Nuotr.: AFP – Scanpix, YouTube/BasketNews.lt iliustracija
Nuotr. AFP – Scanpix, YouTube/BasketNews.lt iliustracija

Kai Kauno „Žalgiris“ 1998 metais iškovojo R. Saportos taurę ir po dešimtmečio pertraukos iškovojo teisę varžytis su stipriausiais Europos krepšinio klubais, klubo vadovai su garsaus verslininko Šabtajaus Kalmanovičiaus užnugariu pradėjo pirktis amuniciją laukiančiam Eurolygos karui.

Jauną, lietuvišką branduolį su vyriausiuoju treneriu Jonu Kazlausku priešakyje „Žalgiris“ aplipdė daug žadančiais, tačiau NBA neįsitvirtinusiais Tyusu Edney ir George'u Zideku, o paskutiniuoju klubo pirkiniu tapo karjeros saulėlydį tuo metu išgyvenęs, bet kalną patirties sukaupęs ir vis dar pajėgus 35-erių Anthony Bowie.

Su Shaquille'u O'Nealu ir Orlando „Magic“ ekipa 1995 metais iki pat NBA finalo nužygiavęs 198 cm ūgio krepšininkas karjeros pabaigai ieškojo naujų iššūkių, tačiau nė nesitikėjo, kokį gaus Kaune.

Interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ Bowie prasitarė, jog „Žalgirio“ pats nepasirinko, o paklausė agento ir stačia galva nėrė į nežinią.

„Agentas pasakė, kad krepšinis Lietuvoje – antra religija ir lygis čia labai geras. Iš pradžių buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs, tačiau pagalvojau: „Kodėl nepabandžius?“ – pasakojo Bowie.

Neilgai trukus Bowie ir Edney tapo kauniečių lyderiais. „Žalgirio“ dievuku iki šiol vadinamas 178 cm ūgio mažylis Edney savo aštriais reidais po krepšiu prieš 30 centimetrų aukštesnius varžovus iš proto varydavo Kauno sporto halėje susirinkusius aistruolius, o šou iš geriausių vietų kontroliavo patyrusi Bowie ranka, kuri, esant reikalui, nuramindavo jaunąjį savo „brolį“ bei perimdavo žaidimo kontrolę į savo rankas.

„Tyusas man buvo kaip jaunesnysis brolis, – apie ryšį su tėvynainiu kalbėjo Bowie. – Jie su Zideku pasižymėjo išskirtine branda ir aš jiems visada sakydavau: „Jūs, vyručiai, turite jaunas kojas, galite ilgai ir greitai bėgti, aš jau senas, todėl žaiskite. Kai pamatysiu, kad reikia pagalbos, dėdulė Anthony užstos jus.“

Legionierių trio, aplipdytas su kasmet vis labiau į Europos krepšinio padanges kylančiu Sauliumi Štombergu bei komandos atakoms už galinės linijos dirigavusiu Kazlausku priešakyje, greitai vieną po kitos pradėjo skinti pergales ir grasinti nusistovėjusiam krepšinio olimpui.

Apetitas kilo bevalgant, o nuo pergalių nepasotinama „Žalgirio“ vadovybė 1999-ųjų sausį numetė dar vieną bombą. Į „Žalgirį“ paskelbė grįžtanti legenda – Arvydas Sabonis. 

„Tai buvo sezono vidurys ir mes jau vieną po kitos skynėme pergales, jautėmės labai gerai. Prisidėjus Sabui, sunku net įsivaizduoti, kokio galingumo komanda būtume tapusi. Jeigu Sabas nebūtų išvažiavęs, dabar kalbėtume apie geriausią komandą Eurolygos istorijoje, tačiau lokautas netikėtai baigėsi, ir Arvydas išvyko atgal į NBA“, – tuometinę situaciją nušvietė Bowie.

Po trumpo šurmulio, kuris kilo netikėtai atvykus ir išvykus Saboniui, „Žalgiris“ nepasimetė. Kauniečiai iškovojo 12 pergalių, patyrė 4 pralaimėjimus ir reguliariojo sezono kovas užbaigė būdami E grupės viršūnėje.

Paklaustas, kas „Žalgirį“ pavertė tokia ypatinga komanda, Bowie kaip pagrindinę savybę išskyrė tarpusavyje tvyrojusią vienybę ir trenerio Kazlausko įvestą lygybę tarp krepšininkų.

„Mes besąlygiškai pasitikėjome vienas kitu. Kiekvienas komandos draugas, kuris šalia manęs stovėjo, buvo kaip brolis. Per visą sezoną neturėjome nė vieno rimto konflikto, kuris mus nutolintų. Dar vienas labai svarbus dalykas buvo lygybė. Ar esi Kęstutis Šeštokas, ar Saulius Štombergas, ar Tyusas Edney, treneris į visus žiūrėjo vienodai“, – pasakojo buvęs krepšininkas.

Galingai įsibėgėjęs „Žalgirio“ traukinys nesustojo ir atkrintamosiose. Aštuntfinalyje kauniečiai 2-0 įveikė Stambulo „Ulker“, o ketvirtfinalyje ant menčių parklupdė vieną didžiausių biudžetų visoje Europoje turėjusį to paties miesto „Efes Pilsen“. Nuaidėjus finalinei sirenai, kauniečiai džiūgaudami išbėgo iš chaoso kupinos ir sirgalių mėtomuose daiktuose paskendusios arenos.

„Žalgiris“ – finalo ketverte.

Bowie nostalgiškai prisiminė paskutines ketvirtfinalio serijos rungtynes Turkijoje, kuriose nutiko stipriai amerikiečiui įsiminęs kuriozas.

„Po ilgosios pertraukos perlaužėme rungtynes ir, likus 5 minutėms, pradėjome triuškinti „Efes Pilsen“. Negalėjau patikėti, kad turkų fanai nusisuko nuo savo komandos ir pradėjo jiems švilpti, o mums plojo. Tokie momentai atspindi, ką tą sezoną padarėme“, – prisiminimais dalinosi 57-erių Bowie.

Tarp keturių stipriausių Europos komandų patekusį „Žalgirį“ užgriuvo dar didesnė populiarumo banga. Iš Turkijos parskridusią komandą oro uoste pasitiko galybė žmonių, o tuo metu tvyrojusias nuotaikas puikiai atspindi prieš finalo ketvertą Miunchene įrašyta grupės „ŽAS“ daina „Eurolyga“, kurioje filmavosi ir patys žalgiriečiai.

„Vau.. Net šiurpuliukai prabėgo pro kūną, – pirmuosius dainos akordus po beveik 22 metų vėl išgirdęs kalbėjo Bowie. – Žinoma, kad prisimenu filmavimą, tokių dalykų neįmanoma užmiršti. Kai išgirdome, kaip turi skambėti daina, atsisukau į Tyusą ir pasakiau: „Nežinau, ar išmoksiu lietuviškus žodžius ir pataikysiu į ritmą, bet galiu pridėti kažko neįprasto.“

Praėjus beveik 22 metams, tinklalapis „BasketNews.lt“ tapo pirmąja Lietuvos žiniasklaidos priemone, kuriai pavyko pakalbinti „Žalgirio“ legionierių.

Pirmojoje išskirtinio interviu dalyje Bowie papasakojo apie atvykimą į Kauną, brolišką atmosferą „Žalgiryje“, kapitono Dariaus Maskoliūno vaidmenį, griežtą Jono Kazlausko būdą, kauniečių dominavimo Eurolygoje priežastis, komandą papildžiusį, bet taip ir ant parketo neišbėgusį Arvydą Sabonį, bei garsiąją dainą „Eurolyga“.

– Anthony, dalį 1997-1998 metų sezono rungtyniavote Niujorko „Knicks“ ekipoje, tačiau vasarą lygą sukaustė NBA lokautas. Kodėl nusprendėte nelaukti ir susirasti komandą Europoje?
– Mano agentas paskambino ir paklausė, ar aš noriu laukti lokauto pabaigos, ar palaikyti formą kokiame nors Europos klube. Tuo metu man buvo 35-eri, todėl nenorėjau sėdėti namuose ir nusprendžiau žaisti. Padariau gerą sprendimą, nes lokautas pasibaigė tik sausį. 

– Kodėl pasirinkote būtent „Žalgirio“ ekipą?
– „Žalgirio“ nepasirinkau. Agentas pasakė, kad krepšinis Lietuvoje – antra religija ir lygis čia labai geras. Iš pradžių buvau šiek tiek skeptiškai nusiteikęs, tačiau pagalvojau: „Kodėl nepabandžius?“ Kai sužinojau, kad į Kauną atvyksta George‘as Zidekas ir Tyusas Edney, pasidarė lengviau. Taip, jie buvo gerokai jaunesni už mane, tačiau žinojau, kad tie vyrukai gali žaisti. Turėjau pasiūlymų iš Italijos bei Graikijos, nes ten buvau žaidęs anksčiau, bet norėjau kažko naujo.

– Tuo metu buvote garsus krepšininkas, kuris žaidė 1995-ųjų NBA finale ir rungtyniavo prestižinėse Europos komandose, o „Žalgiris“ buvo Eurolygos debiutantas. Ar nepabūgote važiuoti į Lietuvą?
– Čia yra didžiulis skirtumas, ar tu nori eiti lengviausiu keliu ir vykti į tas vietas, kuriose jau esi žaidęs, ar išeiti iš komforto zonos ir išbandyti kažką naujo. Nors tuo metu jau buvau patyręs krepšininkas, norėjau surizikuoti ir tai pasiteisino. „Žalgirio“ vyrukai buvo puikūs, su Tyusu ir George'u jaučiausi saugiau ir nuo pat pirmos savaitės viskas veikė. Tikrai nebijojau, nes visada galėjau grįžti į Ameriką. Mano požiūris buvo toks: „Duok šitai avantiūrai šansą, jeigu nepavyks – važiuok namo.“ 

– Ar atsimenate prieš sezoną keltus tikslus „Žalgiriui“?
– Neturėjome jokių tikslų, tiesiog stengėmės žaisti kietai. Kapitonas Darius Maskoliūnas, jis buvo... Na sakykime, kad buvo kapitonų kapitonas (juokiasi). Darius buvo šaunus vyras, visus mus laikė kartu ir neleido atsipalaiduoti, nes sezono pradžioje šiek tiek buksavome, pralaimėjome pirmąsias Eurolygos rungtynes prieš Stambulo „Fenerbahče“ 15 taškų skirtumu. Po šios nesėkmės įsibėgėjome, nes Maskoliūnas mums išaiškino, kas ir kaip turi vykti. Iš pradžių mes, legionieriai, bandėme daryti per daug, per savo norą būti lyderiais neįtraukėme lietuvių į žaidimą. Po pirmųjų rungtynių Eurolygoje Darius priėjo ir pasakė: „Klausykite, mes galime žaisti, bet leiskite mums padėti. Žaiskime kartu ir tik tuomet turėsime šansą laimėti.“ 

Mums su Tyusu nereikėjo rinkti po 30-35 taškus, nes dažniausiai turėdavome po 8-9 žaidėjus, kurie rungtynes baigdavo įmetę po mažiausiai 10 taškų. Jeigu tu turi tokią lygią komandą ir ją išnaudoji maksimaliai, dažniausiai laimi rungtynes. Dariaus žodžiai suveikė, nes po to šlavėme visą Europą, tačiau prieš sezoną apie jokius tikslus niekas nedrįso kalbėti, buvome debiutantai.  

– Kada supratote, jog pasirinkimas atvykti į Kauną yra geras?
– Tai įvyko labai greitai. Vos atvykęs pamačiau, kokia ši ekipa yra šeimyniška. Kai žaidžiau tam tikrose komandose, ten mačiau daug asmenybių su milžiniškais ego, norinčiais pasidaryti gerą statistiką ir užsidirbti pinigų. Daug kam būdavo svarbiausia jie patys, o ne komanda. „Žalgiryje“ viskas buvo kitaip. Šita komanda buvo šeima. Kartu treniruodavomės, linksmindavomės, atvykdavome į treniruotes anksčiau, kad galėtume pasikalbėti ir pajuokauti. Kai pamačiau, jog viskas čia daroma kartu, ne tik treniruojamasi, supratau, kad pasirinkau tinkamai. Iškart pasidaviau šiam komandos modeliui ir visi buvome labai artimi.

– Buvote vyriausias „Žalgirio“ žaidėjas, tuo metu jums buvo 35-eri. Kaip sekėsi rasti bendrą kalbą su tuo metu jaunu, 25-erių Tyusu Edney?
– Amžius nebuvo rodiklis, nes Tyusas yra labai protingas žmogus ir tuo metu jau buvo pakankamai brandus. Aš žinojau, ką sugebu, ir tuo metu mano svarbiausia užduotis buvo nepervargti anksčiau laiko, todėl žaidimo vadeles dažnai perleisdavau jaunajam Tyusui ir kitiems žalgiriečiams. Išskyrus mane, tuo metu nė vienam iš žaidėjų nebuvo bent 30 metų, visi buvo jauni ir aš tai puikiai supratau. Todėl visiškai nebuvo jokių problemų, Tyusas siausdavo po krepšiu savo reidais vienas po kito išdurinėdamas aukštesnius varžovus, o aš įnešdavau ramybės, kai pamatydavau, jog Tyuso šou truputėlį užsitęsė (juokiasi).

Mes turėjome per daug talentingų žaidėjų, kad bandyčiau traukti viską ant savo pečių, o sezono pabaigoje nebesugebėčiau pabėgti. Saulius Štombergas, Tomas Masiulis, Eurelijus Žukauskas, Dainius Adomaitis, Mindaugas Žukauskas, Darius Maskoliūnas – visi šie žaidėjai buvo velniškai geri, nemačiau reikalo savęs spausti. O Tyusas man buvo kaip jaunesnysis brolis. Jie su Zideku pasižymėjo išskirtine branda ir aš jiems visada sakydavau: „Jūs, vyručiai, turite jaunas kojas, galite ilgai ir greitai bėgti, aš jau senas, todėl žaiskite. Kai pamatysiu, kad reikia pagalbos, dėdulė Anthony užstos jus.“

– Kas tuo metu buvo rūbinės siela?
– Dauguma vyrukų turėjo aštrius liežuvius, bet negalime neišskirti kapitono. Dariaus iškalba ir humoro jausmas – neeiliniai. Jis nežaidė daug, nes keisdavo Tyusą, tačiau žinojo savo vaidmenį ir, jeigu ne Maskoliūno darbas už aikštelės ribų, neįsivaizduoju, kaip būtume nuėję tokį ilgą ir sėkmingą kelią. Nevalia užmiršti ir jo geležinės gynybos: treniruotėse įsikabindavo kaip bulius ir užknisdavo iki negalėjimo. Esame net iki apsistumdymo priėję, tačiau tai – žaidybinės situacijos ir visose komandose jų yra.

„Žalgiryje“ buvo ir vienas tylenis, tačiau nuostabus žmogus. Užmiršau jo vardą... Tomas. Tomas Masiulis! Jis buvo puikus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Tomas yra visapusiškiausias žaidėjas, su kuriuo esu žaidęs Europoje. Jis atkovodavo kamuolius, puikiai gindavosi, atlikdavo juodą darbą, taip pat turėjo minkštą metimą – mūsų Dennisas Rodmanas (juokiasi). Jei reikėtų apibūdinti gero komandos draugo sąvoką vienu žodžiu, tai būtų Tomas. Saulius Štombergas taip pat buvo puikus draugas. Prisiekiu dievu, tikrai maniau, kad Saulius žais NBA. Nežinau, kodėl, bet taip nenutiko.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis gavote Antano pravardę?
– Neatsimenu kas man ją priskyrė, tačiau kažkam buvo sudėtinga kreiptis į mane Anthony, todėl sulietuvino mano vardą ir gavosi Antanas (juokiasi). Iš pradžių nesupratau, ką šis pavadinimas reiškia ir tai erzino, bet vėliau pripratau ir galiausiai Antanas man patiko.

– Kokį įspūdi tuo metu jums paliko Lietuva, čia gyvenantys žmonės?
– Mane priėmė labai šiltai. Nesumeluosiu pasakydamas, jog aš ir Tyusas čia buvome lyg dievai. Negali sugalvoti geresnių sirgalių nei „Žalgirio“. Visi mumis rūpinosi, palaikė ir darė viską, kad čia jaustumėmės patogiai. Aš mylėjau Italiją, mylėjau Graikiją, tačiau Lietuva krepšinio ir fanų prasme buvo visiškai kitame lygyje. Kalbant apie Europą, 1998-1999 metų sezonas buvo smagiausias mano karjeroje. Čia tiesiog jaučiausi lyg namuose, visi buvome viena didelė šeima. Prisimenu naktinį klubą „Siena“, kuriame praleidau daug gero laiko ne tik su komandos draugais, bet ir su lietuviais, kurie mylėjo „Žalgirį“. Apskritai, nė vienoje komandoje nesu praleidęs tiek laiko už aikštelės ribų su žaidėjais, kiek tai dariau Kaune. Ar tai būtų naktinis klubas, ar paprastas nuėjimas į parduotuve, visur buvome kartu.

– Buvote vienas pirmųjų „Žalgirio“ legionierių klubo istorijoje. Kaip sekėsi tvarkytis su dėmesiu Kaune? Ar daug jo sulaukdavote?
– Tuo metu buvau jau buvau patyręs krepšininkas, kuris prieš tai turėjo solidžią karjerą NBA. Nenoriu girtis, bet žaidžiau NBA finaluose, o ten visos prožektorių šviesos nukreiptos į tave, todėl Kaune nebuvo sunku. Fanai čia nebuvo įkyrūs, jie tiesiog mėgavosi mūsų demonstruojamu žaidimu ir buvo dėkingi, visada palaikydavo.

– Ar tiesa, jog buvote apsilankęs vienoje iš Lietuvos mokyklų ir vaikus mokėte anglų kalbos?
– Tai tiesa (juokiasi). Kai buvau Lietuvoje, norėjau palikti kuo ryškesnį pėdsaką ir atsidėkoti už šilumą, kurią man suteikė čia gyvenantys žmonės. Ko tik manęs paprašydavo, dažniausiai aš nesipriešindavau ir sutikdavau. Praėjo daug metų ir neprisimenu detalių, tačiau pamenu dideles vaikų akis ir jų nuostabą, kad į pamoką atėjo juodaodis amerikietis.

– Tuometinis fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas papasakojo, kad su juo ėjote į bažnyčią. Ar galite papasakoti šią istoriją?
– Norėjau pamatyti, kaip žmonės čia gyvena. Kosauskas manęs paprašė kartu su juo nueiti, iš pradžių buvau nustebęs, bet esu religingas ir be ilgų svarstymų sutikau. Visi mes lankome bažnyčią ir man buvo smalsu pamatyti, kaip lietuviai išpažįsta religiją. Aišku, nieko nesupratau, nes kalbėjo lietuviškai, bet buvo smagu pajausti tą dvasią.

– Tuometinis „Žalgirio“ savininkas Šabtajus Kalmanovičius buvo ryškiausia asmenybė. Kokį įspūdį jis paliko? 
– Jis buvo puikus žmogus ir tobulas savininkas. Šabtajus nuoširdžiai rūpinosi komanda ir artimai su mumis bendravo. Pamenu, jog po pralaimėtų Eurolygos rungtynių jis pasamdė garsų žydų psichologą. Nežinau, ar to labai reikėjo, bet šis gestas įrodo, koks „Žalgiriui“ buvo atsidavęs Kalmanovičius. Žinoma, jis buvo labai užsiėmęs, nes turėjo daug verslų, bet kai tik turėdavo laisvo laiko, visą jį skirdavo komandai bei suteikė klubui visas reikiamas sąlygas. Negali prašyti daugiau nei to, ką Šabtajus darė dėl mūsų.

Puikiai prisimenu, kai skrisdavome į išvykos rungtynes ir lėktuve žaisdavome su Šabtajumi kortomis, jis buvo labai azartiškas. Toli gražu ne kiekvienoje komandoje tu gauni galimybę pažaisti su savo bosu kortomis, išgerti vieną kitą taurelę kokio nors gėrimo, patraukti jį per dantį ir po visko suteikti jam galimybę tapti čempionu. Laimėdami Eurolygą savotiškai atsidėkojome Šabtajui už jo sunkų darbą. Tikiuosi, jog dar turėsiu galimybę su juo pabendrauti..

– Kalmanovičius buvo nužudytas 2009-aisiais…
– O dieve… Ar jūs rimtai? Kaip aš šito nežinojau? Tai yra labai liūdna... Siaubingos naujienos, negaliu tuo patikėti. Kalbant atvirai, tuo metu, kai žaidžiau Kaune, Šabtajus Tyusui ir man yra minėjęs, kad turi būti atsargus, nes tai, ką daro versle, yra pavojinga. Jis užsiminė, kad darant kažką turi gauti tam tikrus leidimus iš žmonių. Buvo keista, nes nenutuokiau, ką jis išgyvena. Labai gaila ir šiek tiek nesmagu, kad apie tai sužinau tik dabar.

– Grįžkime prie krepšinio. Kuo tuometinis „Žalgiris“ išsiskyrė iš kitų? Kas šią komandą darė tokia gera?
– Mes besąlygiškai pasitikėjome vienas kitu. Kiekvienas komandos draugas, kuris šalia manęs stovėjo, buvo man kaip brolis. Per visą sezoną neturėjome nė vieno rimto konflikto, kuris mus nutolintų. Žinoma, per treniruotes pasipykdavome, apsistumdydavome, visi garsiai reikšdavome savo nuomonę, bet jeigu komanda plaukia pasroviui – ji nieko nelaimės. Visi dirbome su didžiuliu noru ir troškome laimėti, todėl kiekviena treniruotė būdavo karšta, tačiau visada laiku užgesindavome gaisrus ir tos diskusijos išėjo tik į naudą. Dar vienas labai svarbus dalykas buvo lygybė. Ar tu esi Kęstutis Šeštokas, ar Saulius Štombergas, ar Tyusas Edney, treneris į visus žiūrėjo vienodai. Per treniruotes visi sunkiai dirbdavome, gaudavome pylos ir niekas nebuvo numylėtinis. 

Kalbant apie patį žaidimą – tai buvo kažkas nuostabaus. Tyusas laikė žaidimo vadeles savo rankose, turėjo išskirtinį gebėjimą prasiveržti. Aš pridėdavau savo patirties ir įnešdavau ramybės, kai to reikėdavo, Saulius Štombergas taip pat buvo vienas lyderių, nepakartojamas snaiperis. Masiulis, Zidekas ir Eurelijus Žukauskas puikiai tvarkydavosi po krepšiu, Eurelijus gynyboje, George‘as puolime, Masiulis – visur buvo geras, tačiau jam šiek tiek trūko jėgos. Turėjome puikių atsarginių žaidėjų kaip Dainius Adomaitis, kuris išėjęs galėjo primesti tritaškių, kapitonas Maskoliūnas buvo puikus asmeninės gynybos specialistas, Mindaugas Žukauskas dar buvo labai jaunas, bet jo gynybiniai sugebėjimai ir galimybė gintis per kelias pozicijas mane labai nustebino. Ir galų gale turi krepšinio genijų Joną Kazlauską, kuris lemiamais momentais niekada nepasimesdavo. Šių vyrukų pasitikėjimas savimi augo ne dienomis, o valandomis. Įgavome tokį pagreitį, kad sezono gale niekas nebegalėjo mūsų sustabdyti.

– Kokį įspūdį paliko tuometinis treneris Jonas Kazlauskas?
– Nemeluosiu, iš pradžių turėjome savų nesutarimų ir mūsų krepšinio supratimas prasilenkė. Vis dėlto dienos pabaigoje jis yra vyriausiasis treneris, aš esu žaidėjas. Turėjome išspręsti šią problemą ir suprasti savo vaidmenis, tačiau ilgai netrukus viskas susitvarkė. Jeigu nebūtume kalbėjęsi vienas su kitu, apie jokius Eurolygos titulus dabar nekalbėtume.

Vienu metu Jonas nusileido savo griežtai krepšinio filosofijai, kur viskas paremta matematika, nes pamatė, kokia tai talentinga komanda yra, o mes esame protingi legionieriai, nemedžiojantys asmeninės statistikos. Žinoma, Jono disciplina išliko ir mes prisitaikėme vienas prie kito, dėl to „Žalgiris“ ir buvo toks galingas žvėris tais metais. Mes galėjome žaisti tiek lėtą, tiek greitą krepšinį ir treneris Kazlauskas tai pamatė. Myliu ir gerbiu jį, nes Jonas buvo labai stiprus žmogus, kurio žodis lemiamu metu buvo paskutinis bei nenuginčijamas. Jis klausydavo mūsų patarimų, bet visada parodydavo, kas čia vadas.

– Sezono viduryje komandą papildė legendinis Arvydas Sabonis, kuris su jumis kartu jau skrido į Belgradą ir turėjo žaisti prieš „Crvena Zvezda“. Deja, tą dieną baigėsi NBA lokautas ir Sabui teko sugrįžti į Portlandą. Ar galite įsivaizduoti, kokio pajėgumo ši komanda būtų su Saboniu?
– Tai buvo sezono vidurys ir mes jau vieną po kitos skynėme pergales, jautėmės labai gerai. Prisidėjus Sabui, sunku net įsivaizduoti, kokio galingumo komanda būtume tapusi. Jeigu Sabas nebūtų išvažiavęs, dabar kalbėtume apie geriausią komandą Eurolygos istorijoje, tačiau lokautas netikėtai baigėsi, o Arvydas išvyko atgal į NBA.

Tuo metu mums šiek tiek trūko jėgos po krepšiu ir buvome komanda, kuri labiau remiasi gynėjais. Nesupraskite manęs klaidingai, Eurelijus Žukauskas buvo puikus žaidėjas, tačiau jam šiek tiek trūko patirties. O kai turi Arvydą Sabonį, 220 centimetrų ūgio bokštą, kuris skirsto kamuolius tarsi įžaidėjas, mėto kablius, tritaškius ir pridedi gynėjus, kurie buvo puikūs metikai, gaunasi tobulas derinys. Viskas, ką mums būtų reikėję daryti, tai judėti. Gavęs kamuolį po krepšiu, Sabas galėtų užbaigti ataką pats arba su savo puikiu aikštės matymu perduoti kamuolį Štombergui, kuris smeigtų tritaškį.

– Komanda gana greit pradėjo skinti pergales Eurolygoje. Kada atėjo tas momentas, kai tarpusavyje pradėjote kalbėti, jog galite laimėti? 
– Keista, bet niekada apie tai nekalbėjome, sunkiai dirbome ir stengėmės išlaikyti kylančią žaidimo kreivę. Kalbos apie pergalę prasidėjo tik mums būnant Miunchene, kai atvykome į finalinį ketvertą. Atsimenu, kai į mano viešbučio kambarį atėjo Tyusas ir pasakė: „Brolau, mes galime laimėti Eurolygą, ar tu suvoki?“ Aš atsakiau: „Šitai aš žinojau jau sezono viduryje, aišku, kad galime.“ Kodėl nepasakiau? Turėjau patirties iš 1995 metų NBA finalo, kuomet su Orlando „Magic“ sezono pabaigoje buvome įvardijami kaip pagrindiniai favoritai laimėti titulą, bet finale pralaimėjome Hakeemui Olajuwonui ir jo vedamai Hjustono „Rockets“. Patikėjome pergale per anksti, atėjo Hakeemas ir sutriuškino mus, seriją pralaimėjome sausai – 0:4. 

– Prieš patenkant į Eurolygos finalo ketvertą, laukė du turkiškai barjerai – Stambulo „Ulker“ ir „Efes Pilsen“. Kurį įveikti buvo sunkiau?
– Abu buvo labai sunkūs. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo metu Turkijos komandos žaidė labai nešvarų krepšinį, o nuvykus į Stambulą užvirdavo tikras pragaras. Teisėjai bijodavo, dažnai priimdavo nelogiškus sprendimus, sirgaliai mėtydavo įvairius daiktus, atmosfera primindavo karo zoną.

Kaune taip pat pasitaikė nesusipratimų, pamenu vieną momentą. Ketvirtfinalio seriją žaidėme su „Efes Pilsen“ ir pirmasis mačas buvo Kaune. Rungtynėms einant link pabaigos, atkovojome kamuolį ir vienas iš turkų žaidėjų (Petaras Naumoskis – aut. past.) prasižengė prieš Edney, mūsų ataka sustojo, o teisėjai nuėjo aiškintis, kas čia įvyko. Kai jie pasitarė, pražanga buvo anuliuota, o mes turėjome išsimesti kamuolį iš už galinės linijos, nors be švilpuko būtume lengvai pelnę taškus. Per savo ilgą karjerą dar nebuvau matęs, kad būtų anuliuojama pražanga. Pamenu, kaip Jonas Kazlauskas siuto ant teisėjų. Tuo metu mus mažai kas gerbė, bet visus užtildėme dominuodami.

– Prieš išskrendant į finalo ketvertą Miunchene, LNK televizijos studijoje su grupe „ŽAS“ įrašėte dainą „Eurolyga“, kuri vėliau tapo hitu. Ar prisimenate, kaip vyko filmavimas? (žurnalistas paleidžia dainos pradžią).
– Vau.. Net šiurpuliukai prabėgo pro kūną. Žinoma, kad prisimenu filmavimą, tokių dalykų neįmanoma užmiršti. Kai išgirdome, kaip turi skambėti daina, atsisukau į Tyusą ir pasakiau: „Nežinau, ar išmoksiu lietuviškus žodžius ir pataikysiu į ritmą, bet galiu pridėti kažko neįprasto.“ Mintis buvo išgirsta ir daina prasidėjo būtent nuo mano įžangos.

Filmavimas truko ilgai, todėl treneris Kazlauskas buvo piktas ir pats į Vilnių nevažiavo. Manė, kad tai mus išblaškys, nes už kelių dienų turėjome vykti į finalinį ketvertą Miunchene. Suprantate? Mes dar nieko nebuvome laimėję ir, jeigu scenarijus lemiamose kovose būtų pasisukęs kita linkme, švelniai tariant liktume nesuprasti. Mano asmenine nuomone, tai kaip tik padėjo atsipalaiduoti. Nepaisant to, kad sezono pradžioje niekas iš mūsų nieko nesitikėjo, prieš lemiamas kovas visi tikėjosi tik pergalės, taip visada būna. Mes tik žaidėme, treniravomės, buvome maksimaliai susikaupę, o ši pertrauka mums padėjo išsivalyti galvas ir šiek tiek atsipalaiduoti. Nemanau, kad Jonas iki šiol galvoja, kad tai buvo klaida.

– Ar prieš išvykdami į Miuncheną jautėte spaudimą?
– Be abejonės. Kai Turkijoje laimėjome prieš „Efes Pilsen“ ir patekome į finalinį ketvertą, oro uoste mus jau pasitiko jūra žmonių. Kai išėjo daina „Eurolyga“, žmonės dar labiau tikėjosi iš mūsų titulo. Vis dėlto aš buvau vyriausias komandos žaidėjas ir tuo metu nuėmiau šiek tiek naštos nuo Maskoliūno pečių. Stengiausi išlaikyti vaikinus ramius, nes jie tuo metu buvo labai jauni, 23-25 metų amžiaus. Pasakiau jiems: „Mėgaukitės, dėl to dirbome visą sezoną. Neturi būti jokio spaudimo, mes gi esame debiutantai, o jie privalo prieš mus laimėti. Mėgaukitės akimirka.“

Apskritai, kas galėjo pagalvoti, kad nukeliausime taip toli? Mums vien patekimas į finalo ketvertą buvo didžiulis pasiekimas, o tokios komandoms kaip Pirėjo „Olympiakos“ ar Bolonijos „Kinder“ važiavo su didžiuliu spaudimu. Turėdamos tokius biudžetus ir žaidėjus kaip Predragas Danilovičius, Radoslavas Nesterovičius ir Antoine‘as Rigaudeau, jos privalėjo laimėti. 

Apskritai, daugelis žmonių galvojo, kad savo piką pasiekėme per anksti, nes jau sausio-vasario mėnesį mus buvo sunku sustabdyti. Dažniausiai, kai komanda savo geriausią formą demonstruoja taip anksti, sezono gale atsiranda rizika sustoti, kristi į duobę. Išskyrus „Žalgirį“, per savo karjerą aš niekada nesu matęs komandos, kuri visą sezoną tik kilo ir neįkrito į duobę. Nepaisant kelių kluptelėjimų, mes niekada neturėjome dviejų pralaimėjimų serijos, nors žaidėme prieš tikrai pajėgias komandas. Taip atsitiko, nes turėjome per daug ginklų savo arsenale.

Antroje interviu dalyje Bowie iš savo perspektyvos atskleis, kas įvyko finalinio ketverto metu ir kaip jo akimis atrodė finalo vinimi tapęs tritaškis. Amerikietis emocingai pasidalino prisiminimais iš žmonių jūroje paskendusio Karmėlavos oro uosto, prasitarė, kiek dienų šventė titulą, atskleidė mįslingą išvykimą iš „Žalgirio“ ir po 10 metų prabilo apie prarastus apdovanojimus.

Laukite tęsinio.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (16)
P
cia vienas is geriaiusiu ir atvyriausiu legionieriu interviu ,triumfo Miunchene niekada nepamirsiu,ne tik Kaunas svente ,bet ir visa Lt ,sunku nupasakoti
2021-02-02
-1
Atsakyti
Nuhau
o rode rabarbara per interviu?
2021-01-28
+1
Atsakyti
Skaitau ir šiurpas ima...legendiniai laikai buvo..
2021-01-28
-1
Atsakyti
leo
Geras Antanas !!!
2021-01-28
-1
Atsakyti
wow, super!!!
2021-01-27
Atsakyti
BoobieDede
Gera prisimint! Brolis Antanas!
2021-01-27
Atsakyti
djgaffer
Eina sau,o čia tai super interviu.Dažnai Bowie yra pamirštamas,tačiau jį priskirčiau prie vienų svarbiausių to meto pergalių ir prie vienu geriausių visų laikų legionierių.Ir kaip malonu klausyti,kad jis atsimena visus žaidėjus ir net Sienos naktinį klubą.Vau,o čia tai tikras profas,amžina pagarba jam.
2021-01-27
-1
Atsakyti
Jooo
Antanas yra Antanas ;)
2021-01-27
+4
Atsakyti
ZALGIRIECIUS ZINO KIEKVIEEEENAS
2021-01-27
+6
Atsakyti
Fanas
Puikus intervas! laukiam tęsinio!🙂👍🏻
2021-01-27
Atsakyti
H
Kaip gaila, kad Antanas tada nelaimėjo to 1995 m. NBA finalo prieš Rockets. Beje ne vien Šakas o kartu su Anfernee Hardaway atvedė tada Orlando Magic į finalą.
2021-01-27
+6
Atsakyti
dfgfg
Afernee tai čia Penny?
2021-01-27
-3
Atsakyti
vilnietis
Pagaliau, kazkas idomaus. Idomus interviu
2021-01-27
+2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 16

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.