Vos pravėręs oro uosto duris naujasis žalgirietis Mamadou N‘Diaye pasiteiravo, kur galima įsigyti storų pirštinių. Senegale gimusiam vidurio puolėjui lietuviškais masteliais šilta žiema pasirodė žvarboka. Santūriai su žurnalistais Vilniaus oro uoste bendravęs krepšininkas daug atviresnis buvo pasakodamas apie save Kauno „Žalgirio“ internetinės svetainės lankytojams.
Tik po vidurnakčio Kauną pasiekęs M.N‘Diaye šiandien ryte jau prakaitavo ant bėgimo takelio Kauno medicinos klinikose, kur buvo patikrinta žaidėjo sveikata. Aukštaūgio širdies darbas ir atsistatymas po krūvių buvo ko ne idealus ir vienas geriausių tarp ši sezoną tikrintų krepšininkų.
Beje, pasak pačio M.N‘Diaye, teisingas jo vardo ir pavardės tarimas yra „Ma-Ma-Du En-Džai“.
- Mamadou, trumpai apibūdink save kaip krešpininką.
-
Mano stiprioji pusė yra žaidimas gynyboje. Dėl to aš ir esu žinomas.
Stengiuosi visada žaisti iš visų jėgų. Mėgstu blokuoti metimus, kovoti
dėl kamuolių ir kitaip prisidėti prie pergalių. Galima sakyti, kad į
aikštelę įnešu daug energijos.
- Kaip tapote krepšininku? Tiesa, kad krepšinį žaisti pradėjote sulaukęs pilnametystės?
-
Tada man buvo 18 metų. Mano sesuo, kurios ūgis siekia 195 cm žaidė
krepšinį jau kelerius metus ir vis mane įkalbinėjo ateiti į
treniruotes. Tačiau aš nesusidomėjau, koncentravausi tik į mokslus,
kadangi Senegale ką nors pasiekti be išsilavinimo yra labai sunku.
Stengiausi išmokti kiek galima daugiau, kad galėčiau gauti darbą.
Nenorėjau blaškyti savo dėmesio kitais dalykais, nes mokykloje nebuvo
lengva. Turėdamas kitų užsiėmimų būčiau pakenkęs savo mokslams.
- Kas visgi Jus pastūmėjo į krepšinį?
-
Tris metus mano sesė nedavė man ramybės, vis sakė, kad jos treneris
nori mane pamatyti, nes iš kitų išsiskyriau savo ūgiu. Visada
atrasdavau pasiteisinimų, kol galiausiai mano tėvo draugas, pažinojęs
nacionalinės rinktinės trenerį, įkalbėjo mane pabandyti. Pradėjau po
truputį treniruotis, bėgioti, mėtyti į krepšį, varytis kamuolį. Taigi
būdamas 18-os pradėjau sportuoti.
- Ar greitai pramokote krepšinio pagrindus?
-
Taip, manau, kad buvau gabus mokinys, tačiau taip pat aš tam skyriau
labai daug laiko. Turėdavome vieną treniruotę po pamokų, bet aš
atsikeldavau naktį, bėgiodavau paplūdimyje iki saulėtekio, tada
nueidavau į krepšinio aikštelę ir vienas pakartodavau, ką darėme per
vakarykštę treniruotę, kad viską gerai įsiminčiau. Grįždavau namo,
pavalgydavau pusryčius, eidavau į pamokas ir po to vėl į treniruotę.
Įdėjau tikrai daug laiko ir pastangų, kad tapčiau geru krepšininku.
- Kaip atsidūrėte JAV „Auburn“ koledžo ekipoje?
-
Su sesės pagalba pradėjau treniruotis ir žaisti vienoje vietinėje
Senegalo lygos komandoje. Kartą mano treneris užsiminė, kad į Senegalą
yra atvykęs amerikietis treneris. Jis padėjo mūsų nacionalinei
rinktinei, po kurios rungtynių jis surengė trumpą stovyklą. Į ją jis
pakvietė visus aukštus Senegalo vyrukus. Tuo metu treneris Michaelas
LaPlante‘as buvo trenerio asistentas Meino universitete. Jis matė, kad
nesu patyręs, bet po dviejų treniruočių aš jam palikau įspūdį ir jis
manęs paklausė, ar norėčiau vykti į JAV. Atsakiau žinoma, nors ir
netikėjau, kad tai yra įmanoma. Gavau oficialų kvietimą atvykti į JAV,
susitvarkiau vizą ir nuvykau į kitą žemyną. Vėliau treneris perėjo į
„Auburn“ koledžą ir pasiėmė mane kartu su savimi.
- Ar lengvai apsipratote naujoje aplinkoje?
-
Pakankamai lengvai. Koledže praleidau keturis puikius metus. Nežaidėme
dėl pinigų. Stengėmės laimėti visas rungtynes dėl savo garbės. Mums
patiko žaisti krepšinį, visi buvome puikūs draugai ir kovojome vienas
už kitą.
- NBA naujokų biržoje buvote pašauktas aukštu 26-uoju šaukimu, bet lygoje pirmąjį sezoną Jus lydėjo nesėkmės...
-
Žaisdamas „Auburn“ koledže nepraleidau beveik nė vienerių rungtynių,
tačiau paskutiniajame sezone vienas žaidėjas sužeidė mano kelį. Turėjau
nežaisti kelias savaites, bet mūsų laukė labai svarbios rungtynės ir į
aikštelę išbėgau jau po 5 dienų. Žaisdamas viena koja, vis ką nors
susižeisdavau ir pirmąjį sezoną NBA mane vis kamuodavo chroniškos
traumos. Vėliau jas išsigydžiau ir kitais metais į aikštę išbėgdavau
jau dažniau.
- Kokie maloniausi prisiminimai iš NBA lygos?
-
Apart galimybės būti vienoje komandoje su Hakeemu Olajuwonu, išskirčiau
rungtynes Toronto „Raptors“ gretose, kai blokavau 8 varžovų metimus.
Taip pat viename mače buvo smagu įveikti Shaquile‘o O‘Nealo komandą.
Tose rungtynėse nežaidžiau daug minučių, bet rungtyniavau pratęsime ir
prisidėjau prie gražios pergalės.
- Kodėl po penkerių metų NBA lygoje pasukote į Europą?
-
Tiesiog atsibodo sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio ir nebūti
tikrąja komandos dalimi. Kai komanda laimi ir aš galiu nors truputį
prisidėti per pergalių, aš jaučiuosi gerai. Minutės aikštėje man nėra
svarbiausias dalykas. Tačiau kai komandai nesiseka, tu manai galįs
padėti jai būti geresnei, o tave vis tiek ignoruoja, nesijauti
laimingas.
Turėjau keletą pasiūlymų iš NBA komandų, bet graikų siūlomas kontraktas buvo patrauklus, todėl išvykau į Salonikų PAOK. Manau, ten neblogai pasirodžiau. Kitą sezoną bandžiau grįžti į NBA ir atrodė, kad Los Andželo „Lakers“ klubas norės mane išlaikyti, bet vėliau situacija pasikeitė ir grįžau į Graikiją, kur rungtyniavau iki šiol.
- Kodėl priėmėte „Žalgirio“ pasiūlymą?
-
„Žalgiris“ rungtyniauja stipriausioje Europos lygoje. Tai puikus
klubas, turintis gerą organizaciją, kuri manimi domėjosi jau kurį
laiką. Jaučiuosi labai laimingas, kad „Žalgiris“ norėjo mane matyti
savo gretose.
- Papasakokite apie savo šeimą.
-
Deja, mano tėtis jau yra iškeliavęs į Anapilį. Mano mama gyvena
Senegale. Iš šios tėvų santuokos turiu 4 brolius, kurie visi yra
vyresni už mane, ir 4 seseris, kurių dvi yra už mane jaunesnės. Taigi
mano tikroji šeima yra iš 9 asmenų, tačiau mano tėvas turėjo keturias
žmonas, todėl iš viso esame 21 brolis ir sesuo.
- Ar esate vedęs?
Taip, esu vedęs ir turiu dvi dukteris. Vyresniajai jau beveik keturi metukai, jaunėlei – pusantrų.
- Ar šeima gyvens kartu su Jumis Kaune?
-
Žinoma, būtinai. Kai tik apsiprasiu komandoje ir įsikursiu Kaune, mano
šeima atvyks čia kartu gyventi. Visos trys mano merginos buvo
išvykusios namo Kalėdoms ir būtent vakar turėjo grįžti į Graikiją,
tačiau dabar planai šiek tiek pasikeitė.
- Pasakėte žodį „namai“. Kur dabar yra Jūsų namai?
-
Ne krepšinio sezono metu gyvename Orlande. Ilgą laiką gyvenome
Sarasoroje, Floridoje, kur galėjau treniruotis netoli esančiame
Bradentono mieste, ten esančioje AMG akademijoje. Ten beje treniruojasi
ir garsi tenisininkė Marija Šarapova. Praėjusią vasarą persikraustėme į
Orlandą, arčiau mano žmonos artimųjų. Dabar savo namais laikau ir
Sarasorą ir Orlandą, bet abu miestai yra netoli vienas kito Floridoje.
- Senegalo nebelaikote savo namais?
-
Visada nuvykstu į Senegalą, bet ten nėra sąlygų kokybiškai treniruotis.
Kai aš esu ten, man tiesiog nelieka laisvo laiko ir turiu labai daug
užsiėmimų. Todėl į Senegalą vykstu dviejų savaičių vizitams, aplankau
savo šeimą, draugus, bet treniruojuosi JAV, kadangi likdamas ilgai
Senegale pakenkčiau savo treniruotėms. Baigęs karjerą nuspręsiu ar
gyvensiu Senegale, ar keliausiu pirmyn atgal iš ten į JAV. Šiuo metu
gyvenu ten, kur galiu geriausiai treniruotis.
- Esate religingas?
-
Taip. Esu musulmonas ir tai yra geriausias dalykas, kuriuo galiu
didžiuotis. Dėkoju Dievui, kad esu musulmonas, nes aš tikiu didžiąja
tiesa.
- Minėjote Hakeemą Olajuwoną. Ar su juo esate geri draugai?
-
Mes buvome susitikę ir iki jo atvykimo į „Raptors“, bet Toronte kartu
žaidėme visą sezoną. Kadangi abu esame vienos religijos, turime
panašius įpročius ir gerbiame panašius dalykus, mes tapome labai gerais
draugais. Susitinkame kiekvieną vasarą, jis visad padėdavo man tobulėti
kaip krepšininkui ir kaip žmogui. Esu žaidęs su daug gerų žaidėjų, bet
su Hakeemu mes iš karto radome bendrą kalbą, galbūt dėl to, kad abu
esame iš Afrikos ir išpažįstame tą pačią religiją.
- Numerį 34 ant marškinėlių irgi renkatės dėl Hakeemo?
-
Be abejo. Daugumai bepradedančių žaisti afrikiečių krepšininkų jis buvo
idealas. Koledže pasirinkau 34 numerį, norėdamas parodyti pagarbą
geriausiam visų laikų Afrikos krepšininkui. Jei yra galimybė, visada
stengiuosi žaisti su marškinėliais, pažymėtais 34 numeriu.
