Lietuvos krepšinis XXI a. antrajame dešimtmetyje išgyveno kartų kaitą, nes ilgamečiai rinktinės vedliai Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Rimantas Kaukėnas ir kiti, be kurių neįsivaizduodavome pergalių tarptautinėse arenose, buvo pasiekę karjerų saulėlydį.
Senąją kartą pakeitę krepšininkai šį dešimtmetį patyrė skaudžių nesėkmių, bet iškovojo ir saldžių pergalių. Ryškiausios pažymėtos bronzos medaliais 2010-ųjų pasaulio čempionate Turkijoje bei iškovotais sidabro medaliais Europos pirmenybėse 2013-aisiais Slovėnijoje bei 2015-aisiais Prancūzijoje.
Tinklalapis „BasketNews.lt“ pristato XXI a. antrojo dešimtmečio geriausių Lietuvos krepšininkų dešimtuką.
10. Martynas Pocius
Profesionalo karjerą Pocius pradėjo 2009-aisiais, kuri dėl nuolat persekiojančių traumų truko aštuonerius metus ir lietuvis sportbačius ant vinies pakabino būdamas vos 31-erių.
Nepaisant trumpos karjeros, gynėją visada prisiminsime kaip vieną atletiškiausių krepšininkų Lietuvos istorijoje, pasižyminčiu neįtikėtina sprogstamąja jėga ir baimės neturėjimu veržiantis link krepšio.
Nueinančiame dešimtmetyje 196 cm ūgio atletas ketverius metus su pertraukomis atstovavo Kauno „Žalgiriui“, dvejus praleido „Karališkajame“ Madrido „Real“, sezoną žaidė Stambulo „Galatasaray“, o karjerą baigė Mursijos UCAM klube.
Eurolygoje geriausi Pociaus sezonai buvo atstovaujant „Žalgiriui“ – 2010-2011 m. ir 2013-2014 m. sezonuose stipriausioje Senojo žemyno lygoje gynėjas pelnydavo po 10,9 taško.
Lietuvos rinktinei Pocius paaukojo penkias vasaras ir 2010-2014 metų laikotarpiu Kęstučio Kemzūros bei Jono Kazlausko treniruojamose ekipose krepšininkas buvo vienas pagrindinių perimetro žaidėjų.
Martynas buvo vienas svarbiausių rinktinės krepšininkų olimpiniame atrankos turnyre 2012-aisiais Venesueloje (vid. 11,5 tšk., 12,8 naud. bal.), o rezultatyviausią čempionatą sužaidė 2010-aisiais pasaulio pirmenybėse Turkijoje, kai rinkdavo vidutiniškai po 9,6 taško.
Per aštuonerius metus trukusią karjerą Pocius sukaupė solidžią apdovanojimų lentyną – pasaulio čempionato bronza bei Europos pirmenybių sidabras, Eurolygos vicečempionas, ACB bei Ispanijos taurės laimėtojas, du laimėti BBL titulai bei trys LKL čempionų žiedai.
Veteranas šiame dešimtmetyje buvo apsivilkęs visų trijų stipriausių Lietuvos klubų marškinėlius ir iškovojo trijų skirtingų spalvų medalius.
Šiuo metu Ispanijos klubo Saragosos „Casademont“ garbę ginantis gynėjas XXI a. antrajame dešimtmetyje be minėtų valstybių taip pat atstovavo komandoms iš Turkijos – 2010-2011 m. ir 2014-2015 m. sezonuose, atitinkamai Olino „Edirne“ ir Stambulo „Daruššafaka“ ekipoms.
2011-2014 m. laikotarpiu tuometiniam Vilniaus „Lietuvos rytui“ atstovavęs Seibutis spėjo tapti klubo veidu ir, atstovaujant sostinės ekipai, dvejus metus rungtyniavo Eurolygoje, kur sužaidė asmeninį geriausią sezoną stipriausioje Senojo žemyno lygoje – 12,9 taško ir 10,9 naudingumo balo (2012-2013 m.).
Per laikotarpį Vilniuje Seibutis du sykius iškovojo LKL sidabrą bei po kartą laimėjo bronzą vietinėse pirmenybėse bei Europos taurėje.
Po metų, praleistų Turkijoje, Renaldas sugrįžo į Lietuvą, kur kiek netikėtai jį prisikvietė lietuvišką branduolį formavęs „Žalgiris“, su kuriuo krepšininkas pirmą kartą iškovojo LKL titulą bei po metų su komanda jį apgynė. Taip pat gynėjas 2017-aisiais laimėjo KMT.
Iš Laikinosios sostinės iš Pajūrio kilęs krepšininkas persikėlė arčiau namų ir pasirašė kontraktą su Klaipėdos „Neptūnu“, su kuriuo iškovojo LKL bronzos medalius.
Niekada rinktinei „ne“ nesakantis Seibutis per šį dešimtmetį dalyvavo dvejose olimpinėse žaidynėse bei Europos pirmenybėse ir trys sykius Lietuvos garbę gynė pasaulio čempionatuose.
Sėkmingiausias asmeniškai 34-erių atletui čempionatas buvo 2014-aisiais, kuomet pasaulio pirmenybėse Ispanijoje Reno rinko po 9,8 taško ir 8,4 naudingumo balo.
Seibutis kartu su rinktine iškovojo visus medalių komplektus, kuriuos komanda laimėjo šiame dešimtmetyje – 2013-ųjų ir 2015-ųjų sidabrai Europos čempionatuose bei pasaulio pirmenynių bronza 2010-aisiais.
2010-aisiais į „Žalgirį“ persikėlęs jaunuolis per šį dešimtmetį tapo neatsiejama Lietuvos rinktinės dalimi, spėjęs tapti ir geriausiu šalies krepšininku bei debiutuoti NBA.
Karjeros pradžioje „Žalgiryje“ Kuzminskas buvo kritikuojamas dėl per minkšto charakterio, o labiau jam pavyko atsiskleisti į Kauną 2012-aisiais atvykus treneriui Joanui Plazai.
Prie Ispanijos stratego krepšininkas Eurolygoje sužaidė geriausią savo sezoną atstovaujant Laikinosios sostinės klubui – 7,1 taško ir 7,7 naudingumo balo per 14 minučių.
Kuzminsko ir Plazos bendradarbiavimas nesibaigė ispanui palikus Lietuvą. Jis puolėją pasikvietė į naująją savo darbovietę Malagos „Unicaja“, kur vilnietis praleido trejus metus ir per juos tapo elitiniu Eurolygos žaidėju.
2015-2016 m. sezone Kuzia sužaidė iki šiol rezultatyviausią savo sezoną Eurolygoje, kuomet vidutiniškai pelnė po 12 taškų, o toks pasirodymas jam garantavo sutartį su Niujorko „Knicks“.
Šalia tokių žvaigždžių kaip Carmelo Anthony ir Kristaps Porzingis rungtyniavęs lietuvis nepražuvo ir debiutiniame sezone stipriausioje Senojo žemyno lygoje per 14 minučių rinko po 6,3 taško, o sėkmingi metai Malagoje ir Niujorke nepraslydo sirgaliams pro akis, kurie išrinko Kuzminską geriausiu 2016-ųjų Lietuvos krepšininku.
Vis dėlto sugrįžęs po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių į Niujorką lietuvis nebesulaukė pasitikėjimo iš „Knicks“ stratego Jeffo Hornačeko bei tik kartą pasirodė ant parketo ir jau 2018-ųjų pradžioje sugrįžo į Europą, kur sukirto rankomis su Milano „AX Armani Exchange“.
1,5 metų Milane praleidęs lietuvis praėjusią vasarą persikėlė į kitą Eurolygos klubą Pirėjo „Olympiakos“, tačiau greitai su juo atsisveikino ir dabar atstovauja Krasnodaro „Lokomotiv“ ekipai.
Per klubinę karjerą Kuzminskas du sykius laimėjo BBL lygą, dvi LKF taures, taip pat taurių varžybas ir čempionatą Italijoje bei iškovojo tris LKL titulus, 2013-aisiais tapęs finalo MVP.
Į rinktinės dvyliktuką puolėjas pirmą kartą prasimušė 2013-aisiais ir nuo to laiko atstovavo komandai visuose čempionatuose iki dabar.
Asmeniškai sėkmingiausia vasara 30-mečiui buvo 2017-ųjų, kai Europos pirmenybėse jis vidutiniškai rinko po 15,3 taško ir 11,5 naudingumo balo, o įsimintiniausios – 2013-ųjų ir 2015-ųjų, kuomet buvo iškovoti Europos čempionatų sidabrai.
2011-aisiais Europos taurės „Kylančia žvaigžde“ išrinktas Motiejūnas tais pačiais metais sulaukė įvertinimo iš NBA, kai aukštaūgį 20-uoju šaukimu pakvietė Minesotos „Timberwolves“, greitai teises perleidusi Hjustono „Rockets“ klubui.
Prieš debiutą stipriausioje krepšinio lygoje Motiejūnas stažavosi Lenkijoje, trenerio Tomo Pačėso treniruojamoje Gdynės „Asseco Prokom“, ir Eurolygoje užfiksavo solidžią statistiką – 12,5 taško, 7,9 atkovoto kamuolio ir 13,7 naudingumo balo.
2012-ųjų vasarą D-Mo su „Rockets“ susitarė dėl ketverių metų sutarties ir nors iš pradžių krepšininkas buvo kilnojamas iš NBA į G lygą, ryškiausiomis spalvomis suspindo 2014-2015 m. sezone.
Būtent minėtame sezone Motiejūnas išsikovojo vietą startiniame penkete ir vidutiniškai per 28 minutes rinko po 12 taškų ir 5,9 atkovoto kamuolio. Deja, kai atrodė, jog lietuvis įsitvirtins NBA, centrą sustabdė nugaros skausmai, dėl kurių jis praleido pusę metų be krepšinio.
Grįžęs į „Rockets“ aukštaūgis tokių rodiklių nebedemonstravo, o 2016-aisiais su klubu užvirė tikrą dramą, kuomet buvo pranešta, jog Hjustono ekipa su atletu sudarė naują ketverių metų 35 mln. JAV dolerių vertės sutartį, tačiau oficialiai ji taip ir neįsigaliojo.
Oficiali tokio sprendimo priežastis nebuvo paskelbta, tačiau neoficialiai pranešta, kad „Rockets“ klubui reikėjo gauti daugiau medicininės informacijos apie lietuvio būklę.
Dar tą patį sezoną Motiejūnas persikėlė į Naujojo Orleano „Pelicans“, kur solidžiai prisijungė prie komandos, tačiau po mainų į klubą atvykus DeMarcusui Cousinsui, lietuvio žaidimo laikas drastiškai sumažėjo.
Po permainingos karjeros NBA 2017-ųjų vasarą 29-erių atletas priėmė netradicinį sprendimą ir persikėlė į Šandongo „Golden Stars“ klubą Kinijoje, kur įrodė skeptikams, jog su jo sveikata viskas yra gerai, nes tuo abejojančių atsirado po istorijos su Hjustono ekipa.
Po dviejų sezonų Kinijoje Motiejūnas sulaukė dėmesio iš San Antonijaus „Spurs“, prie kurios prisijungė 2018-2019 m. reguliariojo sezono pabaigoje ir spėjo sužaisti aštuonerias rungtynes.
Šiuo metu Šanchajaus „Sharks“ ekipos garbę ginantis centras klubiniame krepšinyje šiame dešimtmetyje yra iškovojęs vienintelį Lenkijos čempionų titulą, o Lietuvos rinktinėje dėl įvairių aplinkybių nežaidė nuo 2017-ųjų Europos čempionato.
213 cm ūgio krepšininkas rinktinei atstovavo 2014-ųjų pasaulio čempionate bei 2013-ųjų ir 2017-ųjų Europos pirmenybėse bei per šį laiką iškovojo Senojo žemyno sidabrą, tačiau kalnų komandoje nenuvertė.
Geriausias Motiejūno čempionatas atstovaujant rinktinei – 2014-ųjų planetos pirmenybės, kuomet aukštaūgis per 17 minučių pelnydavo po 7,4 taško, atkovodavo po 4 kamuolius ir rinkdavo po 6,1 naudingumo balo.
Jei kalbame apie Lietuvos rinktinę XXI a. antrajame dešimtmetyje ir pergales, turbūt pirmasis žaidėjas, su kuriuo jas siejame, yra Mantas Kalnietis.
Įžaidėjas garsėja kaip krepšininkas, kuris atstovaujant šaliai savo žaidimą pakelia į visai kitą lygį, o šį dešimtmetį neatstovavo savo šaliai vienintelį kartą, kai prieš 2014-ųjų pasaulio pirmenybes draugiškose rungtynėse su Kroatija patyrė nelemtą raktikaulio traumą.
Dešimtmetyje, kuriame Lietuva išgyveno įžaidėjų badą po Jasikevičiaus karjeros pabaigos, Kalniečio dubleriai rinktinėje vis keisdavosi, o jis buvo pagrindinis vedlys tiek bronza pažymėtame 2010-ųjų pasaulio čempionate, tiek iškovotais sidabrais Europos pirmenybėse 2013-aisiais bei 2015-aisiais.
Fenomenaliai Kalnietis pasirodė 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, kur Lietuvos žygį link medalių ketvirtfinalyje sustabdė Australija. Brazilijoje gynėjo vidurkiai per 31 minutę siekė 18 taškų, 7,5 rezultatyvaus perdavimo ir 20,3 naudingumo balo.
Klubiniame krepšinyje Kalnas iki 2012-ųjų gynė „Žalgirio“ garbę, su kuriuo šiame dešimtmetyje du kartus laimėjo LKL, tris sykius BBL, 2012-aisiais tapęs šio turnyro finalo MVP.
Po praleistų metų „Žalgiryje“ lietuvis persikėlė į Krasnodarą, kur „Lokomotiv“ garbę gynė iki 2015-ųjų ir su juo 2013-aisiais laimėjo Europos taurę. Tais pačiais metais Kalnietis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos krepšininku.
Po laikotarpio Rusijoje įžaidėjas atstovavo Indianos „Pacers“ ekipai Vasaros lygoje, tačiau nepavykus įsitvirtinti NBA, trumpam sugrįžo į „Žalgirį“, o 2016-ųjų pradžioje jo kontraktą išpirko „AX Armani Exchange“.
33-ejų veteranas Italijoje praleido 1,5 sezono ir laimėjo Italijos čempionatą bei taurę. Tokius pačius titulus praėjusį sezoną lietuvis iškovojo Prancūzijoje, kur gynė Vilerbano ASVEL garbę.
Šiuo metu į „Lokomotiv“ sugrįžęs Kalnietis geriausią sezoną Eurolygoje sužaidė būtent šiame klube – 9,4 taško, 4,8 rezultatyvaus perdavimo ir 11,8 naudingumo balo (2013-2014 m.)
Pažiūrėjus, ką „Žalgiris“ laimėjo šiame dešimtmetyje, tuos pačius pasiekimus praktiškai rasite ir Pauliaus Jankūno apdovanojimų lentynoje.
2010-ųjų vasarą po praleisto vieno sezono Maskvos srities „Chimki“ gretose į Laikinąją sostinę sugrįžęs Jankūnas nuo to laiko yra ištikimas „Žalgiriui“ ir su juo nuo grįžimo kauniečiai nepralaimėjo nė vieno LKL titulo, iškovoję visus devynis.
3000 pelnytų taškų ribą pasiekęs Jankūnas pagal šį rodiklį Eurolygoje užima ketvirtąją vietą, o atkovotų kamuolių grafoje nusileidžia vieninteliam Felipe Reyesui.
Eurolygos legenda šiame dešimtmetyje išpildė ir savo svajonę, kai su „Žalgiriu“ 2017-2018 aisiais pateko į finalo ketvertą, o pats buvo išrinktas į antrąjį lygos simbolinį penketą.
Naudingiausiai Jankiui susiklostė sezonas prieš patekimą į finalo ketvertą, kai 2016-2017 m. Eurolygoje aukštaūgis pelnė po 12,9 taško, atkovojo po 6,1 kamuolio ir rinko po 16,7 efektyvumo balo.
Individualų apdovanojimą LKL finalų serijoje puolėjas atsiėmė 2011-aisiais, o tais pačiais metais ir 2012-aisiais Jankūnas tapo taurės varžybų finalo ketverto MVP.
Šalia visų iškovotų titulų su „Žalgiriu“ 35-erių veteranas Lietuvos rinktinėje taip pat paliko ryškų įspaudą ir laimėjo bronzą 2010-aisiais pasaulio čempionate bei 2015-aisiais Europos pirmenybėse.
Būtent 2015-aisiais Jankūnas sužaidė geriausią savo čempionatą rinktinėje, kai per mačą vidutiniškai pelnė po 9 taškus, atkovojo po 3,8 kamuolio ir rinko po 11,4 naudingumo balo.
4. Linas Kleiza
Buvęs krepšininkas XXI a. antrajį dešimtmetį pradėjo įspūdingai ir 2010-aisiais su Pirėjo „Olympiakos“ nukeliavo iki Eurolygos finalo, asmeniškai laimėjo Alphonso Fordo apdovanojimą (vid. 17,1 tšk.), o vasarą su Lietuvos rinktine laimėjo pasaulio čempionato bronzą, per rungtynes vidutiniškai pelnydavęs po 19 taškų ir atkovodavęs po 7,1 kamuolio.
Tokie lietuvio pasirodymai nepraslydo NBA klubų skautams ir Toronto „Raptors“ pasikvietė Kleizą į savo gretas, kuris į stipriausią pasaulio krepšinio lygą sugrįžo po metų pertraukos.
Sugrįžimas į NBA 203 cm ūgio puolėjui nebuvo prastas ir jis iki gruodžio mėnesio fiksavo 11,2 taško ir 4,5 atkovoto kamuolio vidurkius, tačiau tuomet lietuvis patyrė sunkią menisko traumą, kuri iš esmės pakoregavo krepšininko karjerą.
Dėl šios traumos Kleiza praleido 2011-aisiais Lietuvoje vykusį Europos čempionatą, o į aikštę sugrįžo tik 2012-ųjų pradžioje.
2013-ųjų vasarą „Raptors“ nusprendė išsiskirti su Kleiza ir puolėjas grįžo į Europą, kur pasirašė dvejų metų trukmės kontraktą su Stambulo „Fenerbahče“ ir tapo geriausiai apmokamu Eurolygos žaidėju.
Vis dėlto metai Turkijoje atletui susiklostė ne taip, kaip tikėjosi tiek jis pats, tiek klubas. Kleiza vidutiniškai per 21 minutę pelnė po 10,1 taško, atkovojo po 3,5 kamuolio ir rinko po 9,8 naudingumo balo, o Željko Obradovičiaus treniruojama ekipa nepasiekė stipriausios Senojo žemyno lygos atkrintamųjų.
Po nuvylusių metų „Fenerbahče“ nutraukė dar metus turėjusį galioti kontraktą su lietuviu, kuris persikėlė į tuometinę Milano „Emporio Armani“.
Italijoje Kleiza kalnų taip pat nenuvertė ir po sezono iškentė dar vieną kelio operaciją. Nors ilgą laiką buvo kalbama apie lietuvio sugrįžimą į aikštę, o jį viliojo ir „Žalgiris“, Kleiza ant parketo nebesugrįžo ir paskutinį savo karjeros sezoną sužaidė būdamas 30-ies.
Šiuo metu „Ryto“ sporto direktoriaus pareigas einantis kaunietis rinktinėje, be minėtos bronzos pasaulio čempionate Turkijoje, taip pat iškovojo sidabrą 2013-aisiais Europos pirmenybėse. Būtent finalo rungtynės su Prancūzija, kai puolėjas pelnė 20 taškų, krepšininkui buvo paskutinės atstovaujant Lietuvos rinktinei.
Kaip ir Kleiza, taip ir Mačiulis 2011-ųjų Europos čempionatą praleido dėl kelio traumos, kurią patyrė Milano „Emporio Armani“ gretose.
Tai buvo vienintelės pirmenybės šiame dešimtmetyje, kurias praleido ne kartą Lietuvos rinktinę į priekį tempęs puolėjas.
Turbūt geriausiai Lietuvos sirgaliai prisimena 2015-ųjų Europos pirmenybes, kuomet aštuntfinalyje Mačiulis prieš Gruzija pelnė 34 taškus, surinko 50 naudingumo balų ir praktiškai vienas išgelbėjo komandą nuo fiasko. Vėliau rinktinė pirmenybėse pasidabino sidabro medaliais.
Minėtasis čempionatas Mačiuliui buvo asmeniškai geriausias, kuriame jis rinko po 13,8 taško, 6,3 atkovoto kamuolio ir 18,1 naudingumo balo.
Klubiniame krepšinyje 34-erių veteranas pasiekė taip pat ryškių laimėjimų.
Po atliktos reabilitacijos po kryžminių kelio raiščių operacijos Mačiulis savo karjerą atgaivino Kauno „Baltų“ gretose ir dar 2011-2012 metų sezono pabaigoje persikėlė į Sienos „Montepaschi“, su kuria spėjo tapti Italijos čempionu.
Sienoje krepšininkas neužsibuvo ir sulaukęs „Panathinaikos“ pasiūlymo persikėlė į Atėnus, kur išbuvo dvejus metus bei po du sykius laimėjo Graikijos čempionatą bei taurę.
Po praleistų metų Graikijoje Mačiulis sulaukė didžiausio karjeros įvertinimo – sutarties su „Real“.
Jau pirmaisiais metais Madride Jonas kartu su karališkuoju klubu tapo Eurolygos ir Ispanijos čempionu, su Lietuvos rinktine sužaidė karjeros čempionatą ir laimėjo sidabrą, o tokie metai buvo vainikuoti geriausio 2015-ųjų Lietuvos krepšininko apdovanojimu.
Ispanijos sostinėje dvimetrinis atletas iš viso žaidė 3,5 sezono, kur nuskynė visus įmanomus komandinius laimėjimus.
2018-ųjų pavasarį su „Real“ atsisveikinęs Mačiulis sezoną užbaigė „Lokomotiv“ gretose, o pastaruosius dvejus metus lietuvis gina Atėnų AEK klubo garbę.
23-ejų krepšininkas būdamas 17 metų debiutavo Eurolygoje, vilkėdamas Malagos „Unicaja“ marškinėlius, o po sezono Andalūzijoje persikėlė už Atlanto, kur prisijungė prie Gonzagos universiteto.
Dar prieš išvykstant į Gonzagą krepšininkas spindėjo Europos aštuoniolikmečių čempionate, kur rinko 15,9 taško, 12 atkovotų kamuolių ir 26,8 naudingumo balų vidurkius.
NCAA Domas žaidė du sezonus, antrajame atvedęs komandą tarp 16 geriausių universitetų, kai „Kovo beprotybėje“ rinko po 19,6 taško, atkovojo po 14,3 kamuolio ir blokavo po 3,3 varžovo metimo.
Tokie pasirodymai studentų lygmenyje pro akis nepraslydo NBA klubams ir lietuvis 2016-ųjų naujokų biržoje Orlando „Magic“ ekipos buvo pašauktas 11-uoju šaukimu. Tiesa, „Magic“ iškart išsiuntė Sabonį į Oklahomos „Thunder“.
Debiutiniame sezone NBA aukštaūgis rinko po 5,8 taško, o labiau jam pavyko atsiskleisti po to, kai 2017-ųjų vasarą „Thunder“ lietuvį kartu su Victoru Oladipo išsiuntė į Indianapolį, mainais už tai gaudami Paulą George'ą.
Trečią sezoną „Pacers“ gretose žaidžiantis Saboniukas su kiekvienais metais gerino savo žaidimą, o šiemet yra realus kandidatas į „Visų žvaigždžių“ rungtynes.
Lietuvos rinktinėje 211 cm ūgio centras debiutavo 2015-aisiais ir iškovojo sidabro medalį.
Vėliau Arvydo Sabonio atžala savo šaliai atstovavo Rio de Žaneiro olimpinėse 2016-aisiais bei 2019-ųjų pasaulio pirmenybėse Kinijoje, kur iki šiol sužaidė geriausią savo čempionatą – 10,5 taško ir 6,3 atkovoto kamuolio.
Pastaruosius dvejus metus Sabonis buvo išrinktas geriausiu Lietuvos krepšininku.
Jei Mantą Kalnietį siejame su Lietuvos šio dešimtmečio pergalėmis, tai Joną Valančiūną gretiname tiek su šalies pergalėmis, tiek su visos tautos krepšiniu.
Lyg viesulas į vyrų krepšinį įsiveržęs JV dar 2010-aisiais tapo LKL ir U18 Europos čempionu, o po metų laimėjo ir U19 pasaulio pirmenybių titulą. Tiek Europos pirmenybėse (vid. 27,9 naud. bal.), tiek pasaulio čempionate (vid. 29,7 naud. bal.) lietuvis tapo turnyrų MVP ir tapo aišku, jog jis seniai išaugo jaunimo krepšinio marškinėlius.
Dar prieš tampant pasaulio jaunimo čempionu Valančiūnas debiutavo Eurolygoje, kur būdamas 18 metų vidutiniškai pelnė po 7,7 taško, atkovojo po 5,8 kamuolio ir rinko po 9,7 naudingumo balo.
LKL vidurio puolėjas fiksavo 16,6 naudingumo balų statistiką, o tokie pasirodymai leido atletui tapti aukščiausiai NBA naujokų biržoje pašauktu krepšininku Lietuvos istorijoje – „Raptors“ lietuvį pakvietė penktuoju šaukimu.
Tą pačią 2011-ųjų vasarą, kai milžinas iš Lietuvos buvo pašauktas į NBA ir tapo pasaulio jaunimo čempionu, JV debiutavo ir Lietuvos rinktinėje gimtinėje vykusiame Europos čempionate.
Su Jasikevičiumi puikų tandemą sudaręs uteniškis iškart tapo sirgalių numylėtiniu ir pirmenybėse fiksavo solidžią statistiką – 8,4 taško ir 4 atkovoti kamuoliai per 16 minučių.
211 cm ūgio vidurio puolėjas dar sezonui liko stažuotis Vilniuje, kur savo pasirodymu nutildė ir didžiausius kritikus.
Europos taurėje krepšininkas rinko 10,8 taško ir 16,6 naudingumo balo vidurkius bei gavo „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimą, o LKL su 14,2 taško ir 21,4 efektyvumo balo statistika tapo lygos MVP.
„Raptors“ gretose lietuvis nuo pirmųjų dienų tapo startinio penketo žaidėjas ir debiutiniame sezone vidutiniškai pelnęs po 8,9 taško ir atkovojęs po 6 kamuolius buvo išrinktas į antrąją naujokų komandą.
JV gynė „Raptors“ garbę iki 2018-2019 m. sezono vidurio, tačiau Kanados klubo vadovai nusprendė išsiųsti lietuvį į Memfio „Grizzlies“, mainais už jį gaudami Marcą Gasolį.
Būtent praėjęs sezonas lietuviui NBA asmeniškai buvo geriausias – 15,6 taško, 8,6 atkovoto kamuolio per aikštėje praleistas 22 minutes.
Geriausiu Lietuvos krepšininku keturis kartus išrinktas (2011, 2012, 2014, 2017) Valančiūnas nuo 2011-ųjų nepraleido nė vieno rinktinės čempionato ir per šį laikotarpį iškovojo du Europos pirmenybių sidabro medalius.
Geriausiai asmeniškai Lietuvos rinktinės lyderiui susiklostė 2017-ųjų Europos čempionatas, kur vidurio puolėjas vidutiniškai pelnė po 15,8 taško, atkovojo po 11,8 kamuolio ir rinko po 21,7 naudingumo balo.
Paremkite BasketNews ir mes atsidėkosime dar geresniu turiniu.
