Nuotr.: BNS
Nuotr. BNS

Nuo pat sezono pradžios „Šiaulių“ krepšinio klubą ne kartą judino permainų vėjai: komandą paliko Aurimas Urbonas, Sethas LeDay ir Ryanas Andersonas, atvyko Arminas Urbutis bei Mindaugas Lukauskis, prisijungė, tačiau vėliau taip pat išvyko Gediminas Orelikas. 

Šį sezoną metami dvitaškiai

55%
20,3
Pataiko: 20,3
Taiklumas: 55,3%
Vieta lygoje: 7
Geriausias pasiekimas: 31
Blogiausias pasiekimas: 11
Daugiausia pataiko: Arminas Urbutis

Būtent pastarajam nusprendus tęsti karjerą svetur, į Šiaulius pūstelėjo vėjas pasatas, iš šiaurinės kaimynės Latvijos atnešęs krepšinio aistruoliams gerai žinomą, daug patirties per ilgametę karjerą sukaupusį vidurio puolėją Kasparą Berzinį. 

35-erių latvis į Saulės miestą atvyko ne „VW Passat“, o kitu šios markės automobiliu.

„Turiu „VW Amarok“ automobilį, jis skirtas mano medžio darbams reikalingų medžiagų, pavyzdžiui, pelkinių ąžuolų, ieškojimui“, – interviu „BasketNews.lt“ pasakojo Berzinš.

Simboliška, jog žmogui su tokia pavarde, būtent medžio darbai yra vienas iš didžiausių pomėgių, galinčių tapti pagrindine veikla pakabinus sportbačius ant vinies. Tačiau, nors 213 cm ūgio krepšininkas apie karjeros pabaigą galvoja kasdien, sako, jog šiuo metu yra puikios formos, todėl nustoti žaisti dar tikrai nesinori.

„Su metais vis geriau suprantu krepšinį ir savo kūną. Jaučiu, jog galiu dar lengvai žaisti bent trejus metus, galbūt net daugiau, šiuo metu mano fizinė būklė yra tiesiog nuostabi“, – kalbėjo vienu iš „Šiaulių“ lyderių tapęs latvis.

Krepšininkas per savo karjerą vilkėjo daugybės klubų marškinėlius, taip pat atstovavo jaunimo rinktinėms, tačiau dėl kieto ir nacionalinės vyrų rinktinės treneriams nepriimtino charakterio praleido 2007 bei 2009 metų Europos čempionus, 2011 metais nežaidė dėl kelio traumos.

„Tuo metu buvau jaunas ir kvailas. Nesutikdavau, ginčydavausi su treneriais, todėl jie vietoje manęs pasirinkdavo tuos krepšininkus, kurie nekeldavo problemų ir su niekuo nekonfliktuodavo“, – atviravo vėliau 2013 ir 2015 metais Europos čempionatuose žaidęs aukštaūgis.

Šiauliuose nutūpęs Berzinš netruko įsitvirtinti ir greitai tapo viena kertinių figūrų savo komandos puolime. Latvis LKL sužaidė keturiolika rungtynių, kuriose vidutiniškai pasireikšti gavo po 20 minučių, o per jas fiksavo 12,6 taško, 4,6 atkovoto kamuolio ir 12 naudingumo balų vidurkius.

Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Berzinš papasakojo apie žaidimą Šiauliuose, santykius su Lietuva, karjeros vingius, Latvijos krepšinio lygį, ryšį su Andriu Biedriniu ir Janiu Timma bei kuo norėtų užsiimti baigęs profesionalų sportą.

– Sezoną pradėjote Uogrės „BK Ogre“ klube. Kaip nutiko, kad gruodį persikėlėte rungtyniauti į Šiaulius?
– Pastaruosius kelerius metus sezoną pradedu būtent savo gimtojo miesto komandoje, tai naudinga ir man, ir klubui. Jie man suteikia geras sąlygas ir padeda pasiruošti sezonui, o aš jiems duodu naudos aikštelėje. Labai džiaugiuosi, jog mūsų santykiai tokie šilti. Pasirinkimas atvykti žaisti į Šiaulius nebuvo sunkus. Esu laimingas, kad nusprendžiau atvykti į Lietuvą. Visada norėjau pagyventi čia ir išmokti kalbą, ką dabar ir darau versdamas dainų žodžius bei žiūrėdamas kalbos pamokų vaizdo įrašus. Per karjerą esu žaidęs su ne vienu lietuviu, su kai kuriais palaikau šiltus santykius. Jau buvau susitikęs su Giedriumi Gustu ir Donatu Zavacku, kartas nuo karto susirašome su Dainiumi Adomaičiu. Sakau tai savo komandos draugams, noriu, jog ir visa Lietuvos krepšinio bendruomenė žinotų, kad man Lietuvoje labai patinka.

Nuotr. BNS

– Šiuo metu jūsų komanda yra paskutinėje vietoje „Betsafe-LKL“. Kaip vertinate savo šansus patekti į atkrintamąsias?
– Vertinčiau, jog turime tikrai aukštus šansus pakovoti dėl vietos atkrintamosiose, tą įrodėme ir praėjusiose rungtynėse su Klaipėdos „Neptūnu“. Nuotaikos komandoje labai geros, visi esame užsivedę. Visada žinojau, jog Lietuvos krepšinio lygis yra aukštas. Visos komandos yra konkurencingos, matome, kad penktą vietą nuo paskutinės skiria vos pora pergalių, kieta kova vyksta ir tarp pirmų keturių komandų. Man labai smagu žaisti šalyje, kurioje krepšinis yra toks svarbus.

– Per ilgą jūsų karjerą tai pirmas kartas, kuomet žaidžiate Lietuvoje. Ar niekada nesulaukėte dėmesio iš mūsų šalies?
– Buvo klubų, su kuriais buvau arti susitarimo, bet nenorėčiau įvardyti konkrečių komandų, tačiau per visą mano karjerą susidomėjimo iš Lietuvos tikrai buvo. Žinau, jog kai buvau kur kas jaunesnis, vienu metu manimi domėjosi ir Kauno „Žalgiris“, bet to labai nesureikšminu, kadangi toks klubas visuomet aktyviai domisi visais bent kiek pajėgesniais žaidėjais.

– Ar prisimenate pirmąjį savo kontaktą su Lietuva krepšinio aikštelėje?
– Pirmąsias kovas su lietuviais prisimenu dar iš pačios vaikystės, kai būdami maždaug 11-12 metų pas mus į jaunimo turnyrus atvykdavo Sabonio (anksčiau Sabonio krepšinio centras, dabar krepšinio mokykla „Žalgiris“ – aut. past.) ir Marčiulionio (anksčiau Šarūno Marčiulionio krepšinio akademija, 2017 m. baigė veiklą – aut. past.) krepšinio mokyklų auklėtiniai, taip pat vykdavome ir į turnyrus Lietuvoje. Gerai pamenu 2001 metų Europos šešiolikmečių čempionatą Rygoje, kuomet laimėję lemiamas rungtynes prieš prancūzus ketvirtfinalyje nusileidome lietuviams ir iškritome iš turnyro.

– Profesionalo karjerą pradėjote Rygos „Skonto“ ekipoje, kur žaidėte kartu su vėliau į NBA išvykusiu Andriu Biedriniu. Kaip gerai su juo sutariate?
– Su Andriu mūsų santykiai labai geri, esame labai artimi bičiuliai, jis mane daug ko išmokė tiek gyvenime, tiek aikštelėje. Mūsų šeimos nemažai laiko praleidžia kartu, esu Andrio vaiko krikšto tėtis. Kuomet rungtyniavau Rygos „Barons“ klube, vieną vasarą mano agentas pranešė, jog „Golden State Warriors“, kurioje tuo metu žaidė Biedrinš, kviečia mane į savo Vasaros lygos komandą. Iš pradžių labai džiaugėmės, jog turėsime galimybę žaisti kartu, bet „Barons“ tarpsezoniu man neleido išvykti į JAV. Vėliau man teko Vasaros lygoje atstovauti Finikso „Suns“ ekipai, tačiau negaliu pasakyti, jog buvau arti tikro NBA kontrakto.

Nuotr. BNS

– Pirmąjį legionieriaus sezoną 2004-05 m. praleidote Malagos „Unicaja“ komandoje. Kaip prisimenate tuos metus?
– Metai Malagoje buvo labai geri. Treniruodavausi kartu su pirma komanda, o kai ji vykdavo į išvykos rungtynes, laiką leisdavau dublerių treniruotėse. Dirbti kartu su tokiais žaidėjais kaip Žanas Tabakas, Jorge Garbajosa, Franas Vazquezas ir kitais buvo didžiulė patirtis. Smagių istorijų iš tų laikų neturiu, apskritai nesu tas žmogus, kuris mėgsta pasakoti istorijas, bet puikiai prisimenu, kad toje komandoje taip pat žaidė lietuvis Gintaras Einikis, gerai pamenu ryškiai raudoną Walterio Hermanno „Chevrolet Corvette“ automobilį ir tai, kaip po laimėto Karaliaus taurės titulo šventėme važiuodami ant autobuso stogo. Su „Unicaja“ turėjau kontraktą pagal formulę 1+3, tačiau jie nusprendė sutarties nepratęsti.

– Latvijos klubinio krepšinio sistemos, kurioje praleidote ne vieną sezoną, lygis per pastarąjį dešimtmetį suprastėjo. Kaip manote, kodėl situacija negerėja?
– Didžiausia problema, kodėl Latvijos klubinio krepšinio lygis yra nukritęs žemyn, yra ta, jog mūsų šalyje labai sunku rasti rėmėjų, kuriuos domintų reklama krepšinyje. Dėl konkurencingesnio turnyro Latvijos ir Estijos lygos susijungė į vieną, tai tikrai neblogas sprendimas. Girdėjau, jog yra kalbų, kad gali atsirasti naujas turnyras, kurioje dalyvautų visos trys Baltijos šalys. Manau, kad tai puiki mintis, puikiai pamenu laikus, kuomet egzistavo Baltijos krepšinio lyga, žaisti tame turnyre buvo labai smagu. 

– 2007 m. Latvijos rinktinės strategas Karlis Muižnieks jūsų į galutinę sudėtį neįtraukė, tas pats pasikartojo ir 2009 m. vadovaujant Kęstučiui Kemzūrai. Kokios to priežastys?
– Tuo metu buvau jaunas ir kvailas. Nesutikdavau, ginčydavausi su treneriais, todėl jie vietoje manęs pasirinkdavo tuos krepšininkus, kurie nekeldavo problemų ir su niekuo nekonfliktuodavo. Suprantu, kad problema buvau aš, todėl tikrai nieko nekaltinu. Vėliau visus nesutarimus išsprendėme ir sėkmingai atstovavau savo šaliai. Tikiu, kad toks įvaizdis sutrukdė ir mano šansams prasimušti į Eurolygą. Ten žaidžiantys klubai puikiai geba rinkti informaciją, todėl, manau, problemos, kurių turėjau būdamas jaunesnis, pakenkė. Buvo momentų, kuomet buvau visai arti kontrakto pasirašymo su Eurolygos klubu, tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog sutartys neįvyko. Tikrai nieko nekaltinu, puikiai suprantu, kad Eurolygoje žaidžia tik išskirtiniai žaidėjai. Manau, jog kitokie veiksmai praeityje būtų pakeitę mano karjerą, tačiau sunku pasakyti, ar į gerą, ar į blogą pusę. Būčiau kitoks žmogus. Gailiuosi dalykų, kuriuos esu padaręs, bet esu laimingas būdamas toks, kokiu dabar tapau. 

Nuotr. Reuters

– Krepšinio pasaulyje kalbama, jog surinkusi visus geriausius savo krepšininkus, Latvijos rinktinė būtų viena stipriausių visame pasaulyje. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Visiškai sutinku su kalbomis, jog dabartinė Latvijos krepšininkų karta su Kristapu Porzingiu, broliais Bertaniais ir kitais yra viena geriausių pasaulyje ir Latvijos istorijoje. Tą jie įrodė ir 2017 metų Europos čempionate, kur užėmė penktą vietą, o iš kovos dėl medalių pasitraukę po pralaimėjimo būsimai čempionei Slovėnijai. Visai Latvijos krepšinio bendruomenei labai liūdna, jog negalėjome šios rinktinės pamatyti 2019 m. pasaulio čempionate, taip pat dėl to, jog negalėsime pamatyti jos ir 2022 metų Europos krepšinio čempionate.

– Esate dirbęs su daug aukšto lygio specialistų, tokių kaip Sergio Scariolo ar Saša Obradovičius. Kurie jums paliko didžiausią įspūdį?
– Visi treneriai mane ko nors išmokė ir buvo svarbūs mano karjeroje. Didžiausią įtaką man padarė tie treneriai, su kuriais praleidau ne vienerius metus. Galėčiau išskirti Ramūną Butautą, su kuriuo mūsų santykiai iš pradžių nebuvo patys geriausi, kai jis atvyko į Rygos „BK Riga“. Tuomet buvau jaunas ir žaidžiau greitą krepšinį, norėjau žaisti trečiu numeriu, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių po Malagos grįžau rungtyniauti į Rygą. Treneris Miglinieks, man duodavęs pažaisti trečioje pozicijoje, neilgai trukus buvo atleistas iš komandos, o jį pakeitęs Butautas manęs trečiu numeriu nematė ir man buvo sunku tai priimti. Tačiau vėliau vėl dirbome kartu Rygos VEF komandoje, aš jau buvau kitoks ir nuo tada labai vertinu jo krepšinio suvokimą bei visas žmogiškas vertybes, kurias jis man įskiepijo. Taip pat galiu paminėti ir Ainarą Bagatskį, su kuriuo ne vienerius metus dirbome Latvijos rinktinėje. Jis taip pat padarė man didelę įtaką. 

– Kaip sekasi dirbti su dabartiniu treneriu Antanu Sireika?
– Mūsų santykiai su Antanu Sireika tiesiog nuostabūs. Žaisti pas jį ir sunku, ir lengva vienu metu. Treneris visuomet nori ką nors pakeisti ir nustebinti varžovus, todėl kartais nėra lengva persiorientuoti. Bet man patinka jo idėjos, mane įkvepia tai, kaip jis myli krepšinį ir atsiduoda jam kiekvieną dieną. Žinoma, nemažai kalbame ir diskutuojame, bet visi esame suaugę žmones, suprantame, kad toks mūsų darbas. Priimu jį kaip mūsų lyderį, stengiuosi pasiimti iš jo viską, ką galiu, ir įvykdyti visas keliamas užduotis. Tai ne visada yra lengva, bet tikslas yra laimėti rungtynes, tą ir stengiamės padaryti.

– Ar dar turite tikslų, kurių norėtumėte pasiekti iki karjeros pabaigos?
– Svajoju vieną dieną žaisti Japonijoje. Labai mėgstu Japonijos kultūrą, noriu ją pažinti. Mane žavi tai, kaip japonai vertina šeimą, vyresnius žmones, mirusius, mėgstu japonišką maistą, klasikinę muziką, o taip pat ir samurajų kultūrą. Manau, jog tai būtų labai įdomi patirtis, kurios neįmanoma patirti niekur kitur, išskyrus pačioje Japonijoje. Esu vienišas, neturiu šeimos, todėl išvykti į kitą žemyną nebūtų problema.

– Karjera po truputį artėja prie finišo, kaip manote, kiek ilgai ji dar gali tęstis ir kokie jūsų tolimesni planai gyvenime?
– Apie karjeros pabaigą galvoju kiekvieną dieną, bet kasdien atsakymas būna tas pats – noriu žaisti. Su metais vis geriau suprantu krepšinį ir savo kūną. Jaučiu, jog galiu dar lengvai žaisti bent trejus metus, galbūt net daugiau, šiuo metu mano fizinė būklė yra tiesiog puiki.

Kalbant apie tolimesnę ateitį, dar nesu nusprendęs, ką tiksliai norėčiau veikti po karjeros, tačiau labai noriu studijuoti. Žinau kryptis, kurios mane domina, pavyzdžiui, psichologija arba dramaturgija. Taip pat mane labai traukia miškininkystė ir medžio apdirbimas. Esu gamtos vaikis. Jau dabar pradėjau smulkų verslą, susijusį su medžio apdirbimu. Mėgstu ieškoti medžiagų gamybai gamtoje, pavyzdžiui, pelkių ąžuolų, kurių reikia ieškoti vandens telkiniuose, tai man leidžia atsipalaiduoti.

– Teko girdėti, jog į Šiaulius atvykote išskirtiniu automobiliu. Galbūt jis irgi susiję su jūsų pomėgiais?
– Turiu automobilį „VW Amarok“, jis skirtas mano medžio darbams reikalingų medžiagų ieškojimui. Keletas komandos draugų norėjo, kad juos pavežčiau savo džipu, taip ir padarėme. Tačiau važiavome saugiai, nieko pavojingo. Nesu mašinų žmogus, šis automobilis tiesiog reikalingas mano hobiui.

– Socialiniuose tinkluose galime matyti, jog neblogai sutariate su įvairiai vertinamu Janiu Timma. Kokie jūsų santykiai?
– Su Timma ne vienerius metus žaidėme kartu Latvijos rinktinėje ir Sankt Peterburgo „Zenit“ klube, esame tikrai neblogi draugai. Socialiniuose tinkluose žmonės jį galbūt mato kiek kitokį, negu jis iš tikrųjų yra. Labai vertinu jo darbinę etiką, nuoširdumą bei labai didelę širdį, tai yra dalykai, kurie žmonėse man yra svarbiausi. Žinau apie jo situaciją su Maskvos srities „Chimki“, bet kuomet buvome susitikę, apie tai neklausiau, nes suprantu, kad tai nėra lengva situacija, todėl pakomentuoti plačiau apie tai negaliu.

– Ilgi plaukai šį sezoną tapo savotišku „Šiaulių“ komandos aukštaūgių simboliu. Kokia jūsų šukuosenos istorija?
– Taip, Arminas Urbutis ir Jonas Paukštė irgi yra ilgais plaukais, tačiau tai man nelabai rūpi (juokiasi). Jokios ypatingos istorijos apie plaukus neturiu, mintis atėjo natūraliai. Prieš pora metų nusprendžiau užsiauginti kiek ilgesnius plaukus, o tada pagalvojau, kad leisiu jiems tiesiog augti natūraliai. Kaip ir sakiau, esu gamtos žmogus. Neturėjau tikslo būti vaikinu su ilgais plaukais, tiesiog nekerpu jų ir tai leidžia man būti išskirtiniu ir jaustis laisvai. Nenoriu atrodyti taip, kaip kiti tikisi, man nerūpi, ką žmonės galvoja apie mano išvaizdą, man svarbu tai, ką jie galvoja apie mano asmenybę. Man įdomu stebėti, kaip žmonės reaguoja į mano išvaizdą ir matyti, kokios yra jų tikrosios vertybės.


Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (10)
asdf
Reikia dziaugtis, kad neissipilde tas noras. Dabar gertu kokiam Uogres alubary.
2021-03-28
+1
Atsakyti
Šiauliams tikrai stebuklingas pirkinys. Atrodytų prieš sezoną nieko gero neradome ir logiškai mąstant ir pirkti jau tūrėjo nebebūti ko, bet toks geras ir stipriai sudėtas centras labai pagelbėjo Šiauliams. Aišku 35 metai ir tai matosi, nes labai daug tritaškių metą, bet gera žinia, kad jis juos ir pataiko!
2021-03-28
+1
Atsakyti
djgaffer
Toks geras,netradicinis interviu.Net keista,kad būdamas 35 m.irkrepšininkas dar šeimos neturi.Retas toks dalykas krepšinio pasaulyje.Ir tas hobis su mediena patiko.Žmogus tikrai nebadaus po karjeros,turės ką veikti ir kaip toliau pinigus uždirbti.Mldc Berzinš,geras interviu.
2021-03-28
+2
Atsakyti
Ouch
realiai jis butu tikes ir sustiprines bet kuria lkl komanda isskurus Z. tam paciame ryte ir lietoabelyje butu nukinkuraves dabartinius legionierius. jau nekalbu apie juventus ir zemiau
2021-03-28
-1
Atsakyti
Anonimas
su biedriniu nebent prie vodkos butelio
2021-03-28
+1
Atsakyti
t-mac
mldc kaspars, tikrai sustiprino Siaulius, tikiuosi ishsipildys jo svajone pazaisti Japonijoje 😉
2021-03-28
+4
Atsakyti
Antanais is ilgo ir gero interviu su labai nuosirdziais atsakymais tik i nuotraukas paziuejo, ir 6-siu zodziu "komentare" 2 izeidziamus zodzius panaudojo... ir is kur dar tokiu zmoniu atsiranda?
2021-03-28
+1
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti
Vardas:      
  Liko simbolių:     Iš viso komentarų: 10

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.

Kaspars Berzins

Kaspars  Berzins
Kaspars  Berzins
MIN: 20.56
PTS: 12.64 (61.27%)
REB: 4.57
AS: 0.79
ST: 0.36
BS: 0.21
TO: 1.36
GM: 14