Nuotr.: V.Gimžauskas
Nuotr. V.Gimžauskas

Daugybę klausimų kėlusią sezono pradžią išgyvenusi Utenos „Juventus“ pademonstravo geležinę kantrybę, kuri Žydrūno Urbono vadovaujamai ekipai dabar atsiperka su kaupu.

Gytis Radzevičius

Gytis  Radzevičius
Gytis  Radzevičius
MIN: 27.98
PTS: 12.16 (62.31%)
REB: 5.26
AS: 1.79
ST: 1.16
BS: 0.21
TO: 1.84
GM: 19

Vieningu dariniu tapę „Juventus“ krepšininkai ketvirtąjį sezono mėnesį pasigavo ritmą, iš kurio uteniškius vienoms rungtynėms pavyko išmušti tik Kauno „Žalgiriui“ (pralaimėta 77:101).

Paskutinių aštuonerių rungtynių atkarpoje Urbono auklėtiniai pralaimėjo tik LKL pirmenybėse dominuojantiems kauniečiams, tuo metu per likusius mačus nuo jų kirčių krito ir tiesioginiai konkurentai turnyrinės lentelės viduryje, ir pirmojo ketverto komandos – sykį Klaipėdos „Neptūnas“ ir netgi dukart paeiliui Vilniaus „Rytas“.

Tokia serija „Juventus“ (10-8) komandai LKL turnyrinėje lentelėje leido pavyti ketvirtoje vietoje žengiantį „Neptūną“ (10-8), o KMT turnyre uteniškiai, įpusėjus ketvirtfinalio serijai su „Rytu“, atsidūrė arti sensacijos ir dar vieno istorinio pasiekimo.

Iki tol nė karto prieš Vilniaus klubą dukart paeiliui nelaimėjusi Utenos ekipa KMT dvejų rungtynių serijoje įgijo 4 taškų persvarą (85:81) prieš vasario 11-ąją sostinėje vyksiantį atsakomąjį susitikimą.

Vieną kartą – 2017-2018 m. sezone – „Juventus“ jau buvo pateikusi staigmeną ir tuomet iš vienų rungtynių vykusioje KMT ketvirtfinalio serijoje eliminavo „Rytą“ bei finaliniame turnyre pasidabino istorine bronza.

Tuomet Utena ošė. Dabar pastarosios dvi pergalės prieš „Rytą“ „Juventus“ žaidėjams suteikė sparnus, o žmonėms Utenoje – pasakišką džiaugsmą, kuris gyventojų veiduose spindi kurį laiką.

Apie tai, ypatingai sunkią sezono pradžią, sudėties selekciją, priešpriešą su „Rytu“, Gyčio Radzevičiaus lūžio sezoną ir kita Urbonas atvirai kalbėjo su tinklalapiu „BasketNews.lt“.

– Treneri, po paskutinės pergalės prieš „Rytą“ vaizdžiai pasisakėte, kad dabar komandai svarbiausia yra neišsitaškyti. Kaip krepšininkams pavyko susitvarkyti su tokiu emocijų pliūpsniu? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Urbono.
– Po laimėtų rungtynių emocija visada yra pozityvi ir smagi, yra nuotaika darbui, dviguba energija. Nežinau, ar jie išsitaškė, nesekiau jų po rungtynių, jie – suaugę žmonės. Laisvu laiku galime daryti, ką tik norime. Mums tokios pergalės prieš tokius grandus yra motyvacija ir patvirtinimas, jog teisingai dirbame, kad žaidėjai turi potencialo. Atsiranda dar didesnis pasitikėjimas tiek savimi, tiek vienas kitu. Šitie dalykai – svarbūs, nes krepšinis – komandinė sporto šaka.

– Ar žaidėjai sulaukė paskatinimo po dviejų skambių pergalių prieš „Rytą“?
– Simboliškai, bet klubui pavyko suorganizuoti premijas. Yra premijos už tam tikras vietas, tam tikrus pasiekimus, bet už tokias rungtynes prieš Kauno „Žalgirį“ ar „Rytą“, yra rėmėjai, kurie maloniai sutinka papildomai skirti ne tokią didelę pinigų sumą, bet žaidėjams vis tiek malonu gauti bonusą, kurio jie visiškai nesitikėjo ir apie jį net negalvojo. Taip, šiek tiek buvo įvertintos jų pastangos.

– Kalbant bendrai apie kovas su „Rytu“, ar nejaučiate, jog auga tiesioginė priešprieša Utena prieš Vilnių? Socialinėje erdvėje matomi memai, kandžiai pasisako komandų direktoriai, kyla aistros tarp fanų.
– Man vien jau malonu girdėti, kad kažkokia priešprieša jau gali kilti. Mes iš esmės esame Utenos „Juventus“, o ten yra Vilniaus „Rytas“. Tai yra neįtikėtina, jeigu priešprieša dar gali kilti. Asmeniškai, į tą situaciją visiškai taip nežvelgiu, man yra visiškai vienodai – ar mes prieš „Rytą“, ar mes prieš „Žalgirį“, prieš „Šiaulius“ ar Kėdainius. Aš visada einu (į rungtynes) maksimaliai nusiteikęs, pasiruošęs planą ir einame kautis. Kiekvienose rungtynėse stengiamės laimėti arba bent jau parodyti maksimaliai gerą krepšinį. Man asmeniškai tos priešpriešos nėra.

Bet jeigu fanai ar direktoriai paeskaluoja šią temą, man malonu, kad tokia priešprieša yra galima. Galų gale, šitose priešpriešose laimi žiūrovas. Jos (priešpriešos) kartais net ir turi būti, kad pačiam žiūrovui būtų daug įdomiau dėl prieš tai įvykusių dalykų, kažkokių situacijų ar kalbų. Krepšinis būtų neįdomus, jeigu žaidėjai lakstytų šaltais veidais, be jokios emocijos. Tam tikros istorijos, besikuriančios aplink, prideda savotiško šarmo. Mūsų klubus („Juventus“ ir „Rytą“) apskritai būtų sunku lyginti. Iš finansinės pusės mūsų galimybės su jų yra kaip kosmosas su paprastu žemės grumsteliu. Sportas man visada tuo įdomus ir žavi, kad tu, sąlyginai būdamas silpnesnis, gali įveikti stipresnį.

– Sezono pabaigoje tokios pergalės lieka tik istorija ir užsimiršta, nes vertinamas galutinis rezultatas. Bet kaip yra Utenoje – kiek žmonės gyvena ta pakilia emocija ir kiek ji suteikia džiaugsmo?
– Nėra net kalbos (dėl džiaugsmo). Tokiam miestui kaip Utena tai – didžiulis pasiekimas, niekas to nesitikėjo. Bet vėlgi, visi atsargiai žiūrėjo po pirmojo laimėjimo, bet po antrojo tai tiesiog buvo jaučiama gatvėje – visi šneka, sveikina, visi tuo gyvena. Tai – daugiausia, ką tu gali atnešti į tokio, sakykime, ne per didžiausio miesto bendruomenės gyvenimą: tampi svarbus, miestiečiams yra pasididžiavimas, kad įdomiausi spektakliai, visokios gražiausios operos vyksta ne vien tik Kaune ar Vilniuje, bet kad ir pas mus yra įdomių dalykų. Tokiai periferijai gauti tokius malonius blyksnius visada yra gera ir žmonės labai tai vertina. Aš suprantu vieną, kad mes labai stipriai pakeliame kartelę, jog paskui tas tikėjimas tampa beprotiškai didžiulis, jog dabar visus nugalėsime ir visa kita. Aš dėl to ir sakau: „Ša, ša, ša… Ramiai. Mes esame tokie patys, kokie buvome. Jeigu kausimės, toliau kantriai dirbsime ir judėsime bendro tikslo link, galbūt mums vėl nusišypsos sėkmė.“ Jokiu būdu mes dėl to netapome supertalentais. Pirmiausia, reikia įdėti daug darbo, energijos ir širdies, tik tada ateina tos didesnės pergalės.

– Kiek keturių taškų pranašumas prieš „Rytą“ įpusėjus KMT ketvirtfinalio serijai „Juventus“ ekipai suteikia daugiau pasitikėjimo ir užtikrintumo?
– Tas pranašumas yra visiškai trapus. Tai nėra +20 ar netgi +15. Vienaip ar kitaip, „Rytas“ – favoritas, ir jie tą statusą turi. Jie Europos taurėje po mūsų nugalėjo tokį klubą (Stambulo „Galatasaray“). Kad jie turi aibę potencialo, tai tikrai. Tie keturi taškai iš dalies yra niekas arba tik psichologinis supratimas mums, kad mes nieko nebijome ir einame kautis su bet kuo. Mes galime sau leisti nieko nebebijoti. Psichologiniai dalykai sporte – labai svarbūs. Mes dabar savimi pasitikime, bet, be abejo, ateityje laimės stipresni.

– Leidžiant sau pasvajoti, ką Utenai reikštų patekimas į KMT finalinį ketvertą?
– Prie esamos situacijos, kalbėkime atvirai, keturios vietos pastaruosius du sezonus jau yra užimtos, kad ir kaip bebūtų žiūrovui skaudu ir neįdomu. Pastaruosius dvejus metus finaliniame ketverte žaidžia tos pačios komandos: „Žalgiris“, „Rytas“, Klaipėdos „Neptūnas“ ir Panevėžio „Lietkabelis“. Tokiame formate šansas kažkam iš silpnesnių komandų su mažesnėmis galimybės įeiti į tą ketvirtą prilygsta kaip kokiam vulkano išsiveržimui Lietuvoje (šypsosi). 

– „Juventus“ laimėjo septyniskart per paskutiniuosius aštuonis mačus. Kas lemia tokius rezultatus?
– Pasikeitė kiekvieno žaidėjo supratimas ir priėjimas prie rungtynių. Daug detalių buvo prašoma iš žaidėjų atlikti nuo pat sezono pradžios, nuo pat draugiškų rungtynių: kaip turi atrodyti tiek gynyba, tiek puolimas, kokia linkme mes turime judėti. Draugiškose rungtynėse mes atrodėme gan neblogai, gal net per gerai ir man tas iš dalies nepatiko. Prasidėjus sezonui ir netgi dabar mes turime problemų su traumomis. Šiais metais net nebuvome susirinkę 10 krepšininkų. Be abejo, 10 žaidėjų su Arnu (Beručka) yra, bet mes vis dėlto jo dar neįtraukinėjame į pagrindinį dešimtuką. Kad ir kaip jis neblogai atrodo treniruotėse, ir kartais tikrai padeda rungtynėse, bet vis dėlto nebuvo dedamos viltys ties juo mūsų žaidime.

Todėl mes nuo pat sezono pradžios turėjome 8-9 žaidėjus, kas yra sudėtinga pagauti ritmą. Galų gale, mes jį kažkaip pagavome. Bet, sakau, atėjo supratimas, dirbome, dirbome ir pramušė. Vienas žaidėjas tam tikrus niuansus pagavo greičiau, kitam reikėjo 3-4 mėnesių, kitam reikia dar daugiau laiko, kai ko mes dar tikrai neįvykdome ir, nėra net kalbų, yra dar kur tobulėti. Bet tokias rungtynes su „Rytu“ mes žaidime gal ne maksimaliomis pastangomis, bet iš dešimties balų sužaidėme stipriam aštuntukui. Pačių geriausių rungtynių, manau, mes dar nesužaidėme. Dar vis matau potencialo, bendros minties išnaudojimo ateičiai.

– Minėjote, jog „Juventus“ sudėtis prieš sezoną buvo vertinama itin skeptiškai. Kokias rizikas jums teko prisiimti? Kaip jos pasiteisino ir kurioms dar galbūt netgi reikia laiko, jog jos pavirstų teigiamomis?
– Buvo nemažai rizikų. Bet tu rizikuoji ne dėl to, kad nori tai daryti, tu tiesiog neturi kito varianto, nes pas tave kišenėje yra tie keli eurai, tu bandai kažkaip juos maksimaliai išnaudoti ir tiki tuo, ką darai. Pirmiausia, rizika buvo su įžaidėjais. Be abejo, planavau, kad vienas iš legionierių, būtent Bryantas Crawfordas, bus daugiau atakuojančio tipo. Bet pasirodo, kad jis daug įdomiau atrodo ir žaidžia praktiškai kaip įžaidėjas, toks labiau combo gynėjas, o aš ieškojau labiau tokio tipo kaip buvo Kenny Gainesas. Na, švelniai tariant, truputėlį buvau ir apgautas. Kai vietoje 193 cm ūgio ir 95 kg svorio žaidėjas atvažiuoja būdamas 186 cm ūgio su 80 kg svoriu, tai, žinote, taip truputį… Bet vienaip ar kitaip tai – aukšto intelekto ir meistriškumo žaidėjas. Man tik dabar yra sudėtinga juos tinkamai išnaudoti, nes turiu Shannoną Scottą, kuris buvo regimas kaip tipinis įžaidėjas. Čia yra sudėtinga situacija, kurią aš vis dar sprendžiu ir joje reikia labai daug laviruoti. Nėra lengva, nes legionieriai, patys suprantate, turi būti vedantys ir žaidimą kuriantys žaidėjai.

Nuotr. BNS

Aišku, buvo labai didžiulė rizika su Juliumi Juciku. Jis atvažiavo visiškai nepasiruošęs sezonui, 2-3 mėnesius jo absoliučiai nebuvo, nors jis turėjo būti vienas iš vedančių pagrindinių centrų, kadangi Norbertas Giga atsigavinėjo po traumos, jam ir taip reikia labai nemažai susigaudyti individualių įgūdžių, ką jis pakankamai neblogai daro. Juliaus laukėme, nors problemos buvo įvairios – tiek antsvorio, tiek sveikatos. Pradėti sezoną, taip sakant, be normaliai funkcionuojančių įžaidėjo ir centro buvo tikrai sudėtinga. Visa tai išspręsti reikėjo tikrai daug laiko. Juolab, Ignui Vaitkui, kuris buvo regimas kaip vienas iš svarbių atakuojančių gynėjų, atsinaujino sveikatos problemos, dar reikėjo jo kompiuterinę sistemą išvalyti ir perinstaliuoti iš naujo. Tokių rūpesčių buvo tikrai nemažai, prisidėjo ir traumos. Sezono nuo pradžių nepradėjo Vytautas Šulskis, kuris – komandos IQ varikliukas. O plius dar visi blogiukai, tame tarpe – Žygimantas Skučas, turėjau tokią puokštę, kad sezono pradžioje buvo galima tiesiog išprotėti.

Gerai, kad turiu šiokios tokios patirties, buvo nebe pirmi (darbo) metai jau. Šiaip ne taip su blogiukais susitarėme, susidėliojome tvarką, Julius susitvarkė individualias bėdas, grįžo į gerą žaidimą ir formą, kurią jis dabar demonstruoja. Sugebėjau laviruoti su Shannonu ir Bryantu, taip ir atėjo rezultatai ir pergalės. Seniai netikiu stebuklais ir pasakomis. Žinau, kad viską lemia darbas, valdymas ir supratimas, ką darai. Be abejo, ne visada pavyksta. Labai svarbi yra žaidėjų selekcija, kokias priemones tu turi rankose. Buvo atliktas didžiulis mūsų darbas legionierių atžvilgiu dėl charakterių, manau, vasarą padirbėjome puikiai ir su tuo neturime problemų. Kartais tai būna opiausios situacijos sezono metu, kai pralaimėjus pradeda žiūrėti vieni į kitus. Tai – natūralu. Dažniausiai išskiriama, kad legionieriai – egoistai, savo statistika besirūpinantys žmonės. Tokių dalykų pas mus nėra. Galų gale, valdai tuos procesus, neleidi, kad tai įvyktų. Jei leisi, gali labai greitai tokių norinčių atsirasti.

– Komanda kentėjo nuo traumų, žaidėjų pasirodymai nekėlė džiaugsmo, sezono pradžioje nebuvo daug ir pergalių (startuota 2-5). Kada jūs visgi patikėjote šia sudėtimi ir kaip pavyko atsilaikyti nuo tiesiausio kelio tiesiog imtis permainų?
– Šita komanda tikėjau nuo pat pirmos minutės, kai žaidėjai sudėjo parašus ir susirinko. Pinigus, kuriuos turime, mes neišleidome brangiems automobiliams ar asmeninėms reikmėms, viskas buvo maksimaliai investuota į žaidėjus. Žinojau, kad ši komanda turi potencialą, bet buvo tiesiog konkrečios ir akivaizdžios problemos, kurias reikėjo išspręsti. Buvo žiauriai sudėtinga išspręsti tas situacijas, tikint, kad komanda vis dar gali žaisti. Nesakau, kad man iš karto nekilo minčių keisti žaidėjus, nes taip yra lengviausia tiems, kas turi pinigų – atleidi ir nuperki kitą. Nesakau, kad tai galbūt yra blogai, bet aš esu antrą sezoną (vyr. treneriu) nuo pradžios ir praeitais metais nė vieno žaidėjo nepakeitėme. Šiais metais irgi tikiu kiekvienu ir nesiruošiu keisti. Guldau galvą už kiekvieną, nes pats juos pasirinkau ir dėl to sau prisiimu didelę atsakomybę. Dėl pralaimėjimų aš visada esu kaltas ir nėra net kalbos, nes aš tuos žaidėjus pasirinkau ir, jais tikėdamas, privalau juos padaryti geresniais. Jiems prieš sezoną pasakiau, kad „Juventus“ komandoje jūs tapsite ne tik geresniais komandiniais veiksmais, bet tiek pat ir individualiai.

Bendrai su asistentais mąstome, kaip individualiai pagerinti kiekvieno savybes, nes tai atneša didesnę pridėtinę vertę ir pačiai komandai. Būtų smagiausia treneriui tik nupirkti žaidėjus ir juos strateguoti, kaip yra aukščiausiame lygyje, bet čia dar kartais reikia mokyti, kaip mesti į krepšį, kaip išspręsti situaciją, vos ne taip, kad kaip geriau būtų galima varytis kamuolį. Bet tu supranti, kad jeigu tu padedi žaidėjui augti individualiai, tu užaugini (krepšininką) komandai, sau ir bendram tikslui.

Nuotr. BNS

– Gytis Radzevičius išgyvena lūžio sezoną. Kiek esate patenkintas tuo, kaip jis deda žingsnius į priekį?
– Tai lemia darbas, tikėjimas juo ir individualios korekcijos, ką jis turi daryti aikštelėje. Kai jis atėjo praeitais metais, Gyčiui atrodė, jog dėl Alexo Hamiltono išvykimo jis pradėjo daugiau žaisti. Ne, jis pradėjo daugiau žaisti dėl to, kad jis jau suprato, kaip reikia žaisti. Dažniausiai žaidėjai įsivaizduoja, kad gavęs daugiau minučių taps geresniu žaidėju. Nieko panašaus. Dabar matau aibę talentingų žaidėjų, kurie gaudami daug minučių tikrai neauga. Kad žaidi daugiau minučių, nereiškia, jog žaidi kokybiškai, kas yra svarbiausia, ir suprasti, ką darai tiek individualiuose, tiek komandiniuose veiksmuose. Gyčio atveju, jis iki Naujųjų metų (iki 2019-ųjų) mokėsi raidę A. Kaip aš sakau, yra krepšinio A, B, C. Jis mokėsi raidę A, nes jeigu tu negali net pasakyti raidės A, ką tu tada gali padaryti. Kada jis išmoko tą raidę, jis pradėjo gauti minučių. Iki sezono pabaigos Gytis išmoko raidę B.

Praėjusio sezono pradžioje man buvo tragedija matyti jo žaidimą, mums su Vidu Ginevičiumi tikrai buvo baisu ir neramu – sprendimai priimami lėtai, nenusimetinėjamas kamuolys tam tikrose situacijose. Ir vėlgi kilo abejonės, kiek jis gali tobulėti toliau. Bet darbas, aiškinimas (davė vaisių), pasirodo, pas jį galva nėra bloga, iš principo, Gytis – geras, paklusnus ir reaguojantis vyras, ir jis pramušė tą lygį. Tapo tuo tikru „Super Mario“ žmogeliuku. Nes tu gali tik šokinėti pirmame, antrame lygyje, bet jis peršoko į ketvirto lygio „Super Mario“, dabar pakeliui daužo varlytes ir visus blogiečius. 

Bet, be abejo, jam dar trūksta iki absoliučiai laisvo ir pasitikinčio žaidimo. Kaip jam sakiau, tu man turi būti kaip Kawhi Leonardas, bandau jį išauginti tokio tipo. Kad išaugtų tokio tipo, jam dar mažiausiai reikia pusmečio išmokti tam tikrus niuansus. Manau, juos įvaldęs Gytis kitą sezoną bus galingas ginklas.

– Kur yra didžiausias jo potencialas, kad jis taptų tuo Kawhi Leonardu?
– Jam dar reikia visiškai išnaglėti aikštelėje. Yra tiek psichologiniai dalykai, tiek jam reikia auginti individualų meistriškumą. Jis turi susitvarkyti tam tikrus individualius niuansus, jis jau kai ką žino, kai ko iš karto negali pataisyti. Yra niuansų, kuriuos koreguoji po truputį, po truputį, tada duodi kitą žingsnį. Gyčiui reikia kai ką išmokti, kai ką pramušti ir jis tikrai tą gali padaryti. Matau, kad jis tą daro, daug jau išmoko. Tik laiko klausimas. Be abejo, labai svarbu, kad tu tą darytum ir augtum. Jeigu sustosi, gali labai lengvai grįžti į prieš tai buvusį lygį. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti NKL, tikrai labai gera lyga, ten yra gerų žaidėjų ir ten auga jaunimas, bet tu tiesiog gali grįžti į Nacionalinę lygą.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (7)
cipsas
radzeviciu turi potencialo, manau jis turi sansa i europos taures komanda patekti tai tikrai
2020-01-18
+12
Atsakyti
Nxm
vilniuje bus pazeminti ir vel tyliai verks kamputyje.
2020-01-18
-15
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 7

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.


Šį sezoną metamos baudos

73%
14,7
Pataiko: 14,7
Taiklumas: 72,5%
Vieta lygoje: 3
Geriausias pasiekimas: 27
Blogiausias pasiekimas: 6
Daugiausia pataiko: Žygimantas Skučas