Nuotr.: FIBA
Nuotr. FIBA

Dėl sugrįžimo į tarptautinius vandenis kovosianti ir naują titulinį rėmėją radusi Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa išsitraukė, ko gero, didžiausią kozirį per visą klubo gyvavimo laikotarpį.

Vietos FIBA čempionų lygoje rugsėjo 13-17 dienomis sieksiantys uteniškiai sudrebino rinką į savo gretas pasikviesdami Patricką Millerį.

15min.lt žurnalisto Roko Pakėno žiniomis, vienerių metų kontraktas su 29-erių gynėju – didžiausias klubo istorijoje. Amerikietis Utenoje turėtų uždirbti apie 12 tūkst. eurų per mėnesį.

Į Uteną ketvirtadienį atvykęs Milleris pasižymi neeiliniais fiziniais duomenimis bei galinga sprogstamąja jėga. Būdamas vos 184 cm ūgio, amerikietis gali iš vietos įkrauti kamuolį iš viršaus, o jo prasiveržimus po krepšiu sunku stabdyti net 25-30 centimetrų už gynėją aukštesniems vidurio puolėjams. Geras puikiai sudėto kūno valdymas Milleriui po krepšiu leidžia jaustis kaip namie.

Praėjusį sezoną gynėjas praleido Izraelyje, Ness Ziono „Ironi“ klube, su kuriuo tapo FIBA Europos taurės čempionu, o pats buvo neabejotinas komandos lyderis.

Gynėjas per vidutiniškai 34 aikštelėje praleistas minutes pelnė po 17,7 taško, atliko po 4,9 rezultatyvaus perdavimo, atkovojo po 3,5 bei perėmė po 1,7 kamuolio bei rinko po 20,2 naudingumo balo.

Dėl savo įspūdingų duomenų Milleris buvo sunkiai sulaikomas visur, kur tik žaidė, jis neprapuolė ir kur kas aukštesnio lygio turnyruose. Gynėjas du sezonus praleido Europos taurėje, kur žaidė Belgrado „Partizan“ bei Ulmo „Ratiopharm“ klubuose bei per rungtynes atitinkamai rinko po 16,4 ir 14 taškų.

Nuo Millerio kliuvo ir Lietuvos klubams. 2017-2018 metų sezone atstovaudamas „Partizan“ ekipai gynėjas dukart surėmė ginklus su Vilniaus „Ryto“ klubu ir abu kartus buvo didžiausias galvos skausmas tuometiniam sostinės ekipos treneriui Rimui Kurtinaičiui. 

Belgrade Milleris vilniečiams atseikėjo 24 taškus, o Lietuvoje taip pat buvo sunkiai sustabdomas bei surinko 20.

„O taip, pamenu kovas su Chrisu Krameriu, bet jis negalėjo manęs sustabdyti, – BasketNews sakė Milleris. – Iš tų dvejų rungtynių susidarė įspūdis, kad lietuviai žaidžia protingą krepšinį, viskas yra paremta sistema. Nekantrauju čia sugrįžti ir vėl dominuoti.“

Nuotr. fotodiena.lt/Josvydas Elinskas

Ir tada kyla klausimas – kodėl šis žvėriukas atsidūrė Utenoje, kur žaidimas tarptautiniame turnyre yra negarantuotas ir kodėl su tokia statistika antrajame pagal pajėgumą Senojo žemyno turnyre nebuvo iškopta į patį elitą – Eurolygą?

Pasak Millerio, vienas iš aspektų, kuris jam neleidžia pasiekti tiek NBA, tiek Eurolygos, yra pataikymas iš toli, kuris tokio ūgio krepšininkui – itin reikalingas.

„Metimas. Aukštame lygyje man neleido įsitvirtinti mano ribotos galimybės pataikyti iš toli. Kiekviena komanda, kuri kalbėjosi su mano agentu, žino, kokį krepšinį aš žaidžiu, kad esu labai stiprus, aikštelėje galiu daryti daug dalykų, tačiau jie visuomet pabrėžia mano tritaškių pataikymą.

Komandos bijo, kad mano gynėjai po užtvarų išlįs per apačią, kas mane provokuos metimui, bet jie nesupranta, kad atėmus tritaškius jie vis tiek negali manęs sustabdyti. Manau, jog esu neįvertintas, nes aikštelėje galiu daryti daug dalykų: puikiai matau aikštelę, esu nesustabdomas ties prasiveržimais, gerai ginuosi, tačiau jie mato tik mano ribotumą ties tritaškio linija“, – BasketNews kalbėjo praėjusį sezoną 24,2 tritaškių pataikymo procentą turėjęs amerikietis.

Visgi Utenos klubą papildęs Milleris neslepia savo ambicijų gerokai kilstelėti savo tritaškių procentą ir vieną dieną praverti Eurolygos duris. Pasak amerikiečio, pirmąsias užuomazgas pamatysime jau kitą sezoną.

„Žinau, jog su metais tampu vis senesnis, tačiau jaučiu, kaip su metais vis tobulėju ir mano kreivė kyla tik į viršų. Žiūrint į visas mano karjeros tendencijas, mano tikslas yra žaisti Eurolygoje. NBA žvalgosi į jaunesnius vyrukus, tačiau man liko Eurolyga ir žinau, kad turiu potencialo ten žaisti. Kai susitvarkysiu tritaškių pataikymą, niekas negalės manęs sulaikyti. Lietuvos krepšinio fanai tai pamatys artėjantį sezoną“, – su šypsena kalbėjo Milleris.

Tinklalapiui BasketNews Utenos klubo naujokas papasakojo apie sudėtingą karjeros pradžią, neišsipildžiusią NBA svajonę, didžiausią karjeros klaidą, derybas su Utenos klubu, didžiulius trenerio Žydrūno Urbono lūkesčius bei artėjančio sezono tikslus.

– 2014-ųjų NBA naujokų biržoje pašauktas nebuvote ir pirmoji jūsų profesionalo karjeros stotelė buvo Stambulo „Bešiktaš“. Europos taurėje žaidėte mažai bei rinkote po 2 taškus. Ar prieš atvykdamas į Europą tikėjotės, kad čia bus taip sunku?
– Po ketverių metų NCAA žinojau, kad Europoje viskas bus kitaip. Visgi man, kaip naujokui, pasisekė, kad patekau į tokią pajėgią komandą. Problema buvo ta, kad priešpaskutinėse draugiškose rungtynėse su „Anadolu Efes“ susilaužiau metančią ranką. Galvojau, kad jie tikrai mane atleis, nes gavau didžiulius pinigus ir buvau naujokas. Taip neįvyko, jie mane pasiliko ir leido sugrįžti į JAV bei atlikti reabilitaciją. Visgi sugrįžus po dviejų mėnesių radau jau susižaidusią komandą, visi turėjo savo vaidmenis ir man minučių nebeliko. Žmonės iki šiol galvoja, kad „Bešiktaš“ mane atleido, bet tai yra netiesa. Aš išėjau į Turkijos antrąją lygą, Giresuno „Yesilgiresun“ komandą, nes norėjau parodyti, kad nejaučiu traumos padarinių ir galiu žaisti. Atvedžiau šį klubą į Turkijos aukščiausiąją lygą, buvau komandos lyderis. Manau tai daug ką pasako.

– Prie ko buvo sunkiausia prisitaikyti Europoje?
– Žaidimo stilius čia labai skiriasi. Kalbant apie Ameriką, jeigu tu esi talentingas puolime ir moki įmesti kamuolį į krepšį, viskas paprasta. Tu tiesiog renki taškus. Europoje egzistuoja sistema ir kiekvienas žaidėjas turi prie jos prisitaikyti. Beveik visi žaidėjai, kurie atvyksta iš NBA, turi prisitaikyti prie europietiško krepšinio. Nesvarbu, kokiame lygyje tu žaidi. Aikštelė čia yra mažesnė, gynyba čia man kažkiek primena koledžų krepšinį – eini padėti komandos draugui, dvigubini vieną žmogų. Po koledžo buvau iškart įmestas į ugnį, nes greitai turėjau išmokti žaisti disciplinuotą, struktūruotą krepšinį, kuris nėra toks pašėlęs. Svarbiausia Europoje nedaryti daugiau nei tavęs prašo treneris. Nesvarbu, kokio lygio žaidėjas esi, turi įtraukti komandos draugus, nežaisti vienas ir nepamesti savo vaidmens. 

– Patrickai, po trumpo etapo Turkijoje dvejus metus praleidote NBA G lygoje ir rinkote po 15 taškų. Kabinotės į NBA svajonę?
– Taip. Iš tikrųjų turėjau pasilikti Turkijoje, nes kontrakte turėjau pliusą, tačiau kai jau ruošiausi sugrįžti, prieš pat sezoną treneris man pasakė, jog klubas nemokės man tokių pinigų, kurie buvo nurodyti sutartyje, ir mieliau pasikvies savo pažįstamus žaidėjus. Aš pasirinkau atvykti, tačiau jie man pradėjo grasinti, kad jeigu atvyksiu į Giresuną, jie su manimi blogai elgsis, vers mane bėgioti, neduos žaisti ir būsiu priverstas išeiti pats. Aš juos atvedžiau į aukščiausiąją Turkijos lygą, o jie su manimi elgėsi šitaip. Norėjau tęsti pradėtus darbus ir Turkijoje jau buvau įsivažiavęs, tačiau buvau išpirktas už juokingą, 10 tūkst. eurų sumą ir prieš pat sezoną niekas nenorėjo manęs pasiimti. Neliko nieko kito, kaip atvykti į G lygą.

G lygoje įsivažiavau po truputį, antrieji metai buvo kur kas geresni nei pirmieji. Uždirbau labai mažus pinigus ir toje karjeros stadijoje jų beveik neturėjau, tačiau tai nebuvo svarbu. Antrojo sezono metu kelis kartus man pranešė, jog bet kada gali paskambinti NBA klubai ir pasikviesti mane. Aš buvau labai arti NBA ir jeigu būčiau G lygoje pasilikęs dar vienerius metus, ko gero, būčiau ten patekęs. Vis dėlto man baigėsi pinigai, o mano žmona laukėsi pirmagimio, todėl reikėjo grįžti į Europą ir uždirbti pinigų šeimai. Tą pačią vasarą už Čikagos „Bulls“ ekipą sužaidžiau NBA vasaros lygoje ir mes ją laimėjome. Visgi pasiūlymo iš NBA vėl nesulaukiau ir priėmiau Belgrado „Partizan“ pasiūlymą.

– Minėjote, jog jums turėjo paskambinti NBA klubai ir jus pasikviesti. Ar žinote, kodėl taip neįvyko?
– Kelių NBA klubų eilėje buvau pirmasis ir jeigu kažkam būtų nepasisekę ar kažkas būtų gavęs traumą, aš būčiau atvykęs į jų vietą. Viena iš įsimintinų istorijų, kuomet per plauką nepatekau į NBA, yra susijusi su Dalaso „Mavericks“. Tuo metu jie pasikvietė Yogi Ferrellą ir aš buvau eilėje po jo, tačiau Yogi sužaidė nuostabias rungtynes prieš Damianą Lillardą ir Portlando „Trail Blazers“ bei gavo dvejų metų metų kontraktą. Visuomet, kai priartėdavau prie NBA, kažkas tokio nutikdavo (juokiasi). Jie norėjo, kad pasilikčiau dar metams ir gaučiau šansą, tačiau laukti nebegalėjau.

– 2017-aisiais atvykote į Belgrado „Partizan“ bei Europos taurėje buvote ryškus – vid. po 16,4 taško per mačą. Kokios buvo sėkmingo žaidimo priežastys?
– „Partizan“ tuo metu nebuvo tokia jėga, kokia bus kitą sezoną. Komanda buvo aplipdyta jaunimu, tačiau negalėjau atsisakyti istorinio klubo pasiūlymo. Buvau piktas dėl to, jog nepavyko patekti į NBA, todėl paverčiau tą pyktį motyvacija ir pradėjau dominuoti Europoje. Visgi sausį palikau Belgradą, nes pinigų atžvilgiu tai nebuvo gera situacija. Aš žaidžiau už labai mažus pinigus, o Turkijoje rungtyniaujantis Gaziantepo klubas man pasiūlė didžiulę sumą, kurios negalėjau atsisakyti. Atvykau su misija išlaikyti ekipą aukščiausioje Turkijos lygoje, kurią įvykdžiau.

– Ar nemanote, kad būnant 25-erių, krepšinio lygis yra svarbesnis nei pinigai? Visgi iš Europos taurės klubo persikėlėte į komandą, kuri vos laikėsi Turkijos aukščiausioje lygoje.
– Vos tik atvykau į Belgradą, mano planas buvo žaisti gerai ir sulaukti pelningesnio pasiūlymo. „Partizan“ ekipoje uždirbau labai mažus pinigus, o tuo metu man jų reikėjo. Nuo to įvykio praėjo treji metai, esu labiau subrendęs ir suprantu, kad kartais aukodamas pinigus dėl žaidimo lygio, ilgoje distancijoje vis tiek juos atgausi su kaupu. Ar su dabartiniu mąstymu tuo metu būčiau pasielgęs kitaip? Nemanau. Po sezono pabaigos Turkijoje man paskambino iš Vokietijos ir už didelius pinigus sugrįžau į Europos taurę. Viskas atsipirko.

– 2018-2019 metų sezone sugrįžote į Europos taurę ir vėl žaidėte solidžiai – rinkote po 14 taškų. Ar po tokių solidžių pasirodymų „Partizan“ bei Ulmo „Ratiopharm“ komandose buvote sulaukęs Eurolygos klubų pasiūlymų?
– Ne. Ir iki šios dienos negaliu pasakyti, kodėl. Tą sezoną žaisdamas „Ratiopharm“ Europos taurėje dominavau. Manau, kad kaltas mano buvęs agentas, nes po metų Vokietijoje išvykau į Prancūzijos ekipą „Boulazac“, kuri buvo viena aukščiausiosios lygos autsaiderių. Tai buvo blogas sprendimas, nes aš norėjau palaukti geresnių pasiūlymų, tačiau mano agentas liepė vykti ten, o sutikdamas aš padariau kvailą sprendimą. Turėjau dar palaukti ir bent būčiau likęs Europos taurėje. Prancūzijoje man sekėsi gerai, tačiau lygis nebuvo toks geras, kaip Belgrade ar Ulme, „Boulazac“ ekipa nežaidė jokiame tarptautiniame turnyre, o aukščiausioje lygoje vilkomės turnyrinės lentelės dugne. Sezono metu aš norėjau išeiti, tačiau klubas prašė, kad to nepadaryčiau ir vis maitino mane papildomais pinigais. Aš vis dar bandau atsistatyti po šio karjeros sprendimo, kuris man kainavo vietą Europos taurėje, galbūt net Eurolygoje. Tai buvo didžiulis žingsnis atgal ir jo gailiuosi iki šiol.

– Kada pastebėjote pirmąsias spragas ties tolimu metimu?
– Vidurinėje mokykloje aš galėjau pataikyti. Manau, jog viskas prasidėjo koledže. Nuo tada, kai atvykau į Tenesio universitetą, nedirbau ties technika, nemokėjau tinkamai laikyti kamuolio, neturėjau tinkamos stovėsenos. Tiesą sakant, netaisiau savo metimo iki kol atvykau į Ulmą, Vokietiją. Tuometinis „Ratiopharm“ asistentas Pete‘as Stroblas buvo pirmasis, kuris bedė pirštu į šią problemą ir pradėjome dirbti. Tais metais mano tritaškių procentas dar labiau sumažėjo, nes keičiau metimo techniką. Trenerio Stroblo pamokos labai padėjo ir ties metimu dirbu kiekvieną vasarą. Gerą pataikymą norėjau pademonstruoti ir praėjusiais metais Izraelyje, tačiau susižeidžiau petį ir sugrįžęs po traumos galvoje turėjau kažkokį psichologinį bloką, kuris atnešė nepasitikėjimą metant tritaškius. Visą vasarą mėtau iš toli ir Lietuvoje parodysiu savo sunkaus darbo rezultatus.

– Kodėl metimą iš toli pradėjote taisyti taip vėlai, būdamas 26-erių?
– Nežinau. Aišku, tai galėjau pastebėti pats, tačiau žmonės man to nesakė. Jie leido man dominuoti veržiantis po krepšiu ir uždėjo etiketę, kad negaliu mesti, nors taip nėra. Tai pakenkė mano žaidimui ir mano karjerai. Jeigu galėčiau solidžiai pataikyti, dabar žaisčiau NBA arba Eurolygoje. Viskas įvyksta ne be priežasties, tai yra dalis mano istorijos.

– Praėjusį sezoną praleidote Izraelyje, Ness Ziono „Ironi“ komandoje ir laimėjote FIBA Europos taurės turnyrą. Kaip vertinate šį etapą?
– Titulai ir apdovanojimai kalba patys už save. Eilinį kartą susidūriau su misija išlaikyti komandą aukščiausioje lygoje ir ją ne tik įvykdžiau, bet taip pat laimėjome tarptautinį turnyrą. Tapau dalimi šio klubo istorijos. Man asmeniškai tie metai buvo puikūs, mėgavausi žaidimu ir dabar esu ant geros bangos, kurią stengsiuosi išlaikyti Utenoje.

– Lyginant su tarptautiniais turnyrais, kuriuose esate žaidęs, kokio lygio yra FIBA Europos taurė?
– Tai nėra Europos taurė ar FIBA Čempionų lyga, bet lygis vis tiek ganėtinai aukštas. Kaip pavyzdį galime imti „Parmos“ komandą iš Rusijos, kurią mes nugalėjome pusfinalyje. Ji buvo tikrai stipri ir tą sezoną jie nugalėjo Maskvos CSKA.

Nuotr. FIBA

– Kaip ant stalo atsirado „Uniclub Casino – Juventus“ pasiūlymas?
– Mačiau, kaip kiti žaidėjai pasirašinėja kontraktus, o aš vis dar laukiu eilėje. Nenorėjau savęs nusipiginti ir leisti, kad mane kažkas paimtų jau prasidėjus sezonui. Kaip tik tuo metu agentas pranešė, kad manimi domisi Lietuvos klubas, mane žaidimas Lietuvoje kaip reikiant suintrigavo ir nusprendžiau tam duoti žalią šviesą. Tuomet paskambino treneris Urbonas ir pakvietė į Uteną. Man patiko jo idėjos, radome bendrą kalbą ir greitai užmezgėme šiltą ryšį. Jis kalbėjo apie mano tobulinimą, mat treneris žinąs, kur man reikia pasitempti, kaip tai padaryti. Vis dėlto pirmasis pasiūlymas buvo per kuklus pinigine prasme ir aš gražiai atsisakiau. Galvojau, jog derybos nutrūko, tačiau treneris grįžo su kur kas didesniu pasiūlymu ir tai parodo, kaip jis manęs norėjo komandoje. Nesupraskite klaidingai, pinigai yra svarbu, bet čia važiuoju tikrai ne dėl jų – per karjerą esu turėjęs kur kas didesnių kontraktų nei Utenoje. Mane domina krepšinis ir aš jaučiu, kad sezonas Lietuvoje man gali būti puikiu tramplinu sugrįžimui į Europos taurę, o vėliau – į Eurolygą.

– Ar turėjote kitų pasiūlymų? Jei taip, kokių?
– Turėjau daug pasiūlymų iš Izraelio. Kontraktą siūlė Holono „Hapoel“ klubas, kuris žaidžia FIBA Čempionų lygoje, tačiau nenorėjau ten eiti, nes jiems pralaimėjome Izraelio atkrintamosiose. Norėjau gero balanso tarp pinigų ir komandos pajėgumo. Turėjau pasiūlymą iš Trento „Dolomiti Energia“ komandos, kuri rungtyniauja Europos taurėje, tačiau jie man pasiūlė labai mažus pinigus, todėl nesutikau. Derybos vyko su Bilbao „RETAbet“ ekipa, tačiau jie norėjo palaukti, o laikas brangus. Aš norėjau sezoną pradėti su klubu.

– Ar teko stebėti „Uniclub Casino – Juventus“ draugiškų rungtynių rezultatus? Jie įveikė Krasnodaro „Lokomotiv“ komandą, kuri žaidžia Europos taurėje.
– Iš tiesų mačiau ne tik rezultatą, bet ir visas rungtynes. Klubas man atsiuntė jų įrašą. Prieš tai stebėjau nemažai praėjusio sezono įrašų, nes noriu susipažinti su komanda dar prieš atvykstant. Nežinau jų vardų, bet įsimenu pagal marškinėlių numerius. Kol kas man patinka komanda ir manau, jog turime šansą būti konkurencingi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. 

– Kuriuo marškinėlių numeriu pažymėtas komandos draugas paliko didžiausią įspūdį?
– Per „Instagram“ parašiau tryliktam numeriui (Martynui Gecevičiui). Man atrodo, kad jis yra kapitonas. Labai geras žaidėjas, taip pat gerą įspūdį paliko 88 numeris (Vytautas Šulskis) ir aukščiausias žmogus komandoje (Mindaugas Kupšas).

– Gecevičius yra Eurolygos čempionas ir buvęs Lietuvos rinktinės narys.
– Oho, rimtai? Tada viskas aišku, jo žaidimas kalba už jį patį. Tritaškius jis mėto lyg metimus iš po krepšio, žaidžia lengvai – matosi, kad tai daro ilgą laiką.

Nuotr. BasketNews.lt/J.Miklovas

– Ar teko kalbėtis su komandos vadovybe apie tai, ko jie tikisi iš jūsų?
– Treneris tikisi, kad būsiu komandos lyderis. Jis nori, kad būčiau tikru įžaidėju – skaityčiau situaciją, įtraukčiau komandos draugus į žaidimą, o kai bus mano laikas – treneris Urbonas duos žalią šviesą daryti tai, ką moku geriausiai, įmesti kamuolį į krepšį. Smagu, kad jis žino mano stiprybes, o aš galiu pelnyti taškus tada, kada tik noriu. 

– Remiantis 15min.lt žurnalisto Roko Pakėno žiniomis, pasirašėte didžiausią visų laikų kontraktą klubo istorijoje, kuris sieks apie 12 tūkst. eurų per mėnesį. Su dideliais kontraktais ateina didelė atsakomybė, ar esate pasiruošęs spaudimui duoti rezultatą ir vesti komandą į priekį?
– Žinoma. Su šiuo spaudimu susiduriu visą karjerą. Esu neįvertintas žaidėjas ir į etapą Utenoje žiūriu kaip į galimybę būti savimi. Negaliu sulaukti, kada prasidės sezonas ir esu pasiruošęs būti lyderiu. Darysiu tai dėl savo šeimos, dėl fanų ir svarbiausia – dėl savęs. Noriu sau įrodyti, kad esu aukščiausio lygio žaidėjas. Kalbant apie kontraktą, nežinojau visų šių detalių. Nustebinote mane.

– Atskleiskite, koks esate žaidėjas ir kokios yra jūsų didžiausios stiprybės aikštelėje?
– Jie gauna juokingą vyruką. Aš mėgstu krėsti pokštus, juokauti su savo komandos draugais, treneriu, bet tuo pačiu esu be galo sunkiai dirbantis. Esu žaidėjas, kuris lengvai treniruojamas, neturiu jokių problemų su savo charakteriu. Esu bičas iš Čikagos, ištroškęs pergalių, užsispyręs ir padarysiu viską, kad pasiekčiau pergalę. Utena gauna žaidėją su milžiniška sprogstamąja jėga, atletišką, kas ir yra mano didžiausia stiprybė. Savo pozicijai esu labai atletiškas ir per artėjantį sezoną pamatysite daug įspūdingų epizodų (šypsosi). Taip pat esu geras gynyboje, galiu dengti 2-3 pozicijos žaidėjus, po krepšiu mane sunku apžaisti nugara, esu stiprus, todėl kartais ir centrams yra vargo pelnyti per mane taškus. Dar vienas jus šokiruosiantis dalykas – per savo gyvenimą niekada nesu kilnojęs svorių. Žinau, kad sunku patikėti, bet paklauskite trenerio Urbono po kelių mėnesių, jis jums atsakys tą patį. Net nežinau, kaip tai daroma (šypsosi). 

– Kalbant apie silpnybes, ką dar reikėtų patobulinti be tritaškių pataikymo?
– Man dar šiek tiek trūksta gebėjimo tinkamai priimti sprendimus po du prieš du derinio.

– Kokie yra asmeniniai jūsų tikslai artėjančiame sezone?
– Svarbiausias tikslas yra patekti į FIBA Čempionų lygą. Tai yra ir mano, ir komandos tikslas. Labai noriu, kad komanda patobulėtų ir LKL čempionate iškovotų bronzą, nes praėjusiais metais liko ketvirti. Top 4 yra gerai, bet mums reikia bronzos. Noriu būti daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekančiu ekipos žaidėju, būti geru komandos draugu. Noriu rinkti daugiau nei po 15 taškų. Jeigu reikės, kad mesčiau po 20, mesiu po 20. Darysiu viską, ko reikia komandai. Svarbiausias tikslas – aš noriu laimėti.

Rodyti komentarus
Atrinkti (0) Visi (12)
vv
Kodėl nuolat akcentuojama jo alga? šiuolaikiniame krepšinyje 12000 per mėn. nėra dideli pinigai, Žalgiryje būtų turbūt vienas mažiausiai uždirbančių žaidėjų.
2021-09-05
+1
Atsakyti
RytasGo
garantuoju, kad sezonui įsibėgėjus Rytas perpirks
2021-09-03
-3
Atsakyti
Antanas
is snukio nesa i ze.ka
2021-09-03
+2
Atsakyti
Pats
komentuojantis vertas tokio komentaro.
2021-09-03
-1
Atsakyti
Z
Sėkmės jam ir Utenos klubui. Interviu patiko, įdomus žmogus.
2021-09-03
-2
Atsakyti
Anonimas
po mudliya, antras geriausias gynėjas lygoje.
2021-09-03
-1
Atsakyti
nu jo
pritariu, blogesne Muday versija, taciau su europine patirtim. siu zaideju akistata bus idomiausia visam LKLe, nes zaidimo stilius kone labai panasus
2021-09-03
+1
Atsakyti
cipsas
blemba, kaip nejes i kacelke tai su savo kuno svoriu ispudingai uzsportaves
2021-09-03
-1
Atsakyti
Anonimas
patikėk ir visai kitas lengvumas jaučiasi su tokiu užsportavimu.
2021-09-03
+1
Atsakyti
nu jo
tiek uz strelnieka, tiek uz ryto nauja sitas tikrai geresnis, dar nera taip buve
2021-09-03
-6
Atsakyti
laris
vienas lauke ne karys..
2021-09-03
Atsakyti
Ačiū, kad prenešėte apie nekultūringą, pažeidžiantį įstatymus, reklamuojantį ar kurstantį nelegaliems veiksmams komentarą.

Komentuoti

„BasketNews.lt“ pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, nesusiję su tema, pasirašyti kito asmens vardu, pažeidžia įstatymus, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams.