Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ struktūroje tobulėjantys talentai šalia savęs regi įkvepiančios karjeros pavyzdį. Jonas Mačiulis po šlovingo gyvenimo etapo grįžo darbuotis į Kėdainius, tačiau šį kartą – kitokiame vaidmenyje – ir vedamas kitokio tikslo.
Buvęs Lietuvos rinktinės krepšininkas patikėjo „Nevėžio“ vadovybės organizacijos modeliu ir panoro pridėti ranką prie trečius metus skaičiuojančios klubo vadovybės misijos – atskleisti ir paruošti jaunuolius šuoliui į didžiąsias krepšinio organizacijas.
Pats Mačiulis, ieškodamas tokios platformos 2004-aisiais, į Kėdainius atvyko iš Kauno „Žalgirio“ dublerių.
Tuomet 19-metis jaunuolis su „Nevėžio“ marškinėliais debiutavo vyrų krepšinyje, kuriame ryškiai suspindo vos vieno sezono atkarpoje. LKL rinkdamas po 13,6 taško, jis jau kitąmet atsispyrė į pagrindinę Lietuvos čempionų sudėtį, o po to išplaukė į plačiuosius vandenis.
Tokios asmenybės įtraukimas į individualų žaidėjų ruošimą „Nevėžio“ organizacijoje užpildė vieną iš kertinių dėlionės dalių.
Kaunietis intensyviai pluša asmeninėse dvikovose su jaunuoliais, kurių kiekvienas pirmosiose sezono rungtynėse ant suolo sėdo tik išklausę dukart Eurolygos čempiono pastebėjimų.
Kaip tinklalapiui BasketNews patikino komandos sporto direktorius Virginijus Bulotas, klubas džiaugiasi matydami tokį vaizdą iš šalies, tačiau pridūrė, jog ambicija buvo gerokai didesnė.
„Neslėpsiu – kai tik atkrito Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ variantai, susitikome su Jonu ir juoko forma persimetėme žodžiais, kad „tu galbūt pabaik karjerą LKL ten, kur pradėjai“, – tinklalapiui BasketNews komentavo Bulotas. – Norėjau, kad Jonas šiemet dar pajudėtų, daugiau būtų rūbinėje, aikštelėje ir duotų daugiau pamokų. Bet Jonas priėmė sprendimą, kurį tikrai labai gerbiu ir labai džiaugiuosi, jog jis turi parako ir noro dalyvauti treniruotėse su fiziniu kontaktu, ir mokyti vaikus.“
„Nevėžis“ į naujojo sezono kovas žengė su kitu sugrįžėliu į Kėdainius – Gediminu Petrausku, kuris vyr. trenerio darbo šiame mieste ėmėsi po devynerių metų pertraukos.
Tiesa, kartu parvykęs Virginijus Sirvydis, vos tik prasidėjus sezonui, paliko „Nevėžį“. Bulotas tinklalapiui BasketNews patvirtino, jog strategas išvyko darbuotis į Kazachstaną, į „Astanos“ komandos štabą, kuriame prisijungs prie kito lietuvio – fizinio rengimo trenerio Manto Valčiukaičio.
Į Sirvydžio vietą „Nevėžis“ artimiausiu metu tikisi pristatyti naują specialistą, dirbsiantį su jaunimu ir tapsiantį ramsčiu Petrauskui. Pastarasis į Kėdainius po beveik dešimtmečio parvyko sukaupęs patirties treniruojant Lietuvos jaunimo rinktines ir savo trofėjų lentyną papildęs sidabro bei bronzos medaliais Europos čempionatuose.
Sustiprinę jaunuosius talentus šlifuojančių trenerių bloką, „Nevėžio“ vadovai ieško būdų, kaip ištobulinti turimą infrastruktūrą, kuri netolimos ateities vizijoje regima kaip bendras kompleksas.
Visapusišką priežiūrą – nuo maitinimosi iki laisvalaikio leidimo – siūlančiose sistemose jaunuolius augina didieji Europos grandai, tokie kaip „Barcelona“ ir Madrido „Real“, kurios siūlomomis galimybėmis stebėjosi ketverius metus šiam klubui atstovavęs Mačiulis.
„Nevėžio“ sporto direktoriaus Buloto tikinimu, Lietuvos širdyje įsikūręs klubas žengia mažyčius žingsnius į priekį bei veda derybas dėl ambicingesnių projektų įgyvendinimo.
Su tinklalapiu BasketNews bendravęs Kėdainių ekipos vadovas plačiai papasakojo apie seniai pažįstamo Gedimino Petrausko kelią krepšinyje, derybinius pokalbius su Jonu Mačiuliu, jaunimo muštravimo peripetijas, persekiojantį naratyvą po prisijungimo prie klubo ir aplinkinių kantrybę.
– Kas nulėmė jūsų pasirinkimą Gediminą Petrauską paskirti vyr. treneriu ir darbui su jaunimu, kurį subūrėte? – tinklalapis BasketNews paklausė Buloto.
– Gediminą pažįstu nuo jo vaikystės. Gal net kiek susireikšminsiu, bet pasakysiu – galbūt aš kažkiek ir pastūmėjau Gediminą į jo pasirinktą kelią. Teko jam padėti pakliūti į NBA organizacijas, kur stažavosi, pamatė viską iš arti ir rinkosi informaciją. Gediminas – žingeidus, nori mokytis ir tobulėti, taip pat, kaip ir mes – „Nevėžio“ organizacija, norime tobulinti savo jaunimą.
Man patinka Gedimino mąstymas, kaip jis planuoja savo darbus, kaip jis komunikuoja tiek su kolektyvu, tiek su treneriais, tiek su žaidėjais. Kartais ir mes turime jam pastabų, jis priima jas ir dirba labai daug. Gediminas nenustebino manęs, to tikėjausi ir esu labai patenkintas procesu, kuris dabar yra.
– Kokį prisimenate Gediminą pačioje jo karjeros pradžioje? Kokios pagalbos tuomet reikėjo jaunam vyrukui, pradedančiam eiti trenerio keliu?
– Viskas buvo labai paprasta. Jis, kaip ir visi jauni žmonės, baigė mokslus ir ieškojo savo gyvenime vietos – ir versle, ir kitur. Jeigu taip visiškai tiesiai, tai turbūt Edas Nickus atvedė jį į krepšinį, kuriame netiesiogiai atsidūriau ir aš. Edas pasikvietė Gediminą į asistento pareigas ir, žinant Edo užimtumą ir veiklumą, Gediminas vėliau patapo ne tik asistentu, bet ir vyr. treneriu. Tuomet sakiau, kad „vaikis rado savo vietą ir jis turi būti čia“.
Atsimenu Gediminą nuo vaikystės, kai jis ateidavo žiūrėti „Atleto“ rungtynių. Tada jis man būdavo vaikščiojanti enciklopedija – žinojo viską: žaidėjų metus, ūgius, svorius, taškus, statistiką… Ką nori gali klausti, ir jis pasakys. Todėl ir sakiau, kad jis „Atlete“ rado savo vietą.
Paskui truputį tarpininkavau, padėjau nuvažiuoti į Klivlando „Cavaliers“ su vyr. treneriu Mike’u Brownu. Tuomet sportavo Žydrūnas Ilgauskas, žaidė LeBronas Jamesas ir ten pakliuvo Gediminas. Po to buvo ir rinktinėse, kiti NBA klubai turėjo santykį su juo. Gedimino kelias tęsiasi ir norisi dar labiau jam padėti augti.
– Po nepasisekusio laikotarpio Utenoje, taip pat po etapo Pasvalyje, nemažai žmonių, galima sakyti, ėmė kvestionuoti Petrausko treniravimo galimybes. Kaip jūs matote tai ir kaip vertinate Gedimino potencialą?
– Neskaitau ir nežiūriu komentarų, bet galvoju, kad ir po rungtynių su Utenos „Juventus“ buvo tokių, jog „pralošia galus ir panašiai“. Niekas nelaimi be pralaimėjimų, tik reikia analizuoti savo klaidas. Mano galva, būtume laimėję prieš „Juventus“, jeigu ant suolo būtų buvęs Jonas Mačiulis. Gediminui trūko pagalbos iš šalies, ir jis priima tą pagalbą.
– Kokia, jūsų akimis, yra Jono Mačiulio pagalba būnant ant suolelio per rungtynes?
– Jonas per pirmąsias rungtynes sėdėjo suolo gale, bet žaidėjai ėjo ir klausė, o Jonas dėliojo detales, kurios yra labai svarbios, ir tai, ką jis atidirbinėjo su jais treniruotėse. Jonas prašo jų tai atlikti aikštelėje.
– Jonas buvo užsiminęs, jog norėjote, kad jis dar pažaistų rungtynėse. Kaip apskritai klostėsi tie pokalbiai ir kaip galop susitarėte?
– Neslėpsiu. Kai tik atkrito Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ variantai, susitikome su Jonu ir juoko forma persimetėme žodžiais, kad „tu galbūt pabaik karjerą LKL ten, kur pradėjai“ (Mačiulis atstovavo „Nevėžiui“ 2004-2005 m. – aut. past.). Paskui pasitarėme su Petrausku, kuris su Jonu turi savąjį ryšį, ir Gediminas patikino, jog „Jonas dar nespjauna į barzdą, jis dar galvoja“. Tai buvo maždaug liepos mėnuo, buvo praėję nemažai laiko nuo sezono pabaigos ir Jonas buvo išsiilgęs krepšinio.
Mano pokalbis su Jonu truko maždaug tris valandas. Pasakiau savo ir klubo viziją, kaip mes galėtume tikrai produktyviai dirbti, nes mūsų mąstymas – gana panašus. Taip ir sutarėme, bet Jonas buvo davęs žodį Ramūnui Butautui, jei pastarajam būtų pavykę tapti LKF prezidentu. Iš tikrųjų net ieškojau būdų, kaip suderinti biurą su sportu, bet Jonas tada pasakė, jog tikrai nesiblaškys – jeigu priėmė sprendimą eiti į federaciją, tai būtų ir ėjęs.
Bet kaip ir sutarėme, jeigu ne į federaciją, tada Jonas ateina pas mus. Neslėpsiu, jog norėjau, kad Jonas šiemet dar pajudėtų, daugiau būtų rūbinėje, aikštelėje ir duotų daugiau pamokų. Bet Jonas priėmė sprendimą, kurį tikrai labai gerbiu ir labai džiaugiuosi, jog jis turi parako ir noro dalyvauti treniruotėse su fiziniu kontaktu, ir mokyti vaikus.
Reikia pamatyti tą procesą, kaip žaidėjai sparinguojasi žaisdami tik tarpusavyje ir kaip visiškai kitaip sparinguojasi su Jonu. Aišku, tai reikės jiems perkelti į kiekvieną treniruotę, kiekvienas rungtynes, kol Jonas stovi ir moko. Tai – smulkios detalės, bet jos labai svarbios. Stebint rungtynes jau dabar netgi matau momentus, kai žaidėjai jau tai naudoja, o Jonas pasijungęs prie mūsų dar tik keletą savaičių. Matau pridėtinę vertę, kurią jis sukurs ruošiant žaidėjus. Jonas pats su dideliu azartu dalyvauja visuose klubo renginiuose. Žvelgiant ne į trumpalaikę, o į ilgalaikę perspektyvą, jis mums – labai svarbus žmogus.
– Kaip jaunuoliai priimta tai, kai Mačiulis turbūt ne kartą išmaudo juos savo krepšinio sugebėjimais?
– Jonas daugiausiai stovi gynyboje, todėl jiems reikia maudyti jį (juokiasi). Jie kartu atidirbinėja tam tikrus judesius ir momentus. Man labai patiko vaizdas, kai pirmose rungtynėse praktiškai visi žaidėjai po keitimo eidavo iki Jono ir laukdavo, ką Jonas pasakys. Žaidėjai dabar žiūri ne tiek, kiek treneris vertina jų pliusus ir minusus rungtynių metu, bet kaip tai vertina Jonas. Tai pas mus yra be galo svarbu. Toks turi būti mūsų išskirtinumas, dėl ko mes ir geriname treniruočių sąlygas – rėmėjai praplėtė įrangos bazę, o Jonas dar praplėtė akiratį žaidėjams dėl atsistatymo ir priemonių investavimo į save bei priemones, kurios yra reikalingos kiekvienam žaidėjui. Edukacijos yra labai daug ne tik aikštelėje, bet ir šalia jos.
– Kalbant apie bendrą organizacijos paveikslą – pasikvietėte jaunimo rinktinėse patirtį sukaupusį Petrauską, treniruotėse pluša toks autoritetas kaip Mačiulis. Kokių dar dėlionės dalių trūksta jūsų vizijoje?
– Norint plėsti organizaciją, reikia didelių investicijų. Norisi turėti savo maitinimo bloką, kur kiekvienam būtų ruošiamas maistas. Norisi turėti geras gyvenimo sąlygas, jog butai būtų laiku, nes Kėdainiuose yra problema su butų nuoma, nėra labai didelio pasirinkimo. Prie viso to, dar turime seną šleifą ir gal dar iki galo nesusitvarkome savo visų dalykų. Norisi turėti tokią jaunimo bazę, kur jie gyventų, maitintųsi ir gautų priežiūrą – poilsio, miego, maisto ir dalinai laisvalaikio. Vyksta kalbos su savivaldybe, kaip pagerinti infrastruktūrą ir kaip sukurti bazę, kuri leistų kontroliuoti visus procesus. Dabar yra tam tikrų dalykų, kai ne visą laiką turime tai, ką norime turėti. Bet čia jau yra investicijos – reikia ir pinigų, ir laiko. Tai nėra padėta 10 metų į priekį, tai – artimiausių metų projektai.
– Ne vienas Kėdainiuose žaidęs krepšininkas atsispyrė aukštyn ir toliau kyla karjeroje. Kokį požiūrį į klubą jaučiate Europoje, kai siekiate prisivilioti vieną ar kitą talentingą jaunuolį?
– Kiek bendrauju su NBA žmonėmis, kurie seka jaunus talentus ir jų vietas, kur jie tobulėja, požiūris į mūsų klubą – teigiamas. Atsiveždami vieną įdomiausių vaikų iš Gruzijos, šiai dienai mes laimėjome tikrai stiprią konkurencinę kovą tarp tokių klubų kaip Belgrado „Partizan“, Belgrado „Mega Leks“, Badalonos „Joventut“ ir Vitorijos „Baskonia“. Reiškia, žmonės jau pasitiki mumis dėl sprendimo atvykti pas mus.
– Kokios yra „Nevėžio“ kortos tokiose derybose?
– Jeigu atskleisiu kortas, tada žinos mūsų konkurentai (šypsosi). Bendrai kalbant, žiūrima į artimas istorijas. Per mūsų dvejus metus vienas žaidėjas (Georgios Kalaitzakis – aut. past.) išėjo į NBA, o Arielis Hukporti, jeigu ne tam tikros problemos, būtų išėjęs praeitą vasarą. Bet viskas gerai, jis išeis į NBA kitą vasarą. Principas – labai paprastas.
LKL nėra Europos „Top 5“ lyga, bet tai – lyga, kurioje žaidžiamas specifinis krepšinis, ir iš jos galima daug pasimokyti, tai – tikrai gera vieta augti. Klubas suteikia žaidimo laiką, patirtį ir tobulinamą struktūrą. Visa tai vaikams – motyvacija pasirinkti mūsų programą.
– „Nevėžis“ šiemet pasirašė net ketverių metų sutartį su 17-mečiu prancūzu Darylu Doualla. Akivaizdu, jog tai – ilgalaikė investicija, bet kokios yra galimybės komandai uždirbti vertinant jaunuolio potencialą?
– Pirmiausiai žiūrime į abipusį interesą ir naudą tiek žaidėjui, tiek mums, tiek agentui. Visų pirma – žaidėjo paruošimas. Kontraktas – ilgas, bet gana logiškas visoms pusėms. Mūsų didžiausias noras – uždirbti maksimaliai, ir maksimaliai gerai paruošti žaidėją, kad ir jis uždirbtų maksimaliai. Labai stebina Darylo branda pagal jo amžių – intelektas, bendravimas, kultūra, potencialas. Labai geras vaikas. Kaip jis tobulės, viskas – jo rankose. Dabar lieka tik darbas ir dar kartą darbas.
– Kitas toks intriguojantis naujokas – spalio 1-ąją 20-ąjį gimtadienį minėsiantis Amaras Sylla. Kokią matote jo perspektyvą?
– Negalėčiau plačiai apibūdinti Amaro, nes jis Kėdainiuose dar tik keletą savaičių. Amaras nėra dar toks atviras, jog galėtų išsipasakoti viską, ką nori. Dar reikia labiau susipažinti su juo. Pasitikiu žmogumi, kuris mums pasiūlė ir padėjo jį pasirašyti. Tai – jo agentas, kurį pažįstu jau turbūt 30 metų. Su Amaru yra viskas gerai, jis turi padėti mums ir tuo pačiu sau.
– Į kurį jaunuolį komandoje žiūrite su didžiausiu laukimu, kaip pasiseks? Kuris šiemet turi daugiausiai intriguojančio potencialo?
– Jie visi turi labai daug potencialo, tik klausimas, kaip jie sugebės susitvarkyti su savo galvomis ir atsakomybėmis. Asmeniškai didžiausio proveržio tikiuosi iš Abramo (Cankos – aut. past.). Jeigu tik nebus traumų, mano akimis, tas žmogus turėtų padaryti didžiausią proveržį, nes yra apsipratęs, jam tai – antri metai LKL, daugiau mažiau žino, kokį krepšinį žaidžia kiti klubai. Mes žaidžiame labai aiškų krepšinį, Abramo žino, kokios yra jo stipriosios pusės ir kokios silpnosios, ties kuriomis jis dirba labai daug. Pauliui Murauskui – 17 metų, jis pirmąkart žaidžia vyrų krepšinyje. Su juo reikia daug kalbėtis, aiškinti ir pasakoti. Labai talentingas vaikas, bet jam prireiks laiko – labiau atsiskleisti turėtų antroje sezono pusėje negu pirmoje.
– Vokietijos talento Arielio Hukporti projektas Kėdainiuose truko metus, nusikėlė ir NBA svajonė. Kaip susiklostė, kad jis pasuko į Australiją? Ir kas nesusiklostė „Nevėžyje“?
– Tikrai tikėjomės, jog bus geriau, ir kad jis bus pakviestas NBA naujokų biržoje, bet buvo tam tikrų objektyvių priežasčių, dėl ko taip neįvyko. Tada mes žiūrėjome, kuri vieta jam būtų geriausia ir iš kurios jis galėtų greičiausiai pasiruošti NBA, ir ten būti kitais metais. Buvo tikrai labai objektyvios priežastys dėl kurių negalėjome pasiekti maksimalaus rezultato, o jų atskleisti dar negaliu. Mums reikėjo daugiau laiko, bet jo nebebuvo. Arielio paraiškos dalyvauti NBA biržoje atsiėmimas buvo logiškas ir teisingas.
– Jeigu Hukporti bus pakviestas kitąmet, ar „Nevėžis“ gali tikėtis piniginės kompensacijos už įdėtą darbą į šį jaunuolį?
– Mes nepraradome intereso į tai. Viskas kontroliuojama.
– 2019-2020 m. Kėdainiuose žaidęs Georgios Kalaitzakis buvo pakviestas į NBA ir sieks užsikabinti Milvokio „Bucks“ komandoje. Kaip regite jo galimybes įsitvirtinti už Atlanto?
– Kartais labai klysdavau su NBA prognozėmis (šypsosi), todėl nenoriu prognozuoti. Žinau, kad graikai valdo „Bucks“ klubo mikroklimatą (juokiasi). Georgios – vienas daugiausiai bendraujančių ir neblogai sutariančių su Gianniu Antetokounmpo, o tas žmogus, manau, jam padės labai daug. Georgios tikrai yra darbštus, jo krepšinio ir gyvenimiško supratimo branda auga sulig kiekviena diena.
– Georgios vasarą buvo atvykęs į Kėdainius, treniravosi arenoje. Į pirmąsias „Nevėžio“ sezono rungtynes atvažiavo ir Panagiotis. Stebint brolių Kalaitzakių elgesį, atrodo, jog aplink klubą užsimezgė gera aura.
– Bent jau aš visada būnu sąžiningas prieš žaidėjus ir manau, kad santykis neatsiranda per vieną dieną. Su Georgiu palaikiau ryšį ir per tuos metus, kai jo nebuvo Kėdainiuose ir jam reikėjo palaikymo. Žinau, kaip jaučiasi jaunas žmogus, kada negauna minučių (Atėnų „Panathinaikos“ klube – aut. past.), ir kaip jam reikia tos pagalbos. Ryšį palaikau ir su kitais žaidėjais – ir su Viny Okouo, ir su Laurynu Beliausku… Mes visą laiką turėsime ryšį su išėjusiais žmonėmis.
– Kuo jūs aiškinate tuos šiltus santykius?
– Mes visą laiką ieškodavome išeičių vos tik iškilus problemai. Niekada nesakysime, jog „ateik rytoj ar vėliau“. Jeigu atsiranda problema, sėdame ir sprendžiame. Iš to ir atsiranda santykis, kai tu elgiesi žmogiškai, o kita pusė taip pat. Jei yra problema, tiesiai šviesiai sakau, kas man nepatinka, arba kodėl jis negali daryti to arba kito, ir turiu argumentaciją kodėl. Jie labai gerai supranta tai, yra protingi žmonės. Paaiškinus motyvais, kodėl mes darėme taip, jis paskui supranta tą reikalą, nors iš pradžių iš emocijos gal mato kitaip.
– Kaip jaunuoliai reaguoja į tokius gilius pokalbius, kurie galbūt kartais tampa net ir tokiais tėviškais?
– Jiems sakau labai paprastai: „Tu sėdi ir galvoji, ką tu senas diedas čia pezi.“ (šypsosi) Tada pridedu: „Jeigu tu taip galvoji, pripažink ir pasakyk.“ Pasako, jog taip galvoja, ir tada tęsiame toliau: „Tai, ką tau sakau, gali nepriimti iš manęs, bet surinksiu telefono numerį ir tau atsakys žmogus, kuris praėjo tavo, kaip žaidėjo, kelią, ir pasakys, kokias darė klaidas būdamas tavo amžiaus. Tada gal suprasi, kad tai, ką tau sakau, yra iš mano ilgų praktikos metų. Ir tai – taisyklė, kuri nereikalauja įrodymo – įrodo žaidėjų N metų patirtis.“ Jeigu nenori manęs girdėti ar klausyti, tegul tuomet paklauso jauno žmogaus, kuris ką tik baigė karjerą.
– Ar buvo toks atvejis, kai surinkote telefono numerį ir paskambinote kažkuriam iš krepšininkų?
– Ne, tada sakė „neskambinkite, viską supratau“. Ir paskui mačiau to pokalbio rezultatą, apie ką prieš tai šnekėjome 20 ar 30 minučių. Man daugiau nereikėjo su juo kalbėtis ta tema. Tai – maloni darbo pusė, kai pakalbėjai ir matai rezultatą. Būna tokių žaidėjų, kuriems reik daug kartų sakyti tą patį, ir dar nežinai, ar tas rezultatas bus.
– Susidaro įspūdis, jog jus esate nemažai įsitraukęs į jaunuolių ruošimo procesą. Kaip jūs apibūdintumėte savo vaidmenį šioje sferoje?
– Visiškai nelendu į treniruočių procesą ir nesakau, ką turi ar neturi daryti. Gediminas labai moka planuoti su fizinio rengimo treneriu ir ruošti savo treniruotes. Mes dalinamės patirtimi su NCAA ir su NBA klubais, ir su Kauno „Žalgiriu“, kurie turbūt pirmieji pradėjo kurti jaunųjų žaidėjų rezultato siekimo platformą. Mūsų treneriai buvo su jais susitikę ir kalbėjosi apie tai, kaip vyksta procesas, kaip planuojamos treniruotės, kaip tikrinimas žaidėjų tobulėjimas… Jie daro viską labai gerai. Mes semiamės patirties, gavome Jono įspūdžius iš Madrido „Real“. Aišku, ten galimybės yra ženkliai didesnės, infrastruktūros plėtime investuota kalnas pinigų. Mes turime minimalius įrankius, o kaip juos išnaudosime, yra trenerių darbas. Man patinka, jog treneriai po treniruotės nepabėga namo. Jie sėdi, modeliuoja, kuria ir tobulina platformą – žiūri, ką galime pasiimti iš „Žalgirio“, ką galime įdėti nuo savęs.
Trenerio darbas netrunka vieną ar dvi treniruotes per dieną. Man tas labai patinka. Pradžioje ne visi treneriai suprato modelį, kokį norime turėti. Bet paskui lyg ir suvokė, dabar įsitraukė Jonas. Ir net neabejoju, jog tas darbas, kuris vyksta su žaidėjais ir bendrai klube, tikrai duos rezultatą. Tai yra tik laiko klausimas. Taip, reikia kantrybės savivaldybei, fanams, savininkams… Visiems reikia kantrybės. Pats visada žiauriai jaudinuosi prieš kiekvienas rungtynes ir jų metu. Nesu iš tų, kurie susitaiko su pralaimėjimu – noriu laimėti. Bet visada bandau raminti, jog kiekviena pergalė – gerai, o kiekvienas pralaimėjimas duoda pamokų, kurias mes turime išnaudoti.
– Turint tiek daug jaunimo, akivaizdu, kad jie turi daug žaisti, jog būtų rezultatas tobulėjimo procese. Jų klaidos neretai lemia ir pralaimėjimus. Kalbant apie aplinkinių kantrybę, kaip sunku laviruoti tarp noro apšaudyti jaunimą ir rezultato siekimo, ir tuo pačiu išlaikyti fanų, savivaldybės ir savininkų pasitikėjimą?
– Mes turime daugiau šnekėti ir aiškinti. Žmonės savo nuomonę formuojasi iš gandų, žiniasklaidos ir feisbuko, kur kažkas parašė kažkokią nesąmonę. Taip susiformuoja požiūrio į sistemą ir klubo kampas. „O čia atėjo agentai…“ Na neatėjo agentai, atėjo kiti žmonės, kurie investavo savo pinigus. Agentai yra gerai per tą pusę: jeigu pažiūrėtume, kiek klubas per pastaruosius dvejus metus sumokėjo agentinių pinigų, mes agentams turbūt sumokėjome mažiausiai per visas LKL komandas.
Kitas momentas – sako, jog atėjo pasidaryti sau bizniuką. Visos išpirkos, kurios buvo mažesnės ar didesnės, atėjo į klubo sąskaitą, o ne kažkur kažkam. Savininkai tikrai sugebėjo suamortizuoti senos vadybos problemas, procesas – suvaldytas, nes tada tai buvo baisu net išeiti į miestą, visiems buvo skolos. Galvoju, kad reikia daugiau aiškinti, daugiau parodyti, kaip viskas vyksta, nes kitaip žmonės prisikuria fantazijų. Žmogus taip sutvertas, jog gali daug fantazuoti.
– Ar jus žeidžia susiformavęs naratyvas aplink jūsų atėjimą į Kėdainių klubą?
– Kadangi žinau, kaip viskas vyksta, tai manęs nežeidžia. Žinau, kad tai – netiesa. Aišku, šiai dienai yra labai paprasta: jeigu turiu panašaus talento žaidėjų pasirinkimą tarp vieno ar kito agento, renkuosi to agento, su kuriuo bendrauju geriausiai ir neturiu darbinės etikos problemų. Bet yra tokių agentų, kurių žaidėjas netgi ir yra įdomus, bet jis iškart tampa neįdomus, nes žinau, jog turėsiu problemų. Man nereikia tos problemos. Tegul jis dirba su tais klubais, su kuriais nėra problemų.
– Spėčiau, kad aplinkiniams kantrybės neprideda ir tai, kad, pavyzdžiui, pernai keli žaidėjai išvyko ir tada komanda išsiderino. Aišku, iš vienos pusės turbūt smagu, jog krepšininkai atsispiria aukštyn, bet kenčia klubo bendras rezultatas.
– Manau, šiais metais neturėsime tokių kontraktų ir tokių galimybių nebus. Norisi stabilumo ir rezultato. Negali būti, jog pradedu su viena komanda, baigiu – su kita, ir noriu laimėti LKL. Taip nebūna. Prie šios dienos komplektacijos galbūt dar galėsime kažką pridėti sezono eigoje pagal esamą situaciją. Tikrai norėčiau, kad startavęs šitas kolektyvas ir pabaigtų sezoną.
– Jums tai – trečiasis sezonas Kėdainiuose. Įvertinant ir suvaldytą komandos finansinę situaciją, kiek esate patenkintas bendra klubo padėtimi?
– Klubas šiai dienai yra nelyginamai geresnėje situacijoje nei buvo prieš 2019-2020 m. sezoną. Šiaip esu nepatenkintas dėl to, nes neturime rezultato – per tuos dvejus metus nepasiekėme jo. Bet vykstantis procesas man labai patinka ir net neabejoju, jog turėsime gerą rezultatą.
– O koks rezultatas tenkintų Virginijų?
– Žaidimas LKL atkrintamosiose ir Abraomo Cankos pakvietimas NBA naujokų biržos pirmajame rate.
– Vienas šaukimas per metus?
– Artėjančiais metais lai būna vienas, dar vėliau Doulla ir paskui Murauskas.
