Tikriausiai teko girdėti, kad Kauno „Žalgiris“ neįtikėtinu būdu pateko į Eurolygos atkrintamąsias. Žemiau – kita, kažkiek susijusi, kažkiek kitokia istorija.
Žalias, per kalnus lėkęs autobusiukas uostė dulkes. Prieš jį važiavo dvylika greitesnių, prašmatnesnių automobilių ir horizonte kai kurių iš jų jau nebesimatė. Keli ką tik prašvilpė pro šoną ir irgi ėmė tolti. Tos varginančios, penktą mėnesį vykstančios lenktynės ėmė sprūsti iš rankų.
„Nieko žaliajam nebus“, – paskelbė lenktynes iš šono stebėjęs reporteris.
„Tik ne šiemet“, – pridėjo kitas.
Autobusiuke irgi ne visi jau tikėjo. Lenktynių kelyje buvo tiek daug duobių, kad padangų nespėta keisti. Po vieno iš smūgių įskilo priekinis stiklas. Šoninės durelės irgi ne visada užsidarydavo – jas reikdavo kaip reikiant truktelti. Kelis kartus autobusiuką stabdė ir baudė policininkai. Sykį sugedo lenktynių laikmatis ir buvo neteisingai užfiksuotas etapo laikas.
Bet visa tai atrodė kaip menkniekis, kai nutiko baisiausias dalykas: įpusėjant lenktynėms, po keturioliktojo etapo, užstrigo penkta autobusiuko pavara. Pirmos keturios veikė kaip veikusios, o kai reikėdavo įjungti aukščiausiąją, pavarų dėžė užsikirsdavo ir viskas.
Autobusiuke važiavę keleiviai spjaudėsi ir keikėsi – kad ir koks geras vairuotojas, be penktos pavaros nieko nebus.
Sustoti negalėjai, pasitraukti iš lenktynių negalėjai, todėl beliko važiuoti taip, kaip yra. Varžovai netrukus ėmė tuo naudotis: vienas lenktynių dalyvis aplenkė žaliąjį autobusiuką, netrukus – kitas, tada – dar vienas.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Pirėjo Olympiakos
Kauno Žalgiris
Madrido RealSeptyni etapai. Tiek laiko – beveik ketvirtį visų lenktynių – autobusiukas važiavo įstrigęs ties ketvirta pavara, kol galiausiai mechanikai problemą sutvarkė. Penkta pavara įsijungė, bet atrodė, kad jau per vėlu lenktynėse kažką nuveikti – varžovai buvo per toli.
„Gal tikrai ne šiemet“, – kažkas tyliai pasakė iš autobusiuko galo.
„Tylėkit, b**t! – suriko vairuotojas Šarūnas. – Kol aš sėdžiu už šito sumauto vairo, nenoriu girdėti tokių kalbų.“
Su Šarūnu geriau nesiginčyti, visi tą žinojo.
Niekas nesiginčijo, ir kai netrukus vairuotojas paliepė išmesti pakeleivį. Autobusiuko gale sėdėjo ketvirtame etape paimtas tranzuotojas ir 17 savaičių visi spraudėsi, kad jį įtalpintų, bet toliau tai tęstis nebegalėjo. Vaikinukas buvo išlaipintas, jam įduotas bilietas į Berlyną ir palinkėta gero skrydžio.
Autobusiukas tapo kiek lengvesnis ir greitesnis, bet to buvo maža. Reikėjo dar kažkokio sprendimo.
„Thomai, ateik čia į priekį, reik pagalbos su žemėlapiu“, – paliepė vairuotojas.
Nate’as, reguliavęs maršrutą nuo lenktynių pradžios, užleido vietą priekyje. Geras jis vyras, tik kad kelius ne tuos parinkdavo ir vietoje tiesių atkarpų reikdavo važinėti šunkeliais.
Visų nuostabai, Thomas pasirodė esąs geras šturmanas ir autobusiukas ėmė greitėti. Viename ruože jo laikas buvo trečias geriausias. Kitame – antras. Dar kitame – pirmas. Atotrūkis nuo tų dvylikos automobilių ėmė tirpti.
Kai iš kalnų automobiliai nusileido į slėnį, kur buvo numatytas lenktynių finišas, autobusiukas lėkė ranka rankon su dar šešiais bolidais. Tai buvo kova, kokios lenktynių organizatoriai, žiūrovai ir dalyviai nebuvo matę. Ir paskutinis etapas buvo ne bet koks – finišo liniją organizatoriai nubraižė iš karto už traukinio bėgių pervažos ir, kad būtų smagiau, dar paleido šešiolikos vagonų traukinį, vairuojamą mašinisto Jordi.
Jordi planas buvo toks: traukinys ties pervaža atsidurs būtent tą akimirką, kai komandos artės prie finišo linijos. Tos, kurios spės prašokti prieš traukinį, finišuos. Tos, kurios nespės, baigs lenktynes.
Traukinys atvažinėjo iš kairės, pervaža, kuri vedė link finišo, buvo dešiniau. Lėkdami link jos, automobilių vairuotojai suprato gudrų ir negailestingą Jordi planą – buvo akivaizdu, kad visiems vietos pervažoje tikrai neužteks.
Žaliojo autobusiuko vairuotojas spaudė paskutines arklio galias, visi sulaikę kvapą stebėjo, kaip jis skrieja tiesiu keliu link atvažiuojančio traukinio, bet galimybė spėti prašokti prieš pat jį atrodė beprotiška.
„Brandonai, man tavęs reikia“, – šūktelėjo vairuotojas.
Du sykius jam kartoti nereikėjo, niekada nereikia. Brandonas atsidarė langą ir suriko taip garsiai, kad šalia važiavusios „Audi“ vairuotojas išsigando, suktelėjo dešiniau, ir nulėkė nuo kelio, prieš tai dar pasijuokęs, kad autobusiukas tikrai nespės prieš traukinį.
Brandonui tai buvo nė motais. Užsidegęs ir susikaupęs, jis netrukus iš kovos savo plaučių dėka pašalino geltoną „Ford Mustang“ ir raudoną „Mercedes“ džipą.
Traukinys iš kairės artėjo, pervaža buvo čia pat, keturios mašinos lėkė link jos ir buvo akivaizdu, kad prašokti spės tik trys iš jų. Kas tai bus? Garvežio priekyje įsitaisęs Jordi trynė rankas: tai bent intriga.
Pirmasis pralėkė dviejų amerikiečių, vieno su – graikišku pasu, vairuojamas bolidas. Kartu su žaliuoju autobusiuku ši mašina demonstravo fantastiškus laikus paskutiniame lenktynių ketvirtyje, o jos plikis šturmanas žinojo tokių kelių, kurių kitas ir parodytas nerastų.
Švyst – paskui graikų bolidą nuskriejo kitas, vairuotoją pačioje lenktynių pradžioje pakeitęs automobilis. Varžybų apdovanojimai buvo numatyti šio automobilio savininko gimtajame miestelyje, todėl jis nėrėsi iš kailio bet kokia kaina ten būti.
Ir tada – o, Dievai – trečias prieš pat traukinį prasmuko žaliasis autobusiukas. Minia nustėro: kas čia ką tik nutiko? Kaip jis čia atsirado?
Raudonas, Turine prie Milano surinktas „Fiat“, kažkokiu būdu nespėjo prašokti bėgių. Taip, galbūt tai niekam nebuvo pernelyg keista, nes kasmet vis gendantis, blizgiausius ratlankius perkantis „Fiat“ yra tapęs savotiška lenktynių pašaipa, bet vis tiek – kaip jis šiemet galėjo nespėti?!
Kitoje bėgių pusėje trys traukinį prašokę automobiliai kirto finišo liniją ir netrukus sustojo. Trisdešimt etapų trukusios lenktynės buvo baigtos, beliko elitinis, tikrųjų vyrų pasivažinėjimas.
„Va dabar tai palenktyniausim“, – lipdamas iš autobusiuko, baltus dantis miniai iššiepė Šarūnas.
