Nuotr.: Fotodiena.lt/Ž.Gedvila
Nuotr. Fotodiena.lt/Ž.Gedvila

Marko Popovičius Sankt Peterburgo „Sigur“ arenoje trimis kalbomis žongliruoja taip, tarsi mestų iš po krepšio, po to – tritaškį ir baudų metimą. Su „Zenit“ atstovu spaudai jis rusiškai išsiaiškina treniruočių grafiką, su žurnalistais iš Lietuvos persimeta keliais žodžiais angliškai, o su treneriu Xavi Pascualiu laisvai kalba ispaniškai.

Marko Popovic

Marko  Popovic
Pozicija: PG, SG
Amžius: 37
Ūgis: 185 cm
Svoris: 82 kg
Gimimo vieta: Zadaras, Kroatija

Juodus marškinius priderinęs prie tamsių džinsų, Popas zuja naujose pareigose. Gruodį jis tapo „Zenit“ komandos sporto direktoriumi ir dabar mokosi naujo amato.

Jam rūpi, kaip jaučiasi žaidėjai, kaip jie sutaria tarpusavyje, kaip klijuojasi rūbinė. 37  metų kroatas taip pat jau mėto tinklus kitam sezonui, aiškindamasis, kurie krepšininkai gali papildyti komandą.

Į naujus darbus jis nėrė gegužę pabaigęs profesionalaus krepšininko karjerą, per kurią apkeliavo komandas gimtojoje Kroatijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Lietuvoje ir Rusijoje. Paskutinius ketverius metus 182 cm ūgio gynėjas gynė Fuenlabrados „Montakit“ komandos garbę ir skambią karjerą vainikavo taip, kaip tai padaro retas.

Paskutinėse reguliariojo sezono rungtynėse jo vedama „Montakit“ laimėjo per pratęsimą, o pergalę įtvirtino taiklus Popovičiaus šūvis iš 11 metrų.

„Prieš tas rungtynes pirmą kartą karjeroje nemiegojau visą naktį, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ Sankt Peterburge pasakojo Popovičius. – Net turėjau nežaisti – buvau patyręs traumą, bet išgėriau nuskausminamųjų ir žengiau į aikštę.“

Su šia karjeros dalimi Popovičius atsisveikino sunkiai tramdydamas ašaras. Bet tuo pačiu jis buvo tikras, kad nuo krepšinio nenutols. Jis pabandė agento darbą, bet šiose pareigose išdirbo viso labo penkias dienas. Tada gruodį jis gavo kvietimą užimti „Zenit“ sporto direktoriaus vietą ir pasiūlymą priėmė.

Kita vertus, pats Popas nežino, ar po šio sezono jis sporto direktoriaus darbus tęs apskritai.

Jau baigdamas žaidėjo karjerą, Popovičius suprato, kad nori būti treneriu. Šiuo metu jis siekia trenerio licencijos Ispanijoje ir būtent šiose pareigose mato save realizuojant geriausiai.

Popovičių įkvepia Šarūno Jasikevičiaus pavyzdys. Tiesą sakant, ne tik įkvepia, bet ir yra  siekiamybė.

„Norėčiau būti kaip Šaras“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ atskleidė Popovičius.

– Marko, debiutuojate naujose pareigose. Kaip dabar atrodo jūsų dienos?
– Nėra jokio grafiko. Keliauju su komanda,būnu daugelyje treniruočių. Kartais į darbą ateinu 9 ryto, išeinu šeštą, septintą, aštuntą valandą vakaro. Stebiu daug žaidėjų, ruošiuosi, ko mums gali reikėti kitam sezonui. Daug kalbuosi telefonu, klausinėdamas detalių apie žaidėjų charakterius, kaip jie prisitaiko prie naujų aplinkų. Tai – darbai, kurių niekada gyvenime nedariau.

Kai čia atvykau gruodį, komanda jau suformuota, trenerių štabas – taip pat. Kol kas – nieko sunkaus, per pirmą mėnesį-pusantro tik stebėjau, kaip klubo viduje vyksta darbas ir žingsnis po žingsnio įsijungiau į darbus pats. Nežinau, kas laukia ateityje. 

Aišku, būtų kur kas lengviau, jeigu turėtume daugiau pergalių, tačiau kadangi esame visiškai nauja komanda Eurolygoje, nepasakyčiau, kad tai normalu, bet tikrai nestebina tai, kad esame ten, kur esame. Daug rungtynių pralaimėjome paskutinėmis minutėmis, kovėmės su stipriomis komandomis. Stebina tai, kad išvykose žaidžiame žymiai geriau nei namie. Reikia tikėtis, kad iki sezono pabaigos tai pataisysime ir sezoną pabaigsime gera nata.

– Sakėte, kad daug ką darote pirmą kartą. Ar klube yra žmogus, iš kurio galite mokytis šio amato?
– Turime grupę žmonių, kurie dirba savo srityse. Generalinis direktorius yra svarbiausias žmogus po „Gazprom“ įmonės, kuri čia svarbiausia. Aš vis dar mokausi. Kontaktavau su daugybe sporto direktorių visoje Europoje – ne tik Eurolygos, bet ir Europos taurės, Ispanijos komandomis. Noriu išsiaiškinti, kaip dirba klubai, kaip reikia prieiti prie žaidėjų, kaip prieiti prie agentų, trenerių, kaip valdyti ir kontroliuoti žmonių grupę. Tai – sunkiausia dalis. Man viskas nauja, tačiau tikiu, kad kalbėdamas 5 kalbomis, sukaupęs 20 metų žaidimo visoje Europoje patirtį, turiu gana gerus ryšius ir galiu klubui padėti.

– Ar pažinojote kažką klube, kieno buvote pakviestas užimti šias pareigas?
– Greičiausiai čia atsidūriau dėl trenerio Joano Plazos, su kuriuo dirbau „Žalgiryje“. Kadangi kalbu ispaniškai, rusiškai ir angliškai, jie man paskambino. Paskambino Saša Cerkovnijus, klubo generalinis direktorius, mes kelis kartus kalbėjomės, kodėl atvykti, ką galėsiu padaryti, ir galiausiai priėjome prie susitarimo. Sunkiausia yra būti atskirtam nuo šeimos, bet kartais grįžtu namo pas juos ir nėra taip sunku, kaip maniau, kad bus.

– Treneris Plaza prisidėjo prie jūsų atvykimo čia, bet po to buvo atleistas. Ar tai buvo jūsų sprendimas, ar kažkas kitas tai priėmė?
– Šiame klube joks vienas žmogus negali priimti sprendimo. Sprendimas buvo priimtas dėl rezultatų trūkumo. Ypatingai dėl pasirodymų namie – Vieningoje lygoje mūsų rezultatas yra 1-7, kuris yra blogiausias lygoje ir turbūt vienas blogiausių visoje Europoje. Kaip ir bet kuriame kiitame darbe, viską nusprendžia rezultatas. Aišku, šis sprendimas nebuvo tik mano. Pasiekėme tokį tašką, kad ir treneris, ir klubas nebuvo patenkinti bei turėjome priimti sprendimus. Tai nereiškia, kad Plaza yra blogas treneris, netgi priešingai, manau, kad jis yra puikus treneris – dirbau su juo „Žalgiryje“ ir turiu puikius santykius. Tačiau dienos pabaigoje nėra jokių simpatijų, antipatijų ar favoritų. Tai – verslas ir rezultatai nusprendžia, kas lieka, o kas ne.

– Xavi Pascualis taip pat yra vienas geriausių Europos trenerių. Kaip pavyko jį įkalbinti čia atvykti?
– Man tai irgi buvo staigmena. Mes labai džiaugiamės jį turėdami čia. Akivaizdu, kad jis neturi stebuklingos lazdelės, kuria viską pakeis iš juodo į baltą. Tai – procesas, kuris užtruks. Reikia tikėtis, kad jis tai padarys iki atkrintamųjų. Nors, aišku, pirmiausia reikia tikėtis, kad pateksime į atkrintamąsias.

– „Zenit“ komandai tai yra pirmasis sezonas Eurolygoje. Ar yra kokių ženklų, kad vardinį kvietimą gausite ir kitam sezonui?
– Kiek žinau, dėl vardinių kvietimų nėra jokių garantijų jokiai komandai. Mums tai – pirmi metai ir tai sunku. Kodėl sunku? Kai komanda buvo renkama, ji buvo renkama Europos taurei. Apie 80 proc. žaidėjų jau buvo pasirašyti ir tada gavome vardinį kvietimą. Nesakau, kad mūsų žaidėjai yra blogi, jie – puikūs, įrodę savo vertę kitose komandose, tačiau dėl skirtingų priežasčių mes nesame tokiame lygyje, kokiame tikėjomės būti. Būtų smagu žaisti Eurolygoje, tačiau nežinome, ar liksime.

Tiesą sakant, nebuvome pasirengę Eurolygai ir rezultatai tai rodo. Dabar jau negalime stipriai pagerinti pozicijų turnyrinėje lentelėje, tačiau kelios pergalės tikrai sugrąžintų pasitikėjimą ir to mums ypatingai reikia sezono pabaigai. Galbūt tie pokyčiai prasidės jau nuo rungtynių su „Žalgiriu“.

– Skaičiau jūsų interviu vos baigus karjerą, kur sakėte, kad galbūt būsite agentas, galbūt sporto direktorius, galbūt dar kažkas. Kada pradėjote galvoti apie karjerą po krepšininko karjeros?
– Pirmiausia visada norėjau būti treneriu. Taip labiau save išpildyčiau nei būdamas sporto direktoriumi. Norėjau būti agentu, nes tai suteikia daugiau laisvo laiko ir laiko šeimai. Bet kad būtumei agentas, turi turėti tam tikras charakterio savybes. Tai – sunkus darbas, jame turi įtikti ir klubui, ir žaidėjui. Pabandžiau šį darbą, dirbau jį penkias dienas ir mečiau. Tai – ne man. Sporto direktoriaus pareigos yra tarsi pereinamosios, kadangi Ispanijoje baiginėju trenerio licencijos gavimo procesą. Ją greičiausiai turėsiu šią vasarą. Taip turėsiu daugiau variantų ateičiai ir matysiu, kur mane tai nuves. 

Norėčiau dirbti gimtojo miesto komandoje, būti jos generaliniu direktoriumi arba treneriu ir atvesti ją į Eurolygos viršūnę, bet tokių sąlygų nėra. Esu, kur esu, tai – mano dabartinis takas ir nežinau, ką atneš ateitis.

– Akivaizdu, kad treniravimas yra kur kas sunkesnis darbas nei agento ar sporto direktoriaus. Kodėl šis darbas taip traukia?
– Nes tai arčiausia to, ką dariau paskutinius 20 metų. Būdamas sporto direktoriumi neturi tiesioginio sąlyčio su aikšte. Kai esi aikštėje, kai kalbi su žaidėjais, gali jiems perduoti tai, ką pats patyrei žaisdamas. Paskutinį savo krepšininko karjeros pusmetį supratau, kad noriu būti treneriu. Su metais supratau, kad nėra lengva valdyti grupę, nes joje yra skirtingi charakteriai, paprasti žmonės, keisti žmonės, ir visus juos turi sutalpinti rūbinėje. Aš tai vadinu didžiausia savo gyvenimo laboratorija. Rūbinėse esu matęs patyčių, juokelių, keistų ir smagių dalykų darymo. Pralaimint būdavo stresinių situacijų. Tai mane kūrė kaip asmenį. Tik noriu pabrėžti, kad aš nieko neužgauliojau ir niekas manęs neužgauliojo. Rūbinė tikrai yra pats pavojingiausias dalykas krepšinyje. Kodėl? Nes visada vietiniai žaidėjai nori pranokti užsieniečius. Bet jeigu priimi jų kultūra, juos pačius, nori išmokti jų kalbą, jau rodai jiems pagarbą. Suvaldyti rūbinę yra sunkiausias darbas. Kai žengi ant parketo, lieka tik krepšinis – tu pataikai, jie pataiko, tu žaidi, jie žaidžia, laimi geriausias.

– Per savo karjerą turėjote nemažai trenerių. Iš ko daugiausia išmokote, į ką norėtumėte būti panašus?
– Jeigu klausiate, kokiu treneriu dabar norėčiau būti, tai atsakyčiau, kad noriu būti kaip Šaras. Kodėl? Nes jis tiesus. Jis nebijo tau nieko pasakyti į veidą. Yra daug trenerių, kurie nenori konflikto. Dažniausiai žaidėjai, kurie yra viską pasiekę, nebijo iškelti konflikto. Jis greičiausiai galvoja, kad visada yra teisus. Ir kai jis tiek daug patyręs kaip žaidėjas, niekas jam negali pasakyti, kad jis nėra teisus. Aišku, jis nėra teisus 100 proc. atvejų, tačiau jis yra sąžiningas.

Sakyčiau, kad jis, Andrea Trinchieri, Dimitris Itoudis, Xavi Pascualis ir Pablo Laso yra trenerių grietinėlė, esanti laipteliu žemiau už Ettore Messiną ir Željko Obradovičių. Tai – mano nuomonė. Rezultatai rodo, kad Željko yra geriausias treneris. Šaras yra gana kietas ir jis mane daug išmokė vienintele spaudos konferencija, kai žurnalistas paklausė, kodėl treneris išleido savo žaidėją pamatyti gimstančio vaiko. Aš tą patį pritaikiau čia. Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, jeigu to žaidėjo neišleisi, jis liks piktas, galbūt nežais taip, kaip gali. O jeigu išleisi, jis grįš dėkingas, norėdamas žaisti dėl tavęs. Iš Šaro tikrai galima daug ko pasimokyti.

Esu girdėjęs vieną įdomią istoriją. Nevenas Spahjia tuo metu buvo „Fenerbahče“ treneris ir paskambino Željko Obradovičiui, kad paklaustų jo nuomonės apie Šarą. Nesu 100 proc. tikras, ar tai tikra istorija, bet ją man papasakojo Nevenas ir neturiu priežasties juo netikėti. Željko Nevenui tada pasakė: „Jeigu nori klausyti šio žmogaus, ištversi visas jo kalbas per treniruotes ir rungtynes, jeigu sugebėsi tai sugerti ir išgirsti, tuomet pasirašyk su juo sutartį. Jis tau padės pasiekti rezultatą. Jeigu ne, tada nesirašyk sutarties.“ Būtent taip ir buvo – „Fenerbahče“ pasirašė su juo sutartį, jis pasirodė gana neblogai, nors ir savo karjeros pabaigoje, o komanda tapo čempione. Željko sakė, kad Šaras supranta krepšinį, jis žino atsakymą į kiekvieną klausimą. Kada kas atsitiks, ir kodėl tai atsitiks. Jis visada turės atsakymą į klausimus „kada“ ir „kur“.

– O kurie treneriai, su kuriais dirbote, paliko didžiausią įspūdį?
– Didžiausią žymę gyvenime palieka treneriai, su kuriais dirbai jaunystėje. Tai laikas, kai būdamas vaikas viską sugeri. Vėliau sutinki kitus trenerius, ir supranti, kad treneriai yra vis geresni ir geresni, nes visi tobulėja. Ispanijoje aš daug ko išmokau taktiškai. Psichologiškai, kalbant apie grupės valdymą, manau, kad Kroatijos ir Serbijos treneriai tame yra labai geri. Jeigu gali rasti vidurį tarp šių trenerių – tarp buvusios Jugoslavijos ir Ispanijos trenerių – tikiu, kad tai tobulas mišinys. Tai veikiausiai yra tai, ką turi Šaras. Jis žaidė Ispanijoje, žaidė Željko komandoje, žaidė „Maccabi“ Pini Gershono komandoje. Tai – neįkanojama žmogui, kuris žaidė svarbiausioje krepšinio pozicijoje. Ir jis turi charizmą. Be to, galvoja taip greitai, kaip nedaro daug kas.

– Ar kažkada karjeros metu pradėjote galvoti, kad norėdamas būti treneriu turi pradėti užsirašinėti, kas ką daro ir kaip dirba?
– Aš ir dabar užsirašinėju kiekvieną mielą dieną. Stebiu kiekvieną treniruotę ir užsirašinėju. Stebiu, kaip dirba treneris. Kaip žaidėjas į trenerį žiūri kaip į aukščiau esantį žmogų. Bet niekas nėra aukščiau už kitą. Gali būti kietas, bet turi būti teisingas.

Žaisdamas nesupratau, kad tai – lengviausia dalis. Galvoji tik apie save. Kaip padaryti savo darbą aikštėje. Dabar, matydamas viską sporto direktoriaus ar trenerio akimis, matau tiek daug blogų ar gerų dalykų. Būdamas treneriu turi rasti ryšį su grupe ir kuo daugiau žmonių padaryti laimingus. Tai nėra lengva.

Nuotr. BNS
– Šiandien laukia dvikova su „Žalgriu“, pačiam pirma tokia, užimant šias pareigas. Koks bus jausmas tai stebėti iš šalies?
– Tai – kur kas lengviau, nei maniau, kad bus. Ne tik žaidžiant su „Žalgiriu“, o apskritai. Noriu laimėti. Atsiminimai iš Kauno yra nuostabūs. Mano karjeroje yra trys klubai, iš kurių turiu geriausius prisiminimus – „Zadar“, Fuenlabrada ir „Žalgiris“. Kodėl? Dėl tradicijų ir fanų.

Esu girdėjęs gandų dėl to, kad teisme reikalavau iš „Žalgirio“ pinigų. Man tai nerūpi. Manau, kad aikštėje padariau savo darbus, bet turiu šeimą, ir bandysiu visada dėl jos kautis. Kodėl taip pasielgiau? Dėl klubo nestabilumo. Rutkauskas, Gediminas (Navikauskas), Motiejūnas, Romanovas. Ketveri metai, keturi skirtingi vadovai. Jeigu ateitų penktas, galvojate, jam rūpėti Marko ar kas nors kitas? Tikrai ne. Aš turėjau save apsaugoti. Nežinojau, kas bus su klubu. Jeigu jie turės pinigų, susimokės, jeigu ne – ne. Paprasta. Kaune turiu draugų, visada atsiminsiu ten gerai praleistus metus, tačiau manau, kad pasielgiau teisingai nepaisant to, ką sako kiti. Ir man tai tikrai nerūpi. Visada pusė žmonių tave mylės, kita pusė – ne.

– Ar dar bendraujate su kuo nors iš dabartinio „Žalgirio“?
– Vienintelis, su kuriuo bendrauju, yra Jankūnas. Taip pat dažnai palaikau ryšį su Mantu Kalniečiu. Aš jiems pavydžiu, nes jie turi gimtojo miesto klubą. Jankūnas, išskyrus metus „Chimki“ komandoje, nebuvo išvykęs. Tai – nuostabus dalykas. Mantas, Jonas Mačiulis, Milaknis, Ulanovas – jie visi iš Kauno ir turi galimybę žaisti aukščiausiame lygyje bei atstovauti savo žmonėms. Tai – kai kas, ko niekas Europoje neturi, gal nebent „Maccabi“. Tačiau „Maccabi“ turi kitą problemą, kad ji yra labai amerikietiška.

„Žalgiris“ turi ir trenerį, kuris yra iš Kauno. Turi gerėtis tuo, ką „Žalgiris“ pasiekia su vidutiniu biudžetu. Pažiūrėkime į paskutinius trejus metus: patekimas į finalo ketvertą, tada tas savotiškas stebuklas laimėjus paskutines šešerias rungtynes ir patekus į atkrintamąsias. Dabar jie vėl kartoja tą patį. Jų rezultatas buvo 3-12, dabar – 12-15. Jie žengė didelį žingsnį atkrintamųjų link. Reikia saugoti tokią istoriją, tradiciją, klubą, nes Kroatijoje mes tą praradome su Zadaru, Splitu, „Cibona“ ir Šibeniku.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (9)
Marco turėk proto
ar tu nori būti toks, žviegiantis isterikas su paklaikusiom akim, kaip Š ??? Geriau jau būk panašus į Plazą, ar Ph. Jecson, tada atrodysi solydžiai, ir adekvačiai ;)
2020-03-06
+3
Atsakyti
._.
popo marskineliai turetu kabet Zalgirio palubese...
2020-03-05
+3
Atsakyti
Antanas
Is straipsnio pavadinimo sprendziu kad jis nori buti toks pats kretantis alchasas kaip tas melynanosis. Nu is veidelio tai matosi kad greitu metu toks ir bus
2020-03-05
-8
Atsakyti
realus
popas buvo ir yra nerealus.
2020-03-05
+4
Atsakyti
djgaffer
kodėl nori būti tokiu treneriu, kuris vos ne vos į top8 įlenda ?
2020-03-05
-12
Atsakyti
:)
idijotams tai sunku suvokt. its okay tokiu kaip tu daug
2020-03-05
-2
Atsakyti
djgaffer
Dar stebint jį aikštėje matėsi,kad ir po karjeros bus arti krepšinio.Tik galvojau,jog treneriu taps,bet pradėjo nuo generalinio.Irgi gerai,spės dar ir patreniruot.Vienas mylimiausių žalgiriečių,niekada nebus užmirštas ir visada bus mylimas.🙂
2020-03-05
+18
Atsakyti
Anonimas
popas zalgirio legenda!
2020-03-05
+15
Atsakyti
Portorikas
Nesuprantu kam jis cia save teisina del tu pinigu. Pilnai atidirbo tai kas buvo jo kontrakte ir tu pinigu buvo vertas. Kaip Zalgirio fanas turiu tik silciausius prisiminimu apie Marko ir jis yra tikras Zalgirietis.
2020-03-05
+40
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 9

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.