2013 metais su Vitorijos „Baskonia“ ilgalaikę sutartį pasirašęs Tadas Sedekerskis šioje komandoje žaidžia karjeros sezoną, o tai krepšininkas aiškina gerokai išaugusiu pasitikėjimu savimi.
Vitorijos Baskonia / Tvarkaraštis
Duško Ivanočiaus treniruojamoje ekipoje krepšininkas šį sezoną žaidžia po 14 minučių ir renka po 3,1 taško, atkovoja po 2,8 kamuolio, atlieka po 1 rezultatyvų perdavimą, perima po 0,6 kamuolio bei renka po 5 naudingumo balus.
Lietuvis trenerio pasitikėjimą užsitarnavo patikima gynyba ir vis dažniau patenka tiek į rungtynes pradedantį, tiek ir baigiantį „Baskonia“ penketą.
Šiandien 22 val. Sedekerskis Vitorijoje stos į kovą su Kauno „Žalgiriu“, kuriam pirmajame Eurolygos rate pralaimėjo 73:92.
Prieš antrąją komandų akistatą tinklalapio „BasketNews.lt“ tinklalaidėje kalbėdamas Karoliui Tiškevičiui, Sedekerskis papasakojo apie išsikovotą vietą komandoje ir nelengvą kelią iki to, trenerio Duško Ivanovičiaus darbo metodus, komandos draugą Roką Giedraitį bei džiuginantį „Žalgirio“ sezoną.
– Tadai, ar pats prieš sezoną tikėjotės, kad būsite tokia svarbi „Baskonia“ dalis?
– Manau, kad galima tik spėlioti, kas čia įvyko. Ar pribrendau, ar sezonas Klaipėdos „Neptūne“ pridėjo pasitikėjimo, ten turėjau daug žaidimo laiko. Ta šio sezono pradžia, pasiruošimas sezonui man daug ko nežadėjo. Įsivaizdavau, kad gausiu šansų pasiruošimo metu, bet jų visai negavau ir mūsų stovykloje buvo šiek tiek panikos. Kalbėjau ir su agentais, patys klubo vadovai buvo sutrikę dėl to, kodėl treneris taip elgiasi. Buvo begalė rungtynių ruošiantis sezonui, kai žaidžiau po 2-3 minutes. Manau, kad prie to prisidėjo, jog treneris nežinojo, kur mane naudoti – ar trečioje, ar ketvirtoje pozicijoje.
Manau, kad jis netikėjo, jog aš galiu apsiginti trečioje pozicijoje. Pirmaisiais mėnesiais aš stengiausi treniruotėse įrodyti, kad galiu gintis tiek prieš žemesnius, tiek prieš aukštesnius žaidėjus. Šiais metais mūsų rotacija nėra pati didžiausia, manau, kad COVID-19 virusas pakoregavo visų komandų biudžetus. Kiekvieną dieną stengiausi treneriui įrodinėti ir, manau, kad visai neblogai pavyksta, dabar po truputį įgaunu vis daugiau pasitikėjimo.
Tinklalaidė su Tadu Sedekerskiu:
– Ar Duško Ivanovičius yra kalbantis treneris, ar galite prie jo prieiti ir paklausti, ar jis gali tėviškai atsakyti, ar tas bendravimas yra tik profesionalus?
– Sakyčiau, kad labiau antras variantas. Jis kaip žmogus nėra blogas, o kaip treneris yra griežtas, reiklus. Kad aš būčiau turėjęs su juo kažkokių pokalbių pasiruošimo metu ar prasidėjus sezonui, tai labai minimaliai.
– Bet jūs jaučiate, kad Duško Ivanovičius pasitikėjimą rodo minutėmis? Pavyzdžiui, rungtynėse su CSKA.
– Be abejo. Rungtynės su CSKA mums buvo labai svarbios, o treneris mane išlaikė iki pat pabaigos. Aš jau laukiau to keitimo, nes buvo nemažai rungtynių, kai žaisdavau ketvirtajame kėlinyje, bet likus 2-3 minutėms pakeisdavo. Manau, kad atlikau gerą darbą prieš Šengeliją. Be abejo, komandos draugai labai padėjo, ypač jam priėmus kamuolį po krepšiu, nes nežinau, ar Eurolygoje yra krepšininkas, kuris po krepšiu prieš jį atsilaikytų vienas prieš vieną. Toliau ta gynyba prieš Mike'ą Jamesą. Gal ir kažkoks darbo vaisius, bet dar reikia daug tokių gynybų padaryti, kad galėčiau būti gerai vertinamas.
– Galbūt šiais metais esate labiau atsipalaidavęs, nusimetęs spaudimą, lyginant su praėjusiais sezonais?
– Manau, kad krepšinyje stebuklų nebūna. Turėjau sunkių sezonų, praktiškai be žaidimo laiko, po to pora traumų per vienus metus. Vienu metu nebuvo jokio pasitikėjimo, atrodė, jog viskas eina žemyn. Žmonės iš manęs daug tikėjosi, daug kalbėjo, o atrodė, kad niekas nebesigauna. Nebėra pasitikėjimo, atrodo, jog nebežinau, ką aš veikiu „Baskonia“ komandoje. Atrodė, kad laikas kažką daryti, arba karjera kris į apačią. Bet, manau, kad mano psichologijoje yra įskiepyta, jog reikia eiti ir kiekvieną dieną sunkiai dirbti, tikėti, to neprarasti. Manau, kad tai padėjo. Sezonas „Neptūne“, daug minučių, grįžau čia įkvėpęs gryno oro.
Su laiku bręstu, tas pasitikėjimas ateina automatiškai, dabar visada žinau, kad galėsiu žaisti, dažniausiai žaidžiu starto penkete. Dėl to automatiškai visai kitaip nusiteikęs ateini į rungtynes, matai, kad į tave treneris žiūri visai kitaip. Nesi tas dvyliktas žaidėjas, kuris geriausiu atveju bus išleistas laimint 20 taškų. Galima sakyti, kad aš tokiu momentu, kai likdavo dvi minutės, labai nenorėdavau, kad mane išleistų. Tai veikia psichologiškai, žaisti paskutines dvi minutės nėra paprasta. O dabar kaifuoju, po truputį kiekvienoje treniruotėje jautiesi vis laisvesnis, žiūri, jog gaunasi vis daugiau dalykų, nebegalvoji, nebesi toks įsitempęs. Viskas išeina savaime. Bet stebuklų nėra – reikia žaidimo laiko ir pasitikėjimo iš trenerio.
– Kurioje pozicijoje pats jaučiatės geriau – lengvojo ar sunkiojo krašto puolėjo?
– Aš ir pats negaliu tiksliai atsakyti į šį klausimą. Naujajame krepšinyje trečia ir ketvirta pozicijos yra gana panašios. Dabar dažnai sunkieji krašto puolėjai tiesiog žaidžia ties tritaškio linija. Gynyboje prieš ketvirtus numerius, jeigu nesusitinki su labai stipriais Torinike Šengelija ar Derricku Williamsu, tai gal net lengviau rungtyniauti. Būnant trečioje pozicijoje gali būti ir sunkiau, nes būnant 205 cm ūgio bėgioti paskui gynėjus ir lįsti iš užtvarų yra sunku. Jeigu prieš kitų komandų žvaigždes bent sekundę vėluoji išlįsti iš užtvaros, tave nubaus. Treneriui tai automatiškai nepatiks. Manau, kad toliau bus taip, kaip yra dabar. Šiuo metu Duško mane priklausomai nuo varžovo naudoja ketvirtoje arba trečioje pozicijoje. Dabar rungtynes pradedu trečioje pozicijoje, o vėliau jis mane pastato pagal tai, prieš ką aš ginsiuosi. Pavyzdžiu, rungtynėse su CSKA pradėjau puolime būdamas trečioje pozicijoje, o gynyboje – ketvirtoje. Tuomet gyniausi prieš Šengeliją, o Polonara – prieš Kurbanovą.
„Baskonia“ vadovai labai norėjo, kad aš žaisčiau antru numeriu, bet, manau, to dar reikės palaukti. Tas pats su Roku Giedraičiu, dabar Duško po truputį jį stumia į antrąją poziciją. Manau, kad jis visiems įrodė, jog gali gintis ir prieš antros pozicijos žaidėjus. Šiais metais jis dar daugiau pridėjo gynyboje, vis labiau apsipranta antroje pozicijoje, žaidžia pikenrolą.
– Ar žaidžiant Lietuvoje, Klaipėdos „Neptūne“, jautėte spaudimą, kurio dabar esate nusikratęs? Galbūt yra sunkiau žaisti šalyje, kurioje tiek daug kalbama apie jus?
– Atrodo, jog turi kontraktą su „Baskonia“ ir visi laukia, kada tu žaisi čia. Niekam neįdomu, ką tu ten „Neptūne“ nuveiksi. Galbūt dėl to dabar žaisdamas čia, po 15-20 minučių, jaučiuosi labiau atsipalaidavęs, nes čia yra mano namai. Aš jiems priklausau ir aš noriu čia žaisti, noriu tai įrodyti. O „Neptūne“ niekada neradau savo vietos ir niekada patogiai nesijaučiau. Manau, kad ir tie mano rezultatai buvo tokie, kaip dabar Rokas Giedraitis juokiasi, įmesdavau po 4 taškus ir rinkdavau po 15-20 naudingumo balų. Tas nepersilaužimas puolime, dvejojimas... Tikrai buvo sunkus psichologiškai sezonas.
Vienu metu lyg buvau antras žaidėjas lygoje pagal naudingumą, bet mesdavau po 8 taškus. Tas mano potencialas buvo visiškai neišnaudojamas. Bet aš dėl to nieko nekaltinu, pačiam dėl to reikėjo labiau parodyti, pasistengti, būti agresyvesniam, mesti. Atrodė, kad „Neptūne“ žaidžiau taip, lyg turėčiau žaisti „Baskonia“ komandoje – tik nepridaryti klaidų. Atvažiavau į „Neptūną“, turėjau būti ir, manau, buvau vienas svarbiausių žmonių komandoje, bet aš taip nesijaučiau. Atrodė, jog jaučiausi lyg 10-12 žmogus. Čia mano paties kaltė. Žmonės iš manęs tikėjosi daug daugiau agresyvumo ir aš tai pripažįstu. Turiu augti, subręsti. Kartais save palyginu su tuo, koks buvau jaunesnis, kuomet buvau labai naglas, galima sakyti, jog pasikėlęs. Atrodo, kad tie sunkūs metai pakeitė charakterį ir tas chamas virto į tokį gerą berniuką, kuriuo nenoriu būti.
– Ar „Neptūne“ buvote nusodintas?
– Aš nebent pats save nusodinau. Aš savo minutes turėjau, be abejo, derinių ant manęs nebuvo. Nebuvo taip, kad treneris sakytų, jog kamuolys Tadui ir jis darys. Puolime pagrindiniai žmonės buvo Žygimantas Janavičius ir Deividas Gailius. Mano vaidmuo buvo stovėti kampe, kovoti dėl kamuolių, aš pats su tuo susitaikiau, nieko nedariau. Per daug priėmiau tą savo vaidmenį, turėjau supykti ir parodyti kažką daugiau.
– Galbūt ateina laikas ir „Baskonia“ komandoje dažniau atakuoti krepšį?
– Manau, jog viskas stumiasi į priekį. Viskas prasideda nuo treniruočių, o jose jaučiuosi vis geriau, vis laisviau, atrodo, jog ir komandos draugai kitaip pradėjo žiūrėti. Nebėra taip, jog įvyksta stebuklas, jeigu Tadas išeina į starto penketą. Su daug žmonių jau esu žaidęs ir matau, kad visai kitaip pradeda į mane reaguoti, pradeda augti pagarba. Bet aš nieko nespaudžiu, galvoju, kad dar tikrai neiššoviau, treneris į mane dar žiūri kaip į jauną žaidėją ir treniruotėse dar turiu vėl įrodyti, vėl turiu ateiti degančiomis akimis. Jau norėtųsi ateiti į treniruotę kaip dėdė, kuris jau gali šiandien nebėgti ir nesiginti, bet žinoti, kad vis tiek žais 30 minučių. Man reikia įrodinėti.
– Kuo Duško Ivanovičius išsiskiria iš kitų trenerių, kuriuos esate turėjęs?
– Mane labai stebina, kad yra toks Eurolygos formatas, visos ACB lygos rungtynės yra labai sunkios, bet mes neturime daug poilsio. Jeigu turime laisvą dieną, tai kitą dieną tenka nuoširdžiai atidirbti. Kartais tenka pasikalbėti su kitais aukštame lygyje žaidžiančiais pažįstamais, jie sako, kad ateina į trumpą treniruotę, pamėto, pažaidžia penki prieš penkis ir namo. O mes, nors dabar yra sezono įkarštis, turime begalę rungtynių, bet, pavyzdžiui, vakar ryte (interviu vyko praėjusią savaitę – aut. past.) visa treniruotė buvo be kamuolio: bėgimas, treniruoklių salė, gynybos pratimai, sprintai. Po treniruotės visi susižvalgėme ir nesupratome, kas įvyko.
Bet tokia yra trenerio filosofija, jis yra nemažai pasiekęs, iškovojęs daug titulų. Kaip jis pats mini, tas nuovargis daugiau yra galvoje nei kažkur kitur. Aš tikiuosi, jog mūsų juodas darbas atsipirks ir pavyks kažką iškovoti. Fiziškai dirbame nemažai. Vakar vėl treniruotę pradėjome bėgdami į viršų ir į apačią nesustodami. Jis sustabdė treniruotę ir pasakė, kad jūs nebėgate, o jeigu jūs nebėgate, tai mes nelaimėsime. Atrodo, jog kojos po ryto dar yra sunkios, bet treneris taip dirba. Kaip treneris po praėjusio sezono finalo ACB lygoje pasakė, tą nuovargį, kurį tu gauni, turi priimti kaip džiaugsmą, turi tikėti, jog tai tau atneš pasisekimą. Turi su tuo susigyventi ir tikėti. Su Roku juokaujame, kad dar bandome susigyventi, bet kol kas truputį sunkiai išeina.
– Ilgą laiką „Baskonia“ klube praleidote su komandos žvaigžde tapusiu Tornike Šengelija. Kokių pamokų iš jo esate gavęs?
– Pirmoji mintis, atėjusi į galvą, apie momentą, kai aš gavau dvi traumas paeiliui. Tuomet aš ateidavau į salę valandą prieš treniruotę, eidavau į treniruoklių salę, dirbdavau su driblingu, po treniruotės metimai, o jeigu vakare nesitreniruoji, eini papildomai su treneriu padirbėti. Toko pasakė: „Aš buvau lygiai toks pat, geriau stenkis mažinti krūvį, kažką padaryk protingiau, neperspausk savęs.“ Jis ir dabar parašo žinučių, sako, kad džiaugiasi, jog man taip sekasi. Žmonės, su kuriais čia esu, matė, kiek darbo įdėta ir kiek sunkumų išgyventa.
Nedaug matau taip dirbančių Eurolygos žaidėjų, kaip tai darė Šengelija. Jis sportuodavo ir prieš, ir po treniruočių, jo visa mityba... Jis yra tikras profesionalas. Jo karjera „Baskonia“ klube irgi nebuvo nuo pat pradžių rožėmis klota. Atvykęs iš NBA, jis tikrai strigo, nežaidė taip, kaip žmonės iš jo tikėjosi. Vitorija yra miestas, gyvenantis krepšiniu, tave greitai gali nurašyti, daug kas jau buvo jį ir nurašę. Visgi žingsnis po žingsnio jis įsitvirtino komandoje ir dabar yra dievų dievas.
– Kuo „Žalgiris“ yra baisus žvėris ir kur kauniečiai yra pažeidžiami?
– Mes su Roku, kaip ir kiekvienas lietuvis, pasekame lietuvių rezultatus. Buvo kelios rungtynės paeiliui, kai jie laimėjo. Dažnai per jų rungtynes turime treniruotę, tik po jos atsidarai pažiūrėti ir matai, kad vėl Žalgiriukas kažkam kalė į košę. Labai džiaugiuosi. Aš manau, kad visiems, tiek krepšininkams, tiek treneriams reikia duoti laiko apsiprasti. Aišku, visi žaidėjai, Grigonis, Jokubaitis, kaip jie atsiskleidė ryškiausiomis spalvomis... Labai džiaugiamės. Bet tas pirmas ratas nieko nereiškia, svarbu tai, kaip užbaigsi sezoną. Jie yra agresyvūs gynyboje, puolime dalijasi kamuoliu. Viskas dažniausiai pasibaigia ties Grigoniu, jis šį sezoną nerealiai pataiko tritaškius. Manau, kad visi žaidėjai žino savo vaidmenis, galbūt Joffrey Lauvergne'as antroje sezono pusėje dar daugiau pridės, Hayesas žaidžia vis geriau. Aš jiems linkiu, kad antrasis ratas susiklostytų kaip pirmasis, nes jeigu tai neįvyks, tai vėl visus greitai nurašys ir vėl visus išmes.
– Kas nesusiklostė pirmajame mače Kaune, kuriame „Baskonia“ buvo sutriuškinta?
– Atskrendi į Lietuvą, aš ir Rokas esame lietuviai, norisi parodyti, norisi įkasti jiems, net nekalbant apie asmeninius rezultatus. Norisi tą „Žalgirį“ nugalėti, kad ir kaip bebūtų skaudu tai pasakyti. Atvažiavus į savo gimtąją šalį visiems yra papildomos motyvacijos, bet į tas rungtynes išėjome mirę, akys nedegė. Prieš tai žaidėme Sevilijoje, skridome tiesiai į Kauną. Buvo sunki savaitė, bet jie mus nugalėjo energija ir noru. Turėsime pasiekti revanšą. Kaip ir treneris sako, pralaimime tada, kai išeiname nesusikoncentravę, neparodome fiziškumo.
– Turbūt sutiksite, kad Marius Grigonis yra vertas milijono, kurio „Žalgiriui“ turbūt išlaikyti nepavyks?
– O kodėl? Ar negali atsirasti rėmėjų? „Žalgiris“ dabar yra milžinas, jis dabar auga. Dabar Lietuvoje „Žalgiris“ yra kažkas oho. Išlaikyti lietuvius, tą branduolį, kad jie žaistų namuose... Aišku, aš sakau iš savo pusės, gal jis nori išvažiuoti ir išbandyti, bet žaisti namuose, kai jau turi šeimą, žmoną, vaiką... Jeigu gali likti žaisti namie, tai gali ir už kelis tūkstančius mažiau rungtyniauti, nevažiuoti žaisti Rusiją ar kažkur. Aišku, gal Marius nori išvažiuoti į Ispaniją, gal traukia šalis, gal nori šilumos. „Valencia“, „Barcelona“ ar „Real“, ta pati Turkija. Be abejo, jam kitos komandos pasiūlys daugiau pinigų nei „Žalgiris“, bet toliau žaisti namuose ir žinoti, kad esu komandos veidas, mėgautis žaidimu... Nuvažiavus į didelį klubą, kad ir kokia žvaigžde esi, vis tiek viską turi įrodyti iš naujo.
– Ar pats turite norą žaisti „Žalgiryje“?
– Kad dabar taip galvočiau, to nėra, bet nuo mažumės, kaip ir daugelis vaikų, svajojau žaisti „Žalgiryje“. Turbūt būtų smagu rungtyniauti Kaune, namuose, gal kažkada ateis laikas ir pagalvosiu, o kad daug svajočiau – ne.
– Roko Giedraičio atėjimas ir pačiam padėjo šį sezoną?
– Mes anksčiau vienas kito nepažinojome, bet sulipome. Lietuviai kiekvienoje šalyje vienas kitą palaiko, žaisti kartu komandoje yra malonumas. Gali pasikalbėti sava kalba, nusikeikti, jeigu kažkas atsibodo. Ir kelionės paprastesnės, kai gali lietuviškai apie kažką pabendrauti, apie tą pačią LKL, kurią įsijungiame ir pakomentuojame. Jis yra vyresnis žaidėjas, turi papasakoti ir istorijų, ir anekdotų. Aš jam Vitorijoje stengiuosi parodyti viską. Tikiuosi, kad čia kartu žaisime ilgai ilgai, nepabėgs, nenupirks koks NBA klubas.