Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje „Šiauliai“ garsėjo kaip bronzinė Lietuvos krepšinio lygos komanda, kuri ant trečiojo laiptelio stovėjo 9 kartus paeiliui ir nuolat tampydavo nervus tuo metu beveik neįkandamoms Kauno „Žalgirio“ bei Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoms.

Šį sezoną metamos baudos

77%
14,8
Pataiko: 14,8
Taiklumas: 77,0%
Vieta lygoje: 3
Geriausias pasiekimas: 32
Blogiausias pasiekimas: 4
Daugiausia pataiko: Elvar Mar Fridriksson

Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį „Šiauliai“ toli gražu nebėra tokia galinga jėga ir vos kartą pateko tarp keturių stipriausių LKL klubų. Paskutiniais sezonais šiauliečius galima išvysti antroje turnyrinės lentelės pusėje, kovojant dėl patekimo į atkrintamąsias.

Šiemet situacija yra tokia pati. 7 pralaimėjimais iš eilės 2020-2021 metų sezoną pradėję „Šiauliai“ (7-18) yra paskutinėje, 10-oje turnyrinės lentelės vietoje, tačiau pamažu atranda kelią į pergales.

Pastaruoju metu Saulės miesto ekipa demonstruoja solidžią sportinę formą, o tai parodo ir paskutiniai du užtikrintai laimėti susitikimai prieš antrojo ešelono LKL klubus – Pasvalio „Pieno žvaigždes“ (88:70) ir Klaipėdos „Neptūną“ (99:88).

19-ąjį sezoną „Šiaulių“ klubą treniruojantis Antanas Sireika yra pagrindinis komandos sraigtas, be kurio pritarimo šioje organizacijoje, ko gero, neįvyksta nė vienas sprendimas.

64-erių specialistas išskyrė pagrindinę kylančios „Šiaulių“ formos priežastį.

„Labai svarbu, kad žaidėjai patobulėjo, dabar kur kas geriau viską supranta ir jeigu čempionatas tęstųsi ilgiau, iki gegužės mėnesio, tai žaistume dar geriau“, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ Sireika.

Reguliariajam sezonui persiritus į antrą pusę, prasideda kova dėl geresnių pozicijų, o ant 10-o laiptelio stovintiems „Šiauliams“ – dėl atkrintamųjų. Pasak trenerio Sireikos, Saulės miesto klubas ten tikrai pateks.

„Galiu pasakyti, kad tikrai būsime atkrintamosiose, – užtikrintai kalbėjo Europos čempionas. – Kokią vietą užimsime – negaliu spekuliuoti. Mes galime skinti pergales, bet jas taip pat skinti gali ir mūsų tiesioginiai varžovai. Neturime prabangos leisti dėliotis sau norimą vietą.“

Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Sireika papasakojo apie neblėstančią motyvaciją, permainingą sezoną, lietuviškojo Luka Dončičiaus paieškas, atrastą Mantą Kalnietį ir Paulių Jankūną, kovą dėl atkrintamųjų, tritaškius metančius „Šiaulių“ aukštaūgius bei reakciją į buvusių auklėtinių kritiką.

– Treneri, tai jau 43-asis sezonas, kuomet dirbate vyriausiuoju treneriu. Kas jus motyvuoja kasmet tęsti darbus?
– Kaip atrodau, taip ir jaučiuosi. Nei žylu, nei plinku, gal ir neblogai. Šitą darbą dirbu labai seniai – nuo 1978 metų, kuomet įstojau į kūno kultūros institutą – treniravau tokias komandas kaip Šiaulių „Statyba“, Šiaulių „Tauras“, Šiaulių „Kelininkas“. Visos jos yra dabartinių „Šiaulių“ pirmtakės. Kiekvienas žmogus turi dirbti tą darbą, kurį supranta geriausiai. Aš baigiau sporto mokslus ir nuo to laiko man nieko kito neteko dirbti. Aišku, buvo sunkūs laikai. Kai Sovietų Sąjunga griuvo, kūrėsi kooperatyvai, žmonės kūrė verslus, pardavinėjo metalą. Daug iš mano bendražygių pasuko į verslą, ieškojo kitos išeities pragyventi, nes tikrai buvo sunku. Nepaisant to, aš niekur nėjau, dirbau tik trenerio darbą. Net nebuvo tokių minčių, neturėjau gyslelės nei metalais prekiauti, nei verslu užsiimti. Meilę krepšiniui esu įgavęs nuo vaikystės ir daugiau nieko nemyliu. Visa tai tęsiasi iki šių dienų. Nors ir metų nemažėja, jaučiuosi puikiai ir vedamas meilės krepšiniui tęsiu darbus.

– Sezoną pradėjote 7 pralaimėjimais iš eilės. Ko trūko?
– Labai paprasta – mums iš praėjusio sezono liko vos 2 žaidėjai. Rudenį praktiškai rinkome naują komandą ir su ja toli gražu ne viskas pavyko. Mano nuomone, komanda yra renkama nuo trenerio, paskui eina įžaidėjas, centras ir atakuojantis krepšininkas. Kai visi jie keičiasi, tuomet yra sunku. Mūsų pagrindinis centras Ryanas Andersonas labai anksti gavo sezoną užbaigusią traumą. Naujai atvažiavę krepšininkai nebuvo tikri vidurio puolėjai. Pavyzdžiui, Andy Van Vlietas yra didelis žmogus, bet tikrai ne centras. Kitam jaunam vaikui, Jonui Paukštei, dar viskas prieš akis. Mes vietoje Andersono nieko nepasikvietėme ir mums nesiklijavo žaidimas, neturėjome vienos iš pagrindinių sudedamųjų dalių, nebuvo ir patyrusių žaidėjų.

Po to mes bandėme pasistiprinti, atvažiavo Arminas Urbutis, Gediminas Orelikas – iškart laimėjome porą rungtynių. Vis dėlto neilgai trukus Orelikas išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo. Šnekant praktiškai, ta komanda, kuri dabar duoda rezultatą, yra surinkta ne nuo sezono pradžios, o nuo gruodžio mėnesio. Sausio antroje pusėje pradėjome šį tą laimėti ir nors esame LKL turnyrinės lentelės dugne, nedaug trūko, jog patektume į Karaliaus Mindaugo taurės finalo ketvertą. Dabar viskas einasi gerai, tačiau sezono pradžia buvo labai sunki.

Nuotr. BNS

– Nepaisant sunkaus starto, antroje sezono pusėje „Šiauliai“ atrodo atsigavę, demonstruoja gerą sportinę formą ir jeigu neiškovoja pergalės, vis tiek kaunasi iki paskutinių sekundžių. Kas leidžia demonstruoti visiškai kitokį krepšinį nei rudenį?
– Visų žaidėjų tobulėjimas, tačiau norint, kad jie eitų į priekį, treneriui reikia sulipdyti komandą. Gali mokyti juos, gali būti individualiai stiprūs žaidėjai, bet vis tiek juos reikia sujungti. Gynyba visuomet yra komandinė, visiems kalu tą. Daug kas sako, kad Sireika nemėgsta gynybos, aš mėgstu tą gynybą, bet ją reikia išmokyti, žaidėjai viską turi daryti kartu. Darbas savo aikštės pusėje yra komandinis, jis nėra individualus. O kodėl mes labiau žiūrime į puolimą? Todėl, kad puolimas irgi yra išeitis. Jeigu matai, kad tavo žaidėjai nėra patys didžiausi juodadarbiai gynyboje, kreipi dėmesį į tai, kaip užpulti. Paskutiniu metu individualiai gynyboje mes nesame stiprūs, bet komandinė gynyba daug geriau atrodo. Labai svarbu, kad žaidėjai patobulėjo, dabar kur kas geriau viską supranta ir jeigu čempionatas tęstųsi ilgiau, iki gegužės mėnesio, tai žaistume dar geriau. 

– Kaip paaiškintumėte tendenciją, kad jūsų treniruojamos komandos ryškiai geriau žaidžia būtent antroje sezono pusėje?
– Todėl, kad visuomet pradedame sezoną su naujais žaidėjais. Kaip pavyzdį imkime 2019-2020 metų sezoną. Iš Amerikos grįžo Benas Griciūnas, kur ten vaikas žaidė mažai, iš Ispanijos atvažiavo Rokas Gustys, kur žaidė antroje lygoje ir iš tokių dar niekam tuo metu nežinomų krepšininkų turėjome lipdyti komandą. Po truputį lipdėme, lipdėme, užtruko laiko, kol jie adaptavosi, formą pagavome tik po Naujųjų metų. Su jaunomis komandomis visuomet taip yra, patys žaidėjai atvažiavę nežino savo galimybių, vėliau apsitrina ir pradeda žaisti, bet užtrunka laiko. Kai 2017 metais po darbo Utenos „Juventus“ grįžau į „Šiaulius“, radau Donatą Sabeckį, Lauryną Birutį, jie tuo metu buvo visiški vaikai. Pasakiau Biručiui, kad jis bus pagrindinis centras, vaikas išsigando, nes negalėjo pagalvoti, kad taip galima, bet nieko nesakė.

Po kažkiek laiko priėjau prie jo ir paklausiau: „Ar būsi pagrindinis centras, ar mums ieškotis kito?“ Jis patylėjo ir po kokio pusvalandžio atsakė: „Būsiu, treneri. Manau, jog sugebėsiu.“ Iš „Žalgirio“ dublerių komandos atėjusiam vaikui užkrovėme tokią naštą, bet labai džiaugiuosi, kad jis tai atlaikė ir turėjo gerą partnerį Sabeckį, mes gerai žaidėme. Aišku, kol jie priprato, reikėjo laiko, bet po Naujųjų metų mums nebuvo baisu niekas, net tas pats „Žalgiris“.

– Visuomet garsėjote drąsa mesti jaunus žaidėjus į aikštelę svarbiomis akimirkomis. Kokie metodai padeda iš jaunimo išgauti gerą rezultatą?
– Jauniems žmonėms reikia duoti žinių ir pasitikėjimo. Mano mokymas yra labai paprastas, jeigu žmonėms, kurie neturi gerų pagrindų ir supratimo, duosi visišką laisvę, gausis balaganas, anarchija. Krepšinis tikrai nebus geras ir gražus. Tik taip atrodo, kad jeigu improvizuoji, kuri, iškart viskas ir gaunasi. Improvizuoja tik suprantantys, talentingi žmonės. Jaunimui reikia duoti žinių. Sakau savo žaidėjams, kad jie turi dirbti kitaip negu visi, nes jeigu jie darys taip, kaip visi, bus pilka masė ir niekuo neišsiskirs.

Jeigu nori išsiskirti, turi dirbti daugiau ir kai prisideda mano suteikta laisvė, pasitikėjimas, gaunasi labai gera kombinacija, žaidėjas auga greitai. Ne visuomet pavyksta, „Šiauliai“ jau kelis metus po Sabeckio ir Biručio nieko neišaugino. Sunku ieškoti, „mėsos“ kiekis yra ribotas. Aš labai noriu surasti Luką Dončičių Lietuvoje, bet nėra taip lengva. Tokia mintis yra ir vadovai tokios linijos laikėsi nuo pat pradžių. Aišku, dabar irgi turime jaunų žaidėjų, gerai žaidžia Eimantas Stankevičius, Martynas Varnas, Ernestas Jonkus, taip pat turime aukščiausią žmogų Paukštę. 20 metų ir 224 centimetrai – aš tikiu, kad jis tikrai žais. Aišku, reikės laiko. Apibendrinant, jaunimui reikia duoti žinių, darbo, reikia mylėti ir duoti pasitikėjimo.

Nuotr. BNS

– Paskutiniu metu turėjote dvejas iš eilės rungtynes su „Žalgiriu“. Ar nebijojote, kad ta forma ir pasitikėjimas gali dingti?
– Taip, man labai nepatiko, kad toks tvarkaraštis yra. Laukia, laukia žmonės, kad ir neleidžia į sales, bet vis tiek žiūri per televizorius, rungtynės su „Žalgiriu“ visuomet yra kitokios. Prieš pirmąjį mačą vaikinams pasakiau: „Šitos rungtynės gali pakeisti jūsų likimus.“ Kai kurie mane išgirdo ir pasirodė taip, kaip dar nebuvau matęs. Tas pats Eimantas Stankevičius įsmeigė kelis tritaškius, nustebindamas Martiną Schillerį. Į galvą dedasi visai kitokia jų atsakomybė, bet nėra tiek meistriškumo. Už kelių dienų vėl žaidėme su „Žalgiriu“ – užteko tik dviem kėlinukams ir vėliau jau pats pradėjau leisti mažiau žaidžiančius. Paprasčiausiai neužteko psichologinio susikaupimo. Man nepatinka, kad yra toks tvarkaraštis. Jeigu rungtynės būtų ne iš eilės, o po kiek laiko, gali įnešti kažkokių korekcijų ir vėl prikelti kovai, tačiau dvejos iš eilės rungtynės su „Žalgiriu“ – labai neparanku. Yra kaip yra, turbūt dėl pandemijos. Anksčiau niekada taip nėra buvę, visgi mačas su „Žalgiriu“ yra įvykis miestui. Reikia kažkokius tarpus padaryti, ne taip, jog baigėsi ratas, ir vėl simetriškai iš pradžių. Jaunimui tiesiog neužteko nusiteikimo, bet mačas su „Neptūnu“ parodė, kad forma tikrai nedingo.

– Praėjusiame ture pasismaginote namuose ir sutriuškinote „Neptūną“. Prieš dvikovą savo auklėtiniams pasakėte, kad tai yra sezono rungtynės. Kaip manote, kiek jūsų žodžiai turėjo įtakos tokiai baigčiai?
– Aš galvoju, kad turėjo įtakos. Pats prieš rungtynes abejojau ir tariausi su kolegomis, ar sakyti, kad tai svarbiausias sezono mačas. Bijojau sukelti per didelę įtampą, kad paskui nedrebėtų rankos. Kolegos paliko visą šią dilemą spręsti man. Pats iki paskutinės minutės dvejojau, bet viskas kilo spontaniškai. Atėjęs į rūbinę pasakiau kalbą, net patys kolegos buvo nustebę. Pasakiau, kad tai yra sezono rungtynės ir nėra jokių galimybių trauktis atgal ir negali būti jokių pasiteisinimų – mes turime numirti aikštelėje. Galvoju, kad žaidėjai buvo pribrendę tokiam spaudimui, labai gerai dirbame paskutiniu metu ir matau, kad jie labai susikaupę, per treniruotes gali daugiau padaryti, dėl to ir atėjo tokia frazė. Negali ištraukti jos bet kada ir bet kur. Negali taip būti, kad niekas nesigauna, ir tu sakai, kad čia svarbiausios sezono rungtynės. Dabar viskas einasi gerai, esu patenkintas savo vyrais ir pats šiek tiek keičiuosi. Stengiuosi neperlenkti lazdos, neduoti per daug informacijos. Žinių turiu daug ir kuo senesnis esu, tuo daugiau minčių kyla. Matau, kad komanda yra geroje kondicijoje, galima jais pasitikėti. Manau, jog ir žaidėjai jaučia ūgtelėjimą ir mano pasitikėjimą.

– Treneri, kurios rungtynes šiemet buvo skaudžiausios?
– Pačios pirmos rungtynės su Pasvalio „Pieno žvaigždėmis“, kai Jahennsas Manigat pataikė pergalingą tritaškį paskutinėmis sekundėmis. Ryanas Andersonas prašoko, Manigat sumušė kamuolį ir įmetė sudėtingą tritaškį. Šis pralaimėjimas labai gniuždė, nes neblogai kovėmės, bet nusuko fortūna. Tokį metimą pakartoti nėra taip lengva. Mums nepasisekė ir tikrai davė tokį smūgį.

Skaudus taip pat buvo pralaimėjimas prieš Panevėžio „Lietkabelį“, bet ten negražiai pasielgė sekretoriatas. Man nemalonu, kad taip vyksta. Lemiamoje atakoje varžovai išsimetė kamuolį, teisėjai švilpia, nes laikrodis kažkodėl netiksi. Nuėjo atsukinėti laiką, „Lietkabelis“ gavo 3 minutes laiko pasitarti, per tą laiką nuėjo įtampa ir atsukus laiką Kyle‘as Vinalesas pataikė tritaškį bei išplėšė pratęsimą. Per pridėtą laiką subyrėjome, bet čia jiems pasisekė, nes buvo pasielgta negražiai iš sekretoriato pusės. Po mačo priėjau ir paklausiau, kas su laikrodžiu buvo negerai. Jie atsakė: „Nežinau, treneri. Paleidome laikrodį, bet jis sustojo.“ Atšoviau: „Nejuokaukite.“

Atsukinėjo laikrodį ir Tel Avive, kuomet 2004 metais su „Žalgiriu“ buvome arti pergalės prieš „Maccabi“ ir Eurolygos finalo ketverto. Giedrius Gustas prametė baudą, Tanoka Beardas per anksti įžengė į baudos aikštelę, bet laikas vis tiek buvo paleistas, nes varžovai nebeturėjo minutės pertraukėlių. Per tas akimirkas, kai atsukinėjo laikrodį, „Maccabi“ gavo laiko pasitarti, nuslūgo įtampa ir visi žinome, kaip viskas baigėsi. Daug kur taip daroma. Komanda minutės pertraukėlių nebeturi, tada sekretoriatas ateina į pagalbą. Nepasispaudžia mygtukai, arba netyčia pasispaudžia – gudrybės. Daug kas sako: „Namuose žaidžiame, namų sienos padeda.“ Sienos nepadeda, padeda žmonės.

– Kuris žaidėjas šį sezoną labiausiai jus nustebino?
– Elvaras Fridrikssonas, Eimantas Stankevičius ir Justinas Furmanavičius – visi padarė pažangą. Andy Van Vlietas pradžioje sezono išsiskirdavo pataikymu, dabar solidžiai atrodo gynyboje, kovoja dėl kamuolių. Aš patenkintas visais.

– Spaudos konferencijoje po rungtynių su „Neptūnu“ minėjote, kad pirmaujant 30 taškų persvara nėra jokios naudos leisti jaunimo. Kaip galėtumėte tai paaiškinti?
– Treneriu dirbu jau 43 metus ir, kuomet senais laikas treniruodavau „Šiaulius“, – čia maždaug buvo 1995 metai – prieš darbą su pagrindine komandą turėdavau treniruotę su jaunimu. Kartais būdavo taip, kad kažkurie „Šiaulių“ žaidėjai yra traumuoti, negali treniruotis, tada pasiimdavau kelis jaunus žaidėjus. Jie netempė LKL lygio, bet jaunimas turi pajausti prakaito skonį, vyriško kraujo kvapą – tik taip jaunimas gali augti. Įtraukdavau jaunimą į treniruotes ir su laiku iš jų išaugdavo pagrindinės „Šiaulių“ komandos lyderiai. Donatui Slaninai buvo 16 metų, kuomet pasikviečiau į vyrų komandą, Mindaugas Žukauskas taip pat panašiai. Ir svarbiausia, kad juos leisdavau į starto penketą, o jie buvo 16-17 metų. Aišku, trumpai jie pažaisdavo. Atsimenu, kad jie pradėdavo rungtynes nuo pradžių, o ant suolo palikdavau tokius patyrusius žmones, kaip Aleksandras Satyrovas. Veteranams paaiškindavau ir jie suprasdavo, nes kai yra 0:0 ir jaunas žmogus eina į starto penketą, jis įgyja papildomo pasitikėjimo, kažkiek nusiima įtampą ir gali duoti naudos. O kai atsiliekama 8-10 taškų, tada išleidus jauną žmogų yra sunku, rankos dreba ir darbo turi imtis pagrindiniai žaidėjai. 

Mano nuomone, jaunas žaidėjas naudą gaus tada, kai pajaus kažkokią atsakomybę, o ne tada, kai išleidi pažaisti ketvirtajame kėlinyje, kuomet rezultatas yra -20 arba +20. Aišku, žaidėjas džiaugsis, kad jį išleidi – maloniau negu prasėdėti ant suolo, bet jaunimas bent milimetrą paauga tada, kai kažką atlaiko, įmeta taškus ar apsigina prieš pačius rimčiausius varžovus, o ne taip, kad atbuvai laiką, įmetei taškus, bet jie nieko nebelemia. Mano tokia filosofija nuo pat senų laikų, kuomet tuos jaunus atsivesdavau į pagrindinę komandą ir pasitaikius progai leisdavau žaisti į startinį penketą.

Taip pat buvo su Pauliumi Jankūnu. Matydavau, kaip jis tuo metu žaidė „Žalgirio“ dubleriuose ir kažkuris iš pagrindinės komandos centrų gavo traumą – reikėjo „mėsos“ treniruotėse. Padirbėjome ir 2003 metų rudenį aš jam leidžiu žaisti Eurolygos sezono atidaryme prieš Atėnų „Panathinaikos“. Jankūnas pasirodė labai gerai, o po rungtynių prie manęs prieina Željko Obradovičius ir klausia: „Kas čia tas jaunas vaikis?“ Ir taip išėjo, kad 19-metis žaidėjas visą sezoną stabiliai žaidė Eurolygoje. Nežinau, kiek aš prisidėjau prie Jankūno karjeros kilimo. Mantui Kalniečiui irgi taip pat buvo, pasiėmėme jį sezono viduryje ir iškart nusivežėme į Eurolygos rungtynes Malagoje prieš „Unicaja“. Tose rungtynėse Mantas įmetė 15 taškų ir buvo rezultatyviausias. Grįžus į Kauną Arvydas Sabonis manęs klausia: „Kas čia per vaikas?“ „Iš dublerių komandos“,  – atsakiau jam. „Na, tai neblogas vaikis, duokite žaisti, gal kažkas išeis“, – užtarė Sabas. Anksčiau niekam nebuvo reikalingas, o mes pasiėmėme, atžaidė visą sezoną ir vasarą jau važiavo į pasaulio čempionatą Japonijoje.

Du Kauno „Žalgirio“ žaidėjai Mantas Kalnietis bei Paulius Jankūnas lipa į autobusą, vežantį į Seulo krepšinio areną.
Du Kauno „Žalgirio“ žaidėjai Mantas Kalnietis bei Paulius Jankūnas lipa į autobusą, vežantį į Seulo krepšinio areną.
Nuotr. www.rinktine.lt

– Visą sezoną įžaidėjo pozicijoje turite praktiškai vieną Elvarą Fridrikssoną. Kaip sekasi verstis vienu įžaidėju?
– Visą gyvenimą taip versdavomės, turėti du lygiaverčius įžaidėjus komandoje yra nenaudinga. Arba jam turi duoti laiko apsiprasti, arba antras įžaidėjas turi būti su papildomomis funkcijomis. Taip buvo rinktinėje, kuomet įžaidėju statydavome Ramūną Šiškauską, kuris galėdavo žaisti per 4 pozicijas. „Žalgiryje“ turėjome Mindaugą Timinską, kuris vėliau sakė, jog lengvesnės pozicijos nėra. Stengdavomės išsiversti iš to, kas yra. Dabar šiuo klausimu man labai padeda Mindaugas Lukauskis. Ernestas Jonkus yra geras vaikas, bet dar per jaunas, bijo imtis iniciatyvos. Atrodo, sakai jam nuolat, kad mestų į krepšį, o ne perdavimą nusimestų, kur nereikia, bet vis tiek taip pat daro. Čia reikia priaugti, kad jis pats suprastų, jog treneris juo pasitiki. Aišku, tas naglumas ne visiems duotas, reikia iki to subręsti. Lukauskis viską supranta labai gerai, yra patyręs, gudrus žaidėjas. Pasiima kamuolį ir visus sustato. Nereikia čia diriguoti per daug, Šarūnas Jasikevičius yra vienas, kuris galėdavo atiduoti perdavimą nežiūrėdamas. Nereikia, kad visi tokie būtų, nes paprasčiausiai taip nebus.

– Žiūrint tik į klubinį krepšinį, ar per trenerio karjerą esate turėjęs tokią pataikančią komandą kaip dabartiniai „Šiauliai“?
– Labiau išreikštų metikų esame turėję, bet tai – vienetai. Buvo Nickas Zeisloftas, prieš tai turėjome legendinį Giedrių Pečiulionį, bet taip, kad visi taip pataikytų, kaip yra šiemet, nesu turėjęs tokios komandos. Su kolegomis kalbamės ir džiaugiamės 224 cm ūgio Jono Paukštės progresu. Vaikas per treniruotes iš 5 tritaškių pataiko 4. Jam dar neatėjo laikas per rungtynes mesti, bet aš labai džiaugiuosi, kad jis turi tokią savybę. Jono metimas gražus, kaip kokio gynėjo. Turime aukštus žmones: Kasparą Berzinį, Arminą Urbutį, kurie mėto tritaškius atsipūtę. Tokios komandos dar nesu turėjęs, kur visi dideli gali pataikyti. Kalbant apie gynėjus, neturime labai išreikšto snaiperio, bet visi gali įmesti ir palikti laisvo negali nė vieno.

– Kokių didžiausių iššūkių turėjote šį sezoną dirbant su savo komanda?
– Ne visi priėmė nesėkmes. Nuo pat pradžių pradėjome byrėti, Sethas LeDay nepateisino lūkesčių, Ryanas Andersonas gavo traumą. Šiuo metu mums trūksta jėgos po krepšiu, gynybos supratimo. Niekas nenori pasistatyti savo kūno, niekas nežino, kas yra charge‘as. Aš nežinau, ką reikia daryti. Turėjome nemalonių nesutarimų, kai kurie žaidėjai skundėsi, kad aš iš jų nereikalauju pakankamai. Nenoriu aš grįžti į tuos laikus, nenoriu minėti pavardžių, tiesiog neradome bendros minties su kai kuriais žaidėjais. Žaidėjai turėtų palaikyti trenerį, o ne ieškoti pasiteisinimų. Turiu tokį posakį: „Kas nori kažką pasiekti – ieško išeičių, kas tingi – ieško pasiteisinimų.“

– Rudenį „15min.lt“ portale buvo išleistas straipsnis su daug jūsų buvusių auklėtinių citatų ir komentarų apie jūsų darbo metodus. Kaip į jį sureagavote?
– Labai nenoriu grįžti į tuos laikus, jie nieko neduos gero. Tiesiog jaučiausi tarsi išduotas, arba paprasčiau tariant – apspjautas. Aš atiduodu širdį, stengiuosi mokyti, duodu žaidimo laiko ir paskui sako, kad netinka mano darbo metodai. Turiu dar vieną gerą posakį: „Prieš rodydamas pirštu į kitus, pažiūrėk, kiek pirštų į tave rodo.“ Norėčiau, kad pirma žmonės pažiūrėtų į save. Nė vienas treneris nedaro taip, kad būtų blogiau, Kiekvienas treneris turi savo stilių, aš nerašau straipsnių, nerašau knygų, nenoriu nieko mokyti. Turiu savo filosofiją, savo požiūrį ir žinau, kad darbas, supratimas ir mano duotos žinios atneš naudos. Aš nežinau, kodėl buvo kalbinami vien tik žaidėjai, kurie nieko per daug krepšinyje nepasiekė? Kodėl neskambino Donatui Slaninai, Mindaugui Kuzminskui, Mantui Kalniečiui, Pauliui Jankūnui? Prie jų ugdymo aš neprisidėjau? Po interviu man skambino buvę auklėtiniai – Žydrūnas Urbonas, Mindaugas Kuzminskas, klausė, kas čia vyksta, patarė nekreipti dėmesio. Buvęs legionierius Derrickas Low rašė: „Kiek daug treneris įdėjo širdies, kas dar apie jį gali pasakyti blogą žodį?“ Nereikia kreipti dėmesio. Visi, kas dirba treneriais, jie yra fanatikai ir visi pasako riebesnį žodį, griežtesniu tonu prabyla, bet visada taip buvo. Jeigu aš liepiu pasilikti salėje po pamokų ir dirbti, tai nereikia sakyti, kad aš užsisėdęs ant kažko. Treneris tai daro dėl to, nes tikisi iš tavęs, kad padarysi. Tik reikia daug dirbti.

– Kiek toli šį sezoną gali nužengti „Šiauliai“?
– Teoriškai gali bet kur nueiti. Visų pirma reikia išlaikyti gerą formą ir nužengti iki atkrintamųjų. Aišku, reikia pasistengti likti bent septintiems, kad nesusitiktume su „Žalgiriu“ arba „Rytu“. Reikia gerbti visus varžovus, sunkiai dirbti aikštelėje ir tikėtis gerų rezultatų. Jų niekas neduos, tik darbas.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (2)
Eugenijus.
Artėja pavasaris. Reikės skaičiuoti viščiukus. Laikas kilti iš dugno. Sėkmės. Laukiam pergalių.
2021-03-29
+1
Atsakyti
Fanas
Oi gudrus tas Sireika :)
2021-03-27
+2
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 2

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.