Šiandien naujausiam Kauno „Žalgirio“ komandos nariui Damirui Markotai buvo atliktas medicininis patikrinimas. Tikslūs tyrimų rezultatai turėtų paaiškėti artimiausiomis dienomis, tačiau preliminariai krepšininkas yra sveikas ir pasiruošęs atlaikyti krūvius.
Aukštaūgis „Žalgiryje“ vilkės 20-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius.
„Kelias pastarąsias dienas neturėjau galimybės sportuoti, tačiau fiziškai jaučiuosi labai gerai. Per savo karjerą esu turėjęs tik vieną smulkią traumą“, – apie savo fizinę būklę pasakojo Markota. Belaukdamas gydytojų kvietimo į kabinetą kroatas sutiko trumpai pasikalbėti apie savo kelią iki „Žalgirio“.
„Krepšinis mane traukė nuo pat mažens. Mano šalis ir buvusi Jugoslavija garsėjo puikiais žaidėjais. Mačiau kaip žaidžia Draženas Petrovičius, Vlade Divacas ar Toni Kukočius ir svajojau tapti tokio lygio žaidėju. Nors mano šeimoje nebuvo krepšininkų, žiūrėjau krepšinį kiekvieną dieną, o kai galėjau įmesti kamuolį į krepšį, pradėjau žaisti ir pats“, – sakė Kroatas.
– Kelerius metus gyvenote Švedijoje, kurioje krepšinis nėra populiarus. Jūsų neviliojo kitos sporto šakos?
– Kitos sporto šakos manęs netraukė. Aštuonerių, dėl karo Balkanuose, teko persikelti gyventi į Švediją. Iš tiesų, ten krepšinis nebuvo labai mėgiamas, bet Švedijoje aš sutikau geriausią savo draugą Maciejų Lampę, kuris šiuo metu žaidžia „Khimky“ komandoje. Kartu mes daug treniravomės, žaidėme Švedijos vaikų čempionate. Kai mums sukako po 14 metų, Maciejus išvyko į Madrido „Real“ komandą, o aš – į Zagrebo „Cibona“.
– Grįžti į gimtinę turbūt buvo lengvas sprendimas?
– Atvirkščiai. Žinoma, labai norėjau grįžti į Kroatiją, bet Zagrebe būdamas paauglys turėjau gyventi vienas, nes mano šeima negalėjo vykti kartu. Gerai pasirodžiau „Cibona“ ekipos vasaros stovykloje ir sulaukiau kvietimo likti klube. Troškimas žaisti krepšinį nugalėjo, nors pradžioje ir buvo sunku.
– Kaip pavyko įsitvirtinti legendiniame Kroatijos klube?
– Nuo pat pradžių man sekėsi tikrai neblogai. „Cibona“ krepšinio mokykla yra viena geriausių Europoje. Daug dirbau jaunimo komandose. Kai man suėjo 18 metų, sulaukiau savo šanso ir pagrindinėje ekipoje. Tokiam jaunam papulti į Eurolygos klubą nebuvo labai lengva, bet buvau dalyvavęs vyrų komandos treniruotėse anksčiau, todėl jaudulys greitai praėjo.
– Praėjusį sezoną pasukote į NBA. Kas paskatino žengti žingsnį už Atlanto?
– Sulaukus pilnametystės, norėdamas likti „Cibona“ klube turi pasirašyti ilgalaikį kontraktą. Neblogai pasirodžiau Eurolygoje, todėl Milvokio „Bucks“ komanda sutiko sumokėti didžiąją dalį išpirkos. Nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe. Nesitikėjau ten daug žaisti, bet NBA lyga yra kiekvieno krepšininko svajonė. Norėjau tiesiog išbandyti, kas tai yra, pamatyti, kokios yra mano galimybės. Būdamas jaunas, sužinojau, ką turiu tobulinti, kuriose srityse turiu dirbti, kad galėčiau sugrįžti į NBA. Turėjau trejų metų kontraktą su „Bucks“, tačiau per ilgai sėdėti ant suolelio nenorėjau, todėl nusprendžiau grįžti į Europą.
– Atstovaudamas Sankt Peterburgo „Spartak“ komandai, aikštelėje praleisdavote nemažai laiko. Kodėl pasirinkai šį klubą sezono pradžioje ir vėliau atsisveikinai su juo?
– Vasarą turėjau keletą pasiūlymų iš Eurolygos komandų, bet metus praleidęs be didelės žaidybinės praktikos ieškojau klubo, kuriame gaučiau pakankamai laiko žaisti. „Spartak“ nebuvo stipriausia Rusijos ekipa, tačiau mane tenkino vidutiniškai 30 minučių praleidžiamų aikštelėje. Vėliau komandoje pasikeitė treneriai. Atėjęs naujas treneris man daug nieko neaiškino, bet kaip supratau jam nepatiko mano ir dar poros krepšininkų žaidimo stilius. Vietoj mūsų jis iš anksto buvo numatęs atsivežti savo žaidėjus.
– Ko tikitės „Žalgiryje“?
– Atvykstu su naujai atverstu lapu savo karjeroje, negalvodamas apie buvusį klubą. Kaune stengsiuosi padėti komandai kiek galėdamas. Nesitikiu žaisti tiek ilgai kaip Rusijoje. Jei treneris suteiks man 10-15 minučių, per jas atiduosiu visas savo jėgas ir padėsiu savo komandai.
– Ar vakar matėte „Žalgirio“ ir „Tau Ceramica“ rungtynes?
– Taip, nors buvau pavargęs po kelionės, stebėjau „Žalgirio“ rungtynes per televiziją. Tikėjausi, kad gerai sužaidusi pirmąjį kėlinį komanda pratęs sėkmingą žaidima ir vėliau. Tose rungtynėse buvo įdomu pamatyti daug pažįstamų veidų: Popas, Goranas, taip pat Zoranas Planiničius, Nevenas Spahija ar Mirza Teletovičius. Gaila, kad pirmieji du neiškovojo pergalės.
