausiai suprantate šiuos reikalus, juk Lietuvos istorijoje buvo panašių etapų. Kai sužinojau, kiek lietuviai kovojo dėl nepriklausomybės, kiek aukų tai pareikalavo... Tai baisu.

– Kodėl įtampa tarp serbų ir kroatų kartais jaučiasi ir šiandieninėse situacijos? Pavyzdžiui, jūs rungtynėse Belgrade vietos sirgalių buvote pasitiktas švilpimu.
– Tai yra sportas ir aš prie to pripratęs. Bet, pavyzdžiui, Zadare vasarą gali pamatyti daug serbų, atvykusių pasisvečiuoti, čia viskas yra normalu. Žmonės dažniausiai nesipyksta, jie neskirsto vieni kitų pagal tautybę. Aš irgi nemėgstu to daryti.

– Jūsų didžiausias karjeros tikslas nuo pat pradžių buvo žaisti nacionalinėje rinktinėje?
– Na, iš pradžių norėjau patekti į pagrindinę Zadaro komandą, o kai tai pasiekiau, vyrų rinktinė buvo didelis tikslas. Buvo nuostabu pirmą kartą su rinktinės apranga prieš rungtynes klausytis šalies himno. Mano karta, 1985-1987 metų, buvo stipri, mus laikė nacionalinės rinktinės pamaina. Vėliau dalis ten ir pateko. Aš pats buvau 23-ejų, kai mane pirmąkart pakvietė.

Nuotr. FIBA

– Koks momentas su rinktine jums per visus metus įsiminė labiausiai?
– Kai atrankos turnyre Turine patekome į 2016-ųjų Rio olimpiadą. Per Europos čempionatą vietos neišsikovojome, todėl turėjome kovoti dėl likusių bilietų su Italija, Graikija, Tunisu ir keliomis kitomis komandomis. Buvome autsaideriai, tad patekti į olimpiadą buvo labai smagu. Olimpinės žaidynės yra ypatingos, ten atmosfera kitokia, nei Europos ar pasaulio čempionatuose. Tai nepamirštama.

– Kroatijai šiemet nepavyko prasibrauti į pasaulio čempionatą. Tai –  kone nacionalinė tragedija?
– Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes Kroatijoje dabar vyksta tikra sumaištis – visi aiškinasi, kodėl taip įvyko, ieško priežasčių ir kaltųjų. Dabar ne laikas į tai kištis. Sakyčiau, per pastaruosius dešimt metų, tai vienas didžiausių smūgių Kroatijos krepšiniui.

– Praėjusią vasarą Kroatija iškovojo sidabrą pasaulio futbolo čempionate. Lankėtės ten?
– Taip, Maskvoje žiūrėjau finalą. Aš ir mano bičiulis Marko Popovičius gerai sutariame su Šime'u Vrsaljko (Kroatijos futbolo rinktinės gynėjas, – aut. past.), tad kai laimėjome pusfinalį, iškart paprašėme jo bilietų ir išskridome į Rusiją. Tokie dalykai nutinka tik kartą gyvenime, todėl negalėjome to praleisti. Kai laimėjome sidabrą, Kroatijoje buvo didelė šventė. Atrodė, kad sustojo laikas (šypteli).

– Futbolas populiarumu Kroatijoje smarkiai lenkia krepšinį?
– Tikrai taip, futbolas yra sportas numeris vienas. Tai didele dalimi lemia faktas, kad futbolo rinktinė pastaruoju metu demonstruoja puikius rezultatus. Kol krepšinio rinktinė nepadarys ko nors panašaus, futbolą pralenkti bus sunku.

– Su Kroatijos futbolo rinktinės ir Madrido „Real“ žvaigžde Luka Modričiumi, ko gero, populiarumu lygintis negali net NBA kroatai?
– Luka dabar tikrai populiariausias. Su juo lankiau pradinę mokyklą, o tuo metu Luka net yra trumpai žaidęs krepšinį. Po pasaulio čempionato jam parašiau žinutę, pasveikinau su pasiekimu. Labai dėl jo džiaugiuosi, nes jis yra žmogus, perėjęs sunku laikotarpį. Kai palyginu, kur jis buvo, ir kur yra dabar... O svarbiausia tai, kad jis nė kiek nepasikeitė kaip žmogus, nepasidarė pasipūtęs. Jis – absoliučiai puikus vyrukas.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (5)
TDaY
ivaskaite gerai varo paskutiniu metu. mldc. tik idomu kur miklovas pradinges
2019-03-04
+4
Atsakyti
Rar
yuotubei paziurek kaip nato bombino balkanu salis.

Ypac Belgrada kur bombino civilius.
2019-03-04
+1
Atsakyti
Anonimas
siaip jis albanas yra, nors gimes kroatijoj
2019-03-04
-2
Atsakyti
to rar
Kur pasidarbavo?
2019-03-04
+5
Atsakyti
Rar
Nato ten gerai pasidarbavo ...
2019-03-04
-1
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 5

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.


Šį sezoną metami dvitaškiai

51%
21,0
Pataiko: 21,0
Taiklumas: 51,2%
Vieta lygoje: 9
Geriausias pasiekimas: 26
Blogiausias pasiekimas: 13
Daugiausia pataiko: Martynas Echodas