Nuotr.: jvfondas.lt
Nuotr. jvfondas.lt

Trečiadienis. 20 val. vakaro. Paauglių dienos namų „Išvien“ darbo valandos ištiksėjo. Juos lankantys paaugliai nenoriai susirenka daiktus, apsirengia, atsisveikina iki kitos dienos ir palieka Birželio 23-iosios gatvėje esančias patalpas. Stebi visa tai iš šalies, norom nenorim kyla klausimas – kuo gi ypatingi šie dienos namai, kad paaugliai nenori jų palikti? „Didžioji vertybė – sugebėjimas su jais būti 100%“, – paaiškina Jono Valančiūno paramos fondo direktorė Lina Gedmintienė.

Jonas Valančiūnas

Jonas  Valančiūnas
Komanda: Lietuvos rinktinė
Memphis Grizzlies
Pozicija: C
Amžius: 27
Ūgis: 211 cm
Svoris: 116 kg
Gimimo vieta: Utena, Lietuva

2018 metų rugpjūtį duris atvėrę paauglių dienos namai „Išvien“ buvo pristatyti kaip vieta, kurią lankyti gali emocijų ir elgesio sutrikimų turintys arba į nusikalstamą veiklą linkstantys paaugliai. Tačiau per daugiau nei metus trunkančią išskirtinių Lietuvoje namų veiklą tiek sisteminis požiūris į paauglius, tiek ir darbas su jais pasikeitė.

„Šiai dienai galiu labai drąsiai ir paprastai pasakyti – šio sisteminio požiūrio nebeliko ir mes esame atviri kiekvienam Vilniaus miesto paaugliui. Nes ne paauglys yra sudėtingas, o sudėtingas yra paauglystės periodas“, – akcentuoja L. Gedmintienė.

Su Jono Valančiūno fondo direktore atvirame interviu kalbėjomės apie visuomenės požiūrį į paauglius, dienos namų „Išvien“ išskirtinumą ir vertę, juos lankančių paauglių sunkumus, Memfio „Grizzlies“ aukštaūgio J. Valančiūno indėlį į jų veiklą ir bendrus fondo tikslus.

– Kaip susidūrė jūsų ir Jono Valančiūno keliai ir kaip gimė paramos fondo bei paauglių dienos namų idėja? – jvfondas.lt paklausė L. Ragauskaitės-Gedmintienės.
– Joną aš pažįstu nuo 2012 metų. Tuo metu dirbau organizacijoje „Gelbėkit vaikus“ ir jis buvo mūsų ambasadorius. Jeigu turėdavome kokį nors projektą su Jonu – jie visuomet tekdavo man. Dirbdama su juo pastebėjau, kad pas Joną to teisingo gėrio yra daugiau nei jo ūgis. Dažnas jo sakinys skambėdavo taip: „Lina, aš atvažiuosiu pas vaikus, jeigu nebus žurnalistų“. Jau tada mačiau, kad jam rūpi Lietuvos vaikai.

Jonas Valančiūnas

Jonas  Valančiūnas
Jonas  Valančiūnas
MIN: 23.31
PTS: 12.43 (58.39%)
REB: 9.14
AS: 1.93
ST: 0.14
BS: 0.64
TO: 2.14
GM: 14

Po kelerių metų bendro darbo paskambinau Jonui ir paklausiau, ar jis planuoja Lietuvoje turėti savo fondą. Tuo metu jis dar abejojo, bet praėjus keliems mėnesiams, vieną kovo mėnesio rytą, 5 valandą, jis man paskambino ir pasakė, kad nori viską daryti Lietuvoje ir klausė, kokių žingsnių jam reikia imtis.

Mano galvoje mintis apie paauglius jau labai seniai gulėjo. Aš jam labai greitai išdėsčiau savo viziją, nes viską jau buvau susigalvojusi nuo menkiausių dalykų – tuomet mačiau, kad Lietuvoje norinčių dirbti su paaugliais yra labai mažai. Tuomet susitikome su juo ir Linu Kunigėliu, kuris Lietuvoje man padeda – jiems mano idėjos patiko ir viskas taip pamažu gimė.

– O kodėl būtent paaugliai? Matome Lietuvoje ir vaikų dienos namus, ir vaikų dienos centrus – visur dominuoja žodis vaikai. Koncentracijos būtent į paauglius veikiausiai Lietuvoje apskritai nėra?
– Man viskas ateina iš patirties. Kol 10 metų dirbau vaikų dienos centre – visus vaikus užsiauginau nuo pradinukų. Visuomet dirbdavome su vaikais, bet vieną dieną man paskambino viena pažįstama inspektorė ir pasakė: „Yra toks Tomas – imk tų jį ir ką nors su juo daryk“. Man tai buvo labai didelis iššūkis – atvedė paauglį su stipriu charakteriu, visu savo gyvenimo svoriu – aš tiesiog žiūrėjau į jį ir galvojau, ką man su juo dabar daryti.

Ir tuomet prasidėjo visas įdomumas – supratau, kad paauglys vaikų dienos centre negali būti, nes su juo reikia būti visai kitaip, dieną leisti visai kitaip, kalbėti visai kitaip. Tada pradėjau galvoti, kur galėčiau jį nukreipti – Lietuvoje vietos su aiškia dienotvarke ir minimaliomis taisyklėmis nebuvo. O mintis, kad paaugliui reikia taisyklių taip pat atėjo iš to paties Tomo. Aš jam uždaviau klausimą „Kada tau gyvenime buvo labai gerai“, o jis atsakė: „Kai buvau šaulių stovykloje, kurioje buvo labai aiškios taisyklės“. Supratau, kad paaugliams trūksta elementaraus aiškumo. Žiūrėdama į jį supratau, kad Lietuvoje tikrai reikia paauglių dienos namų. Namų su keliomis aiškiomis taisyklėmis, nuo kurių jiems pasidarytų lengviau. Jonui ir Linui pasakiau, kad jeigu mes norime gyvo, veikiančio ir niekada motyvacijos neprarandančio fondo, mes turime teikti paslaugą kiekvieną dieną.

– Dabar per televiziją yra transliuojama reklama, kurioje paauglys beldžiasi į duris ir visi namuose užsirakina, užsitraukia užuolaidas – taip pasakoma statistika, kad Lietuvoje žmonės neįsivaikina vaikų vyresnių nei 10 metų. Kodėl žmonės bijo paauglių ir ar iš tikrųjų reikia jų bijoti?
– Aš pati prieš kelerius metus atradau, kad baimė yra tai, ko tu nepažįsti. Žmonės jų bijo todėl, kad nepažįsta – tai išankstinė nuomonė ir nusistatymas. Prieš kuriant šiuos namus, vaikščiojome po įstaigas ir savivaldybes – visi buvo nustebę, kad mes dirbsime su paaugliais. Sulaukiau klausimo, ką darysiu, jeigu jis vieną dieną ateis su peiliu kišenėje – atsakiau, kad išsitrauksiu šakutę ir kartu valgysime pietus (šypsosi). Viskas priklauso nuo požiūrio. Man keista, kai visi galvoja, kad su paaugliais reikia kariauti. Kartą vieną paauglę lydėjome į polikliniką, kad ji atliktų medicininę patikrą. Seselė paklausė, kuo užsiimame Jono Valančiūno fonde. Pasakiau, kad dirbame su paaugliais. Ir jos instinktyvus atsakymas buvo: „Tai kariaujate?“. Kažkodėl visuomenė yra paskelbusi paaugliams karą. Žmonės jų paprasčiausiai nepažįsta. Aš tikiuosi, kad mūsų fondui pavyks sutaikyti visuomenę su paaugliais ir atvirkščiai, nes jie tikrai nėra baisūs.

– Kalbate bendrai apie visuomenę, tačiau ir daugelis tėvų namuose „nesusitvarko“ su savo atžalomis paaugliais. Ar padedate ir šiais atvejais tarpininkauti? Ir iš kur pas jus atkeliauja daugiau vaikų – patys tėvai atveda ar iš centrų?
– Iš tikrųjų, tai mūsų labai dažnai klausia, ką mes veikiame ir kas mes apskritai tokie esame. Aš labai dažnai atsakau, kad esame tas trečias asmuo, kuris padeda paaugliui susišnekėti su tėvais ir tėvams susišnekėti su paaugliais.

Paaugliai čia patenka labai įvairiais keliais: vienus atsiunčia Vilniaus miesto savivaldybės tarpinstitucinio koordinavimo bendradarbiavimo skyrius, kiti ateina su draugais, treti sužino per aplinkinius. Šiemet viena paauglių dienos namus lankanti mergaitė mane pasikvietė į mokyklą, kad aš jos bendraklasiams papasakočiau apie savo profesiją – kaip ji pati įvardino, jog aš esu socialinės veiklos direktorė. Po apsilankymo ir mūsų namų bei veiklos pristatymo iš tos klasės pas mus atėjo viena paauglė.

Jeigu pačioje pradžioje mums patiems atrodė, kad šiuos dienos namus galės lankyti emocijų ir elgesio sutrikimų turintys arba į nusikalstamą veiklą linkstantys vaikai, tai šiai dienai galiu labai drąsiai ir paprastai pasakyti – šio sisteminio požiūrio nebeliko ir mes esame atviri kiekvienam Vilniaus miesto paaugliui. Nes ne paauglys yra sudėtingas, o sudėtingas yra paauglystės periodas.

Ir tas periodas kiekvienam yra skirtingas. Vienas verkia namuose, kitas išbando visokius dalykus ir peržengia ribas – išbando alkoholį, cigaretes ar net vagystes, treti tiesiog nori ateiti ir tyliai bei ramiai pabūti. Taip kad šie namai yra kiekvienam Vilniaus miesto paaugliui – nepriklausomai nuo jų tėvų socialinės-ekonominės padėties. Jeigu tu esi paauglys, kuriam sunku išgyventi paauglystės periodą, mes esame atviri namai, kurie gali padėti jį išgyventi. Kartais atrodo, kad paauglių atėjimas labiau padeda mums nei mes jiems – jie čia nurimsta ir atsiskleidžia.

– Šiuose namuose ant sienos yra parašyta Jono Valančiūno mintis su haštagu #maziauchuliganavot. Jūsų veikla išplaukė iš šio haštago ar haštagas išplaukė iš jūsų veiklos?
– Šios frazės istorija yra labai įdomi. 2017 metais, kai mes įsteigėme fondą ir prisijungėme prie Dalios Grybauskaitės iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“, prieš einant pas prezidentę Jonui visokiomis aukštomis frazėmis bandžiau paaiškinti, ką mes čia veiksime, o jis man ėmė ir atsakė: „Ko tu man čia taip sudėtingai pasakoji? Aš žinau, kam tie namai – kad mažiau chuliganavotų“. Ir tada net man pačiai aiškiau pasidarė (šypsosi), nes visuomet kalbi taip, kad tave suprastų institucijos, o Jonas taip bum ir davė aiškumo. Ir patys vaikai dabar dažnai vartoja šiuos žodžius, sutikdami, kad turėtų mažiau chuliganavoti.

Jonas man yra pasakęs dar tris sakinius, kurie man labai padeda. Nuo pat pradžių supratau, kad dirbant Jono Valančiūno fonde anglų kalba man bus labai reikalinga, todėl aš jam atvirai pasakiau, kad turiu minusą, jog nekalbu angliškai. Bet jis ramiai atsakė: „Nieko tokio. Aš irgi nekalbu. Abu kartu išmoksime“. Abu kartu išmoksime – aš šitą sakinį visada naudoju dirbdama su paaugliais. Ir tai puikiai veikia. Ir tai aš išmokau iš Jono. Jis pats kartais nesupranta, kiek daug jis pasako ir kaip mes pagauname jo žodžius.

Nuotr. jvfondas.lt

– Įkūrėjas? Vadovas? Rėmėjas? Autoritetas? Kaip tiksliausiai būtų galima apibūdinti Jono vaidmenį paramos fonde?
– Jonas Valančiūnas yra šio fondo steigėjas, rėmėjas ir užnugaris. Plius Jono buvimas su vaikais yra labai kokybiškas. Vasarą, kai Jonas būna Lietuvoje, nepasakyčiau, kad jis su vaikais praleidžia labai daug laiko, tikrai tam neskiria visos savo vasaros. Bet kai jis čia būna, jis būna labai kokybiškai. Šiai dienai Jonas žino visų vaikų vardus ir visų jų istorijas.

Be to, mes labai džiaugiamės, kad su Jono pagalba subūrėme ir patikimų partnerių ratą – prie mūsų veiklos prisideda „LIDL“, „OlyBet“, „Biovela“, „Daumantai LT“ ir netgi NBA žaidėjų asociacija. Visų jų dėka „Išvien“ paaugliams jau tapo antraisiais namais.

– Minėjote, kad paaugliams reikalingos taisyklės. Šiuose namuose naudojate krepšinio taisykles. Kadangi tai Jono Valančiūno paramos fondas – toks pasirinkimas yra akivaizdus. Vis tik labai įdomu, kaip jūs jas pritaikote kasdienėje savo veikloje?
– Viskas labai paprasta. Pavyzdžiui, jeigu namuose būtų labai didelis triukšmas – pasiimčiau švilpuką ir juo sušvilpusi paskelbčiau minutės pertraukėlę. Tiesa, to dar neteko panaudoti. Yra bendras taisyklių sąrašas, su kuriuo paaugliai yra supažindinti – kaip ir krepšinio aikštelėje su teisėjais nepasiginčysi, taip ir čia niekas nesiginčija. Taip pat yra skiriamos techninės pražangos už labai grubius taisyklių pažeidimus – viena mergaitė jų turi jau dvi, o gavusi trečią ji iš dienos namų būtų pašalinta dviem mėnesiams. O to patirti nenori nė vienas, nes per metus šie namai jiems jau tapo vertybe. Ir dėl vertybių paaugliai nenusižengia.

– Iš jūsų kalbos galima suprasti, kad paaugliai čia atvyksta savo noru – po pamokų neskuba namo ar su draugais kažkur išeiti, o atvyksta būtent į šiuos dienos namus. Galbūt galite plačiau papasakoti, ką jūs čia veikiate ir kokią jie šiuose namuose mato vertybę, jog patys nori atvykti ir čia būti?
– Didžioji vertybė – sugebėjimas su jais būti 100%. Krepšinį naudoju ir bendraudama su personalu. Kai atsidaro durys ir įeina paauglys – mes daugiau nieko nedarome, tik būname su juo. Kaip ir krepšinio aikštelėje – prasidėjo rungtynės ir visi žaidžia krepšinį, niekas pašalinėmis veiklomis neužsiima: taip, kaip krepšininkas iš rankų nepaleidžia kamuolio – taip mes iš akių nepaleidžiame vaiko.

Jie visuomet ateina 15-15:30 val., randa šiltus pietus, patys serviruojasi pietų stalą... Turime tokį mažą, bet labai svarbų ritualą – kaskart po lėkšte dedame servetėlę. Kartą darėme eksperimentą ir nepadėjome servetėlių, tai visi klausė, kas čia vyksta (juokiasi). Pietus visuomet, nesvarbu kiek mūsų yra, valgome prie bendro stalo.

Taip pat vyksta pokalbiai. Dar viena didžioji vertybė, kurią vaikai patys įvardija – kad mes su jais būname, jų klausome ir girdime, ką jie sako. Jie tai labai vertina.

Ar buvo lengva iš karto su jais tiesiog būti? Tikrai ne! Aš pati save pagaudavau galvodama, kad turiu kažkur eiti, kažkokį laišką atrašyti, kažkam paskambinti, kažką padaryti – pirmomis dienomis atrodydavo, kad nieko nenuveikiau, tik visą dieną prasėdėjau ir pražaidžiau kortomis. Bet po pusmečio pamačiau, kad tai yra labai svarbus ir netgi esminis dalykas – būti kartu. Aš manau, kad dėl šio paprasto buvimo jie čia ir eina.

– Paauglių dienos namams „Išvien“ – jau daugiau nei metai. Ką per šiuos metus išmokote ir ką bedirbdami pakeitėte savo veikloje?
– Per tuos metus tikrai daug supratau ir išmokau. Tik jaučiu, kad antrieji metai nuo pirmųjų labai skiriasi, nes vaikai ūgtelėjo – jiems jau tokio dėmesingo buvimo nebereikia, jie jau moka ir patys veiklas susiorganizuoti: toks jausmas, kad kažkurį plyšį toje gyvenimo dėlionėje jau uždengėme. Nebe taip jie jau svirduliuoja – melo mažiau, pas kai kuriuos atsirado daugiau asmeninės veiklos, išaugo pasitikėjimas savimi, atsirado žinojimas, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje.

Kad jie per tuos metus pasikeitė – faktas. Iš to paties sugebėjimo pasiserviruoti stalą – jie tuos įgūdžius parsineša ir į savo namus. Mūsų paauglių dienos namai vadinasi „Išvien“, todėl aš sakiau, kad jeigu mums pavyks sulipdyti darnią komandą iš skirtingų vaikų su skirtingomis jų istorijomis ir patirtimis – aš labai džiaugsiuosi ir tai bus didžiausias mūsų pasiekimas.

Visai neseniai turėjome įvykį, kai buvo apkalbėtas vienas mūsų senbuvis. Ir vienam vaikui tai labai nepatiko, todėl jis pasakė: „Jeigu bent vienas eis prieš tą, kuris yra iš „Išvien“, mes visi būsime išvien prieš tą vieną“. Galvoju, kad bendrystę pavyko įskiepyti. Nors galbūt ir grubokai atrodo šį situacija, bet po to man tas vaikas paaiškino – „Mes su juo kalbėsime labai ilgai“. Prieš pusmetį pokalbiai kartais baigdavosi į darbą paleidžiant rankas. Tad jeigu jau to nebėra – tai yra labai gerai.

– Per dienos namų atidarymą Jonas Valančiūnas paminėjo, kad šiuose namuose bus dvylika paauglių. Kalbate, kad jums jau pavyko iš dabar namuose esančių paauglių suburti komandą, bet tuo pačiu sakote, kad norite padėti kuo daugiau vaikų ir galite priimti visus norinčius. Ar galima daryti išvadą, kad ketinate plėstis?
– Tada reikia atidaryti dar vienus namus, nes vienuose namuose gali būti dvylika vaikų. Jeigu būtų dar daugiau – jų nebematytum ir nebegalėtum padėti iki galo. Vėl būtų ėjimas į kiekybę, o ne į kokybę. Bet sunkiausia yra surasti ne namus, o žmones, kurie norėtų dirbti su paaugliais ir sugebėtų į juos žiūrėti be išankstinio vertinimo. Vaikai yra daugiabriauniai – kaip tu į juos žiūri, taip ir jie į tave žiūrės. Kur rasti taip dirbti norinčių žmonių.. (pauzė) Jų tikrai nėra daug.

– Kiekviena organizacija, komanda, verslas – kai kažkas yra sukuriama, tai daroma siekiant kažkokio konkretaus rezultato ir tikslo. Koks yra jūsų tikslas? Ir ar yra kažkokie apčiuopiami rezultatai, pagal kuriuos būtų galima vertinti jūsų nuveiktus darbus?
– Galbūt galėčiau imti ir nusigraužti sau nagus, kad šiuose paauglių dienos namuose nėra tų dvylikos vaikų, o kol kas turime devynis. Atrodo, kad tikslas nepasiektas? Ne, iš tikrųjų aš išmokau sugebėti džiaugtis procesu, to paties mokau ir vaikus – o rezultatai yra labai paprasti: tas pats servetėlės pasidėjimas ant stalo, sugebėjimas kalbėti nerėkiant, išsiaiškinti situacijas kalbant draugiškai, sugebėjimas ne kiekvieną dieną meluoti ir nebijoti suaugusiajam pasakyti tiesos. To anksčiau nebūdavo.

Kažkokių išsikeltų rezultatų mes ir neturėjome: mūsų tikslas – kad paaugliai norėtų čia būti. Kai jie yra čia – reiškia, kad jie nėra kažkur kitur: nesėdi „Akropolyje“, nesitrina gatvėje. Mūsų namai skirti padėti išgyventi tą sunkų paauglystės periodą.


Rodyti komentarus
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 0

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.