Kad ir kaip būtų lengva visas problemas dėl Kauno „Žalgirio“ žaidimo suversti Alexui Perezui, Jockui Landale’ui ar Zachui LeDay, Šarūnas Jasikevičius nesirenka šio kelio. Penktąjį sezoną Kaune dirbantis Šaras niekada nesirinkdavo kelio viešai badyti pirštais kažko nepadarančius žaidėjus.
Juolab, kad šiemetinė situacija yra pernelyg panaši į tą, prie kurios per pastaruosius metus jau turėjome įprasti – „Žalgiriui“ sezono pradžioje reikia laiko.
Tai kaip niekada buvo akivaizdu pernai, užpernai, ar prieš trejus metus. Jasikevičiaus komandos turi sistemą ir taisykles, kurioms išmokti reikia laiko.
Dabar gal jau pamiršote, bet Kevinas Pangosas pirmąjį pusmetį Kaune atrodė kaip krepšininkas, nevertas vietos ne tik starto penkete, bet gal ir komandoje apskritai.
Brandonas Daviesas beveik visą pirmąjį sezoną strigo dėl savo nestabilumo ir noro padaryti per daug.
Brockas Motumas visą pirmą sezoną neatrodė kaip Eurolygos žaidėjas, kol galiausiai antrajame sezone sužibo visai kitomis spalvomis.
Visi jie buvo gyvi pavyzdžiai, kokia didelė yra praraja tarp Europos taurės (ar Čempionų lygos) ir Eurolygos žaidėjo. Kaip stipriai skiriasi fiziškumo lygiai, kaip skaudžiai yra baudžiama už smulkmenas, kaip nėra laiko dvejoti.
Visa tai ryšku buvo „Žalgirio“ rungtynėse Milane.
Iki tol Europos taurėje žaidęs Landale’as penktadienį „Mediolanum Forum“ arenoje kelis kartus buvo beveik sugriebęs kamuolį po krepšiu, kai varžovai jį paprastai, lyg kokį balioną iš vaiko rankų, išmušdavo ir pasižymėdavo taškais arba pradėdavo savo ataką.
Tas pats Landale’as du kartus pajuto, kad atsidūręs greitoje atakoje jis dėl nieko negali būti ramus, net jeigu pasaulio čempionate su Australijos rinktine jis lakstė lengvai ir užtikrintai.
Rungtynių žaidėjas
Kartą jo metimas buvo blokuotas, kitą kartą kamuolys išmuštas, o varžovai abu kartus galėjo dar drąsiai sušukti: „Sveikas atvykęs į Eurolygą“.
Čempionų lygoje prieš tai žaidęs Perezas gauna pamokas, kad Eurolygoje diriguodamas komandai negali būti neužtikrintas. Jeigu nusprendei veržtis – veržkis, jeigu nusprendei mesti – mesk. Galų gale, jeigu Sergio Rodriguezas per tave pataiko sudėtingą metimą, ne nuleisk galvą, kaip buvo padaryta Milane, o pasiimk kamuolį ir kitoje aikštės pusėje įrodinėk esąs ne prastesnis.
Netgi tas pats LeDay, savo CV jau turintis vieno sezono Eurolygoje įrašą, su „Žalgirio“ apranga atrodo kaip pirmą kartą išbėgęs į aikštę. Tai jis laužia per jėgą, tai skrieja tarsi gynėjas, šveisdamas kamuolį į lentą besibaigiant atakos laikui.
Tai – ne tokie vaizdai, kurių iš šių žaidėjų laukė treneriai ir klubo vadovai, kai vasarą su jais pasirašė sutartis, bet tai situacijos, kurių iš jų buvo galima tikėtis.
Nes visa tai Jasikevičius ir jo štabas jau yra matę.
„Sakėme, kad mes dar vaikučiai. Atrodo, jog jau turime kamuolį, bet ne, iš mūsų atima. Ir taip būna visada. Jie nesupranta, kad čia yra kiečiausia lyga pasaulyje. Čia su NBA neturi nieko bendro. Čia yra žymiai sunkiau, čia yra žymiai didesnis fiziškumas, – po mačo Milane kalbėjo Jasikevičius. – Čia reikia luptis. Jūs įėję į archyvus šias frazes jau rasite. Jie nesupranta šito. Jeigu „Fenerbahče“ žmonės Belgrade nesuprato, tai ką mūsų vyrams kalbėti? Reikia laiko.“
Tai buvo toks Jasikevičiaus interviu, kuriame jis dar užtikrinčiau ir išsamiau nei įprastai dėstė apie tai, kas sezono pradžioje neveikia.
Bet tai tuo pačiu buvo taip pažįstama, nes tokios situacijos su „Žalgiriu“ jau buvo išgyventos pernai, užpernai ar dar seniau.
„Tai buvo kiekvienais metais. Dabar žaidėjai, kurie rungtyniauja už 2 ar 1,5 milijono, (anksčiau) atrodė apgailėtini ir kažkas juos nuolat skalpuodavo, – taip tarsi primindamas Pangosą ir Daviesą, kalbėjo Jasikevičius. – Dabar atėjo Alexas. Jis yra savo rogėse ir viskas su juo yra gerai. Jeigu kažkas būtų įmetęs laisvus tritaškius ir laikytųsi komandinių taisyklių, tuomet mes dabar apie Alexą nekalbėtume. Reikėtų žiūrėti globalinę situaciją, nes vienas žaidėjas nėra taip svarbu, kaip visko visuma. Visumoje mes pralaimėjome pirmąjį kėlinį, kuris kainavo rungtynes.“
„Žalgiris“ dvikovą Milane pradėjo pramesdamas pirmus 7 metimus, iš jų 5 – tritaškius.
Viskas prasidėjo Landale’ui esant visiškai laisvam ties 6,75 m atžyma ir atakuojant, tačiau darant tai netaikliai, ir tai tarsi padėjo pamatą visam pirmajam kėliniui.
Prie netaiklių metimų dar buvo trijų sekundžių taisyklių pažeidimas, atakos laiko klaida, blogi kamuolio perdavimai.
Pirmąjį kėlinį geriausiai iliustravo jo pabaiga, kai Thomasas Walkupas nepataikė laisvas iš dešiniojo aikštės kampo, o kitoje atakoje Jeffas Brooksas smeigė tritaškį per LeDay rankas.
„Pradėjome rungtynes būdami labai nerūpestingi. Ko gero, tai būtų teisingiausias žodis, – po dvikovos kalbėjo Walkupas. – Galbūt trūko susikaupimo. Tai buvo detalės puolime, ne tik detalės gynyboje. Ta rungtynių pradžia mums buvo tikrai skaudi.“
„Žalgiris“ per pirmą kėlinį pataikė 3 metimus iš 15 ir suklydo 6 kartus, taip po dešimties žaidimo minučių atsilikdamas 7:23.
„Mano akimis, patys nedavėme fiziškumo nuo rungtynių pradžios, – rūbinėje kalbėjo Artūras Milaknis. – Kai namų komanda pajaučia ritmą, sumeta pirmus metimus, kiekvienas pasijaučia (gerai).
Nepadarėme pražangų, neatsakėme į tą fiziškumą, o puolime pradėjome skubėti, gelbėti situaciją po vieną, kas niekada nebuvo mūsų stiprioji pusė. Reikia (tai daryti) komandinėmis pastangomis. Jų metimai įkrito, užbėgo, ir rezultatas buvo didesnis.“
Kad situacija taisėsi, rodo vos trys „Žalgirio“ klaidos per antrą ir trečią kėlinius. Ketvirtajame kėlinyje Kauno klubas galiausiai priartėjo per metimą (70:73), tačiau tada metimą įrideno Vladimiras Micovas, sudėtingą dvitaškį pridėjo Michaelas Rollas, ir varžovai vėl nutolo.
Paskutinėmis mačo sekundėmis „Žalgiris“ dar turėjo progą išsigelbėti, kai dviguba gynyba uždarė Rollą į dėžutę prie vidurio linijos ir šis, atrodė, tiek peržengė liniją su kamuoliu, tiek sužingsniavo, tačiau teisėjai klaidos neįžvelgė.
Po akimirkos Rodriguezas realizavo baudas ir įtvirtino pergalę.
Visgi niekas „Žalgiryje“ po rungtynių dėl šio epizodo uraganų nekėlė. Buvo akivaizdu, kad pralaimėjimas patirtas ne čia.
„Pagrindinis dalykas yra tai, ką ir pasakiau žaidėjams, kad mes šioje stadijoje esame su septyniais naujais žaidėjais. Mes dauguma dar esame berniukai. Eurolygoje berniukai nelaimės. Čia laimi vyrai. Čia visų pirma yra kova už kiekvieną krepšinį, o tuomet prasideda kalba apie taktikas ir t.t.“ – sakė Jasikevičius.
Ne pirmus metus „Žalgiryje“ žaidžiantys Edgaras Ulanovas ir Artūras Milaknis ne prasčiau nei treneris prisimena, kokios sudėtingos „Žalgiriui“ sezono pradžios būdavo anksčiau.
„Visos komandos, kuriose pasikeitė 4-5 žaidėjai, buksuoja. Reikia laiko, – žvelgė Milaknis. – Natūralu, tuo labiau atėjo jauni žaidėjai, be didelio patirties bagažo ir staiga įšoka į tokią sistemą, tokį klubą. Reikia laiko, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.“
„Yra daug visokių susitarimų ir normalu, kad kartais naujokai pamiršta ar neišeina to padaryti, – kalbėjo Ulanovas. – Taip pat kai kurie krepšininkai ir Eurolygoje nėra žaidę, o tai irgi didelis skirtumas. Teisėjai leidžia žaisti fiziškai, reikia daug kovoti. Tikrai momentais atrodome gerai, treniruotėse visi stengiamės, norime, kad visi kuo geriau pasijustų ir tikimės, kad greitu metu ateis ir pergalės.“
Pirmosios pergalės Eurolygoje „Žalgiriui“ Šaro eroje taip ilgai laukti dar neteko. Pirmą kartą per pastaruosius keturis sezonus „Žalgiris“ startavo 0-2, o kitą savaitę į Kauną atvyksta Madrido „Real“.
Prastų startų yra buvę ir anksčiau – prieš trejus metus buvo 1-6, pernai buvo 3-6.
Visgi lygiai taip pat buvo žaidėjų, kurie taip ir neišaugo iki Eurolygos marškinėlių. Kad ir kaip Jasikevičius gyrė Perezo darbo etiką, galima prisiminti Dee Bosto ar Derricko Waltono pavyzdžius, kai treneris taip pat viešumoje stojo mūru už žaidėjus, bet galiausiai su jais buvo atsisveikinta.
Kad ne visi įrodo galintys žaisti Eurolygoje, pabrėžė ir Šaras.
„Čia yra žmonių žaidimas. Ar žmonės persilauš, ar ne. Vieni labiau persilaužia, kiti ne. Mes jų lauksime. Kitų variantų neturime“, – sakė Jasikevičius.
„Mums reikia, kad komanda funkcionuotų kaip vienas kumštis, – tęsė treneris. – Dabar komanda yra nauja, su septyniais naujokais. Kad ji dabar būtų kaip vienas kumštis, kad visi sutarčių pasirašymai būtų nuostabūs su visais mūsų resursais, yra nelogiška. Taip nebūna. Būtų utopija.“
Nuostabūs tie pasirašymai būna po pusmečio ar netgi metų ir ilgiau, „Žalgiryje“ esantys žmonės tai puikai supranta.
Galbūt todėl pasibaigus rungtynėms Milane, Milaknis apsikabino Perezą per petį ir taip parodė jam, kad dar per anksti pradėti savęs gailėtis. Sezonas tik prasideda.
„Jeigu naujokas analizuoja savo žaidimą, tai jis po šių dvejų rungtynių supras, kad fiziškumas buvo visai kitas nei jis prieš tai rungtyniavo Europos taurėje ar kažkur kitur, – sakė Milaknis. – Jeigu neanalizuosi, taip ir nesuprasi.
Aš manau, kad čia susirinko protingi žaidėjai, žinau ir matau, kad jie pasiima, žiūri rungtynes, analizuoja. Vėl laiko klausimas. Negaliu atsakyti kiek, norisi, kad jo būtų kuo mažiau, bet kažkiek reikės.“
Laikas praeityje dažniau būdavo „Žalgirio“ sąjungininkas nei priešas. Panašu, kad šiemet viskas vėl kartojasi.
Ačiū, kad mus skaitote! Mes jums turime dar daugiau turinio.