Tai buvo tarsi mylimiausio šeimos nario sugrįžimas per Kalėdas namo. Sūnaus, tėvo, brolio ar dėdės – tas ne taip svarbu. Ne taip svarbu, kad ir namai buvo praktiškai tušti, o dėl pandemijos reikalavimų net negalėjai su seniai nematytais žmonėmis deramai pasisveikinti.
Šarūnas Jasikevičius vienam vakarui užsuko į „Žalgirio“ areną ir čia vėl į jį krypo visų akys. Buvusiems jo auklėtiniams buvo keista girdėti ne jiems skiriamus nurodymus, fotografai tradiciškai gaudė kiekvieną emociją, o oponentą vienu metu pirmoje rungtynių pusėje stebėjo net ir Martinas Schilleris, atsigręžęs ir sustingęs kelioms sekundėms.
Šaras galėjo tik džiaugtis, kad jam nereikėjo mėtyti į krepšį, nes rankos tikrai būtų drebėjusios.
„Jeigu be fanų buvo tokios emocijos, tai su jais būtų buvę tikrai žymiai blogiau“, – po dvikovos komentavo Jasikevičius.
Pirmą kartą grįžęs į Kauną kaip žaidėjas, Jasikevičius 1999 metais prieš „Žalgirį“ surinko dvigubą dublį ir po laimėtos dvikovos triumfavo Sporto halės viduryje, pirštu baksnodamas į parketą ir rėkdamas „Čia mano vieta“.
Šį kartą jam nieko nereikėjo įrodinėti. Nuo 2016-ųjų pradžios iki 2020-ųjų kovo „Žalgiriui“ vadovavęs Jasikevičius užsitarnavo visuotinę meilę, kokios gimtajame mieste neturėjo kaip žaidėjas. 2018 metais jo vadovaujama komanda pasiekė Eurolygos finalo ketvertą, jo muštruoti žaidėjai kilo į aukštesnį lygį, dėl jo emocijų žiūrovai šlavė bilietus į namų rungtynes.
Šį kartą žiūrovų nebuvo, bet Jasikevičius ant parketo vis tiek gavo daugiau dėmesio nei bet kuris kitas svečių treneris gaudavo su žiūrovais.
Šaras „Žalgirio“ arenoje pirmą kartą gavo svečių komandos treneriams skiriamą rūbinę, tačiau ji įsikūrusi visai šalia šeimininkų ekipos rūbinės. Išvengti prisiminimų su praeitimi Jasikevičiui buvo sunku ir žygiuojant link parketo. Šį sezoną dėl COVID-19 pakeitus judėjimą arenos koridoriuose, svečiai net į aikštę žengia per tą patį koridorių, kaip šeimininkai.
Rungtynių žaidėjas
Taip Jasikevičius, tradiciškai iki mačo pradžios likus 13 minučių, žengė į „Žalgirio“ arenos prožektorių šviesą per tas pačias duris, kurias varstė nuo 2013 metų, kai grįžo į „Žalgirį“ kaip žaidėjas. Kad pasiektų jam skirtą „Barcelonos“ suolą, treneriui reikėjo praeiti pro „Žalgirio“ suoliuką, kur tuo metu buvo vienintelis komandos gydytojas Vytautas Kailius, sulaukęs šilto Jasikevičiaus sveikinimo.
Praeidamas pro sekretoriatą, Jasikevičius jau ruošėsi tradiciškai visiems jo darbuotojams paspausti rankas, kai prisiminė, kad tas dabar nedaroma. Šaras tada tik pamojo.
Nors nedarė didesnio Jasikevičiaus pagerbimo (tai paliekant kitiems metams, kai galimai tribūnose jau bus žiūrovai), „Žalgiris“ prieš rungtynes vaizdo kube parodė reportažą su Jasikevičiaus karjeros „Žalgiryje“ geriausiais momentais.
Buvo akivaizdu, kad tas sujaudino ne tik Jasikevičių, bet ir jo štabo narius – Darių Maskoliūną, Tomą Masiulį ir Justiną Grainį.
Tai, kas vyko po to, yra rungtynės, kurias norėsis pamiršti. „Žalgiris“ tris kėlinius nepataikė nė vieno tritaškio ir šį badą nutraukė tik ketvirtajame kėlinyje, po 11 iš eilės netaiklių metimų. „Barcelona“ rungtynėse prarado 24 kamuolius, „Žalgiris“ – 19.
„Barcelona“ pirmavo beveik visą dvikovą, išskyrus trumpą atkarpą pirmajame kėlinyje, ir galiausiai iškovojo devintąją sezono pergalę.
Kai tokios rungtynės, rungtynių hailaitu tapo Pauliaus Motiejūno balsas trečiajame kėlinyje. Matydamas, kad jo komanda krenta į duobę, o suolas, visas rungtynes iki tol aktyviai reagavęs į įvykius, irgi pritilo, „Žalgirio“ prezidentas ėmė garsai skatinti savo komandos krepšininkus iš ložės.
„Let’s go, green, let’s go“ („Pirmyn, žalieji, pirmyn“), „Good job, Thomas“ („Šaunuolis, Thomai“), „Milai, drąsiai mesk“, „Milai, reikia trajako tavo“ – tokie ir panašūs šūksniai skambėjo iš antrojo arenos aukšto ir įprastomis sąlygomis tai nesigirdėtų, tačiau esant tuščiai arenai, Motiejūną girdėjo visi.
„Prieš kelias dienas visa komanda turėjo susirinkimą, kuriame buvo pabrėžta, jog turime labiau vienas kitą palaikyti, – po dvikovos pasakojo Rokas Jokubaitis. – Šiandien tas ir pasijautė, kai visi atsistoję tave palaiko ir Paulius tikrai girdėjosi. Tokie dalykai prideda stimulo, neleidžia nuleisti galvų ir skatina eiti į priekį.“
„Paulius – prezidentas, bet visų pirma ir sirgalius“, – sakė Jasikevičius.
Galbūt tie šūksniai ir padėjo „Žalgiriui“ pakilti bei ketvirtajame kėlinyje sumažinti deficitą iki 3 taškų, tačiau perlaužti rungtynių taip ir nepavyko.
Nuaidėjus finalinei sirenai, kameros nukrypo į Jasikevičių, kuris vieną po kito sveikino buvusius auklėtinius, o ilgiau kalbėjosi su Mareku Blaževičiumi. Vasarą Šaras po asmeninio pokalbio paskatino Blaževičių persikelti iš Vilniaus į Kauną, tačiau netrukus pats pasirašė sutartį su „Barcelona“ ir negavo progos padirbėti su jaunuoju talentu.
„Kai mes su Mareku buvome susitikę, kalbėjome. Jis žinojo, kad taip gali būti, bet norėjosi jam pasakyti porą žodžių, – pasakojo Jasikevičius. – Aš šioje situacijoje net šiek tiek blogai jaučiuosi. Nieko blogo nepadariau, bet blogai jaučiuosi. Ir gaila, kad tik vaikas nepalūžtų. Marekas yra panašus į Roką Jokubaitį, jis yra žymiai vyresnis galvoje nei rodo jo pasas. Manau, kad nepalūš.“
Po rungtynių spaudos konferencijoje Jasikevičius atskleidė vasarą telefonu kalbėjęs ir su Martinu Schilleriu, o dabartinis „Žalgirio“ treneris netrukus tai įvardijo kaip „klasišką ėjimą“.
Apskritai, spaudos konferencija su Šaru buvo dar vienas visų – žurnalistų, žiūrovų ir paties herojaus – išsiilgtas rungtynių atributas.
Vos įėjęs į konferencijų kambarį ir pareiškęs, kad čia „pažįstamas kvapas“, Šaras prisėdo beveik penkiolikai minučių ir kur kas daugiau kalbėjo apie buvusią, o ne esamą ekipą, buvusius, o ne esamus žaidėjus.
„Žalgiriukas“, „mano komanda“, Jokubaitis, Marius Grigonis – visos šios temos buvo paliestos.
Galų gale, taip pakalbėti Ispanijoje Jasikevičius ne visada turi progą.
„Dirbu futbolo klube. Po kiekvienų ACB rungtynių sėdi lygiai nulis žurnalistų, – spaudos konferencijoje kalbėjo Šaras. – Niekas nerašo straipsnių apie kiekvieną mano keitimą, apie kiekvieną aprėkimą, kiekvieną keiksmažodį. Aš tikrai žinojau, kad jūsų pasiilgsiu, aš tikrai esu jūsų pasiilgęs. Tas dėmesys Lietuvos krepšiniui yra didžiulė varomoji jėga, taip ir turi būti.“
Tai buvo nuoširdžių pastebėjimų, juokelių ir gilesnių krepšinio įžvalgų pokalbis, prie kokio Šaras per tuos metus Kaune įpratino mus visus.
Tradiciškai, spaudos konferencijos pabaigai Jasikevičius buvo pataupęs vienos eilutės pokštą ir paragino „Žalgirio“ atstovą spaudai Almantą Kiverį nusiskusti barzdą.
Šaro sugrįžimas buvo lauktas ir nenuvylė, bet be žiūrovų jis buvo ne visavertis. Belieka tikėtis, kad kitais metais namai sūnų paklydėlį priims pilnutėliai.
Ačiū, kad mus skaitote! Padėkite mums dar labiau.