Nuotr.: stopkadras
Nuotr. stopkadras

Portlando „Trail Blazers“ gynėjas Gary Trentas šiuo metu ne ilsisi po pasibaigusio sezono, o pluša kartu su savo geriausiu bičiuliu Jordanu Boltonu. Tiesa, Jordanas nėra šiaip Trento draugas, jis – paralyžiuotas.

„The Athletic“ žurnalistas Jasonas Quickas pateikia Trento ir Boltono istoriją, kurioje pasakojama, kaip jiedu susipažino, koks lemtingas įvykis pakeitė Boltono gyvenimą bei kokių bendrų svajonių ir tikslų jie siekia.


Būdami vaikai jie turėjo didelių svajonių. Gary Trentas norėjo žaisti NBA, o Jordanas Boltonas – tapti teisininku. Ir būdami geriausiais draugais jie prižadėjo vienas kitam paversti svajones realybe. Jie vienas kitam patardavo, padėdavo ir stumdavo į priekį.

„Svajojome kartu dar nuo tada, kai buvome maži vaikai, – sakė Trentas. – Mes daug kalbėjome apie tikslus, kas mus įkvepia. Vietas, kurias norėtume aplankyti, ką norėtume nuveikti ir panašiai.“

Vis tik viskas pasikeitė 2018-ųjų vasarį.

Kai Boltonas lankė koledžą Šiaurės Dakotoje, įvyko incidentas – vikrus jaunuolis susilaužė kaklą. Jo nugaros smegenys buvo pažeistos, o patį Boltoną sraigtasparnis išgabeno į ligoninę, kur jam po buvo atlikta operacija. Po jos paaiškėjo, jog Boltono kūnas yra paralyžiuotas nuo pat kaklo srities.

Apie šį įvykį Trentas sužinojo, kai lipo į lėktuvą, skrendantį į Atlantą. Tuo metu jis buvo startinio penketo įžaidėjas Djuko „Blue Devils“ komandoje, kurios laukė dvikova su „Georgia Tech“. Rungtynes jis sužaidė vis dar nežinodamas tikslių detalių apie tai, kas nutiko jo bičiuliui.

Kai Trentą pasiekė naujienos, atrodė, kad jų svajonėms niekada nebus lemta išsipildyti. Po kelių savaičių, lankydamas Boltoną ligoninėje, Trentas svarstė, ar viskas bus taip, kaip anksčiau.

„Kai pirmą kartą pamačiau jį, pagalvojau „po velnių“, – sakė Trentas. – Paskutinį kartą, kai jį mačiau dar prieš avariją, jis buvo stiprus ir sveikas... Tuomet įžengiau į palatą ir mačiau, kad jis negali judėti. Atrodė, jog žiūriu į visiškai kitą žmogų.“

Tuomet prabilo Boltonas. Jeigu Trentas turėjo kažkokių dvejonių dėl jų ateities svajonių, visos abejonės išsisklaidė, kai „Blazers“ gynėjas išgirdo savo bičiulio žodžius.

Boltonas teigė, kad jis dar vaikščios, nepaisant to, jog gydytojai jam suteikė viso labo 5 proc. galimybę, jog jis apskritai jaus visą savo kūną. Išgirdęs tokius draugo žodžius, Trentas linktelėjo.

„Na ką gi, tuomet dirbkime“, – savo žodžius prisiminė Trentas.

Darbas tęsiasi daugiau nei dvejus metus.

Po keturių mėnesių nuo vizito pas Boltoną, Trentas išpildė savąją svajonę – jis pateko į NBA, kuomet 37-uoju šaukimu buvo pasirinktas „Trail Blazers“ ekipos. Praėjusiame sezone jis suspindo Orlando burbule ir svariai prisidėjo prie Portlando ekipos patekimo į atkrintamąsias.

Vis tik žmonės nematė sunkių momentų pirmajame sezone, kai Trentas negavo žaidimo laiko ir kaip Boltonas skatino jį toliau dirbti. Pastarasis nuolat sakydavo, jog Trento laikas dar ateis ir jis visada turi būti pasiruošęs.

Kai Boltonas pradėjo reabilitaciją, trukusią šešias valandas per dieną ir šešias dienas per savaitę, nebuvo nė dienos, kuomet Trentas nedalyvavo visame procese. Jis atvykdavo arba į treniruotes Minesotoje, arba prisijungdavo per „FaceTime“.

Abiejų mintyse vis dar tebėra svajonių, kurias norėtųsi išpildyti. Vis tik vaikantis tikslų tiek Trentas, tiek Boltonas atrado kai ką daugiau, nei karjera, atlyginimas ar atostogos galėtų parūpinti. Jie abu suprato, jog nepaisant to, kas nutiks, jie visada turės vienas kitą.

„Jeigu šioje istorijoje yra kažkoks moralas, tai – draugystės svarba, – teigė Boltonas. – Turėti tą vieną draugą, kuriuo gali pasitikėti, imti iš jo pavyzdį, padėti motyvuoti... Visa tai gyvenime yra svarbu. Tiesiog buvimas tikru draugu. Visiems to reikia.“


Linksmiausia dalis apie šių vyrukų draugystę yra ta, jog iš pat pradžių Boltonas nebuvo tikras, ar nori turėti kažką bendro su Trentu.

Jiedu pirmąjį kartą susitiko krepšinio aikštelėje, kur Boltonas metų metus buvo išsiskiriantis žaidėjas Minesotoje. Šeštoje klasėje Boltono komanda iš Bloomingtono susitiko su šalia esančio Apple Valley miestelio ekipa, kurią papildė du naujokai, atvykę iš Ohajo: treneris Gary Trentas vyresnysis, praleidęs devynerius metus NBA, ir talentingasis jo sūnus Gary, kuris tuo metu buvo penktokas.

„Prieš jam atvykstant, aš niekada nepralaimėdavau, – sakė Boltonas. – Tačiau po to aš visada jam pralaimėdavau. Visada būdavome tarp geriausių komandų valstijoje ir praktiškai visada žaisdavome tarpusavyje finale. Buvome tarsi aršiausi vienas kito varžovai.“

Boltonas ir Trentas veikiausiai taip ir būtų išlikę priešininkais, jeigu ne pastarojo tėtis. Trentas vyresnysis susitiko su Boltono mama Tiffany Elliot ir įtikino ją, kad Boltonas prisijungtų prie Apple Valley komandos.

„Vieną dieną paskambino jo tėtis ir pasakė, jog atsiveža Gary“, – prisiminė Elliot.

Vis tik Boltonas miegojo. Kai mama jį pažadino ir pasakė, jog kai kas atvyksta, jis suniurzgė. Kai jis sužinojo, kad į namus atvyksta vaikis, kuris nustūmė jį nuo vietinio krepšinio pjedestalo, Boltonas pradėjo protestuoti.

„Tas vaikas visada mane nugali – kodėl norėčiau su juo leisti laiką?“ – mamos klausė Boltonas.

„Jordanas nebuvo patenkintas, – sakė Elliott. – Jis svečiuose nenorėjo matyti nieko.“

Vis dėlto jau po kelių minučių Trentas buvo šalia durų. Boltonas, kuris dažnai mėgo laiką leisti vienas, buvo labai suerzintas. Naujasis vaikis buvo viskas, ko nekentė Boltonas: triukšmingas, pasipūtęs ir agresyvus.

„Įsivaizduokite, kad pirmą kartą susitinkate su vaiku ir jūs esate vienintelis berniukas namuose, o tada ateinu aš ir pradedu šūkauti, kalbėti nesąmones, – sakė Trentas. – Pirmasis įspūdis apie mane gali būti labai klaidinantis.“

Jiedu žaidė kompiuterinius žaidimus. Truputį „NFL“, šiek tiek „NBA 2K“. Abu vyrukai pamatė vienas kito norą kovoti. Tuomet jie pastebėjo, jog į įvykius reaguoja itin panašiai ir turi mažai kuo besiskiriančias nuomones. Neilgai trukus Trentas pasakė Boltonui, jog vadintų jį „JR“. Tuo metu Boltonas paprašė, jog būtų vadinamas „JB“.

„Juokinga, nes teko girdėti, jog priešingybės traukia viena kitą, – su šypsena sakė Elliot. – Jordanas yra intravertas, jis mėgsta pabūti tylumoje, kuomet Gary – visiškai kitoks. Jis – ekstravertas, triukšmingas. Tačiau kažkaip visas tas „priešingybės traukos“ dalykas veikia.“

Tą pačią dieną, kai Trentas paliko Boltono namus, tapo aišku, jog draugystė buvo užmegzta.

„Pamatėme, jog iš dalies esame tas pats žmogus, – sakė Boltonas. – Mes iš karto tapome artimi.“

„Nežinau, ar kažkas renkasi geriausius draugus – tai įvyksta natūraliai“, – pridėjo Trentas.

Šis duetas darė tai, kas būdinga praktiškai visiems vaikams, tačiau dar gilesnis ryšys nuolat formavosi. Boltono gyvenime nebuvo jo tėvo, o Trento tėtis išsiskyrė ir vedė kitą moterį.

„Nė vieno iš mūsų tėvai neliko kartu ir manau, kad mus tai sujungė, – teigė Boltonas. – Gary tėtis man buvo tarsi mano, nes savojo aš neturėjau, o mano mama buvo lyg antroji jo motina.“

Trentas pas Boltoną būdavo taip ilgai, jog Elliott dažnai gamindavo jam valgyti, skalbdavo jo uniformą ir nuveždavo į treniruotes.

„Visada sakau, jog turiu tris mamas ir ji yra viena iš jų, – apie Elliott sakė Trentas. – Ji mylėjo ir rūpinosi manimi tarsi savu.“

„Mano tėtis stengdavosi padėti bet kokiam vaikui, jo kažko išmokyti, tačiau su Jordanu viskas buvo kitaip, – prisiminė Trentas. – Mano tėtis į Jordaną žiūrėjo kaip į savo sūnų. Jeigu Jordanas prisidirbdavo, mano tėtis būdavo pirmasis, kuris išrašydavo jam pylos. Jis tiek su manimi, tiek su Jordanu elgdavosi taip pat.“

„Jeigu kažkas nutikdavo jo šeimai, man būdavo skaudu. Lygiai taip pat jis pajusdavo skausmą, jei kažkas įvykdavo mano namuose“, – pridėjo Trentas.

Neilgai trukus visiems tapo aišku, jog Trentas ir Boltonas nebuvo tiesiog draugai.

„Visada sakiau, jog Jordanas yra jo brolis nuo kitos mamos“, – teigė Trentas vyresnysis.

„Jie turi ryšį, kurį apibūdinčiau, kaip didesnį nei draugystė. JR yra Jordano brolis. Jis – šeimos dalis“, – sakė Elliott.

„Juokauju, jog kai JR vieną dieną pasirodė prie mūsų namų, jis taip ir neišėjo. Tačiau ta diena, kai jis įžengė pro duris tapo tokia palaima... Ir ne tik Jordanui, tačiau taip pat man ir mano dukrai Jayden“, – pridėjo Boltono mama.


Kaip situaciją mato Boltonas, jis buvo miręs arba mirštantis.

Tai buvo 2018-ųjų vasario 10-osios ankstyvos valandos ir jis buvo greitosios pagalbos automobilyje, pakeliui į ligoninę.

„Pamenu tik tiek, kad kilau į viršų ir mačiau šviesą, – pasakojo Boltonas. – Tuomet prieš savo akis pamačiau visus savo mylimus žmones. Jie praskriejo labai greitai. Tada išvydau savo laidotuves, kuriose buvo visi ir tuomet pasakiau Dievui, jog nesu pasiruošęs ir kad negaliu to padaryti.“

Prieš lemtingą įvykį Boltonas dalyvavo vakarėlyje su koledžo krepšinio komandos bičiuliais. Jis teigė, kad visada atsisakydavo kvietimų parūkyti marihuanos, nes jam tiesiog nepatiko kvapas. Vis tik tą vakarą kažkas atsinešė piliulių, kurių sudėtyje buvo marihuanos.

„Neturėjau jokio pasiteisinimo, kodėl neturėčiau jų išmėginti. Taigi, aš jas išmėginau“, – teigė Boltonas.

Kas nutiko po to, kai jis suvartojo piliulę – neaišku, nes Boltonas paprasčiausiai nepamena. Vis tik jis pamena, jog jam buvo liepta pilnu greičiu bėgti į kambario sieną. Nuo patirto smūgio, jam lūžo du kaklo slanksteliai ir susispaudė nugaros smegenis.

Paramedikai buvo iškviesti 4 val. 40 min. ryte. Kol jis buvo vežamas į ligoninę, Boltonas prisiminė, kaip įkvėpė du gilius oro gurkšnius.

Ergoterapeute dirbanti Elliott mano, jog šiuos įkvėpimus sukėlė paramedikų suleistas Naloxone‘as – vaistas, skirtas opioidų perdozavimui, tačiau jis taip pat padeda asmenų, kurių nugarinė dalis būna paralyžiuota, kraujotakai.

„Sprendžiant iš mano patirties, manau, jog tuo metu jis išgyveno būtent šią patirtį. Beprotiškiausia, kad viskas galėjo pasisukti priešingai“, – teigė Elliott.

„Esu labai dėkinga, jog tuo metu jis pasirinko gyventi, nes jis labai vaizdžiai prisimena, kad turėjo rinktis ir tuo pačiu žinojo, kad jam dar nėra laikas išvykti“, – pridėjo ji.

Kol Boltonui buvo atliekami tyrimai, Elliott pakavosi daiktus. Ji turėjo planų skristi iš Minesotos į Atlantą, jog pažiūrėtų Trento atstovaujamo Djuko rungtynes su „Georgia Tech“, tačiau netikėtai ji krovėsi lagaminus į Šiaurės Dakotą.

Ji susisiekė su Gary tėčiu ir pranešė jam, jog negalės atvykti į rungtynes, tačiau nepasakė kodėl.

Kai Trentas išgirdo apie paskutinę minutę atšauktus planus, jis suprato, kad kažkas ne taip. Jis bandė prisiskambinti Elliott.

„Tada man pasakyti, kas iš tiesų įvyko, buvo labai sunku, – prisiminė Elliott. – Neprisimenu, kokie žodžiai išėjo iš mano lūpų, tačiau Gary norėjo žinoti visas detales. Stengiausi jam perduoti tik paviršutinišką informaciją, bet jis pasiekė savo ir aš jam apibūdinau tai, ką Jordanas sakė apie sugrįžimą į gyvenimą.“

Nepaisant pokalbio, daugelis detalių vis dar nebuvo žinomos, o Trentas su komandos draugais sėdo į lėktuvą, turėjusį juos nugabenti į rungtynes.

„Vienintelis dalykas, kurį prisimenu, yra tai, jog man buvo pasakyta, kad jis buvo miręs ir gydytojai bandė jį prikelti“, – sakė Trentas.

Rungtynių dieną Trentas ant sportinių batelių užsirašė „Play for JB“ (liet. „Žaisti dėl JB“), sužaidė 30 minučių, pelnė 15 taškų, sugriebė 6 kamuolius, o Djukas laimėjo 80:69.

Šiaurės Dakotoje prognozės nebuvo gerėjančios. Boltonas prarado jutimą galūnėse, kas lėmė dar daugiau tyrimų. Buvo nuspręsta, kad jis turi būti parskraidintas į Minesotą, kur esančios ligoninės turi labiau pažengusias technologijas bei įrangą.

Ten Boltonas iškentė operaciją, po kurios gydytojai informavo, jog jis yra paralyžiuotas ir turi 5 proc. tikimybę vėl jausti savo kūną. Pats Boltonas teigė, kad tokios naujienos jo paties nenuvylė, tačiau matyti agonijoje esančią šeimą ir draugus buvo labai skaudu.

„Matyti šeimą bei draugus išsigandusius ir liūdnus buvo žemiausias taškas, – teigė Boltonas. – Širdyje žinojau, kad viskas bus gerai. Vis tik mačiau, kad visi aplinkui buvo nusiteikę skeptiškai. Turėjau visus padrąsinti, jog viskas bus gerai.“

Boltonui atsigavus po operacijos, Trentas ir Djukas žygiavo toliau bei iškovojo penkias pergales paeiliui. Tuo metu visiškai arti buvo „Kovo beprotybė“ ir Boltonas jau pradėjo taikstytis su faktu, kad susitikimo su Trentu jam teks luktelti bent kelis mėnesius.

Vis tik Boltono laukė siurprizas.


Kovo pradžioje Trentas pasistengė ir suplanavo netikėtą kelionę į Minesotą, jog nustebintų savo bičiulį.

Jie nebuvo matę vienas kito nuo sausio 1-osios, kuomet Boltonas buvo atvykęs į Djuką ir ten praleido savaitgalį su Trentu. Jie žaidė vaizdo žaidimus, žiūrėjo futbolą ir kalbėjo apie krepšinį. Viskas buvo tarsi senais laikais.

Bet prieš susitinkant tą kovo mėnesį Minesotoje, buvo įvykę tiek daug nuo paskutinio jų susitikimo... Jų viltys, svajonės, planai. Viskas atrodė netikra.

Kuomet Elliott atvedė Trentą į Boltono palatą, nuostabos jausmas buvo neapsakomas.

„Tai buvo nuostabi akimirka. Tai buvo galima pamatyti. Kai tik Gary įžengė į kambarį, Jordano akys nušvito tą pačią sekundę, – pasakojo Elliot. – Jis buvo toks laimingas šalia turėdamas draugą tokiu sunkiu momentu.“

„Jordanas žinojo, kad tuo metu Gary vis dar vyko krepšinio sezonas ir jis turėjo labai pasistengti, kad galėtų jį aplankyti. Tokios parodytos pastangos Jordanui reiškė viską“, – pridėjo Elliott.

Vis tik triukšmingas ir pašėlęs vaikis, kuris apsireiškė ant durų slenksčio prieš kelis metus, buvo kur kas atsargesnis bei rimtesnis.

„Įprastai Gary yra garsus ir guvus, tačiau tuo metu buvo galima matyti rimtąją ir kur kas tylesnę jo pusę, – pasakojo Elliott. – Manau, jog tada jis buvo išsigandęs. Iš jo manierų buvo galima pasakyti, kad jis nežinojo, kokius klausimus užduoti ir kaip suvirškinti, kas vyksta.“

Visiems padėjo ir Boltono nuotaikos šuolis.

„Aš buvau šoke, – sakė Boltonas. – Mes buvome nesimatę labai ilgai ir jis mane nesakė, kad atvažiuoja. Aš buvau ir šokiruotas, ir laimingas. Jis iš karto pakėlė mano nuotaiką. Buvau nusiteikęs, kad susitiksime tik po to, kai jam baigsis krepšinio sezonas.“

Trentas labiausiai stebino jo bičiulio kūno pokyčiai. Vyrukas, kuris buvo neįtikėtinai vikrus ir raumeningas, patapo gležnu. Trentas beveik nepažino Boltono.

„Tuomet jis pradėjo kalbėti, – komentavo Trentas. – Ir senasis Jordanas grįžo.“

Nuotr. stopkadras

Dar nuo vaikystės nė vienas iš jų negalėjo toleruoti negatyvumo. Net ir šioje situacijoje jiedu pasirinko žiūrėti į tai, kas jų laukia ateityje.

„Per tam tikrus įvykius išmokau, kad negatyvios mintys ar veiksmai niekada nepadaro situacijos geresnės, – aiškino Boltonas. – Tuo metu tai net nebuvo pasirinkimas. Viskas buvo panašiau į tai, jog blogiau būti nebegali ir nuo šio momento viskas tik gerės.“

Boltonas visą situaciją Trentui papasakojo atvirai. Jis įvardijo visas detales, kas nutiko jo kūnui, kokią prognozę jam pateikė gydytojai. Ir jis pridėjo, kad jo sugrįžimas užtruks.

„Jis man nuo pat pradžios sakė, kad negalėjimas vaikščioti skamba beprotiškai, – prisiminė Trentas. – Jis sakė „Tai nebūsiu aš.“

„Taigi, aš jam atsakiau: „Gerai, tai ką tu darysi? Tiesiog drybsosi lovoje? Pradėkime dirbti“, – pasakojo Trentas.


Pastaruosius dvejus metus darbas vyksta nuolatos. Boltonas treniruojasi šešias valandas per dieną, šešias dienas per savaitę. Kuomet Trentas yra Minesotoje, jis lankosi Boltono treniruotėse.

„Visi treneriai jau pažįsta Gary, – teigė Boltonas. – Jis visada klausia, ar aš dirbu.“

„Kalbant atvirai, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jie draugai. Jie primena tikrų tikriausius brolius“, – apie Trento ir Boltono ryšį sakė pastarojo reabilitacija užsiimantis specialistas Barry Weintraubas.

„Tai supratau labai greitai. Jie yra tiesiog tokie artimi“, – pridėjo Weintraubas.

Vis tik Boltono reabilitacija yra ganėtinai lėta. Kaip teigė Weintraubas, vietoje tikslų bei vilčių geriausia koncentruotis į progresą, ir Boltonas jau yra pasiekęs mažų pergalių. Jis nebenaudoja skausmą malšinančių vaistų, jis atstatė visas savo kūno funkcijas ir gali atsisėsti be niekieno pagalbos. 2019-ųjų birželį jis jau padėdamas galėjo vaikščioti baseine.

„Jordano psichologinis stiprumas persiduoda ir į jo fizines galimybes. Jo ryžtas yra neprilygstamas, – sakė Weintraubas. – Savo bake jis visada turi benzino ir manau, kad iš čia ateina ir jo bei Gary ryšys.“

„Be abejo, Gary yra profesionalus atletas, jis turi lipti per save, kad būtų geresnis. Tačiau, kai Gary grįžta namo savaitei atostogų, jis mato šešias dienas per savaitę dirbantį Jordaną, todėl jis dirba septynias dienas. Jie visada varžosi tarpusavyje“, – pridėjo Weintraubas.

Pats Boltonas tikisi, jog jau artimiausiu metu galės grįžti į koledžą ir pratęsti savo svajonę tapti teisininku. Tačiau dabar jis tęsia reabilitaciją, o Trentas tuo rūpinasi.

„Jis tiesiogine žodžio prasme kaunasi dėl savo gyvenimo, – sakė Trentas. – Jis kaunasi dėl gyvenimo, kurį turėjo ir dabar nori susigrąžinti. Jis neturi laiko žaidimams. Klausykite, jam pasakė, kad jis niekada, niekada nebevaikščios ir nieko nebejaus nuo kaklo srities. Po dvejų metų jis vėl treniruojasi. Jis susigrąžino savo pilvo raumenis. Jis gali stovėti ir vaikščioti baseine.“

Trentas taip pat tikina, kad jam savo bičiulio skatinti nebereikia.

„Jis jau žino, – teigė „Blazers“ gynėjas. – Viskas, ką pasakau, tai, jog jis nesustotų.“

„Jis tęs savo darbą, o aš ir toliau būsiu čia ir palaikysiu jį visais įmanomais būdais. Per tuos metus esame apšnekėję daug dalykų ir vis dar stengiamės juos įgyvendinti“, – baigė Trentas.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (7)
Ksjsj
Saunus straipsnis.Tokios stiprios draugystes ir ryzto galime tik pavydeti.Blyn bent jei puse tiek mano draugai padarytu del manes istikus nelaimei,buciau labai laimingas😁😁
2020-11-03
-1
Atsakyti
Reiskia
kad neturi draugu
2020-11-03
-3
Atsakyti
falco
ačiū už puikų ir įkvepiantį straipsnį
2020-11-03
-3
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 7

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.