Šarūnas Marčiulionis – vienas iškiliausių Lietuvos krepšininkų, tapęs pirmuoju lietuviu NBA bei savo žaidimo stiliumi išsiskyręs iš tuometinių žaidėjų.
Ispanijos krepšinio žurnalas „Skyhook“ išplatino numerį, skirtą Lietuvos krepšiniui, o jame – išsamus interviu su Marčiulioniu, kur jis pasidalina mažai kam girdėtomis istorijomis nuo karjeros pradžios iki pabaigos, su įdomiomis detalėmis iš įvairių karjeros momentų.
Tinklalapis „BasketNews.lt“ pateikia įdomiausias vietas iš Javiero Balmasedos ir Lauryno Butkausko pokalbio su Šarūnu Marčiulioniu. Visą interviu galite rasti Delfi Plius platformoje.
– 1982-1983 metų sezone pradėjote žaisti pirmoje Vilniaus „Statybos“ komandoje ir iškart atlikote svarbų vaidmenį, o treneris Aleksandras Gomelskis iškart atkreipė į jus dėmesį. Vis dėlto atsimušėte į sieną – Sovietų Sąjungos rinktinės treneriu tapęs Vladimiras Obuchovas jūsų komandoje matyti nenorėjo, nors pelnydavote po 30 taškų. Kas nutiko?
– Yra keli niuansai. Įdomu, jog mano pirmieji kartai Sovietų Sąjungos rinktinėse yra stipriai susiję su Ispanija – 1983-iaisiais Maljorkoje debiutavau jaunimo komandoje, kur treneris Obuchovas stipriai ribojo mano minutes, nors nuoširdžiai galvojau, kad galiu padėti labiau.
Tais pačiais metais Madride debiutavau pagrindinėje rinktinėje, Kalėdiniame turnyre. Dalyvavo Madrido „Real“, Kubos rinktinė, mes ir komanda, sudaryta iš JAV krepšininkų. Rinktinėje Valdis Valters palaikė savo tautietį Andrį Jekabsoną, o „Žalgiris“ turėjo savo perimetro žaidėjus, o aš iš jų palaikymo neturėjau, todėl artimiausius trejus metus likau be rinktinės.
– Kodėl neturėjote lietuvių palaikymo?
– Jie palaikė žaidėjus iš „Žalgirio“, o aš žaidžiau „Statyboje“. Tarp mūsų buvo daug konkurencijos – Vilnius ir Kaunas. Jie mane laikė išdaviku, nes palikau Kauną. Jų nuomonė tada buvo, jog geriau nežaisti niekur, nei keltis į Vilnių.
– Spėju, jog buvo nepaprastai sunku psichologiškai, kai visi aplink kalba, jog rinktinėje privalai būti, bet taip ir neatsiduri. Galbūt net galvojote apie pasitraukimą iš krepšinio?
– Kai trečią kartą buvau paliktas už rinktinės borto, pagalvojau, kad likimas manęs nenori matyti krepšinyje ir mąsčiau, jog turiu grįžti į žurnalistiką. Atrodė, kad visą gyvenimą būsiu 13-as numeris. Grįžau namo labai nusivylęs, bet „Statybos“ treneris Rimas Endrijaitis gėdino mane ir grąžino į protą. Po jo patarimų nusiraminau, palikau nusivylimą šone ir į rinktinę 1987-aisiais jau grįžau kitoks. Tuomet po diskvalifikacijos grįžo treneris Gomelskis ir Europos čempionate manimi pasitikėjo, likau antras MVP rinkimuose. Įspūdinga pažanga, ką?
– Ar tiesa, kad prieš pralaimėtą 1987-ųjų finalą graikai jums siūlė pinigų ir kiek tai paveikė jūsų žaidimą?
– Taip, tiesa. Kai kurie graikai mums siūlė pinigų, žinoma, niekas jų nepriėmė, bet vien toks jų veiksmas kėlė abejonių mūsų komanda. Tikroji problema buvo mūsų viduje, dėl mūsų menko bendravimo. Jei treneris būtų surengęs susitikimą ir paklausęs, ką mes galvojame apie tokį pasiūlymą, būtume sutriuškinę graikus, esu tuo tikras. Vietoje to, išėjome sutrikę ir pralaimėjome.
Tai buvo vienintelis kartas, kada susidūriau su tuo krepšinyje ir dabar galiu pajuokauti, jog tuomet prisidėjome prie Graikijos krepšinio plėtros ir jiems nieko už tai sumokėti nereikėjo. Vis dėlto graikai ištaisė reputaciją, kai po 1995-ųjų pralaimėto finalo skandavo „Lietuva, Lietuva“. Niekada nebuvo ir nebus panašaus jausmo.
– Prieš 1988-ųjų olimpines žaidynes buvote vienas iš šešių Sovietų Sąjungos žaidėjų, kuris treniravosi su Atlantos „Hawks“ treneriu Mike'u Fratello. Kaip prisimenate šią patirtį?
– Turiu pripažinti, jog joks kitas treneris man taip gerai neišaiškino krepšinio niuansų, kaip tai padarė Fratello. Vėliau dirbau su Donu Nelsonu, bet tai jau kita istorija. Fratello man atvėrė akis daugelyje žaidimo aspektų – Sovietų Sąjungoje mes neturėjome vieningos pozicijos ir kopijuodavome. Fratello mus išmokė visų greitų rankų judesių, ten buvo visai kitoks treniruočių pobūdis – nesibaigiančios lenktynės. Taip ir susiformavo mano žaidimo stilius.
Dabar sūnui Augustui sakau, kad jie treniruotėse ropoja, lyginant su tomis treniruotėmis JAV, atrodydavo, kad mūsų padangos dega. Manau, kad žaidėjo vertė priklauso nuo žaidimo 1x1 tiek puolime, tiek gynyboje. Viskas sukasi aplink tai ir svarbiausia vis tiek yra gerai gintis 1x1, o jau po to seka puolimas.
– Jau po metų „Hawks“ tapo pirmąja NBA franšize, žaidusią Sovietų Sąjungoje. Ką prisimenate?
– Prisimenu, kaip žaidėme prieš juos tris kartus ir paskutinį sykį laimėjome Maskvoje. Visi buvome apsistoję „Cosmos“ viešbutyje su „Hawks“ žvaigždėmis. Po antrųjų rungtynių Vilniuje amerikiečius pasikviečiau į restoraną Vilniuje ir nusipirkau du lietuviško brendžio butelius – „Dainavos“ ir „Palangos“, sakydamas, jog dabar vaišinu aš, o Maskvoje – jūs.
Prieš trečiąsias rungtynes Maskvoje žaidėme kortomis viešbutyje, pasiūliau lietuviško vyno Dominique'ui Wilkinsui ir atsimenu, jog po rungtynių jis pasakė: „Koks stiprus buvo tas vynas!“ Galvoju, kad mano gėrimai turėjo įtakos rungtynių baigčiai.
– Ar buvo sunku 1990-aisiais prieš pasaulio čempionatą Argentinoje išeiti iš Sovietų Sąjungos rinktinės ir ar buvote spaudžiami?
– Aš jau žaidžiau NBA, Sabonis ir Chomičius – Ispanijoje, Kurtinaitis ir Jovaiša – Vokietijoje. Vienintelis lietuvis Sovietų Sąjungos rinktinėje buvo treneris Vladas Garastas. Nebuvo jokio spaudimo ir jau galvojome apie Lietuvos rinktinę.
– „Hawks“ nuolat norėjo jus pasirašyti, bet NBA debiutavote „Golden State Warriors“. Kaip tai įvyko?
– Sovietinis sporto komitetas mane ir Aleksandrą Volkovą norėjo parduoti „Hawks“, nes tuometis klubo savininkas Edas Turneris palaikė gerus santykius su Sovietų Sąjungos Vyriausybe. Bet man nepatiko mintis apie mano pardavimą ir tuomet susipažinau su Dono Nelsono sūnumi, kuris kalbėjo konkrečiai. Jis kelis kartus net atvyko į Lietuvą, buvo atkaklus ir galiausiai mane įtikino. Dabar galiu pasakyti, jog Volkovui nuvykus į Atlantą pritrūko antro kamuolio, nes vieną jau turėjo Wilkinsas. Galvoju, jog manęs būtų laukęs panašus scenarijus.
– Atvykęs į NBA buvote vienas pirmųjų europiečių, kurie užtikrintai jaučiasi ant parketo. Kaip pavyko taip greitai persiorientuoti?
– Iš tiesų, tai adaptacija užtruko dvejus metus. Iš pradžių ir teisėjai europiečiais nepasitikėjo, skyrė netradicines pražangas, buvo nuomonė, kad žaidėjai iš Europos negali žaisti NBA, nes užima JAV studentų vietą.
Mano komanda buvo kantri, nors Nelsonas treniruotėse juokėsi ir tyčiojosi iš manęs, kitiems žaidėjams tai nepatiko. Laimei, kalbėjau blogai angliškai ir nieko nesupratau, nes jei būčiau supratęs, važiuočiau namo. Dabar suprantu Nelsono elgesį – tai buvo tarsi cirkas žiūrovams ir taip jis bandė iš manęs išspausti maksimumą. Nors sakoma, kad pernelyg veržiama virvė kartais trūksta. Pirmaisiais metais patyriau nugaros traumą dėdamas į krepšį ir nors medicininiai tyrimai nieko rimto neparodė, negalėjau žaisti visa jėga ir prireikė 1,5 metų, kad kūnas prisitaikytų.
– Kaip manote, kodėl kitiems europiečiams prisitaikyti NBA nepavyko?
– Su Draženu Petrovičiumi daugiau pradėjau bendrauti NBA, nes Europoje jis buvo truputį arogantiškas. Portlande jis skundėsi, jog negali žaisti be kamuolio, jam sunku būti atsarginiu žaidėju, o vėliau „Nets“ komandoje juo pasitikėjo ir jis suprato NBA žaidimo tempą, gaila, kaip viskas vėliau baigėsi... Jau minėjau, kad Volkovui buvo sunku būti su Wilkinsu komandoje, Žarko Paspaljui irgi nesisekė San Antonijuje, tačiau Vlade Divacas pateko į įspūdingą „Lakers“ komandą, kur aplink turėjo būrį žvaigždžių ir kartais jos serbą maitino fantastiškais perdavimais. Kartais priklauso nuo to, kiek tavęs reikia komandai ir kiek tu gali prie jos prisitaikyti. Mano vaidmuo „Warriors“ buvo labai konkretus – suteikti energijos nuo suolo.
– Prisiminkime 1995-ųjų Europos čempionatą ir garsųjį finalą su Jugoslaviją. Jūs atvykote į čempionatą po sunkios kojos traumos. Ar prisimenate momentą, kuomet Aleksandras Džordževičius finale priėjo prie jūsų ir įkalbėjo tęsti rungtynes?
– Tas Europos čempionatas man buvo labai svarbus. 1993-aisiais patyriau pėdos traumą ir netrukus po to man nuplyšo kryžminiai kelio raiščiai. 18 mėnesių praleidau be krepšinio, o per tą laiką dar buvau išsiųstas į Sietlo „SuperSonics“, kur George'as Karlas iškart norėjo, kad žaisčiau iki traumų demonstruotą krepšinį, net turėjome konfliktą.
Man tai buvo sunki situacija, norėjau parodyti, kad vėl galiu žaisti aukščiausiu lygiu. Kalbant apie tą finalo momentą, Džordževičius priėjo prie manęs ir pasakė, jog turime grįžti žaisti, nes esame kariai ir čia yra kažkokia politika. Negrįžimas ant parketo į niekur nevedė ir mums būtų skirta arba bauda, arba diskvalifikacija.
– 1996-aisiais su rinktine olimpinėse žaidynėse iškovojote bronzą, bet vėliau pažaidėte kelis mačus Denverio „Nuggets“ klube ir baigėte karjerą. 32-ejų, kodėl taip anksti?
– Buvau kvailas ir negalvojau apie savo sveikatą. Pirmosiomis gegužės dienomis man buvo išoperuotas kelis ir turėjau tris mėnesius vaikščioti su ramentais, o tai reikštų, jog praleidžiu olimpines žaidynes. O ką aš padariau? Praėjus trims savaitėms po operacijos jau treniravausi su rinktine. Viskas baigėsi siaubingai, likus kelioms dienoms iki olimpinių žaidynių gydytojai iš mano kelio ištraukė apie 40 mililitrų skysčio. Bet net negalvojau praleisti olimpinių žaidynių ir galvoju, jog kažkiek padėjau komandai iškovoti bronzą. Denveryje kažkiek pažaidžiau, bet su vadovais sutarėme manęs nebekankinti ir išsiskyrėme vasario mėnesį. Nesupratau savo situacijos rimtumo.
– Kaip būtų atrodęs Sabonis NBA be traumų?
– Gal taip, kaip dabar atrodo jo sūnus Domantas? (juokiasi) Tai yra istorija, turime žiūrėti į priekį. Manau, kad Domantas daug ką paveldėjo iš tėvo – žaidimo skaitymą, norą žaisti už komandos draugus. Jei jis būtų likęs NCAA dar vienus metus, būtų vedęs Gonzagos universitetą į finalo ketvertą, vėliau Oklahomoje jis buvo ribojamas, bet galiausiai Indianos „Pacers“ rado savo vietą ir visus mus džiugina savo žaidimu.