Nuotr.: BNS/BasketNews.lt iliustracija
Nuotr. BNS/BasketNews.lt iliustracija

„Žalgirio“ šeimoje natūraliai įsiliejęs Tautvydas Sabonis, mindamas arenos slenksčius, išgyvena begalę jausmų. Skirtingomis akimirkomis pabundantys prisiminimai galvoje maišosi su svajinga vaikyste ir dar visai neseniai pasibaigusiu krepšininko etapu.

Sabonis pagauna save vis dar galvojant apie pasąmonėje išlikusius asmeninius ritualus, kai iš arti mato rungtynėmis besiruošiančius krepšininkus. Nusistovėjusi rutina jį lydėjo per devynerius metus trukusią karjerą. 

Kaskart į akiratį pakliūvantys „Žalgirio“ arenos palubėse kabantys vienuoliktu numeriu pažymėti marškinėliai primena apie milžinišką tėčio Arvydo Sabonio indėlį klubo istorijoje. 

O marškinėlių išorėje krūtinę puošiantis „Žalgirio“ logotipas įrėmina širdį, kurią dar vaikystėje apėmė žalia-balta spalvos.

„Net šiurpas iš karto eina, – žiūrėdamas į „Žalgirio“ simbolį, į sentimentus paniro Sabonis. – Pas mus visus kraujas žalias.“

Išskirtinį interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ davęs Tautvydas, kalbėdamas apie „Žalgirį“, neslėpė užplūstančių emocijų. 28-erių vyriškis trykšta džiaugsmu dėl gautos galimybės Kauno krepšinio sistemoje pradėti trenerio kelią, apie kurį jau svarstė pastaruosius kelerius metus.

Lyg ant sparnų besijaučiantis Sabonis į Lietuvą grįžo pernai atsisveikinęs su Ispanijoje besiklosčiusia profesionalaus krepšininko karjera. Jis beveik visą laiką žaidė antroje šalies lygoje, išskyrus 2012-2013 m. sezoną, kai trečiajame divizione kartu su 16-mečiu Domantu rungtyniavo toje pačioje Malagos „CB Clinicas Rincon“ ekipoje.

Geriausiais karjeros metais Tautvydas antroje lygoje rinko po 8,4 taško ir atkovojo po 5,1 kamuolio. 

Skambiausias pergales jis skynė su auksine Lietuvos 1992 m. karta, kuri laimėjo Europos jaunučių (iki 16 m.), jaunių (iki 18 m.) ir jaunimo (iki 20 m.) čempionatus bei pasaulio jaunimo (iki 19 m.) pirmenybes.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

Jeigu ne Pauliaus Motiejūno skambutis, Sabonis turbūt ir toliau būtų rungtyniavęs, nors paskutiniu metu gaunami pasiūlymai, kaip atviravo pats, nebuvo finansiškai patrauklūs galvojant apie tolimesnę ateitį. 

„Žalgirio“ sistemoje Lietuvos krepšinio legendos sūnus startavo žaidėjų tobulinimo trenerio pareigose, kurios yra ypač vertinamos JAV krepšinyje, o Europoje tokie žmonės pradėjo skintis kelią tik pastaraisiais metais.

Apie jų svarbą krepšinio struktūroje, „Žalgirio“ aplinką žavintį begalinį atsidavimą darbui, sprendimą kabinti sportbačius ant vinies ir treniruotes su broliu Domantu – Tautvydo pasakojimas tinklalapiui „BasketNews.lt“.

– Kaip atsimenate momentą, kai jus pasiekė pasiūlymas jungtis prie pagrindinės „Žalgirio“ komandos?
– Nervas buvo, toks vau. Nesitikėjau, kad viskas taip greitai, bet kaip šeima ir jūs sakėte, reiškia kažką gerai darai, jeigu taip stumia į priekį. Bet pirmas įspūdis buvo toks uch… Darbas bus ne su vaikais, negalėsi rėkti ir taip išreikalauti. Su profesionalais, kur yra ir vyresnių, ir žaidusių aukštesniame lygyje nei aš, reikės kitaip. Nervas buvo, pirmą savaitę jaudulys, bet pripranti būdamas prie jų. Vėlgi, teko būti krepšinyje ir prie tų žvaigždžių tėčio laikais, dabar prie Domo. Tame nėra nieko naujo – žaidėjai yra žmonės, jie nori dirbti. Jeigu tu kažką jiems duodi, jie atiduos tau.

– Kaip sekasi palypėjus laipteliu aukštyn? 
– Viskas kol kas labai gerai. Treneris Schilleris duoda daug visiems atsakomybių, labai faina ir dirbti – vedu pratimus, paskirtose grupėse dirbame su žaidėjais. Nėra taip, kad stovi ir klausai, ir tik kažkiek padedi. Čia turi savo vietą ir darai. Aišku, viskas vyksta angliškai, man įdomu, lengviau net nei kartais pasakyti lietuviškai. Labai faina ir įdomu bendrauti su tokio lygio žaidėjais.

– Dirbdamas treneriu turite galimybę pratimus parodyti savo pavyzdžiu, pats pasistumdyti su žaidėjais. Kiek dėl to yra lengviau ir kiek dar pačiam yra smagu pasigrumti?
– Smagu stumdytis su jais ir rodyti dalykus: esu dar fiziškai jaunas, treneris mane išnaudoja kiek galima, dirbome su dičkiais – tai stumdžiausi baudos aikštelėje, prieš gynėjus galiu pasidengti. Man pačiam tai labai faina, kad ne tik stoviu, bet ir jog galiu išnaudoti savo kūną. Esu matęs NBA, kur štabuose būna tokie jauni, krepšinį žaidę treneriai, ir jie yra išnaudojami, jog treniruočių situacijos būtų kuo arčiau realybės (rungtynių sąlygų, – aut. past.). Kur treneriui manęs tik reikia, tą ir darau.

– Kiek jūsų viduje dar yra gyvas krepšininko jausmas?
– Labai daug (šypsosi). Praeitais metais dirbant su vaikais buvo labai daug, šiais metais irgi dar labai. Aišku, su vaikais buvo daugiau galimybių pažaisti, buvo pora treniruočių, kai negalėjo dalyvauti apsirgę, buvome devyniese ir reikėjo dešimto, tada treneris Arvydas (Gronskis) leido kažkiek pasijungti. Buvo tikrai faina. Tos emocijos per rungtynes… Aš buvau pripratęs turėti savo ritualus prieš rungtynes, o dabar ieškau savęs kaip treneris. Tikrai dar daug yra tos žaidėjo emocijos, visgi labai anksti baigiau karjerą. 

– Kalbant apie to apsisprendimo akimirką, minėjote, jog pasvarstymai jau buvo paskutinius kelerius metus. Kaip subrendo tokia mintis? Galbūt aplankė jausmas, jog išnaudojote savo potencialą?
– Krepšinis man visada labai patikdavo. Nuo pat mažens žaidžiau NBA 2K, žinojau visus žaidėjus, žaisdavau ilgus sezonus, keisdavau krepšininkus… Pats augau ir žaidžiau, Malagos „Unicaja“ aplinkoje dirbau ikisezoniniame pasiruošime prie Joano Plazos, žiūrėjau tuos trenerius, vasaromis atvažiavęs stebėdavau Lietuvos rinktinės trenerius Dainių Adomaitį, Joną Kazlauską, ir man visada rūpėjo žaidėjų psichologinė pusė, kadangi pats žaidžiau. Teko rungtyniauti ir su serbais, ir su amerikiečiais, ir klausinėdavau jų, kodėl jie daro taip ar taip. Paskui to paties klausdavau trenerių. 

Ir buvo tas momentas – pats žinojau ir supratau, kad mano tas (žaidimo) lygis ir fiziškumas nepasieks to aukštesnio lygio. Vis tiek mūsų šeimoje – legenda ir All-Staras, pats norėjau daugiau, bet mačiau, kad nebuvo tos galimybės. Susiskambinome su Pauliumi Motiejūnu, „Žalgiris“ man davė šansą būti treneriu, motyvuoti ir kaip tik dirbti su vaikais, ko aš labai norėjau ateityje. Ispanų federacijos licenciją jau seniai dariausi, ruošiausi, nes žinojau, kad ateityje tikrai noriu būti prie krepšinio – treneriu ar kažkuo kitu, bet trenerio darbas buvo toks, kuris tarsi mane kvietė. 

Buvo tas skambutis, po to galvojau, jog būsiu arčiau prie šeimos – prie tėvų ir žmonos, tad kodėl ne. Skraidyti per Ispaniją, žaisti ten, ten… Už tokius pinigus, iš kurių tikrai negyvensiu gyvenime. Taip gavosi, ir galvojau tai, kodėl anksčiau nepradėti būti treneriu, tada gal anksčiau ir greičiau kažkur pakilti nei dar žaisti kažkur, kur jau mačiau, jog ne tas lygis. Vėlgi, jeigu „Žalgiris“ nebūtų paskambinęs, gal net nebūčiau galvojęs (baigti karjerą), nebūtų buvę taip, jog eičiau kažkur kitur. Kartais Dievas duoda tokią galimybę ir ją paimi. Esu labai patenkintas būdamas čia.

– Užsiminėte apie trenerio licencijos procesus Ispanijoje. Kiek buvo pasistūmėta ir galbūt jau tikrinotės savo galimybes?
– Tikrai ne. Negalvojau, kad čia taip greitai viskas įvyks. Turiu omenyje, kad anksčiau pasibaigti karjerą nei vėliau, bet nebuvo taip, kad, kaip pavyzdys, kalbėdavausi su Malaga apie ateitį. Pasiūlymai krepšinyje nebuvo tokie, kokių norėjau, tada kalbėjomės su žmona, su mama, su tėčiu, su broliais ir taip susikalbėjome su Pauliumi ir „Žalgiriu“. Tikrai nebuvo taip, kad davai šiais metais aš mesiu (krepšinį). Pačiam buvo toks jausmas, šeimai ir visiems. Kas mane pažįsta, žino, jog labai myliu krepšinį, yra toks labai didelis vidinis jausmas. Nusprendėme, kad tai bus žingsnis į priekį, tobulėti tokiame darbe, kur ateityje galiu gyventi daug metų. Krepšinis vis tiek baigiasi 36-37 metų.

– Kiek iki persikėlimo gyvenote „Žalgirio“ aktualijomis? Šeimoje tai turbūt viena pagrindinių sporto temų.
– Visą laiką, pas mus visus kraujas žalias. Visą laiką sekiau, kad ir kai „Žalgiris“ buvo su Šaru, kad ir prieš jį. Visada mėginome žiūrėti rungtynes, kiek galėjome. Laimi ar pralaimi, visada būna šeimos žinutės. 

– Vasaromis dirbote su Domantu dar prieš pasukdamas trenerio keliu. Kaip vykdavo tas darbas ir kiek galbūt jau tada bandėte patarti broliui?
– Na dar nelabai, kadangi aš tada buvau dar kaip žaidėjas. Su tais treneriais, kuriuos jis pasikviesdavo iš Indianos, Gonzagos ar fizinio parengimo, daugiau dar bandžiau save ruošti, o ne, kaip pavyzdys, ruošti Domą. Bet buvo momentų, kai dirbant Domui padėdavau žaisti vienas prieš vieną. Jam, manau, vis tiek geriau žaisti prieš mane nei prieš trenerį. Tai daugiau va tokios situacijos. 

Bet Domas labai dirba, akcentuoja viską: nuo driblingo iki tritaškio metimo. Nori pridėti ir būti geriausia savo versija. Mane nustebino, kaip jis mokėsi pražangų puolime, visokių kitų detalių, kurias galima ištobulinti ir kad jos taptų geru įpročiu. 

Stebėjau tuos trenerius, vis tiek amerikiečiai turi savo stilių. Sėdėjau ir galvojau „aha, jis taip daro, kodėl taip daro“. Domui nuėjus į dušą ar tampytis, aš pasišneku su treneriu, „kaip tu ten NBA darydavai“ ir panašiai. Taip po truputį, po truputį gaudausi žinių. Prie krepšinio esu nuo tėčio laikų Portlande. Sunku atimti krepšinį iš mūsų gyvenimo.

– Kiek su brolio pažintimis pavyko pasiekti NBA virtuvę? Galbūt iš arti teko stebėti „Pacers“ virtuvę?
– Neteko, man atrodo, nelabai galima. Gal jeigu Domas kaip All-Staras paklaustų, gal leistų. Taip išėjo su koronavirusu, galvojau, jog vasarą pavyks nuskristi. Treniruotėse Los Andžele būdavo individualaus darbo ir „Pacers“ treneriai, trečias jų asistentas Billas Bayno būdavo. Pasiimdavo asistentus ir atsiveždavo į Lietuvą, ir taip toliau, su visais šnekiesi. Labai patikdavo Domo treniruotės Los Andžele, kur prieš ir po būdavo kiti žaidėjai. Patiko, kaip dirbo Kelly Olynykas, matyti, kaip 211 cm ūgio bičas laksto iš užtvarų, stebėti minkštą jo metimą. Jaylenas Brownas būdavo ten, taip pat Eurolygos žaidėjai. Greičiau nusiprausęs ateidavau pažiūrėti, kaip jie dirba. Vėlgi, dar tada nebuvau baigęs karjeros, bet jau po truputį stebėjau, ką daro, ką dar galėjau pridėti į savo žaidimą tuo momentu. Šią vasarą būčiau važiavęs su visai kitomis mintimis.

– Trenerio karjerą pradėjote nuo žaidėjų tobulinimo pareigų. Kokia yra jūsų ambicija trenerio karjeroje? Galbūt vyr. trenerio darbas?
– Dirbti kiekvieną dieną, mokytis iš Schillerio, iš Arne (Woltmanno), iš tų pačių žaidėjų. Tik mokytis ir tobulinti save kiekvieną dieną. Žiūrėti į ateitį… Nebuvo taip, kad galvojau, jog būsiu treneris. Ateityje viskas keisis, nežinau, kaip viskas bus. Kiekvieną dieną noriu atiduoti, ką aš galiu, treneriams ir žaidėjams atnešti pozityvumą. Dabar taip toli nežiūriu.

Duok Dieve, kad aš dirbu tokioje geroje organizacijoje, kad man davė tą šansą. Jeigu aš jau čia, manau, padariau tikrai kažką gerai. Ties tuo toliau dirbsiu ir nenoriu žiūrėti tolyn. Esu labai patenkintas, šalia turiu šeimą po tiek metų žaidus Ispanijoje, kai nematai visų. Įdomu, faina ir dirbame toliau.

– Teko girdėti iš „Žalgirio“ aplinkos, jog jūs ištisas dienas leidžiate arenoje, kai tik žaidėjams jūsų prireikia, jie jus randa. Iš kur toks atsidavimas?
– Nežinau, galbūt iš Arvydo, iš mamos Ingridos, iš brolio Domo. Domą labai gerai išmokiau darbo etikos. Jeigu nori būti geriausias, privalai dirbti kaip geriausias. Pačiam nepatikdavo, kai ateini į treniruotę ir nėra nieko. Nori darytis kovojimo dėl kamuolių pratimus – nieko nėra, man nepatikdavo tokie dalykai. Manau, tokie maži niuansai: pozityvumas ir buvimas šalia, kada reikia padėti, padeda žaidėjams. Tada ateityje gal sakys, jog „pinigai ten nebuvo tokie dideli, bet yra žmogus, kuris kiekvieną dieną ateina ir su juo galiu padirbėti“. Man, kaip žaidėjui, tokie niuansai patikdavo, jog treneris būtų vietoje. Galvojau, jeigu būsiu treneris, tikrai būsiu toks. Aš dabar negaliu spręsti (situacijų), nieko braižyti (žaidėjams), bet ką galiu daryti, tai tikrai 100 proc. dirbti. Man yra malonu. Svarbiausia jie yra patenkinti. Jeigu jie patenkinti, tada jie stengsis ir atsiduos. 

Man patinka čia (arenoje) būti, sakau „Žalgiris“… (šypsosi) Kiekvieną dieną ateini ir pamatai „Žalgirio“ simbolį, užsidedi marškinėlius su logotipu. Aišku, būtų įdomiau užsidėti maikutę su Sabonio užrašu, atimti tą vienuoliktą nuo viršaus, bet taip neteko. 

– O kokius sentimentus jums kelia „Žalgirio“ logotipas?
– Labai, labai… Net šiurpas iš karto eina. Nuo mažens buvau, tėtis čia pradėjo (karjerą) ir darė… Geriausiu atveju būtų buvę užsidėti savo marškinėlius, bet taip neteko. Kas myli Lietuvą, myli „Žalgirį“, man yra kaifas čia dirbti. Tai net ne darbas. Ateinu su mintimi daryti, ko manęs prašo ir dar daugiau.

Nuotr. BNS

– Kalbant apie jūsų trenerio pradžią „Žalgirio“ dubleriuose, kiek pavyko įdiegti tos kitokios darbo etikos ir kiek jaunimas pasiėmė iš jūsų?
– Noriu tikėti, kad kažkiek padėjau. Aišku, jie – jauni, gal nepripratę prie tokių dalykų. Kai pasakiau, jog išeinu, labai daug žaidėjų parašė žinutę ar atėjo, pasveikino ir sakė „labai ačiū už visą darbą, gal per vėlai supratau, ko norėjote iš mūsų“ ir taip toliau. Tokios žinutės ir tokie pasakymai… Klausiau trenerių, ar jie toliau taip dirba (tokia etika, – aut. past.), sakė, jog vis tiek ateina ir daro. Kažkiek padėjau, o kiek – tai jų reikalas. Tu gali būti talentingas ir geriausias, bet be darbo ir darbo etikos nieko gyvenime niekur nepasieksi – nei dirbdamas treneriu, nei būdamas virtuvės šefu. Tik dirbti, dirbti ir dirbti, ir jeigu turėsi šansą, išnaudoti jį. Kaip amerikiečiai sako: „Būk visada pasiruošęs savo akimirkai“.

– Labai pamalonino toks grįžtamasis ryšys iš jaunuolių jau po pirmųjų metų? Turbūt ir jums pačiam tai tiek paskata, tiek užtvirtinimas, jog einate teisingu keliu.
– Tikrai nesakysiu, kad ne. Ir būdamas žaidėju visada eidavau dirbti, dirbti… Kur aš esu buvęs, kiek girdėjęs, visi visada buvo patenkinti manimi. Gal žaidžiau ne taip, bet darbo etika, draugiškumas komandoje, bendravimas su trenerių štabu, visi buvo patenkinti. Nenoriu sakyti, jog viskas yra lengva, bet visą laiką ateini ir darai savo darbą, tame nėra nieko naujo. Bet tikrai, kad pabaigoje vaikai („Žalgirio“ dubleriai, – aut. past.) taip priėjo prie manęs, ir trenerių štabas, Gediminas Navickas mane taip priėmė, leido dirbti ir mokytis iš jų, buvo pats gazas. Jeigu vaikai man kažką sakė, tai vadinasi kažką padariau gerai. Svarbiausia, kad jiems tik būtų gerai, man tai – nesvarbu, aš susirasiu... Kad tik jie kažką pasiimtų ir nusineštų į kitą sezoną, į dar kitą… Kuo daugiau iš mūsų „Žalgirio“ dublerių ir pagrindinės komandos ateityje bus geri žaidėjai, man bus pats gazas, va čia yra pergalės. 

– Kaip dar stengiatės pildyti savo žinių bagažą be darbo „Žalgiryje“?
– Dabar, aišku, labai daug naujo iš Martino Schillerio, vis klausinėju apie tai, ką mes darome, kodėl taip darome, tikrai įdomu. Praeitais metais ateidavau į Šaro treniruotes, kiek leisdavo mūsų grafikas. Labai gaila, jog jo nebus dar metus. Pirmieji metai buvo tokie, žinote, tik sušlapini kojas, ir gal nelabai drįsau ateiti daugiau, bet jeigu būtų buvęs šiais metais, būtų buvę įdomu su juo gal net padirbėti. Daugiau tai žiūri NBA, Eurolygos vaizdo įrašus, labai patinka tviteris, kuriame gali rasti visko, sėdžiu ir skaitau, stebiu trenerius, kurie patinka, ir mokaisi, kiek gali. Vėlgi, dar negaliu sakyti, jog kažką moku, bet po truputį, po truputį pildosi (bagažas).


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (15)
Anonimas
nu nx tokiu treneriu valina jis nx y ryta :D
2020-09-23
-1
Atsakyti
Dundukas
po tėvelio skvernu. šlykštu.
2020-09-23
-1
Atsakyti
Babatukas
Straipsnio neskaičiau, užėjau tik komentarus paskaityti. Net šiurpas ima :)
2020-09-23
Atsakyti
Jonas
naturaliai isiliejes I zalgiry....:))) zino bent jis pats ka ten veikia???
2020-09-22
+1
Atsakyti
latvis
"labai patinka tviteris, kuriame gali rasti visko, sėdžiu ir skaitau"... dar FB ir insta pabandyk, ten isvis medziagos mokymuisi neissemiamai!
2020-09-22
-1
Atsakyti
Che che.....
Viskas su Tautvydu gerai. Visada vaikams nera lengva zinomo tevo pavarde nesioti. Bet jis ta supranta, kaip suprato ir savo ribotas krepsininko galimybes. Man patinka jo nuosirdumas ir sveikas realybes suvokimas. Linkiu Tautvydui sekmes. Tik laikas parodys, koks treneris is jo isaugs.
2020-09-22
+1
Atsakyti
Kindziulis
Nebūtų pavardė Sabonis, gliaudytų riešutus tyliai rūbinės kamputyje. Kas ir kokiu argumentu tai galėtų paneigti? Pvz Sirtautas, matė šilto, šalto, iš pelenų atsikėlė, aukojasi dėl krepšinio ir ką? Net asistentu Žalgiris 3 nėra. O čia, nei mokslų krimto, nei žaidėjas rimtas, nei gyvenimškos patirties turi ir ką? Eurolygos komandos treneris. Tai kokie čia Motiejūnai vertinimo kriterijai? Teisingai galvoji, va čia aukščiausio lygio Švogerystė, ne Sirtauto tipo žmogui skirta, gi tolimas kaimynas jis. Gerai dėlioja Motiejūnas, Švogerius stato į, Saboniukas Žalgiryje, Kalnietis futbolo Žalgiryje šalia kito krepšininko Pūro, Javtokas būsimas LKF prezidentas, kas sekantis? Gi smagu, nieko neinvestavus mokesčių mokėtojų pinigus stumdyti, ane Pauliuk:)...
2020-09-22
+2
Atsakyti
Paulius
Viską teisingai susakei, pats supranti - toks gyvenimas, ranka ranką plauna, reikia mokėt suktis
2020-09-23
-1
Atsakyti
Lol
Grazus uzsakytas straipsnis. Pazaides suoleliu sildytoju Ispanijos antrinej lygoj tu automatiskai netampi eurolygos komandos asistentu. Tai yra nepagarba sunkiai dirbantiems zmonem pas kuriuos nesipuikuoja zinoma pavarde.
2020-09-22
-1
Atsakyti
djgaffer
Kaip ir pats minėjo,šiuo metu labai vertinami jauni treneriai,ką tik baigę žaidėjų karjeras.Patys tie metai semtis naujų žinių,nes galva puikiai veikia ir lengviau priima naujoves.Todėl Tautvydas šaunuolis,kad netempė į naktį ir laiku susiprotėjo,jog reikia imtis kitos veiklos.Tikėkimės,kad išaugs puikiu,visų vertinamu treneriu ar žmogumi krepšinio pasaulyje.
2020-09-22
+2
Atsakyti
Na
straipsnis įdomus, viskas kaip ir ok, na bet su pavadinimu tai jau labiau lyst į vieną vietą turbūt jau nebeįmanoma. Kūnu šiurpas eina žurnalistėliui nuo nkl vidutinioko eilinio gyvenimo? Tai kas būtų jei tektų paimt interviu iš tarkim iš Jono Mačiulio ir tas papasakotų savo bei rinktinės nuotykius čempuose? Įtariu jog žurnalistas interviu metu 3 kartus apalptų ir būtų kviečiama greitoji
2020-09-22
+1
Atsakyti
KLP
Maloniai susiskaite. Matosi protingas vyrukas. Esminis dalykas pas Tautvyda yra pastovi motyvacija bei domejimasis viskuo. Gal rimtu krepsininku ir nesigavo tapti, bet noro sunkiai dirbti is jo neatimsi.
2020-09-22
+2
Atsakyti
djgaffer
Neblogas specialistas. Pamokys jaunima krepsinio gudrybiu
2020-09-22
Atsakyti
vln
Smagiai susiskaitė, sėkmės. Daug dirbantiems dangus
2020-09-22
Atsakyti
uz zalgiri
sunelis gal uz 100eur nusipirko uzsakomuju straipsniu prenumerata cia? 😃 darbai ir tik darbai parodo ko mes verti, o sitas kolkas visai niekam tikes-bande tapt krepsininku nesigavo, dabar tetukas itaise i silta vietele pramesdamas zymiai vertingesnius kandidatus taip stumdamas zalgiri i svogerini liuna
2020-09-22
-3
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 15

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.