Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Kai Deividas Gailius metų pradžioje nusprendė išsiskirti su Izmiro „Pinar Karšiyaka“ komanda, jis grįžo namo, į Klaipėdą, ir nusprendė palaukti. Nors turėjo pasiūlymą sugrįžti į Ispaniją, Burgoso komandą, kurioje žaidė sezoną anksčiau, Gailius nenorėjo skubėti.

Deividas Gailius

Deividas  Gailius
Deividas  Gailius
MIN: 22.19
PTS: 12.88 (50.89%)
REB: 2.25
AS: 1.88
ST: 1
BS: 0
TO: 2.25
GM: 8

Galimybė žaisti gimtajame mieste ir būti šalia artimiausių žmonių jam atrodė patrauklesnė nei dar viena kelionė į užsienį.

„Neptūnas“ negalėjo iš karto pažadėti Gailiui kontrakto. Diržus susiveržęs ir pinigus atidžiau nei anksčiau skaičiuojantis uostamiesčio klubas paprašė palaukti. Galiausiai sausio viduryje reikalai susitvarkė – „Neptūnas“ rado būdą pasirašyti sutartį su žaidėju, kuris čia anksčiau praleido keturis sezonus.

„Neskubėjau, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Gailius. – Vienas iš prioritetų buvo likti čia. Kažkurios kitos komandos domėjosi, neskubėjau, laukiau sprendimo. Viskas gerai susiklostė ir pavyko sugrįžti.“

Paskutinį kartą gimtajame mieste jis žaidė 2014-2015 m. sezoną. Po to sekė du sezonai Vilniuje, „Ryto“ komandoje, metai Ispanijoje, Burgoso „CB Miraflores“, ir galiausiai pusmetis Turkijoje. Šioje šalyje neradęs bendros kalbos su treneriu, jis sausio pradžioje susikrovė daiktus ir grįžo namo.

Gimtinė traukė ir dėl šeimos interesų. Gailiaus žmona Jolita laukėsi trečiosios jųdviejų dukters ir krepšininkas norėjo, kad gimdymas vyktų pažįstamoje aplinkoje. Kai kovo 12-ąją pasaulį išvydo duktė, Gailius jau žinojo, kad bent kelis mėnesius gali būti su šeima – tai vienas iš žaidimo namie privalumų.

„Jeigu nebūčiau susitaręs su „Neptūnu“, į Ispaniją būtų tekę važiuoti vienam. Džiugu, kad taip nenutiko“, – pasakojo Gailius.

Šį sezoną metamos baudos

77%
14,5
Pataiko: 14,5
Taiklumas: 77,3%
Vieta lygoje: 6
Geriausias pasiekimas: 20
Blogiausias pasiekimas: 9
Daugiausia pataiko: Kyle Weaver

Šį vakarą įvyks jo sugrįžimas į Vilniaus „Siemens“ areną – „Neptūnas“ atvyksta į sostinę, kur kausis dėl antrosios LKL reguliariojo sezono vietos. Prieš dvikovą – pokalbis su Gailiumi apie jo grįžimą namo.

– Deividai, ką pačiam reiškia žaisti gimtajame mieste, pažįstamojoje aplinkoje?
– Namie žaisti visada smagiau, bet tuo pačiu ir jauti didesnį spaudimą, nes turi daug draugų, giminių, pažįstamų, kurie spaudžia, linki sėkmės, klausinėja, nori pergalių. Atsakomybės čia yra tikrai daugiau nei būna užsienyje.

– Kiek buvo svarbu ir smagu grįžti pas Kazį Maksvytį, kurio treniruojamose komandose jau buvote žaidęs?
– Čia buvo vienas iš kertinių argumentų – grįžti dėl trenerio. Aš jį pažinojau, su juo bendravome. Dar kai ir nebuvau pasirašęs sutarties, prasilenkėme su juo „Akropolyje“ ir juokais pasikeitėme kalbomis apie tai, kada grįšiu. Tai buvo viena pagrindinių priežasčių.

Norėjau čia grįžti, žinau, kad ir jie norėjo. Džiaugiuosi, kad viskas taip gerai sukrito.

– Taip atrodo, kad nėra žmogaus, kuris nemėgtų Kazio Maksvyčio. Kokios jo savybės taip traukia aplinkinius?
– Jis tiesiog yra paprastas ir žmogiškas. Su juo gali lengvai bendrauti, pasakyti, kas negerai, kas gerai. Jis viską priima. Nebūna jokių asmeniškumų. Geras žmogus, geras treneris.

– O kalbant apie krepšinio pusę – kokia jo krepšinio filosofija?
– Man patinka jo krepšinio sistema. Yra sistema, deriniai, bet jis duoda laisvės. Gali kurti, jis tavęs nestabdys. Leidžia žaisti lengvą krepšinį. Yra rėmai, bet nėra žaidėjai į juos įsprausti, gali naudoti savo talentą, gali improvizuoti. Tikrai smagu čia žaisti.

– Kokią komandą radote čia atvykęs?
– Visi žaidėjai geri, visi daugmaž pažįstami. Gal tik buvo kiek psichologinio sėdimo, kuris būna daugelyje komandų sezono viduryje. Bet daugiau viskas atrodo gerai.

– Minėjote, kad žaidžiant Lietuvoje, jaučiama daugiau spaudimo, čia ir visa žiniasklaida suprantama. Kiek norėjosi pačiam po to etapo Vilniaus „Ryte“ išvykti į užsienį ir savotiškai pailsėti nuo to dėmesio?
– Taip, ten buvo sunkūs metai. Nusprendžiau nebelikti, nors pasiūlymas ir kalba buvo. Norėjau išvažiuoti. Ne dėl to, kad pabėgčiau, o tiesiog dėl to, kad pabandyti kažką gero. Ispanija tikrai geras variantas, viskas ten smagu ir gerai, žaisti irgi sekėsi gerai. Klubas buvo atėjęs iš antrosios lygos, norėjo tik išlikti, o mes į sezono pabaigą pradėjome labai gerai žaisti. Jeigu taip būtume žaidę anksčiau, gal būtume ir į atkrintamąsias patekę – nuo to skyrė tik trys pergalės, nors sezoną pradėjome gal 0-9. Išvažiavau ir labai greitai viskas pasimiršo.

– Po sezono Ispanijoje išvykote į Turkiją. Ar nebuvo pasiūlymo ten likti?
– Buvo kalbos, bet jie ieškojo daugiau žaidėjų, norėjo mažinti algas. Norėjo padaryti, kad būtų daugiau lygiaverčių žaidėjų. Kalbėjomės, bet konkretaus pasiūlymo neturėjau.

– Praėjusį sezoną pačiam pagadino riešo trauma.
– Taip, kairės rankos buvo nuplyšę visi raiščiai. Iškritau vasarį, sakė, kad viskas, sezonas baigtas, mažiausiai 6 mėnesiai reabilitacijos. Bet nusiteikiau, turėjau tikslą ir grįžau į aikštę po trijų mėnesių.

– Kaip patyrėte traumą?
– Ten buvo tokia įdomi situacija. Nenoriu nieko kaltinti, bet taip nutiko, kad per rungtynes kritau ir perlenkiau riešą. Negalėjau jo pajudinti, bet suleido į ranką vaistų ir kitą dieną – kaip niekur nieko. Po savaitės per treniruotę, atrodo, padariau paprastą judesį ranka į žmogų, ir viskas – pirštai nutirpo. Riešo atgal nebegaliu atlenkti. Padarė nuotrauką ir paaiškėjo, kad nutrūko raiščiai. Ispanai siūlė operuotis vietoje, bet grįžau operacijai į Lietuvą.

Per operaciją į riešą buvo įstatytos dvi vinys. Nemalonu – po operacijos negalėjau riešo lankstyti nė į vieną pusę. Buvo daug darbo mobilizuoti ranką. Grįžęs dar kurį laiką žaidžiau su plastmasine apsauga.

– Ar tai viena rimtesnių paties traumų?
– Taip. Nosis buvo lūžusi nežinau kiek kartų, „Ryte“ buvo skilęs pirštas, ir dabar – riešas. Kai žaidžiau Slovėnijoje buvo šuolininko raiščio uždegimas. Taip, ši trauma buvo tokia, po kurios reabilitacija buvo, ko gero, ilgiausia.

– Pačiam dabar – 30 metų. Ar toks amžius jau jaučiasi, kalbant apie kūną ir traumas?
– Galvoje viskas kaip buvo, taip ir yra. O su kūnu jau taip – po kokių rungtynių jauti kažką vienur, kažką kitur. Bet kad būtų kažkas labai sunkaus, nepasakyčiau.

– Kai gavote traumą, Burgose fanai labai šiltai palaikė, iškėlė plakatą su lietuviška žinute. Kokie buvo santykiai su fanais Ispanijoje?
– Kiek teko žaisti, tai tokių fanų aš nebuvau matęs. Gal dėl to, kad komanda pirmą kartą pateko į pirmą lygą, bet jie visada labai palaikė. Kai pradėjome sezoną 0-9, pralaimėdavome ir po 30 taškų, salė visada būdavo pilna – po 10 tūkst. žmonių. Mieste jausdavome palaikymą, gaudavome žinutes. Atrodo, kai nesisekdavo, jie dar labiau mus palaikė. Miestas toks kaip Klaipėda, apie 170 tūkst., bet labai šilti žmonės.

– Žaisdavote kartą per savaitę – tai, ko gero, pačiam po ilgo laiko buvo toks tvarkaraštis. Atsibosdavo treniruotės?
– Gal ne, daugiau dirbdavome treniruotėse, galėdavome kažką patobulinti, tik laikas lėčiau eidavo. Kai rungtynių daugiau, keliauji, laikas eina greičiau. Bet gerai tie metai praėjo, būdavo laisvų dienų, teko ir su šeimyna pakeliauti. Tuo etapu esu labai patenkintas. Ir lyga patiko, nors iš pradžių buvo toks kaip ir šokas – ten daug lakstymo pirmyn atgal, Ispanijoje nėra daug žaidimo pagal derinius. Iš pradžių net nespėdavau bėgioti. O po mėnesio žiūri, kad jau bėgi su visais ir žaidi tą patį krepšinį.

Patiko ten ir žaisti, ir gyventi. Ispanija buvo geriausia vieta užsienyje.

– Ispaniją pakeitė Turkija, Izmiro miestas. Ką labiausiai prisiminsite iš to karjeros etapo ten?
– Labai daug treniruodavomės, bet tos treniruotės būdavo fizinės. Krepšinio daug nebuvo. Prisiperka komandos daug amerikiečių ir leidžia jiems kurti, Komanda nežaidė gerai. Dabar jau nebeliko ir trenerio, su kuriuo pykausi. Turką trenerį atleido ir atėjo Dirkas Bauermannas. Atstumai dideli, žmonių daug. Teko žaisti Europoje, keliose šalyse, tai buvo lengviau adaptuotis. Turkijoje buvo visiškai kitaip.

Žaidimas irgi įdomus – derinių ir sistemų daug nėra, žaidžiama individualiai. Bent jau mūsų komandoje taip buvo. Man nepatiko.

– Kas pačiam yra svarbu renkantis komandą?
– Svarbiausia, kad gautumei žaisti. Aišku, finansai irgi ne paskutinėje vietoje, nes turi šeimyną ir gan nemažą. Į didelį miestą jau nebevažiuočiau. Man geriau mažas miestas, jame gali rasti viską, ką reikia, viskas paprasčiau. Aišku, svarbu ir treneris, kad tavęs norėtų, kad žinotų, ką gali daryti aikštelėje, o ko ne.

– Mažo miesto norisi po Izmiro, kuris yra didelis ir sunkus?
– Taip. Ten tikrai per didelis miestas. Nors miestas ir didelis, vis tiek gyveni kažkokiame rajoniuke. Nežinau, kokia nauda iš didelio miesto.

– Kabant apie rinktinę – buvote pirmajame rinktinės lange, po to dėl traumos negalėjote žaisti. Dabar vėl buvote per langą rudenį. Ar teko bendrauti su treneriu Dainiumi Adomaičiu, kas laukia vasarą? Ar tikitės kvietimo?
– Ne, nesitikiu ir neteko bendrauti.

– Kodėl nesitikite?
– Nežinau, yra ir jaunų gerų žaidėjų, ir veteranai galės dabar žaisti. Gal ne tiek nesitikiu, kiek negalvoju apie tai. Aš visada dėl rinktinės stengdavausi, norėdavau važiuoti. Tas noras nėra niekur dingęs – jeigu bus kvietimas, tikrai važiuosiu.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (2)
Gailius realistas ir puikiai suvokia kol rinktinę treniruos " treneris" Ablomatis per patrankos šūvį nebus Gailiaus. Yra Bendžius ir gerai
2019-03-30
+5
Atsakyti
Anonimas
Rodos skirtingu poziciju zaidejams bet nikodemams faktai nerupi
2019-03-30
+3
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 2

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.