Nuotr.: Youtube Stop Kadras
Nuotr. Youtube Stop Kadras

Kuomet pradedama diskusija apie geriausius visų laikų Vilniaus „Ryto“ legionierius, daugelis sostinės komandos sirgalių iškart prisimena Chucko Eidsono, Fredericko House‘o, Holliso Price‘o ar Roberto Štelmaherio žaidimo epizodus.

Eric Elliott

Eric  Elliott
Pozicija: PG
Amžius: 50
Ūgis: 182 cm
Svoris: 80 kg
Gimimo vieta: Detroitas, JAV

Tačiau turbūt ne visi jaunosios kartos krepšinio aistruoliai pamena vieną pirmųjų klubo legionierių – Ericą Elliottą, kuris Vilniuje per dvejus metus paliko itin ryškų pėdsaką ir stipriai prisidėjo prie greito tuo metu labai jaunos „Lietuvos ryto“ komandos augimo.

1999-aisiais į Vilnių atvykęs amerikietis iškart tapo vienu kertinių „Lietuvos ryto“ žaidėjų, o sirgalių meilė šiam nedidukui 182 centimetrų ūgio snaiperiui su kiekvienomis rungtynėmis augo vis labiau.

Būtent pirmasis komandos metraščiuose atsidūręs legionierius buvo vienas iš pirmojo klubo istorijoje titulo kaltininkų. 2000-ųjų LKL finale vilniečiai 3-1 nugalėjo Kauno „Žalgirį“, kurį nuo sosto nuvertė po šešerių sėkmingų metų iš eilės.

„Tai – mano gražiausia ir įsimintiniausia karjeros pergalė“, – duodamas interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ su nostalgija triumfą LKL finale prisiminė „Ryto“ legenda.

Krepšininkas LKL sužaidė 69 rungtynes. Pirmajame sezone jis vidutiniškai pelnė po 11,6 taško, atkovojo po 2,9 ir perėmė po 1,4 kamuolio bei atliko po 2,6 rezultatyvaus perdavimo.

Pergalingoje finalo serijoje su „Žalgiriu“ Elliottas fiksavo 12,3 taško ir 4 rezultatyvių perdavimų statistiką. Antrajame sezone LKL jo rodikliai buvo 11,7 taško ir 3,5 rezultatyvaus perdavimo.

Dabar 50-metis JAV dirba nekilnojamojo turto agentu, taip pat nenutolsta ir nuo krepšinio, kadangi treniruoja vaikus.

Praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo žaidimo sostinės klube, tinklalapiui „Basketnews.lt“ Elliottas papasakojo apie įsimintiniausius karjeros momentus, jam nesuteiktą Lietuvos pilietybę, meilę Lietuvai ir netikėtą išsiskyrimą su „Lietuvos rytu“.

– Ar prisimenate, kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte „Lietuvos ryte“?
– Prieš atvykstant į „Lietuvos rytą“ rungtyniavau Švedijoje, Lulėjo „Plannja Basket“ ekipoje, su kuria dalyvavome Šiaurės Europos krepšinio lygoje (NEBL). Tame pačiame turnyre varžėsi ir Vilniaus klubas. Tuo metu buvau itin geros sportinės formos, fiksavau solidžius rodiklius, o prieš patį „Lietuvos rytą“ taip pat teko suremti ginklus. Tiek namuose, tiek išvykoje prieš vilniečius pademonstravau solidų žaidimą ir, matyt, jiems to pakako. Po sezono iškart gavau skambutį iš Gedvydo Vainausko ir pradėjome derybas.

– Atvykote į ganėtinai jauną komandą, kurioje buvo daug talentingų žaidėjų. Kuris iš jaunųjų krepšininkų tuo metu turėjo didžiausią potencialą?
– Žinoma, didžiausiu talentu komandoje pasižymėjo Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas ir Robertas Javtokas. Labai sunku iš jų išskirti vieną, visgi šie vyrukai žaidė skirtingą krepšinį ir rungtyniavo skirtingose pozicijose. Tačiau žiūrint apskritai, tuo metu aukštaūgiai buvo vertinami labiau už kitus ir dažniausiai jiems labiausiai pasisekdavo tapti aukšto kalibro krepšininkais. Iš šios trijulės elitinio lygio žaidėjais tapo visi, tačiau, mano nuomone, didžiausią potencialą turėjo Javtokas. Pastarasis su savo ūgiu, atletiškumu ir ilgomis rankomis tuo metu atrodė kaip daug žadantis, neeilinis talentas. Aišku, jis buvo visai žalias ir Šiška su Macu pirmąjį sezoną rinko solidesnius skaičius, tačiau buvo galima numanyti, kad su savo duomenimis ir įgijus šiek tiek patirties Javtokas taps vienu iš geriausių aukštaūgių Europoje.

– Jau pirmajame sezone „Ryte“ nužygiavote iki Saportos taurės (dabar Europos taurė) pusfinalio, kurio serijoje kartą pavyko įveikti žvaigždžių perpildytą Bolonijos „Kinder“. Koks jausmas ant parketo grumtis su Europos krepšinio elitu?
– Tai buvo didžiulis pasiekimas. Niekas negalvojo, jog turime šansų, nes buvome labai jauna komanda be skambių pavardžių, o jie turėjo geriausius Europos krepšininkus: Predragą Danilovičių, Saulių Štombergą, Antoine Rigodeu, Hugo Sconochini. Už komandos vairo stovėjo legendinis treneris Ettore Messina, tai bent kompanija, ar ne? Logiška, kad iš tokios nedidukės komandos, koks tuo metu buvo „Lietuvos rytas“, niekas nesitikėjo kažko panašaus. Tačiau namuose kibome į atlapus, Macui pavyko išmušti iš vėžių Danilovičių, o patys sužaidėme lyg iš natų. Ši pergalė taip pat yra vienas iš įsimintiniausių mano karjeros momentų. 

– 2000-ųjų LKL finale įveikėte Kauno „Žalgirį“, taip nutraukdami šios komandos viešpatavimą Lietuvos klubiniame krepšinyje. Kas padėjo įveikti Eurolygoje rungtyniavusį „Žalgirį ir kokios emocijos užplūsta prisiminus triumfą?
– Niekas nesitikėjo, jog galime laimėti. Visi ekspertai prognozavo, kad serija pasibaigs 3-0 ir kauniečiai eilinį kartą taps čempionais. Mes buvome labai jauni, o „Žalgiris“ – Eurolygos komanda, todėl kontrastas buvo milžiniškas. Bet komandos kapitonas Andrius Giedraitis puikiai sutelkė komandą ir jo dėka visi svariai prisidėjo bei puikiai atliko savo vaidmenį kovoje dėl čempionų titulo.

Aš, Aleksandras Okunskis ir Andrius Giedraitis buvome pagrindiniai žaidėjai, tačiau toje finalo serijoje visi prisidėjo tolygiai ir savo darbą atliko puikiai. Tiesą sakant, mes patys nesitikėjome, kad galime solidžiai pasipriešinti, nes „Žalgiris“ iki tol nebuvo pralaimėjęs nė vieno LKL finalo, bet jau po antrųjų rungtynių pamatėme, kad jie yra pažeidžiami ir nėra tie patys Eurolygos čempionai, kokie buvo prieš metus. Sezonas „Žalgiriui“ nebuvo sėkmingas ir pamenu, jog nuolat kito jų sudėtis, todėl sezono pabaigoje jie nebuvo darnūs, o mes – itin gerai susižaidę ir vieningi. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl iškovojome čempionų titulą. Tai – mano gražiausia ir įsimintiniausia karjeros pergalė.

– 2001-ųjų pavasarį pateikėte paraišką dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Kodėl nusprendėte siekti lietuviško paso?
– Akivaizdu, kad didžiausia priežastis buvo krepšinis. Labai norėjau žaisti Lietuvos rinktinėje. Nežinau, ar būčiau patekęs tarp 12 geriausių Lietuvos krepšininkų, bet pabandyti tikrai norėjau. Dar vienas svarbus aspektas buvo legionierių limitas. Tuo metu Lietuvos krepšinio lygoje buvo leidžiama registruoti vos 3 legionierius ir su „Lietuvos ryto“ komandos vadovais pasitarėme, jog būtų pranašumas, jei mane galėtų traktuoti kaip lietuvį. Tokiu būdu be manęs ekipoje būtų galėję žaisti dar 3 užsieniečiai.

– Kaip manote, kodėl Lietuvos pilietybė vis dėlto jums nebuvo suteikta?
– Tiesiog neatitikau reikalavimų, kurie nustatyti Lietuvos pilietybę norinčiam gauti asmeniui. Kai nusprendžiau, jog noriu gauti lietuvišką pasą, čia gyvenau vos pusantrų metų, o kai buvo svarstomas šis klausimas, jau žaidžiau Belgijoje.

– Po dviejų solidžių sezonų netikėtai palikote „Lietuvos rytą“. Kokia buvo to priežastis? 
– Jie tiesiog man nepasiūlė kontrakto. 2000-2001 metų sezonas nuvylė klubo vadovybę, nepavyko iškovoti NEBL taurės, taip pat nieko rimto nenuveikėme ir Suprolygoje, tačiau svarbiausia, jog neapgynėme LKL čempionų titulo ir finale 2-3 nusileidome „Žalgiriui“. Šios nesėkmės vadovams leido daryti išvadą, kad tą sezoną klubas dėjo žingsnį atgal, o jeigu komanda neįvykdo prieš sezoną išsikeltų tikslų, Europos klubiniame krepšinyje dažniausiai krenta trenerio ir legionierių galvos. Po sezono išvykau į JAV tikėdamasis, kad kitą sezoną sugrįšiu į Vilnių, tačiau skambučio taip ir nesulaukiau. Iki šiol nežinau realios priežasties, kodėl manęs nepasiliko.

– Kokį įspūdį per dvejus čia praleistus metus jums paliko tuometinė Lietuva?
– Iš savo ir šeimos pusės galiu pasakyti, kad mes mylime Lietuvą. Per 14 savo karjeros metų rungtyniavau 5 valstybėse, tačiau Lietuva be konkurencijos yra širdžiai brangiausia ir didžiausią nostalgiją sukelianti vieta. Man labai patiko Lietuvos žmonės, jie – patys tikriausi ir nuoširdžiausi.

Kalbant iš krepšinio pusės ir lyginant visas šalis, kuriose žaidžiau, čia krepšininkai dirba ir treniruojasi intensyviausiai. Buvo gražu žiūrėti, kaip mūsų komandos jaunimas kiekvieną dieną dantimis aria parketą ir nori tapti geresniais. Nepaisant to, kad šalis buvo vis dar besikapstanti iš sunkių laikų ir Lietuvos ekonominė padėtis nebuvo pati geriausia, žmonės vis tiek buvo nuostabūs.

– Ar prisimenate sąlygas, kuriomis jums teko treniruotis ir žaisti?
– Žinoma, tuo metu Lietuvos arenos buvo senos ir vienu ar dviem žingsniais atsiliko nuo Vakaruose esančių šalių. Mūsų arena ir treniruoklių salė nebuvo naujos, bet man jos patiko ir tikrai nebuvo kuo skųstis. Kaip lietuviai sako: „viskas normalė“ (juokiasi).

– Su kuriuo žaidėju iš tuometinio „Lietuvos ryto“ turėjote stipriausia ryšį?
– Su Andriumi Giedraičiu. Tuo metu komanda buvo labai jauna, o Andrius su manimi buvo panašaus amžiaus. Jis taip pat jau buvo sukūręs šeimą, o mano šeima irgi gyveno Lietuvoje, todėl kartu praleisdavome nemažai laisvo laiko. Jeigu ne Andrius, nebūčiau pamatęs daug gražių vietų, esančių Lietuvoje. Kalbant apie jaunimą, po treniruočių dažnai papildomai dirbdavome su Arvydu Macijausku, todėl irgi ganėtinai suartėjome. Macas buvo drąsus vaikis, kuris turėjo ir net neabejoju, jog vis dar turi aštrų liežuvį.

– Nuo to laiko, kuomet rungtyniavote Vilniuje, praėjo beveik 20 metų. Ar vis dar sekate komandos žaidimą bei rezultatus?
– Žinoma, kiekvieną sezoną seku „Ryto“ rezultatus, man patinka jų feisbuko puslapis. Stebėjau praėjusių metų KMT finalo įrašą, kai vilniečiai laimėjo prieš „Žalgirį“, man nostalgiją sukėlė „Ryto“ vilkėtos aprangos. Su identiškomis aprangomis 2000 metais laimėjome LKL ir manau, kad jos turi pergalės aurą, todėl vaikinams ir pavyko nugalėti. Smagu, kad istorija nėra užmirštama, o aš pats turiu su „Rytu“ susijusią svajonę. Perduokite, kad ateityje labai rimtai svarstau treniruoti sostinės klubą (juokiasi).


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (17)
Krepšio kamuolys
Neleisiu neprisiminti Tyron Nesby. :)
2020-09-01
-1
Atsakyti
wow
buvau paauglys tuo metu -- negavau bilieto i sporto rumus, bet visa klase susirinkom sirgti uz ryta prie teliko... paziurejau ir vel rungtynes, net apsiverkiau. cia tai rytas!
2020-08-29
Atsakyti
P
atsimenu si zaideja ir pamenu tas rungtynes ryto arenoje ,teko jose pabuvoti bunat paaugliu,o kas dejosi arenoje po pergales,to neuzmirsiu ,respect Eric
2020-08-29
-1
Atsakyti
win
Eric Elliott trys taškai / Eric Elliott Three-point shot. (į žalių krepšį)
2020-08-29
+3
Atsakyti
Marko
Puikus straipsnis apie viena idomiausiu ir nuosirdziausiu zaideju L.Ryte!!!
2020-08-28
+2
Atsakyti
Y
Legenda, įskiepijūsi meilę krepšiniui ir Rytui. Aciū :)
2020-08-28
+1
Atsakyti
Pff
gerai žaidė ir gregas grantas dar bv tuo metu geras.
2020-08-28
Atsakyti
Fpiz-2
Daug kam atminty jis išlikęs kaip vienas mėgstamiausių legionierių. Atrodė labai techniškas, ir apskritai toks "fundamentally sound" žaidėjas
2020-08-28
-1
Atsakyti
Antans
kiek su juo buvo pribalevota ,dar net ecimenu siautem naktinius klubus.
2020-08-28
-5
Atsakyti
Dilmah
Cia kada mus pagavo dukinantis Exit\'e?
2020-08-28
+2
Atsakyti
Anonimas
As isivaizduoju,kokios ovacijos butu ,,Siemenese" per zal ir Ryto dvikova,jei ten butu ir pats Ericas :)
2020-08-28
Atsakyti
LeRomka
Mano megstamiausias legionierius tuo metu buvo 👍
2020-08-28
-1
Atsakyti
Cola
Pirmas legionierius? Gal pirmas is Jav? Nes kitaip tai Romanas Safronovas kas buvo? Dar buvo ir N\'daye toks atskrides bet su Safronovu per trenke susikale ir greit isskrido namo:)
2020-08-28
+6
Atsakyti
Cola
Pataisė į" vienas pirmųjų " smagu kad į pastabas atsižvelgiant :)
2020-08-28
+4
Atsakyti
Legenda
Pagarba Ericui
2020-08-28
+2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 17

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.