Nuotr.: BasketNews.lt
Nuotr. BasketNews.lt

„Kodėl Kinijoje padavėjos taip keistai reaguoja į arbatpinigius?“ – paklausiu Sigito Kavaliausko, kai jis ruošiasi apmokėti už ką tik išgertą kavą.

Trečius metus Guangdongo „Southern Tigers“ komandos fizinio rengimo treneriu dirbantis Kavaliauskas paaiškina, kad Kinijoje nepriimta kavinėse ir restoranuose palikti arbatpinigių. Tai netgi gali įžeisti padavėją.

Ši Vakarų pasauliui neįprasta detalė yra viena iš daugelio, kurių Kinijoje mokėsi ir vis dar mokosi čia įsitvirtinęs 36 metų vyras.

Nuo elgesio prie pietų stalo iki delnų sumušimo prieš rungtynes – kai kurios smulkmenos, taip įprastos viename pasaulio gale, yra visai kitaip suprantamos Kinijoje. Kavaliauskas sako vis dar nesąs didelis kinų kultūros žinovas, tačiau tikrai didesnis nei šių eilučių autorius.

Kinijos pietuose esanti Guangdongo provincija turi 150 mln. gyventojų ir apima kelis didžiulius miestus, įskaitant Guangdžou, Šenženį ir Donguaną. Pastarajame jau savaitę įsikūrusi ir Lietuvos rinktinė, čia kovojanti pasaulio čempionato H grupės varžybose.

Tame pačiame mieste gyvena ir Kavaliauskas, kurio atstovaujama komanda žaidžia toje pat arenoje, kurioje vyksta ir pasaulio čempionato kovos.

„Kai ištraukė burtus, buvau turbūt vienintelis, kuris jais džiaugėsi, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ pasakojo Kavaliauskas. – Visi bijojo varžovų, kad stiprūs, o aš vienintelis džiaugiasi, kad čia atvažiuos rinktinė.“

Po Dunguaną jis šiomis dienomis laksto apsivilkęs žalius marškinėlius, ant kurių kinų hieroglifais parašyta „Lietuva“. Kai nacionalinė komanda užtikrintai iškovojo dvi pirmąsias pergales, aplinkinių dėmesys ir pagarba tapo dar didesni.

Kita vertus, Donguane Lietuvos krepšinis ir taip yra gerbiamas. Jonas Kazlauskas dar 2013 metais tapo „Southern Tigers“ komandos vyriausiuoju treneriu ir atvedė šią komandą į Kinijos pirmenybių viršūnę.

Po to jis grįžo į Kiniją dar sezonui 2017 metais, o praėjusį sezoną, Kazlauskui jau nebedirbant, „Southern Tigers“ dar sykį triumfavo Kinijos čempionate.

Kazlausko autoritetas Kinijoje ir Donguane vis dar jaučiamas, net jeigu jis čia ir nebedirba. Apie tai, o taip pat apie Kinijos krepšinį bei kultūrą – pokalbis su Sigitu Kavaliausku.

– Vos atvykus į Kiniją, iš rinktinės atstovų išgirdome, kad jie yra labai dėkingi Sigiui, jog padėjo suderinti treniruočių salę. Kokia tai buvo situacija?
– Tiesiog rinktinė dar neturėjo salės, kurioje galėtų sportuoti. Mes turime geras sąlygas, šalia viešbutis. Paklausiau, ar galima, klubo savininkas leido, ir tiek. Vien tik dėl to, kad čia dirbo Jonas Kazlauskas, kad tokie santykiai su Lietuva, nekilo jokių problemų. Nebūtų čia buvę Jono Kazlausko, turbūt niekam ir nebūtų leidę sportuoti.

– Koks Kinijoje požiūris į Lietuvos krepšinį? Pagarbus, išskirtinai pagarbus?
– Išskirtinai pagarbus. Jie turbūt į kiekvieną lietuvį žiūri su pagarba. Ir tą pagarbą mums užtarnavo Jonas Kazlauskas. Net mūsų komandos sistemoje dirba dar du lietuviai – Egidijus Ženevičius ir Paulius Juodis. Ir kinai vertina mūsų atsidavimą, požiūrį.

– Jūsų komanda praeitą sezoną tapo Kinijos čempione. Tai galima spręsti, kad ir sąlygos yra geriausios, ir resursai didžiausi?
– Sąlygos geriausios, bet resursai nėra didžiausi. Mūsų komanda, kiek suprantu, yra labiau privati, nei valstybinė. Kitos komandos gali sau leisti nusipirkti brangesnius žaidėjus, mūsų gal bando tuos pinigus panaudoti protingiau. Iš kitos pusės, turime labai aukšto lygio kinus, kas Kinijos lygoje yra svarbiausia, kadangi ketvirtą kėlinį gali žaisti tik su vienu legionieriumi.

– Kokia yra Kinijos lyga? Matome tuos įspūdingus Donato Motiejūno skaičius, dabar sutartį su šios lygos komanda pasirašė Edvinas Šeškus. Su kuo šią lygą galima palyginti?
– Neįmanoma palyginti su niekuo. Jie turi savo pasaulį, savo lygą. Pavyzdžiui, kaip Kinijos čempionai, važiuosime į Azijos čempionų taurę. Ir jiems ten neįdomu, važiuojame tiesiog pažaisti. Laimėsime, gal gerai, gal nereikia, jiems nereikia. Jie turi savo lygą, žaidžia čia, ir jiems nieko nereikia. Gal kopijuoja NBA, gal nori būti protingi kaip europiečiai, bet jie daro pagal save ir palyginti neįmanoma. Bet legionieriams čia žaisti yra labai sunku.

– Kodėl?
– Spaudimas labai didelis. Tiek iš komandos savininkų, tiek iš fanų, tiek iš teisėjų neturi pagarbos, ypač pirmus metus atvažiavę žaidėjai. Pernai pas mus sezoną pradėjo Malcolmas Delaney. Žaidė gerai, bet teisėjai dar jo nevertino, nes pirmi metai, nešvilpdavo pražangų, nors jo žaidimas grįstas tuo, kad išprovokuotų daug pražangų. Ir jis negalėjo įsitvirtinti, nors žaidė neblogai, komanda laiminėjo, bet jį pakeitė. Legionieriams tik atrodo, kad atvažiavo, surinko taškų, ir viskas gerai. Tikrai ne. Psichologinis spaudimas didelis, fizinis spaudimas didelis, nes krūvis didelis, daug rungtynių, didžiuliai reikalavimai. Kinai žiūri taškų statistiką, o ne tai, ar komanda laimėjo. Ne kiekvienas galėtų čia žaisti.

Ir nors dabar legionieriams atsirado tie dviejų mėnesių kontraktai, bet tai nieko neatbaido, netgi priešingai, nes kontraktai tikrai didžiuliai. Manau, kad kitą sezoną lyga bus dar įdomesnė, nes komandos tikrai sustiprėjo.

Nuotr. Krepšinio namai
– Kiek patį žinau, esate labai emocingas, labai aktyviai dalyvaujate rungtynėse net sėdėdamas ant suolo. Kaip Kinijoje su emocijomis, ar reaguojate į įvykius aikštėje?
– Gavau techninę, tai turbūt reaguoju (juokiasi). Natūraliai, nori, kad komanda laimėtų, tai emocijos gaunasi. Sporte dėl to ir dirbu, kad nori emocijų, nori rezultato, nori laimėti rungtynes. Tos emocijos gaunasi natūraliai. Aišku, ne tas pats, kai žiūri Lietuvos rinktinę ar „Žalgirį“, ir kai esi čia. Kai kur supranti, kad tu nori labiau nei kinai. Tada būni truputį ramiau. Bet emocijomis stengiesi užvesti ir žaidėjus, kad tas palaikymas būtų kitoks. 

Gal truputį nukrypsiu, bet kinai labai nesupranta komandinių dalykų. Pavyzdžiui, prieš rungtynes į salę žaidėjai išeidavo po vieną. Tai aš klausiu, kaip suprasti? Einame visi kaip komanda, o ne po vieną. Smagu tai, kad antraisiais metais man jau nereikėdavo sakyti – jie tai pajuto, patys susirenka ir palaukia vieni kitų, kartu išbėga į aikštę. Kartais gali pykti, kad kinai nežino kažko ar daro kažką ne taip, bet jie paprasčiausiai nežino. Jiems reikia paaiškinti tokias smulkias detales, kad čia lipdome komandą. Kad tos emocijos yra dėl komandos. Susirinkime praeidamas duodi visiems „penkis“, tai jie iš pradžių į mane žiūrėdavo, ką aš čia darau, kodėl čia taip. Pas mus tai suprantama, pas juos – ne.

– O už ką gavote techninę?
– Šaukiau ant teisėjo. Epizodas kažkoks, natūraliai gavosi.

– O šaukėte kaip? Angliškai? Lietuviškai?
– ir angliškai, ir lietuviškai. Ir rusiškai (juokiasi). Bet jie nelabai supranta ir angliškai. Atsisuko, pamatė mane, ir man davė techninę. Ir nesigilino dėl ko, už ką. Pasakė tiesiog, kad aš negaliu su jais kalbėti.

– Dabar arenoje gyvai žiūrite visas rinktinės rungtynes. Koks jausmas matyti čia žaidžiančią gimtosios šalies rinktinę?
– Žiauriai keista. Dvejus metus visame Donguane buvome kokie penki lietuviai. Ir kai žmonėms pasakydavai Donguanas, niekas nežinodavo. O dabar matyti tiek žmonių, tą atmosfera, labai faina, labai smagu. Didžiuojiesi, kad esi lietuvis. Ir kinai apakę, kokie fanai, kokios skanduotės. Jiems irgi didžiulis įspūdis.

– Rinktinėje pačiam visi žmonės – puikiai pažįstami. Ar buvo galimybė pabendrauti su žaidėjais, treneriais?
– Stengiuosi išnaudoti galimybes, kiek jie turi laiko. Smagu buvo susitikti, kai pas mus sportavo. O  šiaip supranti jų režimą, kad jie čia atvažiavo ne pabendrauti ar su kažkuo susitikti, o atvažiavo padaryti savo darbų. Gaila, kad neatvažiavo paturistauti, nes būtų smagu susitikti tiesiog taip, bet džiaugiesi, kad turi bent galimybę. Kai ištraukė burtus, buvau turbūt vienintelis, kuris džiaugėsi burtais. Visi bijojo varžovų, kad stiprūs, o aš vienintelis džiaugiasi, kad čia atvažiuos.

Nuotr. Fotodiena/Ž.Gedvila
– Ar mieste ir aplinkoje jaučiasi, kad Donguane vyksta pasaulio čempionatas?
– Nemačiau daug dėmesio. Ir kalbantis su žmonėmis, nelabai daug kas žino. Šiaip Kinijoje žmonės labai bijo masiškumo, tai gal taip atsargiai. Ir per mūsų rungtynes jie taip atsargiai. Susirenka pilna salė, sunku pasakyti dėl ko tas daroma, o pačiame mieste irgi nesijaučia tos dvasios.

– Į akis krenta kai kurie kinų organizaciniai trūkumai. Koks kinų organizuotumas?
– Pas juos labai išreikšta hierarchija. Paprasti darbininkai negali nuspręsti, kol jiems nepasakė iš aukščiau. Turbūt tas vėlavimas čia ir atsiranda. Žmonės negali atsakyti į klausimą „ne“, jis visada linksės galva, nors ir nieko nežinos. Jie laukia atsakymo iš aukščiau ir tada nukenčia ta organizacija.

Jie nori padėti, jų kultūroje nėra žodžio „ne“, „nemoku“, „nežinau“. Jie visada linksės, sutiks, sakys, kad žino, bet nežinos.

– Kokie pačiam buvo didžiausi kultūriniai iššūkiai Kinijoje? Prie ko sunkiausia įprasti?
– Aišku, tas bendravimas, kalbos barjeras sunku. Tų iššūkių yra labai daug skirtingų. Nevalyvumas gal. Su kai kuriais kinais sunku net valgyti. Jie kitaip įsivaizduoja kultūrą. Jie kitaip įsivaizduoja gyvenimo kokybę.

– Tai pavyzdžiui ką, riaugėja prie stalo?
– Ramiai gali riaugėti. Gali valgyti ir kaulus spjauti tiesiai ant staltiesės ir palikti krūvą šiukšlių. Šiukšles meta ant žemės. Komandoje tokių kraštutinumų nėra. Truputį tvarkingiau, kultūringiau, bet gatvėje gali pamatyti labai įvairiausių dalykų. Kultūros skirtumas, kultūringumo yra didelis. Bet turi suprasti, kad kitas pasaulis, jie taip išmokę, taip gyvena. Pačiam tai yra barjeras, kurį turi perlipti ir suprasti, kad tu jų neišmokysi ir nepakeisi. Turi prisitaikyti prie jų.

Tie kinai, kurie keliauja, matę pasaulio, jie keičiasi. Jie žino, kaip turi būti. Tiesiog taip jie įpratę,, jie tokie yra.

– Ar buvo iššūkis priprasti prie kinų maisto?
– Nebuvau nei fanas, nei mėgėjas kinų maisto, bet pats maistas geras, skanus ir sveikas. Ir gali rasti užsienietiško maisto, vakarietiškų restoranų, tai su maistu nėra jokios problemos. Būna iššūkių kai ką paragauti, nes jie valgo tikrai viską.

– Ką esate valgęs keisčiausio?
– Galiu papasakoti, kaip šeimynai namo parnešiau balandėlių. Apsidžiaugė, kaip čia kinai gamina „balandėlius“. O ten balandėliai buvo dar su galvomis. „Baby pigeon“ – tikri, maži, maistui auginami balandžiai. Kinai palieka galvas: vištos, žuvies. Žuvies galva yra pats delikatesas, šeimoje ją valgo aukščiausias narys pagal rangą.

Maistų yra įvairiausių ir juos įdomu išbandyti. Pagal regionus maistas labai skiriasi, kai keliaujame visko matome. Galime rasti visko, nebūtinai valgyti balandėlius.

– Lankantis kavinėse ir restoranuose atrodo, kad alkoholis čia nėra labai vartojamas, ar ne?
– Nežinau, kiek tai yra teisinga, bet kiek pamačiau, jiems alkoholis yra darbo dalis. Kiek girdėjau, pas juos nevyksta sutarčių pasirašymai ar verslo susitarimai be alkoholio. Ir geria daug, labai daug. Greitai ir daug. Kitokia gėrimo kultūra. Jie alų, vyną geria iš stiklinės. Įsipila pilną, „Ganbei“, ir iki dugno. „Ganbei“ tai reiškia iki dugno turi išgerti.

Čia esu trečius metus, bet negaliu sakyti, kad kažką per daug žinau, nes jie prie savo kultūros neprisileidžia. Tu – su užsieniečiais, jie – sau.

– Minėjote, kad pagal regionus skiriasi maistas, matyt, ir žmonės kitokie?
– Taip, pietuose gal žmonės atviresni, kaip ir visur pietuose. Šiaurėje būnu labai trumpam, tai negaliu daug pasakoti. Kinija labai didelė.

– Ar turite planą, kiek dar laiko save matote Kinijoje? Ar kol kas apie tai negalvojate?
– Prieš šituos metus viskas atrodė paprasčiau, kad gali čia būti ir ilgiau. Bet dabar kol kas pati pradžia nelengva ir supranti, kad arba pats turi labai keistis, kad čia išbūtumei ilgiau, arba prisitaikyti prie jų, tapti panašiu į kinus. To nesinori, nes tų niuansų yra tokių, kur ne taip įsivaizduoji, ne tokios vertybės sudėliotos.

Aišku, tie finansai čia ir laiko. Viskas priklausys nuo kontrakto, tada ramus ir išvažiuosiu. Turėsiu, tada bus sunkiau apsispręsti. Bet čia tikrai neatvažiavau gyventi. Viskas gerai, darbo prasme viskas gerai, su Jonu gerai dirbome, šiais metais gal sudėtingiau, bet matysime, kaip bus, kai prasidės sezonas.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (3)
Q
Geras interviu. Galvoju Kavaliauskas ivairiausiu perliuku turetu papasakot apie kinus ir pacia Kinija. Dauguma europieciu ir amerikieciu i kinus ziuri kaip i pinigu maisus, pamirsdami, kad ten dar jiems ir gyvent reiks ir su ju "tradicijom" susigyvent.
2019-09-06
Atsakyti
bum shaka laka
:DD na ta Kinija tik del babkiu ir nieko kito. Totalitarine komunistine valstybe, su zodzio laisves priespauda ir suvarzymais. Sako privatus verslas ju klubas :DD jo jo, viska kontroliuoja komunistai ir vienintele partija, tavo krepsinio kluba taip pat.
2019-09-04
-1
Atsakyti
Expert
Gal nusiusti sita straipsni i Donguan News, ot paspirgins tau balandeliu, bus paskutinis sezonas uz propaganda
2019-09-04
-22
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 3

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.