Šeštadienio rytą buvo patvirtinta jau kurį laiką sklandžiusi informacija, kad Kauno „Žalgirio“ lyderis Marius Grigonis trejiems metams už 4 milijonus eurų keliasi į Eurolygos grandę – Maskvos CSKA ekipą.
Netrukus Grigonis prisistatė CSKA fanams ir kalbėdamasis su Maskvos klubo atstovu spaudai, lietuvis prasitarė, jog su nekantrumu laukia savo etapo Rusijoje pradžios.
„Esu buvęs Maskvoje anksčiau, taigi viskas gerai, – pristatyme sakė Grigonis. – Gavau tai, ko ir tikėjausi. Su agentu buvome nuvykę į prabangesnę Maskvos dalį pavakarieniauti ir nekantrauju, kol galėsiu čia žaisti.“
Grigonis taip pat papasakojo apie tai, kodėl pasirinko CSKA klubą, pokalbį su treneriu Dimitriu Itoudžiu, sudėtingą karjeros pradžią, šeimos pagausėjimą, gyvenimą Maskvoje, pėdos traumą ir užsibrėžtus tikslus.
– Kas privertė pasirinkti CSKA?
– Tai buvo sezono viduryje, pradėjome derybas. CSKA praktiškai visada žaidžia finalo ketvertuose, o pagrindinis tikslas – laimėti trofėjus. Tai ir buvo pagrindinė priežastis – turėti kaip įmanoma daugiau galimybių laimėti titulus.
– Kaip vyko pokalbiai su Itoudžiu?
– Visų pirma, jis yra vienas geriausių trenerių Eurolygoje. Jis dirba CSKA septynerius metus, o tai Europoje labai retas reiškinys. Jis labai nori laimėti ir yra užsispyręs siekiant savo tikslų. Teko bendrauti 20-30 minučių, bet to užteko, kad suprasčiau, jog jis turi tikslą.
– Kokias geriausias savo, kaip žaidėjo, savybes galėtumėte išskirti?
– Nemėgstu kalbėti apie save (juokiasi). Kaip mane išnaudoti aikštelėje, nusprendžia treneriai, bet visada atiduodu save. Mėgstu kalbėti ir būti tas vyrukas, kuris duoda energijos kitiems. Galiu į aikštelę įnešti ugnelės akyse, užsivedimo ir energijos.
Marius Grigonis
Komanda: |
Kauno Žalgiris |
Pozicija: | SG, SF |
Amžius: | 27 |
Ūgis: | 198 cm |
Svoris: | 93 kg |
Gimimo vieta: | Kaunas, Lietuva |
– Jūsų karjera nėra įprasta: viską pradėjote „Žalgiryje“, vėliau persikėlėte į Ispaniją. Kaip viskas susiklostė?
– Buvo keista vasara. Po sezono paklausiau „Žalgirio“, koks planas? Ar aš būsiu reikalingas, ar ne ir panašiai. Ėjo rugpjūčio mėnuo, o atsakymo taip ir negavau, tad galų gale išvykau į Ispaniją.
Buvau piktas, sakiau sau, kad dar pasieksiu savo kerštą, tačiau tuo pačiu metu buvau žymiai jaunesnis, mąsčiau visai kitaip nei dabar.
– Ar jūsų šeima taip pat planuoja keltis į Maskvą? Kalbant apie jūsų sūnų, ar jis jau pradėjo žaisti krepšinį?
– Mano sūnus Emilis labai mėgsta klausytis muzikos, dažnai lankosi „Youtube“ platformoje. Per paskutinius 4-5 mėnesius jis visuomet leisdavo rusiškas dainas ir tuomet aš pagalvojau: „Čia ženklas“. Jam Rusijoje bus lengviausia prisitaikyti. Vis dėlto, šeimos atvykimo teks šiek tiek palaukti, mano žmona laukiasi ir gimdys Lietuvoje, todėl kažkur apie du mėnesius Maskvoje dar būsiu vienas. Po vaiko gimimo, jie visi kartu atvyks, o per tą laiką man reikės suruošti daug dalykų, be šeimos lengva nebus. Kai esi vienas, lengviau fokusuotis ties žaidimu, treniruotėmis, o su šeima visuomet turi kažkokių reikalų. Kol būsiu vienas, viską paruošiu žmonai ir šeimai. Ji gimdys rugsėjo 12 dieną, todėl turėsiu šiek tiek laiko.
– 2019-2020 metų sezono metu patyrėte pėdos traumą, tačiau praėjusį sezoną sugrįžote su trenksmu ir iškart tapote 2020-ųjų spalio mėnesio Eurolygos MVP. Kaip tai nutiko?
– Trauma buvo labai keista ir reta. Turėjau aplankyti daug gydytojų, kurie sprendė, ką su manimi daryti. Kovo mėnesį jau buvau sveikas ir vykau su komanda į Barseloną, tačiau buvo paskelbta, jog dėl pandemijos sezonas yra nutraukiamas. Vis dėlto manau, kad tai buvo gera situacija, turėjau daugiau laiko atsistatyti, pasiruošti dar geriau. Spalio mėnesis buvo labai geras, laimėjome 5 rungtynes, žaidžiau gerai ir manau, kad bus dar daug tokių asmeniškai gerų mėnesių.
– Praėjusio sezono mačuose prieš Miuncheno „Bayern“ ir Valensijos komandas įmetėte lemiamus metimus, išplėšusius „Žalgiriui“ pergales. Kaip visa tai atrodė jūsų akimis?
– Tai buvo labai įtemptos rungtynės, kovojome prieš „Bayern“ komandą, kuri yra labai fiziška. Jaučiausi labai gerai ir tas mačas buvo prieš Kalėdas, todėl visi žmonės sakė: „Tai yra kalėdinė dovana nuo „Žalgirio“. Kalbant apie metimą Valensijoje, tai buvo vienas keisčiausių mano kada nors išmestų metimų. Aš turėjau kažkokiu būdu rasti kelią link krepšio. Tokių metimų negali paruošti, tai yra natūralūs dalykai, reikia pasikliauti savo instinktais. Džiaugiuosi, jog abu šie metimai buvo tikslūs.
– Tokie metimai, kaip jūsų pergalingas dvitaškis Valensijoje, nėra įprasti, tiesa?
– Taip, bet aš nesu įprastas žaidėjas, mano kūnas visuomet juda kitaip.
– Koks esate už aikštelės ribų?
– Viskas priklauso nuo aplinkos, tačiau esu pasitikintis savimi. Man patinka būti su žmonėmis, bendrauti. Galiu būti ir drovus, ir kalbus, tačiau kai susipažįstu su žmogumi artimiau, galiu atsiverti jam daugiau. Paskutiniuosius trejus metus aš buvau „Žalgirio“ rūbinės siela. Galbūt Maskvoje nutiks taip pat.
– Kokias pravardes turite?
– Dažniausiai mane vadina Grigu, nes taip paprasčiau, tačiau vienas iš žaidėjų mane pravardžiuodavo raudonąja raketa, raudonąja mamba – viskas dėl mano plaukų.
– Kokie jūsų artimiausi karjeros tikslai?
– Pagrindinis tikslas – tapti geriausiu žaidėju, kokiu tik galiu būti. Mes turime labai trumpas karjeras, todėl reikia visuomet atsiduoti maksimaliai. Lengva sakyti, kad aš noriu olimpinio aukso, Eurolygos titulo. Aš tiesiog noriu būti pavojingas kiekviename mače ir būti geriausia savo versija.
– Ką norėtumėte perduoti CSKA fanams?
– Pirmiausia, tikiuosi, kad kitą sezoną visi būsime kartu arenoje. Kalbant apie krepšinį, savo žaidimu stengsiuosi jus linksminti, būsiu geras vyrukas, jeigu norėsite pasikalbėti, tikrai neatsisakysiu. Galbūt pirmiausia kalbėsiu angliškai (juokiasi). Stengsiuosi atiduoti visą save, būsiu atviras, leisiu jums mane pažinti ir esu pasiryžęs laimėti viską, kas įmanoma. Svarbiausia yra būti kartu, matyti fanus tribūnose ir, žinoma, švęsti pergales kartu.