Nuotr.: FIBA
Nuotr. FIBA

Vienu perspektyviausių tarp savo kartos krepšininkų kadaise laikytas Šarūnas Vasiliauskas karjerą pradėjo Lietuvoje ir 2008-2010 metų laikotarpyje gynė finansinės krizės kamuojamo Kauno „Žalgirio“ garbę.

Šarūnas Vasiliauskas

Šarūnas  Vasiliauskas
Pozicija: PG
Amžius: 31
Ūgis: 188 cm
Svoris: 78 kg
Gimimo vieta: Kaunas, Lietuva

Neįsitvirtinęs Kaune, 188 cm ūgio atakų organizatorius kurį laiką žaidė antrojo ešelono Lietuvos krepšinio lygos komandose, kol 2013-aisiais nusprendė pirmąjį kartą paragauti legionieriaus duonos bei išvykti į Lenkijoje įsikūrusį Sopoto „Trefl“ klubą.

Legionieriaus karjera su vieno sezono pertrauka Prienuose Vasiliauską lydi jau septynerius metus, o šiuo metu 31-erių krepšininkas šaknis įleidęs Turkijoje, kur rungtyniauja jau penktą sezoną paeiliui.

Paklaustas, kuo taip vilioja Turkija, Vasiliauskas įvardija aukštą krepšinio lygį.

„Turkijos lyga yra labai įdomi, norėjau išbandyti save ir su kiekvienais metais vis užsitarnavau čia gerą vardą. Kai čia esi kelis metus, komandos į tai atsižvelgia, tave pažįsta, žino, kaip tu žaidi, ir yra lengviau susitarti“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ kalbėjo gynėjas.

Turkijos lygos debiutantėje Izmiro „Petkim Spor“ šį sezoną rungtyniaujantis Vasiliauskas pajėgiausiame šalies krepšinio divizione toli gražu nėra statistas.

Kęstučio Kemzūros treniruojamoje ekipoje kaunietis yra pagrindinis ekipos įžaidėjas ir fiksuoja 11 taškų bei 5,3 rezultatyvaus perdavimo rodiklius, o tritaškius meta 48 procentų taiklumu.

„Ar tai yra brandžiausias mano sezonas karjeroje? Nežinau, – svarstė Vasiliauskas. – Visi mano sezonai Turkijoje tiek statistiškai, tiek žaidimo kokybės prasme yra panašūs. Kai komanda patenka į atkrintamąsias, geriau jautiesi, o kai nepavyksta patekti, dažnai save kažkiek kaltini. Man svarbiausia yra komandos rezultatai.“

Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Turkiją antraisiais savo namais pavertęs Vasiliauskas papasakojo apie sprendimą žaisti užsienyje, pasiūlymų iš LKL stygių, lygių skirtumus tarp Lietuvos ir Turkijos, darbą su Kemzūra, sugrįžimą į rinktinę bei pasirodymą lemiamame FIBA lange.

– Šarūnai, su vieno sezono pertrauka nuo 2013-ųjų rungtyniaujate už Lietuvos ribų. Kodėl kiekvienais metais renkatės užsienio klubus?
– Visiems norisi žaisti aukštesniame lygyje, o Lietuvos krepšinio lyga siekia labai neblogą lygį. Kaip bebūtų, Ispanijos ir Turkijos aukščiausi divizionai šiai dienai yra pajėgesni, plius atsižvelgi ir į finansinę padėtį, ir į lokaciją. Tokie dalykai dažniausiai susisumuoja ir galiausiai priimi sprendimą žaisti svetur. Jau penktus metus žaidžiu Turkijoje ir per tiek laiko pripratau, nes pats žinau visus niuansus, komandos, kurios pasirenka mane, irgi žino, ko tikėtis. Kol gaunu pasiūlymus, tol ir žaidžiu Turkijoje. Jeigu atsirastų pasiūlymas iš Lietuvos, visada norėtųsi žaisti arčiau namų, arčiau šeimos, bet kol tokio panašaus lygio pasiūlymo iš tėvynės negavau, kad ir kaip norėčiau, tačiau tenka žaisti užsienyje.

– Kalbate apie norą žaisti Lietuvoje. Ar nė vienas Lietuvos klubas per tuos legionieriaus metus nepasiūlė kontrakto?
– Lietuvos klubai galvoja, kad tokie žaidėjai, kaip aš, žaidžia užsienyje ir gauna milijonus bei nepasivargina pasidomėti. Vis dėlto taip tikrai nėra, ypač toje pačioje Turkijos lygoje egzistuoja ekonominės problemos. Tikrai nežaidi čia už kažkokius kosminius pinigus, žaidi už pakankamai LKL komandoms įkandamą atlyginimą, bet kažkokio konkretaus pasiūlymo tiesiog negauni, todėl per daug ir nesvarstai, tiesiog pabaigi sezoną ir tada, kur gauni pasiūlymą, ten važiuoji. Eilę metų Turkijos lyga visuomet yra pirmoji, kuri kažką pasiūlo, tai ir renkiesi aplink ją. Žinoma, jeigu gaučiau pasiūlymą iš Lietuvos komandos, tikrai rimtai svarstyčiau, nes pats jau daug metų žaidžiu svetur ir tas tėvynės ilgesys jaučiasi tiek man, tiek mano šeimai. Užsienyje laikas bėga lėtai, metai tikrai ilgi, tačiau reikia atsižvelgti į daug dalykų. Norisi gyventi ir žaisti Lietuvoje, tačiau kol kas situacija tokia, kad viską sudėjus, dar kažkaip nesigauna, nes tie lietuviški klubai... Ar jie bijo? Ar jie tiesiog nesiūlo? Pavieniai pasiūlymai kiekvienais metais yra, bet iki kažkokio kontrakto detalių niekada neprieiname. Nėra labai svarbu, kokia tai būtų komanda, jų visų lygis, išskyrus „Žalgirio“, yra panašus ir tos komandos renka panašius biudžetus bei tikrai galėtų kažką išsirinkti. Puikus pavyzdys – šių metų Utenos „Juventus“, kurie turi tokius aukšto lygio žaidėjus kaip Martynas Gecevičius ar Vaidas Kariniauskas. Visi turi variantų.

Nuotr. Fotodiena.lt/R.Dačkus

– Kuo skiriasi LKL lygis nuo Turkijos čempionato?
– Labiausiai skiriasi individualumas. Lietuvoje komandos turi gerų žaidėjų, bet nėra taip, kad kiekvienoje komandoje būtų po 5-6 legionierius ir visi būdų individualiai stiprūs. Lietuvoje galbūt labiau žaidžiamas komandinis krepšinis, o Turkijoje daugiau atletiškumo, daugiau užsienietiško talento. Klubai čia tikrai turi pinigų, perka brangius žaidėjus, daugiau mačiusius, o ypač mėgsta garsias pavardes, turi ką pasiūlyti jiems. Didžiausias skirtumas tame, kad Turkijos rinka gali sau leisti susipirkti individualiai stiprius krepšininkus, o Lietuvoje viskas pastatyta ant komandinio krepšinio.

– Skirtinguose Turkijos klubuose rungtyniaujate jau penktąjį sezoną. Kuo jus patraukė ši krepšinio valstybė?
– Pirmą kartą, kai atvykau į Turkiją, mane ištiko kultūrinis šokas, nes patekau į mažą Ušako miestelį, nors prieš tai žaidžiau Badalonos „Joventut“ – kontrastas buvo didelis. Vis dėlto greitai pripratau ir Turkijos lyga yra labai įdomi, norėjau išbandyti save ir su kiekvienais metais vis užsitarnavau čia gerą vardą. Kai esi čia kelis metus, komandos į tai atsižvelgia, tave pažįsta, žino, kaip tu žaidi, ir yra lengviau susitarti. Kol gauni pasiūlymus, dėl to džiaugiesi, lyga yra žinoma, miestai taip pat, todėl yra smagu čia žaisti ir tikrai neprieštaraučiau, jei užsilikčiau Turkijoje ilgesnį laiką.

– Ar per 5 metus spėjote tapti vietiniu žaidėju?
– Tikrai taip, jeigu dar lengvai kalbėčiau turkiškai, būtų dar lengviau. Aišku, per tuos metus suprantu, ką kalba rūbinėje ir niekas už nugaros jau neapšnekės. Esu primokytas ir blogų žodžių, kuriais bando mane pralinksminti, bet Lietuvoje su legionieriais irgi darome tą patį. Pažįstu begalę šios lygos žaidėjų, su daugeliu bendrauju ir prieš kiekvieną mačą užtrunka nemažai laiko, kol su visais pasišneki. Tos pažintys padeda adaptuotis kiekvienoje komandoje, mieste, kuriame žaidi bei gali paklausti patarimo prieš pasirašant kontraktą.

– Turkijoje gyvenate su šeima. Kokios sąlygos sudarytos ne tik žaidėjams, bet ir jų antroms pusėms bei vaikams?
– Gyvename visavertį gyvenimą. Kai oras geras, saulė šviečia, mintys tikrai pozityvesnės ir gerai jautiesi. Beveik visi klubai, kuriuose žaidžiau, sudaro geras sąlygas žaidėjams, nes legionierių skaičių kiekvienais metais vis mažina. Anksčiau būdavo 6-7, dabar matome po 4-5 užsieniečius, kas lemia, jog dabar dėl legionierių Turkijos klubai stengiasi kur kas labiau bei duoda gerus butus, puikias lokacijas. Šiemet gyvename 50-ies kilometrų atstumu nuo sporto bazės, tačiau esame Izmiro centre, kad nesijaustume kaime, nes „Petkim Spor“ klubas yra įsikūręs mažame mieste. Visi sutiko pakeliauti pusvalandį su mašina iki treniruočių, bet gyventi geroje vietoje. 

– Lyginant su Lietuva, kokius privalumus matote žaisdamas užsienyje?
– Kai karjera perkopia antrą pusę, norisi apsirūpinti finansiškai. Tai vienas iš dalykų būtų finansai, o antras – stipri Turkijos lyga su daug klubų. Per sezoną sužaidžiame nemažai rungtynių ir kas antrus metus pavyksta pažaisti Europos klubiniuose turnyruose. Lygis čia tikrai nėra prastas – 2 komandos žaidžia Eurolygoje, 2-3 – Europos taurėje bei 3-4 – Čempionų lygoje. Kiekvienos rungtynės yra įdomios ir čempionatas pasižymi didele konkurencija. Šie visi dalykai susideda į vieną sumą bei gaunasi taip, kad įdomu žaisti, yra daug motyvacijos ir nemažai lemia finansai. Metai iš metų kalbu, kad jau gana ir noriu grįžti į Lietuvą, bet pasikalbi su šeima, pasveri viską ir kažkaip pasilieki.

– Vasarą pasirašėte sutartį su Turkijos lygos debiutante, Izmiro „Petkim Spor“ ekipa. Kodėl nusprendėte palikti Čempionų lygos lygį ir surizikuoti? 
– Prie to prisidėjo koronaviruso situacija. Su Gaziantepo ekipa, kurioje žaidžiau praėjusį sezoną, turėjau sutartį dar vieneriems metams, bet finansiškai kontraktas neįsigaliojo ir teko ieškotis kitos darbovietės. Apskritai, beveik visi klubai sutraukė savo biudžetus perpus, kad išvengtų finansinių problemų. Į Turkijos lygą atėjo „Petkim Spor“ klubas, kuris nuo pat pradžių atrodė ambicingas bei turėjo tikslus, pasirašė sutartį su treneriu Kęstučiu Kemzūra, kas mane ir patraukė. Aišku, jaučiasi, jog ši komanda dar nauja, kai kuriais atvejais nesupranta, kad žaidžia aukščiausiame divizione ir paprasčiausiai trūksta patirties, bet žmonės stengiasi ir bando tą lygį kuo greičiau pasiekti. Eilę metų klubai ateina iš antros lygos, jie turi pinigų, bet per porą metų viską iššvaisto ir paprasčiausiai bankrutuoja. Kalbant apie Izmiro klubą, jis turi gerą rėmėją, lokaciją, labai stengiasi ir jeigu viskas eis panašia linkme, „Petkim Spor“ taps nuolatine Turkijos lygos komanda.

– Kiek įtakos persikelti į Izmirą turėjo Kęstutis Kemzūra?
– Pasiūlymo iš Izmiro komandos sulaukiau tada, kai jie dar turėjo vietinį trenerį turką, teko su juo pabendrauti apie klubo viziją, bet galiausiai buvo pasirinktas Kęstutis. Aišku, visada smagu būti tarp lietuvių ir turėti trenerį lietuvį. Iš kitos pusės, tu jauti dvigubą spaudimą bei iš tavęs reikalauja kur kas daugiau. Turkai taip pat galvoja, kad treneris lietuvis tave už ausų ištrauks bet kokiais atvejais, bet taip nėra ir tu tikrai turi stengtis bei įrodinėti, kad tos kalbos eitų šalin. Iš pradžių stengiesi, darai savo darbus, o tik po to pakalbi lietuviškai. Svarbus aspektas, kad aikštelėje lengviau komunikuoti ir labai patinka Kęstučio žaidimo braižas, jis propaguoja komandinį krepšinį, kai vietiniai turkų treneriai atiduoda žaidimo vadžias legionieriams. Daug kas susidaro iliuziją, kad lietuviai vienas kitam užsienyje daro lengvatas, tačiau realybė kitokia, reikia rodyti rezultatus ir laimėti.

– Kaip sekasi dirbti su Kęstučiu Kemzūra? Koks treneris jis yra?
– Prieš atvykstant čia nebuvo tekę su juo dirbti ir mažai vienas kitą pažinojome. Esame vienas kitą sutikę įvairiuose Turkijos oro uostuose, bet tie pokalbiai būdavo paviršutiniški. Dirbdami kartu turime stiprų ryšį, treneris palieka labai gerą įspūdį, yra gana ramus, bet tuo pačiu reiklus. Kęstutis labai stengiasi dėl komandos, visiems negaili patarimų, ypač man. Su treneriu stengiamės kuo daugiau bendrauti tiek prieš rungtynes, tiek po jų, kad komandai būtų geriau, nes esu įžaidėjas ir visos žaidimo organizavimo gijos yra atiduotos į mano rankas.

– Ši sezoną komanda demonstruoja solidžius rezultatus ir rikiuojasi turnyrinės lentelės viduryje. Ar prieš sezoną tikėjotės, kad kovosite dėl atkrintamųjų?
– Visada norisi pakovoti dėl atkrintamųjų ir turėti šansų. Sezonas mums nėra lengvas, galėčiau pasakyti, kad netgi apmaudus, nes 9 rungtynes pralaimėjome kelių taškų skirtumu. Kol kas trūksta sėkmės, neišvengiame traumų, bet džiugu, kad su dauguma komandų kovojame lygiai ir vis dar turime šansų pakovoti dėl vietos atkrintamosiose. Kol jų turime, dedame visas pastangas ir tikimės ten patekti.

Nuotr. Petkim Spor Facebook.com

– Pats asmeniškai šiemet renkate solidžius skaičius. Ar galima sakyti, jog žaidžiate brandžiausią savo karjeros krepšinį?
– Per daug apie šiuos dalykus negalvoju, bet, aišku, užsienyje negali rinkti po 2-3 taškus, reikia kažkiek žiūrėti ir asmeninę statistiką, juk nesi vietinis žaidėjas, turi rodyti rezultatą. Pagrindinis mano darbas yra suvienyti komandą, kad ji žaistų kuo darniau ir kartais tie taškai ateina patys, o kartais reikia dėl jų dirbti. Ar tai yra brandžiausias mano sezonas karjeroje? Nežinau. Visi mano sezonai Turkijoje tiek statistiškai, tiek žaidimo kokybės prasme yra panašūs. Kai komanda patenka į atkrintamąsias, geriau jautiesi, o kai nepavyksta patekti, dažnai save kažkiek kaltini. Man svarbiausia yra komandos rezultatai. Aišku, pats šiuo metu jaučiuosi labai gerai ir svarbiausia, jog esu reikalingas. Tokie dalykai suteikia papildomos motyvacijos ir norisi pasiekti kuo geresnių rezultatų, o savo asmeninę statistiką dažniausiai tyrinėju pasibaigus sezonui ir tik tada nusprendžiu, ar tai buvo gerai metai, ar nelabai. Smagu, kad vis dar sekasi ir turiu gerų individualių pasirodymų.

– Atstovavote Lietuvai lemiamame FIBA atrankos į Europos čempionatą lange. Koks jausmas po dvejų metų pertraukos sugrįžti į rinktinę?
– Jausmas dvejopas. Aišku, norėjosi ir pirmame lange sudalyvauti, tačiau susirgau koronavirusu. Smagu susitikti su visais ir smagu, kad darbas buvo atliktas taip, kaip turėjo būti. Didžiuojuosi galėdamas vilkėti Lietuvos marškinėlius, tačiau šiuo metu trūksta emocijų, salės tuščios ir atmosfera nykoka, kas tų šiurpuliukų kažkiek nuima. Tikiuosi, kad greitu metu visi grįšime prie normalaus krepšinio su fanais, tada tie marškinėliai dar labiau užsidega ant krūtinės, galbūt ir rezultatai pagerės. 

– Pas Darių Maskoliūną teko žaisti prieš 8 metus Lenkijoje. Kuo per tą laiką pasikeitė šis treneris?
– Ganėtinai gerai pažįstu Darių, pas jį teko žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek Lenkijoje. Lietuvos rinktinės stratego vieta yra labai karšta, todėl jaučiasi, kad treneris patiria nemažai įtampos, kuri persiduoda ir mums. Tas spaudimas tikrai neprideda treneriui ir mums laisvumo. Atrodo, kad visi žaidėme ne savo krepšinį. Įtampa ir stresas atima maždaug 50 procentų laisvumo, komandos talento. Tokie dalykai apsunkina. Vis dėlto buvo smagu susitikti su treneriu po daug metų. Jaučiasi, kad Darius yra patobulėjęs, rinktinės viziją mato susijusią su Šarūno Jasikevičiaus sistema. Bet yra toks dalykas, kad kai ruošiesi sezonui, turi daugiau laiko apsišlifuoti, o mes čia susirenkame dviem, trims treniruotėms ir turime eiti žaisti. Todėl plika akimi trenerio vizija nesudaro įspūdžio, nėra kada jos normaliai parodyti. Klubuose žaidžiame vienokį krepšinį, rinktinėje – kitokį. Viskas susideda ir rezultatas gaunasi vidutiniškas.

– Rinktinės rotacijoje buvote epizodinis žaidėjas. Ar tikėjotės žaisti daugiau?
– Visada norisi žaisti daugiau, bet ne viskas priklauso nuo tavęs. Rinktinėje yra ir kitų darbų. Jeigu tau neduoda žaisti, turi žaisti ant suolo – palaikyti komandą. Svarbiausia, kad patekome į Europos čempionatą, o ar daug žaidžiau, ar mažai, man asmeniškai nėra taip svarbu.

Nuotr. BNS

– Nusikelkime į lemiamą mačą su Danija. Kokia atmosfera vyravo prieš rungtynes ir ką vienas kitam sakėte?
– Patys save pasistatėme į tokią poziciją, kad reikia plėšytis iki pat pabaigos. Buvo tikrai nemažai įtampos, jaudulio. Tas požiūris į Daniją, žiūrint į jų pavardes, kažkiek paveikė, nes vis tiek tikėjome, kad laimėsime lengviau. Kai leidi varžovams pajausti, kad jie gali išsilaikyti rungtynėse, tada yra labai sunku, ypač su silpnesne komanda, kuri yra užsivedusi ir neturi ko prarasti. Matėsi jų atsipalaidavimas, kuris leido atrištomis rankomis žaisti laisvai.

– Lemiamame mače Lietuvos rinktinė neatrodė prastai, tačiau danai vis tiek nepaleido rungtynių iki paskutinių sekundžių. Ko jums nepavyko padaryti ir kas leido Danijai išsilaikyti mače? 
– Labiausiai trukdė apsikrovimas, kad jeigu nelaimėsime, į Europos čempionatą nepateksime. Tie dalykai tave veikia ir kai nepavyksta įgyti solidaus pranašumo, pradedi nervintis, daryti kvailas pražangas, mesti trumpus tritaškius – viskas galvoje. Kai ketvirtojo kėlinio pabaigoje turi trapų pranašumą ir atotrūkis yra nedidelis, favoritėms komandoms žaisti rungtynių pabaigas yra beprotiškai sunku, net ir pačioms geriausioms. Danai pajuto mūsų kraują ir galėjo nubausti, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Lengva žaisti, kai esi autsaideris ir niekas iš tavęs nieko nesitiki. Tu ateini, neturi ko prarasti ir mėgaujiesi krepšiniu, tada ir metimai sukrenta.

– Yra žmonių, manančių, kad saugios persvaros neleido susikrauti trenerio Maskoliūno naudojama 12 žaidėjų rotacija. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Prisiminkime, kad Danija žaidė su labai ribota rotacija, 6-7 žaidėjais. Treneris Maskoliūnas pasirinko taktiką, kuria bandė nuvarginti priešininkus, leisdamas žaisti visiems visa jėga. Tai yra trenerio spendimas, o tu, kaip žaidėjas, darai tai, ką jis liepia. Negaliu nei peikti, nei patarti.

– Nusikelkime į paskutinę Danijos rinktinės ataką. Kaip ji atrodė jūsų akimis?
– Atrodė tikrai neramiai, bet Mantas Kalnietis parodė savo meistriškumą. Dar prieš kelias dienas Mantui sakiau: „Ką sugebi, tai iš nugaros nublokuoti ir įdėti.“ Pasijuokėme, kad metai bėga, bet įgūdžiai iki šiol išlikę. Džiaugiuosi, kad Mantas nesensta, gali pašokti ir tokiu būdu išvesti komandą į Europos čempionatą.

– Paskutinį kartą didelio mąsto tarptautiniame turnyre Lietuvos rinktinėje žaidėte 2014-aisiais, pasaulio čempionate. Ar dar tikitės ateityje užsivilkti rinktinės marškinėlius?
– Tam ir žaidi krepšinį, kad vis dar tikiesi kažkur papulti, nori žaisti aukšto lygio turnyruose – Eurolygoje ar Europos čempionate. Bet kartais turi suprasti ir savo vietą. Norėtųsi, tačiau nereiškia, kad tu žaisi. Metai iš metų darau savo darbus, laukiu vasarų, rinktinės stovyklų, o ar pakvies, ar ne – pažiūrėsime.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (9)
vova
oho kiek sezonu Turkuose,šaunuolis,manau ten nėra taip lengva būti legionieriumi,laikykis,nekišk nosies i ta sumauta LKL,čia lygis kritęs,or tikrai su pinigais bėda,visi tik pažadėt gali....
2021-03-01
-1
Atsakyti
Jou
kol nenusileis iki 5 k i men algos vietoj turku siulomu 6,5 - 7,5 k tol nekvies nieks i lt - deja po poros metu bus kaip delnas nkl
2021-03-01
-1
Atsakyti
Vidas
Geras intervas,manau daug ka pasakantis,kad ne viskas priklauso sportininko karjieroje nuo pacio .Tikrai karjieroje reikia ir sekmes,neuztenka vien talento,nes tikrai talento Šarunas turejo su kaupu.Zalgiris ne jam vienam nedadave šuolio jo karjieroje,ir dabar dar vis pamatom kokius ir kaip pasirašo ar nutraukia kontraktus Zalgiriukas,bet va smagu kad nenuleidzia nosies ir vis dar sugeba iki Lt rinktines sudieties datempt.
2021-02-28
-1
Atsakyti
Anonimas
badalona - 5 km nuo barselonos , o usakas vidury niekur Turkijoj , pagal google atrodo skurdokai , idomu uz kiek jis zaistu lietuvoj , jei gauna 8 k , tai manau kad ltu uz 7-8 gali ir atsirast koks klubaS , bet gal ir nereikalingas cia tikrai uz tiek
2021-02-28
+1
Atsakyti
Burn Loot Murder - go woke go broke
Po Badalonos pateko i "maza Usako miesteli"? KAd tas Usakas yra puses milijono gyventoju miestas ir daugiau nei dvigubai didesnis nei badalona...
2021-02-28
-1
Atsakyti
djgaffer
O kažkada jis su Janavičium buvo laikomi labai perspektyviais,įžaidėjai,kurie padės Kalniečiui.Bet kaip matom,tik per langus yra kviečiami,ir tai ne visada.Nesakau,kad jų karjeros blogos,tikrai ne.Bet tai,kas jiems buvo prognozuota ir kas pasiekta,tai visiškai prasilenkė su realybe.
2021-02-28
Atsakyti
Teisingai..
Jeigu sujungti vieno technines savybes su kito fizinem tai gautusi ispudingas gynejas ;D
2021-02-28
-1
Atsakyti
Idomiai
Is pradziu sako, kad Turkijoj nekokia ekonomine situacija ir nera labai dideli atlyginimai, o paskui sako, kad Turkijos klubai turi daug pinigu ir gali pasikviesti garsius legionierius.
2021-02-28
+3
Atsakyti
Audrius
man ir tas uzstrigo, kad tipo panasiai kaip lkl, gali ir lt klubai tiek moket, o tada kad daug auksto lygio legiono turi ir gali moket didziulius pinigus... tiesiog niekam tu cia nereikalingas sarai, nes jauciu kaina uzsipleses ir tiek, nereikia lia lia..
2021-02-28
+2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 9

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.