Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nuotr.: BNS
Nors žaidė su Dominikos Respublika, Mantas Kalnietis mintimis vis dar buvo šeštadienio rungtynėse su Prancūzija. Skaudus pralaimėjimas po grubios teisėjų klaidos skaudžiai smogė jam ir Lietuvos rinktinei.
Fotogalerija
Pirmenybes baigus nieko nebelemiančia pergale, Lietuvos rinktinės kapitonas neatskleidė, ar planuoja ir kitą vasarą apsivilkti rinktinės marškinėlius.
– Mantai, kokie bus prisiminimai iš Kinijos?
– Blogi. Dabar norėjome prieš tuos žmones pasirodyti, kurie atvažiavo mus palaikyti. Galbūt dar kažkokių išskaičiavimų yra, bet man asmeniškai nelabai skiriasi devinta ar šešiolikta vieta.
– Ar tai jums vienas skaudžiausių čempionatų karjeroje?
– Nežinau, būna dažnai skaudu, kai iškrenti iš ketvirtfinalio ar aštuntfinalio. Visi jie skaudūs. Kalbant apie žaidimą, tai jis buvo kažkiek geresnis, bet sistema yra tokia negailestinga. Dėl to dar skaudžiau, bet tuo nepasiteisinsi. Žaidimas gal ir nieko, bet vis tiek viską lemia galutinis rezultatas. Prisimenu, kad ir 2013, ir 2015 metais prastai žaidėme grupėse, bet laimėjome sidabrą. Dabar padarėme, ką reikėjo ir viskas, važiuojame namo.
– Koks buvo žaidėjų požiūris į teisėjų klaidą pabaigoje ir kas vyko po to?
– Tai turbūt panašiai, kaip ir visų lietuvių. Buvo apmaudu, nemiegota, nervintasi. Toks gyvenimas ir nieko negali padaryti, tik susitaikyti.
– Kada sužinojote apie Dainiaus Adomaičio sprendimą trauktis?
– Mes iš jūsų pačių tai sužinojome. Aišku, buvo galima nujausti, kai jis pats pakomentavo, kad rezultatas Lietuvai yra prastas. Normalu. Keičiasi treneriai, nebuvo labai didžiulė staigmena, bet mes to nežinojome.
– Kuo Adomaitis pasižymėjo?
– Labai sunku vertinti, daug trenerių turėjau ir minėjau, kad jie keičiasi, bet nė su vienu nebuvo jokių problemų. Lietuvos rinktinėje yra puiki situacija, nors vieni išeina, kiti grįžta. Tu užsivilkai marškinėlius ar trenerio kostiumą ir lieki toje šeimoje. Žmonės keičiasi, bet Lietuvos rinktinė visada išliks.
Rungtynių žaidėjas
– Pats apie marškinėlių nusivilkimą minčių dar neturite?
– Nežinau, dabar sunku pasakyti. Dar mintys užvakar rungtynėse.
– Tai jau trečias čempionatas esant toli nuo medalių. Yra vietos nerimui, kad kažkas negerai?
– Sunku pasakyti. Nemanau, kad kažkas labai negerai. Sakyčiau, kad dabar turime stipresnę komandą nei prieš 4-5 metus, nes atėjo tie žaidėjai, tokie kaip Sabonis, Grigonis, Lukas, Ulė, kurie jau yra žaidėjai. Anksčiau būdavo, kad žaisdavome 7-8, o dabar turime labai ilgą suolą. Neturiu kompetencijos vertinti, kas vyksta jaunimo krepšinyje, bet ta mūsų rinktinė tuo žaidėjų skaičiumi, kurie svariai padeda, jų padaugėjo. Krepšinis tuo ir įdomus, kad keli sprendimai, kelios laimėtos rungtynių ir mes apie tai nekalbėtume.
– Abejose pralaimėtose dvikovose išsikapstėte iš didelių duobių – 15 ir 17 taškų deficitų. Dėl ko tokios duobės atsirasdavo?
– Nežinau. Man kažkaip įstrigo tai, kad kai išeiname daužytis, išeiname per švelnūs. Mus paima už gerklės ir primeta mums tai, ką nori primesti. Kai įjungiame aukštesnį agresyvumo, gal net nešvarumo pavarą, mūsų varžovai pradeda nervintis. O mes su tokiu krepšiniu ir pastangomis grįžtame į žaidimą. Čia nieko negali kaltinti, tik save. Nesame tokie talentingi ir patys žinome, kokie esame. Be dviejų talentingų žmonių visi kiti esame, kaip patys juokaujame, kirviai. Tik tokiu negražiu būdu galime nueiti iki to, ko norime. Tik tokiu būdu ir galime laimėti prieš tokias talentingesnes už mus komandas. Čia nėra jokių paslapčių – talentu mes tikrai stipriai nusileidžiame ir Prancūzijai, ir Australijai.
– Kaip reagavote į Dainiaus Adomaičio pasisakymą spaudos konferencijoje po rungtynių su prancūzais?
– Gerai reagavome. Jiems išeinant, ir Jonui Valančiui sakėme, kad žinome, kad tai nieko nepakeis, bet tikrai yra daug abejotinų FIBA sprendimų, ne tik dėl teisėjų parinkimo, o daug dalykų. Jūs patys rašote ir matote. Reikia sakyti ir būti išgirstiems. Buvome įsitikinę, kad niekas nepasikeis dėl mačo baigties, bet reikia tai viešinti ir kelti į viršų. Gal kažkada kažkokiu būdu FIBA pradės darytis išvadas, nes kol kas jie labai lėtai juda į priekį.
– Kaip galvojate, ar mūsų krepšinio federacija turėtų apie tai garsiau kalbėti?
– Manau, kad ir kalba. Nežinau. Nenoriu lįsti ne į savo daržą. Iš komandos, žaidėjų pusės galiu sakyti, kad mes tikrai norėjome. Nors čia gaunasi toks mojavimas kardais po mūšio, bet norisi išgirsti dėl tos ateities. Nes ir visa sistema tokia. Aišku, kai pralaimi…. Bet šioje sistemoje yra diskutuotinų dalykų. Ta langų sistema, tas FIBA krepšinis, atrodo, kad eina ne į tą pusę. Čia mano nuomonė.
