Prieš 2007–2008 metų sezoną tuometinio Vilniaus „Lietuvos ryto“ gretas papildė nedidukas, 185 centimetrų ūgio įžaidėjas Hollisas Price‘as.
Netruko ilgai laukti ir šis amerikietis, pasitelkęs į pagalbą aukštaūgį Marijoną Petravičių savo greitomis „du prieš du“ kombinacijomis varė į neviltį tokius Eurolygos grandus kaip Stambulo „Efes Pilsen“, „Fenerbahce“ ar Tel Avivo „Maccabi“.
Tais metais 28–erių Price‘as demonstravo ko gero solidžiausią krepšinį per savo karjerą. Iš Naujojo Orleano kilęs atakų organizatorius pajėgiausiame senojo žemyno turnyre rinko po 16,9 taško, o jo vedama „Lietuvos ryto“ ekipa reguliariajame sezone per 14 rungtynių iškovojo 11 pergalių, bei grupių etapą užbaigė įsitaisiusi pačiame turnyrinės lentelės viršuje.
Deja, tačiau sezono pabaiga nebuvo tokia sėkminga, kokios tikėtasi. Eurolygoje žygis baigtas po Top 16 kovų, o LKL finalo serijoje 1-4 nusileista Kauno „Žalgiriui“, iš rankų paleista ir LKF taurė. Daug žadėjusi ir tuo metu pajėgi sostinės ekipa subyrėjo pačiu svarbiausiu momentu.
Tačiau pats Price‘as laikus sostinės ekipoje prisimena sentimentaliai: „Trenerių štabas su Aleksandru Trifunovičiumi priešakyje buvo puikus, taip pat ir komandos draugai. Visi vieni kitus mylėjome, puikiai sutardavome, bet svarbiausia, jog mūsų visų tikslas buvo vienas – laimėti.“
Tinklalapiui „Basketnews.lt“ dabar jau sportbačius ant vinies pakabinęs Price‘as papasakojo apie vienintelį, bet jo teigimu labai įsimintiną sezoną „Lietuvos ryto“ ekipoje.
Vilniaus Rytas / Tvarkaraštis
Vilniaus Rytas
Kauno Žalgiris
Prienų CBet
Šiaulių Šiauliai
Utenos Juventus– Ar atsimenate, kaip atsidūrėte Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje?
– Metus prieš tai turėjau gerą sezoną Ispanijoje, „Cajasol“ ekipoje, ir agentas pradėjo ieškoti man naujos, konkurencingesnės komandos. „Lietuvos rytas“ patys mane susirado, paskambino mano agentui, o šis informavo mane. Labiausiai man patiko tai, kad Vilniaus ekipa rungtyniavo galybėje turnyrų, o svarbiausia – Eurolygoje. Dažniausiai Europos klubuose būna labai daug treniruočių, tačiau čia tvarkaraštis buvo toks įtemptas, kad mes tiesiog žaidėme. Mano nuomone, rungtynės yra pačios geriausios treniruotės.
– Kokius prisiminimus kelia tas 2007–2008 metų sezonas „Lietuvos ryto“ gretose?
– Buvo surinkta neįtikėtinai darni ir labai pajėgi komanda. Aš, Chuckas Eidsonas, Matthew Nielsenas, Mario (Marijonas Petravičius, – red. past.). Aš niekada negalėjau ištarti Marijono pavardės (juokiasi). Turėjome puikiai subalansuotą ekipą ir aš esu labai nusivylęs, nes mes neturėjome šanso išlikti kartu dar vieneriems metams. Mano įsitikinimu, jeigu būtume išlikę kartu, galėjome laimėti visus įmanomus titulus Lietuvoje. Grįžtant prie paties sezono, buvo labai sunku žaisti LKL finale, kai savo namų aikštėje jautiesi lyg svečių arenoje. Didžiąją dalį „Siemens“ arenos užpildydavo „Žalgirio“ sirgaliai ir namų pranašumas tapdavo bevertis. Lietuvoje fanai yra pamišę dėl krepšinio ir mano galva jie – patys geriausi, kokius tik esu matęs.
– Kodėl nelikote Vilniuje ilgesniam laikui?
– Viską lėmė kontrakto detalės. Mano vertė pakilo, nes turėjau labai gerą sezoną, tačiau klubas atsisakė mokėti tokius pinigus, kokių paprašiau. Maskvos „Dinamo“ pasiūlė kur kas geresnį kontraktą ir buvo labai sunku atsisakyti. Jeigu „Lietuvos rytas“ būtų pasiūlęs bent panašią pinigų sumą, tikrai būčiau likęs čia. Nebuvo nieko asmeniško, išsiskyrėme labai gražiai. Man labai patiko čia, aš myliu Lietuvą, manau, jog palikau nemenką pėdsaką klubo istorijoje ir tie metai man davė labai daug. Panašu, kad ir patiems sirgaliams įstrigau į širdį. Iki šiol sulaukiu jų žinučių.
– Eurolygoje tą sezoną „Lietuvos rytas“ atrodė įspūdingai. Reguliariajame sezone per 14 rungtynių iškovojote 11 pergalių. Tai – geriausias Lietuvos klubų rezultatas Eurolygos pogrupio varžybose. Ko pritrūko „Top 16“ etape, kad būtumėte patekę į ketvirtfinalį?
– Daugelis to meto sirgalių ir krepšinio ekspertų turėtų su manimi sutikti, kad mes turėjome puikų šansą patekti į Top 8 etapą. Aš manau, kad visas kortas mums sumaišė rungtynės Turkijoje. Tą vakarą rungtyniavome su vietos „Fenerbahce“. Tiksint paskutinėms mačo sekundėms rezultatas buvo lygus, tačiau jau nuaidėjus sirenai Willie Solomonas pataikė dvitaškį. Nežinau kodėl, bet teisėjai taškus įskaitė ir išėjome į rūbinę nukabinę nosis. Vėliau sekretoriatas ir patys arbitrai kokį pusvalandį peržiūrinėjo epizodą bei galiausiai metimo neįskaitė. Turėjome atšalę žaisti pratęsimą, buvome aiškiai nepasiruošę ir pralaimėjome. Atsakomojoje dvikovoje Vilniuje juos nugalėjome per mažu taškų skirtumu, kur taip pat turėjome gerą šansą. Kartais tokie nesusipratimai kainuoja sezoną. Tačiau žaidimas, kurį demonstravome, ir atmosfera rūbinėje buvo kažkas įspūdingo.
– Ar prisimenate kokią neeilinę, dar nepapasakotą istoriją iš tų laikų sostinės ekipoje?
– Visada buvau konkurencingas ir mėgdavau lažintis su savo komandos draugais. Vyrukai „Lietuvos ryte“ taip pat buvo labai smagūs, todėl lažindavomės dažnai. Žinoma, lygių man nelabai buvo ir laimėdavau beveik viską (šypsosi). Lažindavomės iš šokoladinių batonėlių, vienu metu turėjau tiek, kad tingėjau skaičiuoti.
– Tą sezoną Eurolygoje rinkote beveik po 17 taškų. Ar galima sakyti, kad tai buvo geriausias sezonas jūsų karjeroje?
– Žinoma, be jokios abejonės. Sezonas Vilniuje buvo geriausias per visą mano karjerą. Trenerių štabas su Aleksandru Trifunovičiumi priešakyje buvo puikus, taip pat ir komandos draugai. Visi vieni kitus mylėjome, puikiai sutardavome, bet svarbiausia, jog mūsų visų tikslas buvo vienas – laimėti. Todėl ir aš pats pasijutau lyg žuvis vandenyje, man patiko Marijono užtvaros, o treneris Trifunovičius pasitikėjo manimi, atidavė žaidimo gijas į mano rankas, todėl buvau savimi ir dariau, ką moku.
– Kokios buvo jūsų įsimintiniausios rungtynės vilkint Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius?
– Turėjau nemažai gerų rungtynių, bet labiausiai įstrigo mačas Tel Avive. Tą vakarą su Chucku Eidsonu sudarėme įspūdingą tandemą ir kartu pelnėme daugiau nei pusę komandos taškų. Keli mano tritaškiai buvo lemiami ir parklupdėme „Maccabi“ jų pačių fanų akivaizdoje. Buvo geras jausmas dvikovos pabaigoje nutildyti visą priešininkų areną. Galima sakyti, kad rimtumas prasidėjo ne nuo rungtynių, o nuo treniruočių. Pirmą kartą mačiau, kad per mūsų komandos treniruotę priešininkų komandos fanai ateitų į areną ir repetuotų skanduotes. Taip sutrikau, kad vieno iš klubo darbuotojų paklausiau: „Ar mes žaidžiame šiandien?“ (juokiasi).
– Tą sezoną turėjote daug įnirtingų dvikovų prieš savo principinį varžovą LKL čempionate – Kauno „Žalgirį“. Koks buvo jūsų pagrindinis, labiausiai erzinantis varžovas iš Kauno ekipos?
– Toks aukštas, senas vyrukas, kuris buvo labai gudrus gynyboje. Nepatikėsite, bet tai Eurelijus Žukauskas. Buvo sunku išsiaiškinti, kaip „Žalgiris“ žaidžia prieš mane „du prieš du“ situacijoje. Tą sezoną prieš mano ir Marijono tandemą visa Europa neturėjo jokių priešnuodžių, tačiau „Žalgiriui“ kažkiek tai pavyko. Jų gynyba buvo keista. Dabar tai nėra nieko keisto, dirbdamas su jaunimu matau tai labai dažnai, tačiau prieš 12 metų centrai po užtvaros iškart taikydavo stepoutą. Bet Žukauskas nebėgdavo manęs pasitikti, palikdavo tarpą ir leisdavo DeJuanui Collinsui sugrįžti prie manęs. Aš buvau greitas ir prasiveržti pro gynėją problemų nebūdavo, bet Eurelijus mane kažkaip pristabdydavo ir tai turėjo milžiniškos įtakos LKL finalo serijos baigčiai. Jie buvo labai susikoncentravę į finalą ir padarė didžiulį darbą išjungiant mane iš žaidimo.
– 2008 metų rudenį sklandė gandai, kad jūsų paslaugomis domisi ir „Žalgiris“. Ar tai tiesa ir kiek realus buvo šis scenarijus?
– Tiesa. Buvau sulaukęs iš jų dėmesio. Tačiau vienintelis Lietuvos klubas, kuriame būčiau žaidęs – „Lietuvos rytas“. Nesu iš tų žmonių, kuris taip greitai gali pereiti į kitą barikadų pusę. Buvau užmezgęs stiprų ryšį su savo komandos draugais Vilniuje ir man nebuvo svarbu, jog „Žalgiris“ žais Eurolygoje, o „Lietuvos rytas“ – ne. Pamilau Vilnių. Sostinėje praleidau labai daug gražaus laiko, man patiko naktinis gyvenimas, senovinis miesto centras bei jame esantys restoranai.
– Su kokiu tuometiniu „Lietuvos ryto“ krepšininku turėjote stipriausią ryšį aikštelėje bei už jos ribų?
– Visi buvome labai artimi, nes gyvenome viename viešbutyje. Žinoma, Marijonas ir aš turėjome labai gerus santykius aikštelėje bei už jos ribų. Jis pagaudavo kiekvieną mano perduotą kamuolį ir jį lengvai paversdavo taškais, taip pat statydavo nerealias užtvaras. Esu dėkingas likimui, kad galėjau su juo žaisti, gyventi šalia vienas kito, bei dažnai leisti laiką kartu.
– Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo sezono „Lietuvos ryte“, su kuriais buvusiais komandos draugais palaikote ryšius?
– Kai žaidžiau „Dinamo“, palaikydavau ryšį su kai kuriais žaidėjais, tačiau ilgainiui bendravimas nutrūko. Buvo labai smagu, kai po dvejų metų vėl kartu su Marijonu žaidėme Milano „Armani Jeans“ komandoje. Tačiau jau daug metų nebeturiu kontakto su tais vyrukais. Labai norėčiau žinoti, ką jie dabar veikia, tačiau gyvenimas mus nuveda į skirtingus pasaulio kampelius. Manau, kad kada nors keliai dar suves.
– Krepšininko karjerą baigėte 2011–aisiais. Kuo užsiimate dabar?
– Esu atsakingas už žaidėjų tobulėjimą Hjustono universitete. Darau visko po truputį, perduodu jaunimui savo įgytą patirtį, bei ruošiu juos psichologiškai. Paprastai žaidėjai manęs klauso daugiau, negu trenerio asistentų, nes daugelyje komandų buvau vienas lyderių ir turiu daug patirties, o jie tai labai vertina. Dažnai padedu jaunimui įveikti sunkumus, kurie man jauname amžiuje trukdydavo, ir noriu, kad tie patarimai padėtų jiems pasiekti profesionalų lygį.
