Vasaros viduryje su Klaipėdos „Neptūnu“ ne pačiais gražiausiais žodžiais išsiskyręs Tomas Delininkaitis buvo priverstas ieškotis kito klubo.
Nesulaukus pasiūlymų iš Lietuvos krepšinio lygoje rungtyniaujančių ekipų, 38-erių veteranui teko nusileisti laipteliu žemiau. Prieš pat sezono pradžią 190 centimetrų ūgio gynėjas prisijungė prie NKL – VIKINGLOTTO rungtyniaujančios Jonavos „CBet“.
Kodėl nepavyko išsilaikyti aukščiausiame lygyje? Delininkaitis turi savo versiją.
„Kontraktas su „Neptūnu“ buvo nutrauktas rugpjūčio viduryje, o tokiu metu klubą susirasti labai sunku, nes daugiau ar mažiau visos LKL komandos dažniausiai yra susikomplektavusios“, – situaciją aiškino veteranas.
Panašu, kad jau 19-ąjį savo karjeros sezoną rungtyniaujantis Delininkaitis vis dar turi ką parodyti. Gynėjas per šešis NKL sužaistus mačus vidutiniškai renka po 15 taškų, atkovoja po 2,5 ir perima po 2 kamuolius, atlieka po 4 rezultatyvius perdavimus bei fiksuoja 15,8 naudingumo balų vidurkį.
Visos savo karjeros metu Delininkaitis garsėjo snaiperio savybėmis bei taiklia rankele. Šie metai – ne išimtis. 2005 metų Europos taurės čempionas tritaškius vidutiniškai realizuoja 45 procentų taiklumu.
Paklaustas, kokios yra ilgaamžiškumo krepšinyje priežastys, Delininkaičiui buvo sunku įvardinti vieną.
„Nežinau. Gal sėkmė, gal geri genai. Tiesiog žaidžiu krepšinį. Aišku, suprantu, kad esu visiškai sulėtėjęs, bet stengiuosi tai kompensuoti su galva“, – pasakojo ilgametis Lietuvos rinktinės krepšininkas.
Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Delininkaitis papasakojo apie klubo paieškas, skyrybas su „Neptūnu“, norą sugrįžti į LKL, žaidimą užsienyje, perėjimą į žemesnį lygį bei planus apie karjeros pabaigą.
– Tomai, kodėl prieš sezoną pasirinkote būtent „CBet“ komandą?
– Atvirai pasakius, neturėjau jokių pasiūlymų iš kitų komandų. Tačiau pabėgioti aikštelėje vis dar norėjosi, ypač tuomet, kai pusę metų praleidau be krepšinio. Jeigu baigčiau karjerą, tiesiog susitaikyčiau su ta mintimi ir ramiai ilsėčiausi. Tačiau jaučiau, kad dar galiu žaisti, ta ilga pertrauka kirto per galvelę ir sugrįžau dar vienam sezonui.
– Nejaugi neturėjote derybų nė su vienu iš LKL klubų?
– Visiems aišku, kad kontraktas su Klaipėdos „Neptūnu“ buvo nutrauktas rugpjūčio viduryje, o tokiu metu klubą susirasti labai sunku, nes daugiau ar mažiau visos LKL komandos dažniausiai yra susikomplektavusios. Tuomet žvalgiausi į užsienio rinką ir šį sezoną žaisti Lietuvoje nenorėjau, bet pandemijos situacija sujaukė kortas. Laukiau pasiūlymų visą rugsėjį ir tikrai tikėjausi pasirašyti sutartį su pajėgesne užsienio komanda, tačiau nusprendžiau ilgai nedelsti ir atvykau į Jonavą. Psichologiškai sunku sėdėti nuolatiniame laukime ir buvau pasiilgęs krepšinio. Jeigu situacija su „Neptūnu“ būtų susiklosčiusi kitaip ir sutartis būtų nutraukta anksčiau, gal kažkokio pasiūlymo ir būčiau sulaukęs.
– Kaip tokie dalykai kerta per psichologiją?
– Tai nebuvo žinia iš giedro dangaus. Liepos mėnesį iš klubo gavau laišką, kad turėčiau susimažinti algą, o jei to nepadarysiu – bus vienašališkai nutraukiama sutartis. Jiems atsakiau, kad tiek algos, kiek jie prašo, aš tikrai nesusimažinsiu, ir viskas nuslūgo. „Neptūnas“ skelbė, kad su manimi jie vedė dideles derybas ir intensyviai bendravo. Galiu pasakyti, kad tai netiesa. Gavau vieną laišką, vieną skambutį ir vieną kartą su manimi susitiko. Viskas. Tada prašiau agento, kad man rastų klubą, tačiau kol kontraktas su „Neptūnu“ vis dar galiojo, laisvųjų agentų rinkoje mano pavardė nefigūravo.
Tiesiog aš buvau brangiausias žaidėjas ir manimi norėjo atsikratyti. Turbūt netikau naujojo trenerio schemoms, tačiau jei taip vyksta – paimkite ir pasakykite. Kai vadovybė buvo pas mane namuose, aš jiems tiesiai šviesiai pasakiau, kad ieškau komandos, o kai jie nenutraukia kontrakto, susirasti ją yra labai sunku. Nereikia eiti per spaudą ir šnekėti nesąmonių, kad vyksta kažkokios rimtos derybos ir norima mane išlaikyti. Ateini, pasakai tiesiai, kad Delininkaitis netinka žaidimo schemoms – viskas normalu ir suprantama. Tada ieškome bendrų sprendimų, klubas man laisvai galėjo surasti naują komandą, tačiau to nepadarė. Vieša paslaptis, jog kai klubai nori atsikratyti žaidėjo, jie padeda ieškoti, kur tą žaidėją įkišti. Žodžiu, aš esu pagarbos vertas, patyręs krepšininkas, kuris visą savo širdį atidavė „Neptūnui“. Taip nesidaro...
– Sezono pradžioje demonstruojate solidžius rezultatus. Kaip jaučiatės ant parketo ir kokios yra tokio stabilaus žaidimo priežastys?
– Esu maksimalistas ir visada siekiu tobulybės. Šiuo metu dar tikrai nesu geriausios sportinės formos, kas liečia fizinį pasirengimą. Labai greitai uždūstu, nepaisant to, kad sportavau visą karantino laikotarpį. Komanda taip pat surinkta labai vėlai – prieš pat sezono pradžią. Tokių į sistemą įvedančių treniruočių nebuvo labai daug ir tik dabar po truputį pagauname ritmą. O pats asmeniškai jaučiuosi gerai, krepšinį žaidžiu jau beveik 20 metų ir tai man nėra nieko naujo. Tiesiog darau savo darbą ir tiek, nemanau, kad čia kažkas nuostabaus. Žinau, kad vis dar galiu žaisti aukščiausiame lygyje.
– Kaip jums pavyksta tokio amžiaus išlaikyti gerą sportinę formą?
– Nežinau. Gal sėkmė, gal geri genai. Tiesiog žaidžiu krepšinį. Aišku, suprantu, kad esu visiškai sulėtėjęs, bet stengiuosi tai kompensuoti su galva. Nuolat analizuoju savo žaidimą. Dažnai draugai atsiunčia mano žaidimo epizodus, kuomet dar buvau karjeros pike, lygina tuometinį greitį su dabartiniu ir juokiasi. Puikiai viską suprantu, metai daro savo ir aš taip bėgti, kaip anksčiau, negaliu. Esu realistas, bet dabartinė mano sportinė forma nėra lubos ir ties tuo dirbu.
– Kaip vertinate komandos formą ir rezultatus sezono pradžioje?
– Nesinori nuvertinti kitų NKL komandų, nes čia lygis tikrai gana aukštas, tačiau sezono pradžioje žaidėme prieš antrojo ešelono ekipas ir su favoritėmis susigrumti dar neteko. Turbūt dėl to rezultatai tokie geri. Kai susikausime su lyderėmis, tik tada pasimatys mūsų tikroji forma ir galimybės. Dėl vėlyvo pasiruošimo mums tikrai daug trūksta, žaidėjų migracija taip pat išmuša iš vėžių. Neseniai atvyko Aurimas Urbonas, išvyko Giedrius Staniulis, prie visų pasikeitimų reikia persigrupuoti ir priprasti.
– Rungtyniaujate Virginijaus Šeškaus treniruojamoje komandoje, kurio taktika garsėja greitu puolimu paremtu krepšiniu. Ar esate tokios žaidimo filosofijos šalininkas?
– Aš esu kaip chameleonas – galiu prisitaikyti įvairiose situacijose. Nesu toks žaidėjas, kuriam patinka žaisti nugludintais deriniais, aikštelėje man patinka lengvas chaosas. Žinoma, viskas turi ribas ir negali kiekvienoje atakoje atsivaryti kamuolį ir pilti tritaškį. Visur turi būti balansas. Puolimas yra malonumas ir reikia mokėti perskaityti situacijas, nubausti varžovus, ten, kur jie rizikuoja. Tačiau mane neramina kitas dalykas – gynyba. Nesinori verkšlenti bei kartotis, bet mums trūksta laiko. Komanda susibūrė labai vėlai, prieš sezonui prasidedant. Labai gerai, kad kol kas žaidžiame vienerias rungtynes per savaitę, todėl turime gražaus laiko pasivyti ir grįžti į formą.
– Jeigu komandos branduolys nepasikeis ir visi išliks sveiki, ką šiemet gali nuveikti „CBet“?
– Kalbėti dar anksti, nieko nesinori prognozuoti. Tyliai svajokime apie aštuonetuką, o toliau bus matyti.
– NKL čempionate vis dar demonstruojate puikią sportinę formą. Ar dar planuojate sugrįžti į LKL?
– Labai norėčiau. Žiūrint, kaip užbaigiau praėjusį sezoną, turiu dar daug parako. Žaisti aukščiausiame lygyje dar tikrai galiu, jaučiuosi gerai, o ar kas pasiūlys – pažiūrėsime. Tikiuosi, jog kovo mėnesį, pasibaigus NKL sezonui, gausiu pasiūlymą ir kažkam vis dar būsiu reikalingas.
Tačiau aš toks žmogus, kuris gyvena šia diena ir pernelyg į priekį nesidairo. Dabar esu Jonavoje ir noriu šiam klubui atiduoti visą save, pasiekti gerų rezultatų ir nueiti kuo toliau. Sporte būna visko, tuo puikiai dar kartą įsitikinau šią vasarą. Nereikia susikoncentruoti į kažkokius pasiūlymus ir tiesiog dirbti savo darbą.
– Kiek sunku psichologiškai buvo pereiti į žemesnį lygį? Ar reikėjo perlipti per save?
– Ši situacija buvo neeilinė. Dažniausiai baigi sezoną gegužės-birželio mėnesį, baigiasi tavo kontraktas ir vasarą lauki kitų komandų susidomėjimo. Jeigu rimto pasiūlymo negauni, eini į NKL. Jei visą tarpsezonį būčiau pralaukęs ir nieko negavęs, tikrai kirstų per psichologiją. Nes nuo aukščiausio lygio komandų iki žemesnio diviziono pereiti labai sunku, reikia perlipti per save. Pažįstu nemažai tokių žaidėjų
Tačiau mano situacija kitokia. Kontraktas su „Neptūnu“ buvo nutrauktas neįprastai vėlai, o visi klubai buvo apsipirkę ir tapau nereikalingu. Todėl didelių psichologinių sunkumų tai nekelia. Vis dėlto NKL lygis yra labai aukštas. Galime paimti Karaliaus Mindaugo taurės poras ir pažiūrėti, kaip NKL klubai kovėsi su LKL komandomis. Tačiau nemeluosiu, truputį keista.
– Minėjote, kad šį sezoną norėjote rungtyniauti būtent užsienyje. Kodėl?
– Užsienyje psichologinis spaudimas kur kas mažesnis. Treji metai „Neptūne“ man buvo labai sunkūs psichologiškai. Pasitaikydavo momentų, kai pralaimėdavome ir būdavo gėda išeiti į miestą. Puikiai atsimenu, kai pralaimėjome KMT ketvirtfinalį prieš Alytaus „Dzūkiją“, o finalo ketvertas kaip tik buvo rengiamas Klaipėdoje. Žiauri gėda. Po šito pralaimėjimo iš namų kojos nekėliau gal 4 dienas. Sirgaliai ateina, moka pinigus, o mes juos nuviliame tokiu tragišku žaidimu. Gimtojoje Klaipėdoje man buvo labai didelis iššūkis žaisti. Kiti krepšininkai sako, kad jiems lengviau, o man – atvirkščiai. Už Lietuvos ribų man žaisti yra lengviau, o jeigu dar šeima būna šalia, aš visiškai ramiai jaučiuosi.
– Kiek metų pats dar norėtumėte rungtyniauti?
– Kad ir kaip juokingai skambėtų – norėčiau dar ilgai. Tačiau tu planuoji, o Dievas juokiasi. Jeigu pasiūlymų daug nebus, teks susitaikyti su karjeros pabaiga ir kabinti sportbačius ant vinies.
Jonavos CBet
Kauno Žalgiris-2
Molėtų Ežerūnas-Atletas
Klaipėdos Neptūnas-Akvaservis
Telšių Telšiai
