Gyčio ir Tomo Masiulių sūnaus ir tėčio duetas yra vienas žinomiausių Lietuvos krepšinio padangėje.
44-erių Tomas Masiulis su Kauno „Žalgiriu“ triumfavo Eurolygoje, su Lietuvos rinktine laimėjo Sidnėjaus olimpiados bronzos medalį ir daugiau nei dešimtmetį gynė įvairių komandų garbę Lietuvoje, Italijoje ir Lenkijoje.
Būtent pastarojoje šalyje meilė krepšiniui gimė ir o sūnui Gyčiui, kuris Sopoto mieste atliko pirmuosius judesius su krepšinio kamuoliu.
„Sopote žaidžiau šešerius metus, todėl Gytis ten praleido visą savo vaikystę. Jis būdamas mažas su manimi eidavo į treniruotes ir jose tyliai bei ramiai sėdėdavo, o po jų visada lakstydavo su kamuoliu. Gytis užaugo krepšinio aikštelėje ir matė visą rutiną, tad viskas po to buvo natūralu – namuose visada žaisdavo, nuo vaikystės jo rankose buvo kamuolys. Pats susigalvodavo visokių žaidimų su kamuoliu“, – apie sūnų pasakojo Tomas Masiulis.
„Nuo vaikystės man krepšinio kamuolys nebuvo svetimas. Turėdavau ir prie sienos pakabintus mažiukus krepšius, ir palėpėje turėjau savo krepšį, ten rengdavau NBA turnyrus ir braižydavau lenteles. Žaisdavau vienas arba mėtydavome su tėčiu. Tėtis išvyko žaisti į Lenkiją ir man labai patiko būti tarp visų krepšininkų treniruotėse bei rūbinėje, trintis kartu“, – sakė Gytis Masiulis.
Nors Gyčiui krepšinį krito į akį iš pirmo žvilgsnio, jų gražių santykių vos nesugriovė kita sporto šaka – futbolas. Visgi vieną vasarą palankęs šias treniruotes, kuriose būdavo aukštesnis už savo trenerį, Gytis nusprendė grįžti į krepšinį.
Kauno Žalgiris / Tvarkaraštis
Kauno Žalgiris
Vilniaus Rytas
Pasvalio Pieno žvaigždėsTomas Masiulis savo sūnų treniravo ne tik individualiai, bet ir toje pat komandoje – jis dirbo antrosios Žalgirio komandos vyriausiuoju treneriu. Net septynerius metus „Žalgirio“ talentų fabriko galva dirbęs Tomas Masiulis ne tik Gytį, bet ir visus savo treniruotus žaidėjus laiko tarsi savo vaikais.
„Už visus vaikus, kurie praėjo pro mano rankas, labai sergu ir noriu, kad jiems pasisektų. Labai smagu, kai pamatai, kad gerai sužaidžia. Žaidė Panevėžio ir Prienų komandos, tai suskaičiavau, kad rungtyniavo 8 mano krepšininkai. Įdomus jausmas“, – teigė Tomas Masiulis.
Ne vienerius metus Nacionalinėje krepšinio lygoje dirbę išvien Masiuliai pernai pirmą kartą tapo varžovais „Žalgirio“ ir „Neptūno“ dvikovose – Tomas Masiulis užėmė „Žalgirio“ trenerio asistento poziciją, o Gytis Masiulis išvyko žaisti į uostamiestį.
Šį emocinį išbandymą jie išgyveno skirtingai.
„Man nebuvo ypatingo jausmo, nes žaidžiau su savo buvusia komanda, esu šio klubo sistemos dalis, visada sirgdavau už „Žalgirį“. Išmetė ginčo kamuolį ir nelabai galvoji, kas komandą treniruoja“, – pabrėžė Gytis.
„Nebuvau dar patyręs tokio jausmo. Esu praėjęs visas stadijas – žiūrėjau, kaip Gytis būdamas mažas žaidžia MKL, po to teko jį patį treniruoti. Nėra lengva matyti, kaip vaikas laksto, norisi, kad geriau sektųsi. Bet sunkiausia yra žaisti prieš jo komandą. Supranti, kad esi profesionalas ir turi siekti pergalės, bet pirmos rungtynės buvo sunkios. Dabar jau apsipratau“, – pasisakė Tomas Masiulis.
Iš pažiūros Gytis atrodo ramaus būdo, visgi vaikystėje nebuvo lengviausiai sukalbamas ir treniruojamas vaikas. Kai Gytis buvo paauglys, jo ir tėčio vienas prieš vieną dvikovos būdavo tokios audringos, kad mama net buvo jas uždraudusi.
„Vasaromis su tėčiu ypatingai nedirbdavome. Aš tuomet visada norėdavau prieš tėtį atsikalbinėti, tuomet nesupratau, kad jis man nori gero. Kai buvau 13-14 metų, tuomet žaisdavome vienas prieš vieną, bet dažniausiai visos tos dvikovos baigdavosi pykčiais ir beveik muštynėmis.
Tuomet mama mums uždraudė žaisti. Galėdavau bet kam pralaimėti, bet tik ne tėčiui. Mane tai labiausiai skaudino. Jeigu laimėdavau, tuomet namie neužsičiaupdavau, kad esu geresnis“, – pasakojo Gytis.
Tėtį sūnaus greitas ir reguliarus tobulėjimas labai džiugina, o pats Gytis stengiasi per daug tolį į ateitį negalvoti, o koncentruotis artimiausioms rungtynėms.
„Gytis mane stebina tobulėjimu. Jis ir atėjęs į dublerius pradžioje nebuvo pagrindinis žaidėjas, bet išėjus vyresniems, jis maloniai mane stebino ne tik kaip tėtį, bet ir kaip trenerį. Jis užėmė vieno lyderio poziciją. Kiekvienais metais Gytis daro žingsnius į priekį, o ar tų žingsnių užteks pasiekti aukščiausių lygį – sunku pasakyti.
Gytis žaidžia geroje komandoje, jo norėjo klubas ir treneris, jis gauna pasitikėjimo. Dabar jau Gyčio reikalas, kaip jis viską įrodys aikštėje“, – kalbėjo Tomas Masiulis.
„Mano pagrindinis motyvas – būti toje komandoje, kurioje esu reikalingas ir kur gaučiau žaisti. Svajonė būtų žaisti „Žalgiryje“. Ir žaisti gerai“, – į ateitį pažvelgė Gytis.
